Pavasario pradžia Baltijos regione pažymima ir didžiule švente muzikos mylėtojams – tai metas, kai vyksta Talino muzikos savaitė (Tallinn Music Week).

Septintą kartą vykstantis renginys šiemet džiugina ne tik muzikos verslo atstovus. Daugybė koncertų vyksta netradicinėse miesto erdvėse (City Stage) – kavinėse, galerijose ir outletuose, sausakimšose muzikos įrašų parduotuvėse ir netgi muzikantų namuose: iš viso 15 po miestą išsibarsčiusių scenų, kuriose pagrojo (ir dar pagros) 73 atlikėjai. Tiems, kuriems ne muzika galvoj, Tallinn Music Week paruošė papildomas atrakcijas – TMW Tastes, specialiai atrinktų vietinių restoranų programą, menų programą TMW Arts ar naminio alaus festivalį.

Kita vertus, į pagrindinės programos (Festival stage) koncertus miesto gyventojams, iš anksto nepasirūpinusiais bilietais, „įšokti“ nepavyks – prie durų juos pasitiks lapas su užrašu „Sold out“. Talino muzikos savaitėje šiemet dalyvauja 205 atlikėjai iš 26 šalių, tai šiek tiek mažiau nei pernai, tačiau šių metų programoje daugiau svečių iš už Estijos ribų.

Mums Talino muzikos savaitė prasidėjo muzikos konferencija ir šampanu, klausantis Estijos rock-star prezidento Toomas Hendrik Ilves sveikinimo kalbos. Savo meile muzikai garsėjantis politikas pasakojo apie neseniai iš buvusio mokinio gautą laišką-padėką už kadaise dėstytą kursą, kuris pakeitė jo gyvenimą. Ne, ne anglų kalbos pamokas – dabartinis Estijos prezidentas niekuo nesidomintiems privačios mokyklos auklėtiniams dėstė ir papildomą rock’n’roll‘o istorijos kursą. Visą prezidento kalbą galima išgirsti ir pamatyti čia:

Konferencijos programoje šiemet itin daug nemažai pasiekusių moterų ir jų istorijų. Muzikos kultūros žinovas John Robb (Louder Than War) kalbino Viv Albertine, britų panko grupės The Slits narę, kurios autobiografinė knyga „Clothes, Clothes, Clothes. Music, Music, Music. Boys, Boys, Boys” buvo pripažinta geriausia muzikinės tematikos knyga tokių šaltinių, kaip MOJO, Sunday Times ar Rough Trade. Atlikėja labai atvirai pasakojo apie laikus, kai ji net neįsivaizdavo galinti groti grupėje – merginoms tai nebuvo taip įprasta kaip dabar. Pasakojo apie publiką, su nuostaba spoksančią į merginas, grojančias gitara ar būgnais. The Slits narės elgėsi taip, kaip dar niekuomet nesielgė merginos, jų apranga, pankų motinos Vivienne Westwood dėka, taip pat buvo labai ekspresyvi. Tačiau ir tokio elgesio kaina buvo didžiulė – grupės narėms nuolat grėsė pavojus būti “išprievartautoms ar nužudytoms”, saugumo sumetimais jos buvo priverstos nuolat keisti adresus.

Kiti konferencijos renginiai nebuvo tokie dramatiški, tad apie juos trumpai: savo sėkmės istorija dalinosi Marie Dimberg, ilgametė Roxette vadybininkė, interviu metu pasidalinusi ir dainomis, kurios padarė įtaką jos asmenybei ir karjerai muzikos industrijoje – tarp jų, žinoma, buvo ir Roxette, tačiau taip pat David Bowie ir Blur kūriniai.

Šiek tiek dėmesio gavo ir kaimyninė Rusija, kurios atstovai diskusijos skambiu pavadinimu “Hope for Russia” (Viltis Rusijai) metu kalbėjo apie muzikos verslo Rusijoje ypatumus.

Buvo dar daug visko, tačiau norėtųsi pagaliau papasakoti ir apie muziką. Akivaizdu, kad visko, kas buvo siūloma, pamatyti ir išgirsti nepavyko: teko rinktis net iš penkių vienu metu vykstančių pasirodymų. Bandydami pamatyti kuo daugiau, rizikavome nepamatyti nieko. Šioje vietoje reiktų pažymėti ir tai, kaip nuostabiai suorganizuotas šis festivalis – viskas vyko tiksliai pagal laiką, o pasitaikę techniniai nesklandumai buvo išsprendžiami akimirksniu.
Taigi, susitaikę su tuo, kad vienu metu ant kelių kėdžių neatsisėsi, leidomės į nuotykį. Štai ką gero pamatėme:

Ekspresyvioji estė Ingrid Lukas, pristačiusi dainas iš naujojo albumo, visiškai išnešė publikos stogus. Savo stilistika primenanti Soap & Skin ar Zola Jesus, tačiau labai savita atlikėja sužavėjo nė vieną:

Vos prieš metus sukūrę grupę jaunieji danai Lowly surengė net du pasirodymus festivalio metu. Lankėmės viename jų ir…taip, greičiausiai apie šią grupę dar išgirsime. Čia jų pirmasis singlas, pastebėtas ir The Guardian (gyvai, beje, skambantis daug stipriau ir sunkiau):

Lenkijai atstovaujantys Julia Marcell buvo mūsų asmeniniu atradimu prieš pat festivalį. Skambėjo gerai, nors galėjo būti dar geriau, jei būtų koncertavę pilnos sudėties. Šį kartą scenoje buvo tik vokalistė Julia ir būgnininkas Thomas Fietz. Senesnis pasirodymas:

Vashti Bunyan neatrodė kaip tipinis festivalio pasirinkimas – jei iš vis Talino muzikos savaitės kontekste galime kalbėti apie “tipinį pasirinkimą”. Tačiau jos netipinė karjera pateisina viską – pirmas atlikėjos albumas pasirodė dar 1970, tačiau nieko neįvyko, ir po jo sekė 35 metų pertrauka. Per tą laiką, kol Vashti augino vaikus, jos albumas Just Another Diamond Day, nieko atlikėjai nenutuokiant, tampa kultiniu – ir ebay’juje parduodamas už tūkstančius dolerių. Atlikėja sugrąžinama į muzikos biznį, o jos dainos naudojamos reklamose ir tokių serialų, kaip True Detective soundtrackuose. Tyliai kalbanti ir ramiai dainuojanti Vashti užliūliavo Talino publiką penktadienio vakarą.

Tačiau miegoti niekas nesiruošė – vakaro kulminacija tapo pirmą kartą rengiamas Classical Music Rave. Tai aibė pasirodymų, kaip sufleruoja pavadinimas, skirtų klasikinės ir elektroninės muzikos sintezei. Papildomų prieskonių renginiui pridavė ir vieta – industrinėse Kultuurikatel patalpose buvo filmuojamas kultinis Andrejaus Tarkovskio filmas “Stalkeris”.

Taip prabėgo pirmoji mūsų diena Talino muzikos savaitėje. Tęsinys netrukus 🙂