Ignas Bautrėnas

The Williamsburg Waterfront festivalyje – nuoširdus „Sonic Youth“ pasirodymas

manoISTORIJA

„Sonic Youth“ koncertas Niujorko East River State parke Brukline  – tai visą vasarą trunkančio muzikinio open-air festivalio pavadinimu „The Williamsburg Waterfront“ dalis. Beveik kiekvieną šios vasaros savaitę čia skamba gyva muzika, vyksta aktyvi menų prekyba ir liejasi šaltas alus. Čia neseniai jau pabuvojau – prieš porą savaičių grojo „Death Cab for Cutie“. Kadangi jie man yra labai svarbūs, tai stovėjau pirmoje eilėje ir visą savo dėmesį skyriau būtent muzikai. Esu pakankamai susipažinęs su gausia „Sonic Youth“ diskografija, bet į mano mėgstamiausiųjų trejetuką jie turbūt nepatektų. Todėl šįkart nusprendžiu pakeisti taktiką – verčiau nesigrūsiu prie scenos be galimybės išlysti iš minios, o pasivaikščiosiu po parko teritoriją, pasigėrėsiu naktine Manheteno panorama, atsigersiu alaus, pabendrausiu su žmonėmis ir tiesiog pasidžiaugsiu festivaliu. O visam šiam vakarui akomponuos „Sonic Youth“ ir dar du apšildantys ansambliai: iš Filadelfijos kilęs muzikantas Kurtas Vile su savo grupe bei Portlando indie scenos atstovės „Wild Flag“.

Sonic Youth (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Vartai atveriami pavėlavus, bet taip nutinka dažnai. Tradicinis krepšių patikrinimas, bilieto nuskanavimas, pažymėjimo patikrinimas (ant riešo užklijuota popierinė juostelė leidžia man pirkti alkoholį), ir aš jau parko viduje. Visų pirma, apžiūriu prekystalius – čia pardavinėjami rankdarbiai, juvelyrika, įvairaus dizaino marškinėliai… Čia pat įsikūręs ir didelio pasirinkimo šįkart nesiūlantis atributikos kioskelis. Neradęs nieko traukiančio akį keliauju toliau.

Parkas padalintas į dvi dalis – scenos aikštelę ir savotišką vasarinį barą. Į baro teritoriją patekti gali tik ryšintys popierines apyrankes, leidžiančias girtuokliauti. Čia – savos taisyklės. Atstovėjus eilę turi nusipirkti bilietėlius, kuriuos vėliau išsikeisi į alų, vyną ir kitus gėrimus. Iš pradžių tokia sistema atrodo absurdiška, bet vėliau ji visai pasiteisina, mat vakarui įsibėgėjus nereikia stumdytis prie baro ir plėšyti gerklės per kitų galvas šūkaujant barmenui užsakymus.

Patraukiu link Rytų upės, kuri plauna parko pakrantę. Čia veja jau tirštai nusėsta – publika mėgaujasi saulute, gurkšnoja alų, juokiasi. Visi atsipalaidavę, nėra girtų. Nuo scenos pusės ataidi pirmieji akordai. Kurtas Vile ir grupė jau scenoje! Su pasigėrėjimu nužvelgiu kitoje upės pusėje saulėje skendintį Manheteną ir suku muzikos link.

Kurto Vile ansamblio pasirodymas neilgas, bet ilgesnio ir nereikėtų. Būgnininkas ir keturi gitaristai (ir nei vieno bosisto!) profesionaliai groja paprasčiausią roko muziką, papildytą vokalu, kartkartėmis primenančiu Bobo Dylano kniaukimą jaunystėje. Gal ir neblogai. Pasiklausau jų, pasivaikštau po negausią minią, pasidairau į veidus. Kurtą Vile netrukus scenoje pakeičia „Wild Flag“, bet jų pasirodymas vėlgi niekuo nepasižymi. Na, keturios mokančios groti ir rašyti dainas panelės, ir tik tiek. Merginoms baigus groti jas palydi plojimai, o aš einu link alaus palapinės. Džiaugiuosi bilietėliais apsirūpinęs iš anksto, mat dabar prie palapinės jau nusirangiusi eilė. Sutemę, bet pievutėje prie vandens – dar aktyvesnis gyvenimas nei ankščiau: susėdę klausytojai dalinasi hot dog‘ais, Manheteno panorama gėrisi gausus tuntas porelių, o nuo alaus įkaušusieji – neagresyvūs. Pakvimpa saldžiarūgštis kažkur slapčia pučiamas marihuanos dūmas. Kažkas dainuoja. Žodžiu, kiekvienas linksminasi kaip tik išmano. Pagaliau nuo scenos ataidi garsūs plojimai ir „Sonic Youth“ pradeda savo pasirodymą.

Sonic Youth (nuotr. iš oficialaus Facebook puslapio)

1981-aisiais Niujorke susikūrusi eksperimentinio roko grupe „Sonic Youth“ per tris savo gyvavimo dešimtmečius išleido penkiolika albumų, nesuskaičiuojamą kiekį kartų keitė savo sudėtį, ir padarė žymią įtaką galybei indie roko muzikantų visame pasaulyje. Šį vakarą scenoje – visas solidus grupės branduolys. Priekyje šypsosi raudona suknele dėvinti bosistė Kim Gordon, šmėžuoja šviesi Thurstono Moore ševeliūra, Lee Ranaldo ir kadaise mano mėgstamiems „Pavement“ priklausęs gitaristas Markas Iboldas mojuoja gitarų grifais, o Steve Shelley „kala“ būgnais. Viskas taip, kaip ir tikėjausi. Trylikos dainų setlist‘as, papildytas dar trimis trumpais sugrįžimais į sceną, apima toli gražu ne visą grupės diskografiją. Tai nieko nuostabaus, juk „Sonic Youth“ kataloge – ir alternatyvaus roko perliukai, ir ilgi psichodeliniai jam‘ai, ir triukšmingi eksperimentai, ir dar daug visko. Šį vakarą grupė apsistoja prie kuo paprastesnės roko muzikos sampratos. Skamba dainos iš albumų „Daydream Nation“, „Bad Moon Rising“, „Sister“, ir kitų. Nepamirštamas ir naujausias (nors jau senokai nebe naujas) grupės darbas „The Eternal“ – jį šįvakar atstovauja net trys skambėję kūriniai.

Neslėpsiu, kad galbūt troškau pamatyti daugiau eksperimentų ir netradicinių instrumentų. Galbūt norėjosi dar ir daugiau psichodelikos apšvietime. Bet gavau nuoširdumą ir kruopščias pastangas linksminti publiką, ir turiu pasakyti, kad galutiniu rezultatu esu labai patenkintas. Juk atėjau čia ne kažko kritikuoti, o mėgautis vasariška festivalio atmosfera, ar ne? Geriu ją kaip kempinė, pernelyg ilgai išgulėjusi saulės atokaitoje. Minia šoka ir apima magiškas bendrumo jausmas, kuriuo akivaizdžiai mėgaujuosi ne tik aš vienas, bet dar ir daugelis koncerto lankytojų. Plojame muzikantams, keliame rankas į viršų ir kartu klausome dainų, kurios įtakojo tiek daug gyvenimų. Gaila tik, kad net ir giedrą naktį čia neregėti rugpjūčio nakties žvaigždžių – jas užgožia Niujorko miesto šviesų gausa. Na, bet tiek jau to, juk ne į žvaigždes šiuo metu reikia dairytis. Scenoje – „Sonic Youth“!

Koncertui pasibaigus apsauga atveria vartus ir minia po truputuką pajuda palikdama parko teritoriją. Netrukus čia liks tik baltais marškinėliais vilkinčių savanorių armija, kurie užsiims parko tvarkymu, valymu ir šiukšlių rinkimu. Renginys pasibaigė pakankamai anksti, bet gyvai atliekamos alternatyvios muzikos šiame rajone apstu, todėl didelė minios dalis netrukus ištirpsta Williamsburgo gatvelėse ir baruose, kur sėkmingai tęs naktines linksmybes ligi ryto.

The KILLS leopardo kailio raštų fone

manoISTORIJA

The Kills (Nuotr. asmeninio archyvo)

“The KILLS” norėjau pamatyti jau senokai, bet šis kartas – pirmas. Dar 2006-aisiais susižavėjęs albumu „No WoW“, ėmiau domėtis grupės kuryba bei jos narių – brito gitaristo Jamie Hince ir amerikietės vokalistės Alison Mosshart – projektais. Sutikite, kad šis duetas – neįprastas! Nuo pirmųjų akordų dėmesį prikausto Muzika – tarsi užmiršta kelionė į nebūtį, kurios gale karaliauja ne tyla, o kurtinantis triukšmas. “The KILLS” yra energingi ir ekspresyvūs, bet tuo pačiu (kaip ir neseniai išsiskyrę “The White Stripes”) žavintys savo minimalumu. Todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.

Nors ant bilieto, greta grupės pavadinimo, puikuojasi užrašas “Doors @ 7pm”, durys į “Terminal 5” klubą atveriamos viena valanda ankščiau, ir pulkelis prie įėjimo lūkuriavusių gerbėjų suleidžiami vidun. Į koncertų salę patekti kol kas dar negalima, bet veikia baras ir atvira stogo terasa. Nusiperku alaus, persimetu pora žodžių su gretimai stovinčiaisais apie orą bei būsimą koncertą ir tiesiog lūkuriuoju toliau.

Patekęs į salę įsitaisau balkone prie pat scenos. Šįkart apšildančių kolektyvų net du. Pirmieji – Niujorkiečiai pavadinimu “A Place to Bury Strangers”. Girdžiu juos pirmąkart, bet įspūdis puikus. Purvinas, tamsus ir intensyvus noise rokas, kupinas garsinių improvizacijų. Scena skendi tamsoje, ir tik pora baltų blyksinčių lempų kelia blausias aliuzijas į “Bauhaus” ar “The Sisters of Mercy”. Trijulė iš stiprintuvų stato piramides, purto gitaras, sukioja rankenėles, nepasiklysdami aparatūros ir įvairių laidelių labirinte, o tuo tarpu iš kolonėlių liejasi toks triukšmas, kokio aš seniai nesu girdėjęs. Tik laiks nuo laiko išryškėjantis aiškiai apibrėžtas ritmas bei melodijos neužtrunka priminti, jog tai – muzikinis kūrinys! Ne veltui “A Place to Bury Strangers” tituluojami “garsiausia” Niujorko indie grupe. Mano nuomone, jie noise roką “varo” tikrai garsiau už “My Bloody Valentine” ar “Sonic Youth”. Gaila, kad kaip apšildančio kolektyvo jų spektaklis trunka vos trisdešimt minučių, ir jie, skubiai atsisveikinę, puola ardyti gausųjį savo techninį arsenalą. Labai tikiuosi pamatyti šiuos bepročius dar kada nors.

Deja, antrieji “apšildytuvai” – dar viena vietinė grupė “The Pains of Being Pure at Heart” – savo introduktorių pasisekimu pasigirti negali. Galbūt savu laiku ir savoje vietoje šie indie pop rokeriai būtų “suėję” visai neblogai. Galbūt ta sava vieta ir savas laikas tiesiog buvo šio koncerto pradžia, tereikėjo dviems apšildančioms grupėms apsimainyti vietomis. Deja, po “A Place to Bury Strangers” ir prieš “The KILLS” vidutinio tempo ir vidutinio ilgio viena nuo kitos nesiskiriančios dainos nei linksmina, nei migdo. Kažkur jau matyta, nuobodoka ir tiek.

The KILLS (Nuotr. asmeninio archyvo)

Na, ir galų gale, šio vakaro duetas – scenoje! Galinė scenos siena, šiam koncertui padabinta leopardo kailio raštais, sumirga žvaigždėmis lyg naktinis rugpjūčio dangus. Pasipila įžanginis dainos „No WoW“ ritmas. Pirmasis greta dviejų ritmo mašinų prieš publiką stoja elegantiškasis gitara ginkluotas Jamie Hinceas. Paskuj jį – visuomet grakšti ir žavinga Alison Mosshart, kuriai pademonstravus savo balso sugebėjimus abejingų nelieka. Taip, brolyčiai, patikėkite – vokalinės „The KILLS” partijos studijoje tikrai nėra dirbtinai poliruojamos. Dainuoti ši panelė moka. Beje, ne tik dainuoti, bet ir groti… Alison net šešių dainų metu talkina Jamie melodijoms ir ritmams antraja gitara, sintezatoriais bei perkusija, be to, kaitina žiūrovus savo nuolatiniu šokiu. Bet nei Alison, nei Jamie jokiu būdu nėra lyderiaujančios figūros. Šis duetas – tai savotiškas jin ir jang. Tarsi Lennonas ir McCartney, broliai Gallagheriai, ar jau ankščiau minėti „The White Stripes“. Štai taip per tarpusavio kūrybinį supratimą du žmonės gali taip prikaustyti visą būrį žvilgsnių! “The KILLS“ žavi savo gebėjimu priimti tą energiją, kurią koncertų metu jiems duoda klausytojai ir gražinti tai jiems atgal dešimteriopai. O tas savotiškas grupės minimalizmas – tai tik dar vienas instrumentas. Papildomais muzikantais neužpildytos erdvės palieka „The KILLS“ laisvę improvizacijoms ir šėlsmui.

Setlistas neitin ilgas, bet taip grupė išeikvoja maksimalų savo potencialą nespėdami pabosti. Kiekvienas kūrinys šįvakar atrodo kaip mini-spektaklis. Šioje scenoje savo vietą randa „No WoW“, „Future Starts Slow“, „Kissy Kissy“, „Heart is a Beating Drum“ (kurią Jamie dedikuoja savo mylimai žmonai – modeliui Kate Moss), „DNA“, „U.R.A. Fever“, „Tape Song“, „Baby Says“ ir dar daugelis dainų, kurių ir reikėtų tikėtis „The KILLS“ repertuare. Saldainiukai gerbėjams – netikėtas Marilyn Monroe „One Silver Dollar“ koveris, labai tinkantis bliuziniam Alison balsui, ir pritarančio vokalo duetas, talkinantis grupei dainos „Satellite“ metu.

Štai toks šis pašėlęs netradicinio roko muzikos duetas. Pasiautėjo, bet per ilgai neužsibuvo. Atsisveikinę ir palikę sceną Jamie ir Alison taip ir nepasirodo prie atributikos stalelio, kaip daro daugelis grupių. Jie nesišvaisto parašais ar nuotraukomis. Ištarę tik „Dėkui jums. Iki kito karto!“ jie pradingsta už leopardo kailio raštų. Užsidega šviesos, iš smarkiai pritildytų kolonėlių pasipila „Shadowplay“ „Joy Division“ koveris, kurį groja „The Killers“. Vakaras baigtas.

Death Cab for Cutie besileidžiančioje Manheteno saulėje

manoISTORIJA

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

„Death Cab for Cutie“  pasirodymas Bruklino (Niujorkas, JAV) „East River State“ parke – labai svarbus čia vykstančio vasarinio muzikos open-air festivalio „Williamsburg Waterfront“ akcentas. Čia, akmeninėje parko pakrantėje, kurią plauna Rytų upė, šią vasarą jau griaudėjo „Coheed and Cambria“, „Thievery Corporation“, „Kid CuDi“, „Death From Above 1979“, „Stone Temple Pilots“ ir „They Might Be Giants“. O šio vakaro kaltininkai – neabejotinai laukiami išskėstomis rankomis ir vilčių kupinomis akimis. Tai liudija prie įėjimo jau nuo dvyliktos valandos ryto besibūriuojantis gerbėjų pulkas. Publika šįkart stebėtinai mišri – paaugliai ir vyresnė karta, hipsteriai ir studenčiokai, jaunos mergytės ir vyresnės jų seserys. Melancholiškos, ilgesingos „Death Cab for Cutie“ muzikos klauso daugelis. Deja, toli gražu ne visiems norintiems pavyko juos pamatyti birželio penktąją, kai grupė viešėjo itin mažoje Niujorko „Bowery Ballroom“ salėje. Šiąnakt – atsiskaitymas dėl tokios perdėtos neteisybės.

Vartai atveriami lygiai 17:30. Apsauginiai ima krėsti lankytojų krepšius, kad šie į parko teritoriją neįsineštų savo alkoholio ar šiaip ko nors pavojingo. Iš anksto džiaugiuosi paklausęs savo jaunesnės sesers ir atėjęs palūkuriuoti prie įėjimo ankstėliau. Puspenktos valandos saulėje kaitinta eilė, nusidriekusi kiek akys užmato, iš lėto pradeda judėti parko vidun. Užsiėmęs gretas prie pat scenos atsisuku ir su pasimėgavimu gurkšteliu Manheteno saulės šviesos grožio. Netrukus aplink didžiulę sceną susispiečia visa minia ir gig‘as prasideda.

Frightened Rabbit (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Apšildantieji – škotai man nieko nesakančiu pavadinimu „Frightened Rabbit“. „Ryža“, barzdota penkiukė pristato devynių dainų (kaip vėlesnis tyrimas parodė, apimančių visą trijų albumų diskografiją) setlistą ir palieka visai neprastą įspūdį. Pasirodymą apibūdinčiau fraze „vietoje ir laiku“. Šis (vis dar) saulėtas antradienio vakaras – visai tinkamas laikas tokiai muzikai.

Škotai atsisveikina, personalas kurį laiką lieja prakaitą sujungdami laidus ir ruošdami galutinį „Death Cab for Cutie“ arsenalo variantą, ir štai, pagaliau, jie scenoje! Koncertas prasideda energingu „I Will Possess Your Heart“ jam’u kurio metu grupės idėjinis vedlys Benas Gibbardas groja net trim instrumentais (deja, turiu nuvilti, ne vienu metu). Albumą „Codes and Keys“ pristatančio turo programoje – šeši kūriniai iš naujojo albumo, ir senesnės, gerai žinomos dainos. Sugrojusi „A Movie Script Ending“ grupė paragina visus atsisukti ir pasigrožėti Manheteno panorama skęstančia saulėlydyje. Miesto siluetas atsispindi upės tėkmėje ir mirguliuoja įvairiaspalvėmis bangelėmis. “Pirmąkart groju tokiam nuostabiam vaizdui,“ – sako Benas. – „Štai koks gražus jūsų miestas!”

Williamsburg Waterfront (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Siurprizas, kurio laukiau nei daug nei mažai – jau šešerius metus – akustinė baladė „I Will Follow You Into the Dark“,  kurią Benas atlieka vienui vienas, apgaubtas mėlynos šviesos ir liejantis širdį kartu dainuojančiai miniai. Pakvimpa nuoširdumu. Rodos prieisi, paplekšnosi jam per petį ir pasakysi: „Žinau kaip tu jautiesi, vyruk, žinau…” Likusi grupės sudėtis grįžta į sceną, Benas pakeičia akustinę gitarą elektrine ir drioksteli naujasis hitas „You are a Tourist”, lydimas šniokščiančio raudonų lempučių krioklio. This… fire… grows… higher! Net nepastebėjau, kad jau sutemo.

Link pirmosios klausytojų eilės atskrieja Beno mestas mediatorius ir švelniai kresteli ant šalia scenos stovinčios kolonėlės viršaus. Tai pastebėję pirmoje eilėje stovintys gerbėjai puola kaulyti apsauginio – stambaus vyruko intelekto nesužalota fizionomija – kad šis jiems jį paduotų. Šis pavarto mediatorių tarp pirštų ir su lūpose žaidžiančia I-Am-Better-Than-You šypsenėle meta jį kažkur į minios vidurį. „Na ir šiknius“ – pagalvoju sau. Gerai, kad tokių balvonų kaip šis – mažuma, ir geros nuotaikos nesugeba sugadinti niekas. Pirmosios programos dalies pabaigai dainos, kurios niekada nespės atsibosti – „The New Year“, „Soul Meets Body“, „Cath“… įspūdingasis „We Looked Like Giants“ jam‘as, trunkantis net dešimt minučių, ir, žinoma, mano asmeninė meilė – „Marching Bands of Manhattan“. Atsisveikinę muzikantai pamojuoja ir palieka sceną.

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Grupė ilsisi, o minia lūkuriuoja. Taip juk būna visuomet. Minutė viena, antra, trečia, ir jie sugrįš. Taip įvyksta ir šįkart. „Atsisukite ir pasigrožėkite savo miestu dabar, mielieji!” – sako visiems Benas, – „O mes grosime toliau. Juk nesame tinginiai!” Atsigrįžus šįkart išvystu naktinę Manheteno panoramą. Skirtingu paros metu regėti skirtingas miesto grožis. Dabar šis – temperamentingas ir kartu mįslingas. Toks ir grupės pateiktas keturių kūrinių bisas – naujojo albumo pristatomoji daina „Home is a Fire“, nostalgiškoji „Title and Registration“, ir nuotaikingoji „The Sound of Settling“, kurios taip trūko pirmojoje koncerto dalyje. Absoliutus koncertą karūnavęs laimėtojas – himnas vienatvei „Transatlanticism“. „I need you so much closer“ – dainuoja Benas, bet štai taip netikėtai ateina pabaiga.

Valandinė mano laikrodžio rodyklė rodo vos dešimtą valandą vakaro. Kadangi koncertas baigėsi anksti – minia skirstosi, bet visi kaip susitarę pajuda centrinės Williamsburgo gatvės Badford Avenue link. Čia jaunimėlio, studentijos ir hipsterių rajone jie apsės barus, valgys restoranuose ir ūš iki ryto. Nesvarbu, kad šiandien tik antradienio naktis. Geros  nuotaikos nėr ko eikvoti veltui! This… fire… grows… higher!

Kitokie Death Cab For Cutie

manoISTORIJA

Septintasis „Death Cab for Cutie” albumas „Codes and Keys“ gali drąsiai būti vadinamas vienu laukiamiausių šių metų indie scenos įrašu. Nieko nuostabaus, juk gerbėjams jo laukti reikejo nei daug nei mažai – net trejetą metų. Grupė paskelbusi apie savo veiklos pertrauką neliko pamiršta, o filmo „Saulėlydis: Jaunatis“ garso takelyje figuravęs kolektyvo kūrinys „Meet Me on the Equinox“ tik sustiprino lūkesčius.

Šiandien grupės lyderis ir vokalistas Ben’as Gibbard’as „vakarėlių liūto” titulą yra perdavęs kažkam kitam. „Codes and Keys“ kūrybinį procesą lydėjo radikalūs pokyčiai muzikanto gyvenime, apie kuriuos jis nevengia kalbėti viešai. Per tuos trejetą metų tylos Gibbard’as nustojo vartoti alkoholį, pradėjo sportuoti bei žaisti beisbolą, iškeitė gyvenamąją vietą į Los Andželą ir prisiekė amžiną meilę aktorei Zoe Deschanel: „Kai supranti, kad pozityvūs pokyčiai gan greit nustelbia negatyvumą, atrandi daugiau motyvacijos bei emocinį balansą. Tuo aš ir mėgaujuosi“. – sako jis.

Ben‘a šiomis dienomis lydi puiki nuotaika. Galbūt todėl „Codes and Keys“ yra bene pats linksmiausias albumas visoje grupės diskografijoje. Žinoma toks pokytis gali kažkam ir nepatikti, bet liūdnus gitarų rifus iškeitęs į daug smagesnį klavišų skambesį Gibbard’as nesisieloja: „Jei klausai mūsų vien todėl, kad mėgsti depresyvią muzika, tai mūsu ankstesnieji albumai niekur nepradings! Gali jais ir toliau sėkmingai mėgautis,“ – sako jis. „Juk kai 2005-aisiais pasirašėme sutartį su „Atlantic Records„, buvo tokių, kurie prisiekė niekada nebepirkti mūsų „komercinės“ muzikos. Bet juk tai absurdiška, todėl aš dėl to tikrai nepergyvensiu”.

Vos pasirodžius naujajam albumui grupe leidosi į ilgą koncertinį turą po Europą ir Šiaurės Ameriką. Apie dėl pokyčių kartais paburnojančius, bet niekur nedingstančius grupės gerbėjus byloja per keletą minučių išgraibstomi bilietai į kiekvieną grupės pasirodymą. Akivaizdu – melomanai išsiilgę senų kūrinių ir su džiaugsmu sutinka naujus.

Šio Rugpjūčio pradžioje „Death Cab for Cutie” koncertuos ir Niujorke, Bruklino Williamsburg Waterfront scenoje po atviru dangumi. Pažadu Jums tikrai išsamų reportažą iš šio nepaprasto įvykio vietos!!!