The Kills (Nuotr. asmeninio archyvo)
“The KILLS” norėjau pamatyti jau senokai, bet šis kartas – pirmas. Dar 2006-aisiais susižavėjęs albumu „No WoW“, ėmiau domėtis grupės kuryba bei jos narių – brito gitaristo Jamie Hince ir amerikietės vokalistės Alison Mosshart – projektais. Sutikite, kad šis duetas – neįprastas! Nuo pirmųjų akordų dėmesį prikausto Muzika – tarsi užmiršta kelionė į nebūtį, kurios gale karaliauja ne tyla, o kurtinantis triukšmas. “The KILLS” yra energingi ir ekspresyvūs, bet tuo pačiu (kaip ir neseniai išsiskyrę “The White Stripes”) žavintys savo minimalumu. Todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.
Nors ant bilieto, greta grupės pavadinimo, puikuojasi užrašas “Doors @ 7pm”, durys į “Terminal 5” klubą atveriamos viena valanda ankščiau, ir pulkelis prie įėjimo lūkuriavusių gerbėjų suleidžiami vidun. Į koncertų salę patekti kol kas dar negalima, bet veikia baras ir atvira stogo terasa. Nusiperku alaus, persimetu pora žodžių su gretimai stovinčiaisais apie orą bei būsimą koncertą ir tiesiog lūkuriuoju toliau.
Patekęs į salę įsitaisau balkone prie pat scenos. Šįkart apšildančių kolektyvų net du. Pirmieji – Niujorkiečiai pavadinimu “A Place to Bury Strangers”. Girdžiu juos pirmąkart, bet įspūdis puikus. Purvinas, tamsus ir intensyvus noise rokas, kupinas garsinių improvizacijų. Scena skendi tamsoje, ir tik pora baltų blyksinčių lempų kelia blausias aliuzijas į “Bauhaus” ar “The Sisters of Mercy”. Trijulė iš stiprintuvų stato piramides, purto gitaras, sukioja rankenėles, nepasiklysdami aparatūros ir įvairių laidelių labirinte, o tuo tarpu iš kolonėlių liejasi toks triukšmas, kokio aš seniai nesu girdėjęs. Tik laiks nuo laiko išryškėjantis aiškiai apibrėžtas ritmas bei melodijos neužtrunka priminti, jog tai – muzikinis kūrinys! Ne veltui “A Place to Bury Strangers” tituluojami “garsiausia” Niujorko indie grupe. Mano nuomone, jie noise roką “varo” tikrai garsiau už “My Bloody Valentine” ar “Sonic Youth”. Gaila, kad kaip apšildančio kolektyvo jų spektaklis trunka vos trisdešimt minučių, ir jie, skubiai atsisveikinę, puola ardyti gausųjį savo techninį arsenalą. Labai tikiuosi pamatyti šiuos bepročius dar kada nors.
Deja, antrieji “apšildytuvai” – dar viena vietinė grupė “The Pains of Being Pure at Heart” – savo introduktorių pasisekimu pasigirti negali. Galbūt savu laiku ir savoje vietoje šie indie pop rokeriai būtų “suėję” visai neblogai. Galbūt ta sava vieta ir savas laikas tiesiog buvo šio koncerto pradžia, tereikėjo dviems apšildančioms grupėms apsimainyti vietomis. Deja, po “A Place to Bury Strangers” ir prieš “The KILLS” vidutinio tempo ir vidutinio ilgio viena nuo kitos nesiskiriančios dainos nei linksmina, nei migdo. Kažkur jau matyta, nuobodoka ir tiek.
The KILLS (Nuotr. asmeninio archyvo)
Na, ir galų gale, šio vakaro duetas – scenoje! Galinė scenos siena, šiam koncertui padabinta leopardo kailio raštais, sumirga žvaigždėmis lyg naktinis rugpjūčio dangus. Pasipila įžanginis dainos „No WoW“ ritmas. Pirmasis greta dviejų ritmo mašinų prieš publiką stoja elegantiškasis gitara ginkluotas Jamie Hinceas. Paskuj jį – visuomet grakšti ir žavinga Alison Mosshart, kuriai pademonstravus savo balso sugebėjimus abejingų nelieka. Taip, brolyčiai, patikėkite – vokalinės „The KILLS” partijos studijoje tikrai nėra dirbtinai poliruojamos. Dainuoti ši panelė moka. Beje, ne tik dainuoti, bet ir groti… Alison net šešių dainų metu talkina Jamie melodijoms ir ritmams antraja gitara, sintezatoriais bei perkusija, be to, kaitina žiūrovus savo nuolatiniu šokiu. Bet nei Alison, nei Jamie jokiu būdu nėra lyderiaujančios figūros. Šis duetas – tai savotiškas jin ir jang. Tarsi Lennonas ir McCartney, broliai Gallagheriai, ar jau ankščiau minėti „The White Stripes“. Štai taip per tarpusavio kūrybinį supratimą du žmonės gali taip prikaustyti visą būrį žvilgsnių! “The KILLS“ žavi savo gebėjimu priimti tą energiją, kurią koncertų metu jiems duoda klausytojai ir gražinti tai jiems atgal dešimteriopai. O tas savotiškas grupės minimalizmas – tai tik dar vienas instrumentas. Papildomais muzikantais neužpildytos erdvės palieka „The KILLS“ laisvę improvizacijoms ir šėlsmui.
Setlistas neitin ilgas, bet taip grupė išeikvoja maksimalų savo potencialą nespėdami pabosti. Kiekvienas kūrinys šįvakar atrodo kaip mini-spektaklis. Šioje scenoje savo vietą randa „No WoW“, „Future Starts Slow“, „Kissy Kissy“, „Heart is a Beating Drum“ (kurią Jamie dedikuoja savo mylimai žmonai – modeliui Kate Moss), „DNA“, „U.R.A. Fever“, „Tape Song“, „Baby Says“ ir dar daugelis dainų, kurių ir reikėtų tikėtis „The KILLS“ repertuare. Saldainiukai gerbėjams – netikėtas Marilyn Monroe „One Silver Dollar“ koveris, labai tinkantis bliuziniam Alison balsui, ir pritarančio vokalo duetas, talkinantis grupei dainos „Satellite“ metu.
Štai toks šis pašėlęs netradicinio roko muzikos duetas. Pasiautėjo, bet per ilgai neužsibuvo. Atsisveikinę ir palikę sceną Jamie ir Alison taip ir nepasirodo prie atributikos stalelio, kaip daro daugelis grupių. Jie nesišvaisto parašais ar nuotraukomis. Ištarę tik „Dėkui jums. Iki kito karto!“ jie pradingsta už leopardo kailio raštų. Užsidega šviesos, iš smarkiai pritildytų kolonėlių pasipila „Shadowplay“ „Joy Division“ koveris, kurį groja „The Killers“. Vakaras baigtas.
