IV

Mobiliojo ryšio operatorių mūšiai dėl klientų bus naudingi lietuviškos muzikos rinkai

Spotify and Deezer

Pavyzdingai konkurencinga Lietuvos mobiliojo ryšio rinka yra pasaulinis fenomenas, nes mobiliuoju ryšiu jau ilgą laiką naudojamės pigiausiai Europoje ir tikriausiai esame tarp kainų lyderių pasaulyje. Trumpai tariant, iki šiol ši konkurencija buvo visapusiškai naudinga vartotojams. Panašu, kad kainos nebeturi kur kristi, nes operatoriai jau dabar balansuoja ant pelno/nuostolio ribos, todėl mūšiai dėl klientų keliasi kitur – į unikalaus turinio paslaugų sektorių.

Dar vasaros pradžioje „Omnitel“ paskelbė apie savo partnerystę su daugiausia vartotojų pasaulyje turinčia muzikos platforma „Spotify“. Bendradarbiavimo naudą ypač turėjo įvertinti esami mokamo „Spotify“ naudotojai, nes jiems ši partnerystė paslaugą atpigino daugiau nei 100 litų per metus. Tačiau kaip į tai reagavo lietuviškos muzikos rinka? Niekaip. Tie, kas jau buvo „Spotify“, to nelabai reklamavo, o naujų vardų šios platformos duomenų bazėje taip pat beveik nepadaugėjo. Keista, nes muzikantams buvimas tokiose internetinėse platformose neša tiesioginę finansinę naudą. Tiesa, nedidelę, bet ji ir nedidės, jei grupės ir jų vadybininkai patys savo klausytojų neskatins klausytis legalios muzikos ne tik koncertų metu.

Visgi panašu, kad partnerystė susilaukė nemažo susidomėjimo, nes po kelių mėnesių rinkoje pasklido žinia apie planuojamą prancūziško „Deezer“ partnerystę su „Tele2“. Gandai pasitvirtino ir prieš porą dienų Lietuvos žiniasklaida gavo kvietimą sudalyvauti oficialiame pristatymo renginyje. Ką tai reiškia mobiliojo ryšio naudotojams? Nieko ypatingo. Aišku, yra džiugu, kad ir kiti operatoriai pagaliau pradeda siūlyti kažką daugiau nei nereikalingus milijonus SMS ar duomenų planus, kurių, pagal vidutinę statistiką, žmonės neišnaudoja. Ką tai reiškia Lietuvos muzikos rinkai? Tą patį kaip ir „Spotify“ atveju – galimybes. Atlikėjai ir jų vadybininkai turėtų norėti atsidurti internetinėse muzikos platformose, o atsidūrę ten – tą buvimą reklamuoti visaip, kaip išeina. Nes, kaip jau buvo minėta, jie už tai gali gauti realią finansinę naudą.

Gražu žiūrėti į šias lenktynes, nes jau vakar „Omnitel“ paskelbė apie savo iniciatyvą padėti visai lietuviškai muzikai atsirasti „Spotify“. Tad Lietuvos muzikos kūrėjai turi nedvejoti ir griebti jautį už ragų. Eiti tiek į „Spotify“, tiek į „Deezer“, „iTunes“ ir kitur. Neverta pamiršti, kad būtent „Spotify“ iš esmės pakeitė Švedijos muzikos rinką ir iki neregėtų žemumų sumažino piratavimo lygį. Bendraujant su vienu švedu yra tekę girdėti, kad pastaruoju metu muzikos kūrėjai Švedijoje netgi nebesiskundžia per mažomis pajamomis. Nežinia, kiek tame yra tiesos, bet loginę seką galima įžvelgti.

Galima neabejoti, kad šios operatorių lenktynės teigiamai paveiks lietuviškos muzikos rinką. Tikrai ne iš karto, bet paveiks, nes lietuviai nori lietuviškos muzikos, o operatoriai stengsis, kad jos ten būtų vis daugiau. Tik tada ta didžioji dauguma klientų, kuriems muzika nėra „kažkas tokio“ ar tie, kuriems „svarbu, kad gerai grotų ir kad būtų žinoma“, pajus poreikį užsisakinėti tokias paslaugas. O kuo daugiau žmonių pradės naudoti šias paslaugas, tuo geriau Lietuvos muzikos kūrėjams, todėl jie irgi jau turėtų pabusti iš žiemos miego.

 

Bandomasis skrydis su „Noel Gallagher’s High Flying Birds“

Noel Gallagher’s High Flying Birds (nuotr. manoMUZIKA.lt archyvo)

Nors dabar apie Noelį Gallagherį jau reikia kalbėti kaip apie savarankišką atlikėją, tačiau jo vardas turbūt visiems laikams liks susietas su grupe „Oasis“. Amžini vaidai su broliu Liamu, narkotikai, skandalai, bei… stulbinanti sėkmė, 50 milijonų parduotų įrašų ir minios gerbėjų visame pasaulyje. Grupė sėkmingai koncertavo visame pasaulyje, o Didžiojoje Britanijoje įgijo absoliučiai kultinį statusą – savo klestėjimo viršūnėje per du legendinius vakarus Knebworthe sutraukė apie 250 000 žiūrovų ir net per paskutinį turą, kuriam taikiai baigtis nebuvo lemta, grojo pilnutėliuose stadionuose.

Dalyvavimas „Oasis“ koncerte visada reiškė daugiau, nei vien atėjimą pasiklausyti muzikos. Buvo scena ir buvo minia. Scenoje paprastai veiksmo būdavo nedaug – visi stovi savo vietose ir groja, tik Liamas kartais karingai pamojuoja tamburinu ar paprovokuoja publiką. O publika… Kažkodėl būtent „Oasis“ koncertai pagarsėjo kaip tam tikrą sunkiai valdomų melomanų porūšį sutraukiantys renginiai. 2009 m. koncertas Mančesterio Heatono parke (apie 70 000 žiūrovų) įsiminė kaip asocialumo apokalipsė, apie kurią neblogą straipsnį galėtų parašyti kokia jungtinė sociologų, antropologų ir primatologų komanda. Nebuvo malonu stovėti ir su baime laukti, ar būtinai iš kažkur toli atlėksiantis dar vienas plastikinis bokalas nusileis ant tavo galvos, ar ne. ,Jei visgi taip įvyks, tuomet seks kitas klausimas –  bus jame alus, ar tam tikras šiltas skystis (negi eisi į tualetą per tokią minią)? Tikrai nesu kažkokia pelytė Zita, bet būtent tada pirmą kartą teko rimtai išsigąsti dėl savo gyvybės ir per kunkuliuojančią žmoniją iš paskutiniųjų irtis į atokesnį kampą.

Atrodo, kam veržtis į tokią peklą, ar ne? Tačiau čia viską atperka muzika. Kai suskamba tokie hitai, kaip „Don’t Look Back in Anger“, visa ši chaotiška, brutali masė susivienija į vieną iškeltų rankų, plastikinių bokalų ir telefonų minią, kurioje kiekviena gerklė su aistra ir įsitikinimu atkartoja kiekvieną žodį. Visai kaip kokį „Tėve mūsų“. Tai tikras komunijos momentas, kai muzika, atlikėjai ir publika tampa vienu. Ne be reikalo paklaustas, ar ketina toliau dainuoti „Oasis“ dainas, Gallagheris pareiškė: „Tai mano dainos. Aš visas jas parašiau pats. Aš didžiuojuosi jomis ir tuo, ką jos reiškia kitiems žmonėms“. Nors dažnai lankausi koncertuose, iki šiol niekur kitur nepatyriau panašaus lygio euforijos. Todėl Noeliui Gallagheriui paskelbus apie koncertinį turą, net neabejojau, kad turėsiu būti ten ir gauti savo dozę, kad ir kokiame Europos kampe tai būtų.

Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Pati patirtis prasideda nuo pat pradžių – bilieto pirkimo. Pirmiesiems koncertams pasirinktos salės pagal „Oasis“ standartus yra visiškai kišeninės, todėl bilietai į visus tris tuo metu paskelbtus koncertus išgraibstomi per… šešias minutes. Per tokį momentinį mūšį sugebėjus įsigyti bilietą į koncertą spalio 29 d. Londono „Hammersmith Apollo“ salėje nuo adrenalino net dreba rankos (beje, kaip paaiškėjo, tame koncerte buvo ir daugiau lietuvių, bet žinant, kiek ten tautiečių – nenuostabu). Taigi, Londonas, ištaiginga art deco stiliaus salė, pirma balkono eilė ir puikus vaizdas į sceną, kuri pirmą kartą taip arti.

Ir štai, galų gale scenoje pasirodo ir pats Noelis Gallagheris su savo paukščiais. Na, formaliai tai ne JO paukščiai ir net ne jo grupė. Tai – tiesiog suburta pagalbinių muzikantų komanda. Visas tas High Flying Birds reikalas susijęs tik su tuo, kad Gallagheriui būtų buvę nejauku matyti afišose vien tik savo vardą, o pabuvus „Oasis“ nebėra prasmės kurti dar kažkokią grupę, nes ji tik bus lyginama su pirmtake ir neišvengiamai jai neprilygs (kuo šiuo metu gali įsitikinti „Oasis“ likučiaiBeady Eye“). Žmonės surinkti tikrai ne dėl sceninio įvaizdžio – būgnus muša pilvūzas pliktelėjęs ilgaplaukis barzdočius, už klavišinius atsako akiniuotas nerdas (kaip lietuviškai.. zubryla?), nepavargstantis komiškai lankstytis į taktą. Pagrindinis gitaristas iš viso amerikietis, kurį publika už tai labai linksmai nušvilpia. Tik garbiniuotas bosistas dar kažkiek panašesnis į britpopo eros muzikantą, gal todėl, kad atrodo gerokai jauniau už kitus šitos grupės-ne-grupės narius. Bet tai ne esmė. Svarbiausias žmogus scenoje yra Noelis Gallagheris. Nors jam jau 44-eri, (pagal muzikos biznio standartus tai – beveik pensija) , jis akivaizdžiai praktikuoja sveiką gyvenimo būdą ir atrodo geriau, nei kokaino debesyje praleistoje jaunystėje.

Pirmasis kūrinys – sena, dar 1994 m. „Oasis“ daina „It’s Good to Be Free“, kuri neišvengiamai kelia spėliones, ar tik čia nebus replika broliui Liamui. Po to seka taip pat dar anų laikų kūrinys „Mucky Fingers“ ir tada, publikai jau apšilus, pasigirsta pirmasis naujas kūrinys „Everybody’s on the Run“. Studijiniame įraše pasitelktos monumentalios orkestrinės instrumentuotės ir choro čia neatkartosi, bet gyvai ši daina skamba veržliau, ne be itin aktyviai dirbančio barzdočiaus būgnininko pagalbos. Jei Noelis turėjo kokio nors nerimo, kad publikai gal ir nelabai reikia jo naujosios kūrybos, šios abejonės turėjo išsisklaidyti su pirmaisiais žodžiais, kuriuos be vargo atitaria tūkstantinė minia. Visai neblogai, atsižvelgiant į tai, kad albumas pasirodė vos prieš geras porą savaičių.

Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Toliau seka dar penki nauji kūriniai, kurie kokybės prasme nenusileidžia „Oasis“ intarpams ir organiškai įsilieja į setlistą. Noelis Gallagheris – ne tas atlikėjas, iš kurio reikėtų bijoti išgirsti „Here’s one from my new album…“.  „If I had a Gun“ pretenduoja tapti jo solinės karjeros himnu. Tokie žodžiai, kaip „If I had a gun / I’d shoot a hole into the sun / and love will burn this city down for you“ arba „forgive me if I spoke too soon / my eyes have only followed you around the room“ būtų sunkiai įsivaizduojami labiau mačo „Oasis“ skirtoje kūryboje, bet dabartiniame albume apie meilę dainuojama atvirai ir be sarmatos. „Death Of You And Me“, soliniame albume paįvairinta Naujojo Orleano stiliaus pučiamaisiais, koncerte tapo galimybe sublizgėti klavišininkui, kuris šiame kūrinyhe pavarė labai neblogą džiazovą solo partiją (taip taip, klavišinių solo. Kas būtų pagalvojęs???). Iš viso šį vakarą sugrojamos devynios iš dešimties naujojo albumo dainų, praleidžiant tik „Stop the Clocks“. Jos vietą užima su pirmuoju singlu „Death of You and Me“ išleista „The Good Rebel“ ir visai visai nauja, dar nepublikuota daina „Freaky Teeth“.

Toliau seka akustinis pasažas, per kurį Gallagheris demonstruoja, kad „Oasis“ katalogas yra jo ir jis su juo elgsis kaip tinkamas. Nors „Wonderwall“ yra vienas geriausiai žinomų jo kūrinių, daina atliekama pagal Ryano Adamso versiją, kurios melodija kiek skiriasi nuo originalo, bet žiūrovai senu įpratimu traukia senąjį variantą ir per priedainį Gallagheris nesipriešindamas leidžia publikai sudainuoti paskutinę eilutę.

Supersonic“, pirmasis „Oasis“ singlas ir akivaizdžiai „liamiška“ daina, nurengiama iki akustinės gitaros ir klavišinių ir iš esmės atiduodama publikai, kuri žino kiekvieną žodį ir kiekvieną pauzę. Nors tekstas vietomis yra bereikšmių frazių kratinys, įžanginis „I need to be myself / I can’t be no one else“ yra universalus kredo, tais jau gan tolimais 1994 metais skambėjęs kaip maištingas iššūkis, o dabar atliekamas kontempliatyviau. Beveik apologetiškai. Bet publika vėl prideda savo atspalvį – ryžtingas choro tonas liudija, kad jiems tai tebėra vienas iš ano laikmečio himnų – iš tų laikų, kai „Oasis“ buvo kažkas naujo, kai visa Britanija sekė jų kiekvieną judesį, skandalą ir, be abejo, muziką. Tas trumpas langas 1995–1996 m. buvo toks momentas, kai visi jautė, kad vyksta kažkas naujo, nepatirto, neaiškaus. Atrodė, kad viskas bus kitaip, pasikeis valdžia, Britanija vėl bus cool ir diktuos madas pasauliui, o futbolo rinktinė… vargšė amžinai vis kažko pritrūkstanti Anglijos futbolo rinktinė namuose pagaliau nudžiugins trofėjų nuo pat 1966 m. laukiančią naciją. Deja, nors valdžia 1997 m. ir pasikeitė, bet cool Britannia revoliucija be ceremonijų išblėso taip ir nepakeitusi pasaulio. Ko gero, didžiausia jos sėkmė ir buvo muzika – sugrįžusių „Blur“, „Pulp“, galų gale ir paties Gallagherio sėkmė rodo, kad ji lieka aktuali daugeliui.

Noelio Gallagherio koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Žiūrovams jau gerai įsivažiavus, vėl grįžtama prie solinio albumo ir sugrojamos likusios penkios dainos. „AKA.. What A Life!“ yra žingsnis į šokių muzikos teritoriją ir pakankamai uždegantis kūrints, tik Noelio vokalas kiek melancholiškas ir „woohoo“ gale skamba maždaug taip džiaugsmingai, kaip šuniukas Droopy. Bet bendros nuotaikos tai nė kiek negadina – daina jau visų pamėgta, o priedainis tiesiog ir sukurtas tokiai orą kumščiuojančių entuziastų auditorijai. „(I Wanna Live a Dream) In My Record Machine“, nors formaliai nauja, bet besidomintiems jau žinoma iš internete senokai  esančios demo versijos, kuri dėl įvairių priežasčių (t.y. Liamo) vis nepatekdavo į „Oasis“ albumus. „Soldier Boys and Jesus Freaks“, „AKA… Broken Arrow“ ir „(Stranded on) the Wrong Beach“ yra tikrai naujos, geros ir verčiančios susimąstyti, kaip būtų atrodę „Oasis“ albumai, jei visas iki vienos dainas ir toliau būtų rašęs pats Noelis (išskyrus vieną kitą dėmesio vertą išimtį, dauguma kitų grupės narių įnašų į albumus vis dėlto nebuvo įspūdingi). Paįvairinimui įterpiamos ir dvi senos „Oasis“ dainos iš tų laikų, kai Noelis Gallagheris rašė tiek puikių dainų, kad jų nebuvo kur dėti ir teko prikaišioti į singlų B puses. „Talk Tonight“ atliekama ne akustiškai, o visos grupės, ir taip galbūt kiek praranda emocingumo ir intymumo, o „Half The World Away“, su Gallagheriui būdinga optimistiško vienišumo ir eskapizmo tematika ir paprasta, bet į širdį greit krentančia melodija, vėlgi sukelia begalę sentimentų ir vyriško glėbesčiavimosi bangą.

Koncertą baigia trijų „Oasis“ eros dainų encore. Mano jau minėtas „Don’t Look Back in Anger“, absoliutus „Oasis“ kanonas, jau kurį laiką, įskaitant ir pirmus tris turo koncertus, atliktas kaip akustinė baladė, grąžinamas į pirmapradį roko skambesį, tačiau tai tik paskatina publiką dainuoti DAR GARSIAU. Vėliausiai dabar iš savo minkštų raudonų krėslų pakyla ir į siūbuojančią masę įsijungia ir dauguma žmonių dideliame balkone. Pora jau visom prasmėm apšilusių vyriškių šalia persisvėrę per balkono turėklus daro „Titaniką“ ir rimtai rizikuoja nugarmėti apačion, tuo kiek blaškydami akimirkos didingumą. O pati daina tai kaip visada transcendentinis momentas, salę paverčiantis lyg kokio „Meilės žodžio“ kongregacija. Po tokio emocinio piko „The Importance of Being Idle“ ir „Little By Little“ praskrieja labai greitai, jau jaučiant nuožmiai artėjančią ilgai laukto renginio pabaigą.

Didžiulės ovacijos išlydi muzikantus iš scenos ir aplinkui girdisi vertinimai, kad tai geriausias metų, o kai kuriems ir išvis visų laikų koncertas. Ir jis tikrai labai geras, bet nors muzika daugeliu atveju pažįstama, Noelis Gallagheris kaip solo atlikėjas yra naujokas. Negalima nepastebėti (o iš balkono matosi ypač gerai), kad Gallagheris ne visiškai užtikrintai jaučiasi prieš auditoriją – jis susigūžęs, lyg bandytų pasislėpti už mikrofono, o dainuodamas retai kada pakelia akis nuo grindų arba gitaros. Kaip pats prisipažino per daugelį interviu prieš savo debiutą, Noelis nesijaučia tikru frontmenu ir keikia Liamą už tai, kad subyrėjus grupei buvo prieš savo valią išvilktas į minios dėmesio centrą, prožektorių šviesą ir išmaniųjų telefonų objektyvus. Situacija kiek paradoksali – žmogus koncertavo prieš šimtatūkstantinę auditoriją, didžiuliuose stadionuose ir arenose, o dabar drovisi daryti tą patį, tik scenos viduryje ir pats vienas.

Tačiau „Oasis“ laikais publikos dėmesį palaikydavo jaunesnysis brolis Liamas, kuris dažniausiai plačiai išžergęs kojas stovėdavo lyg svarbiausia džiunglių gorila, į ką beta patinai publikoje atsakydavo pritariamu ūbavimu, stumdymusi ir jau minėtu įvairių skysčių mėtymu. Noelis ramiai sau stovėdavo kampe, grodavo gitara, padainuodavo vieną kitą dainą ir viskas. O dabar visi spokso, laukia, kol kažką pasakys.. Kalbos mažai – kuklūs „thank you“ ir kelios trumpos replikos, daugiausiai apie futbolą ir net apie tą naktį persukamą laiką. Savo kailyje nesitveriantys žiūrovai turi kažkuo užsiimti, todėl tarp dainų, panašiai kaip krepšinio fanai apie lietuvaičius ir vainikaičius, skanduoja „Noel“ (kas skamba maždaug kaip „noūūū… noūūū…“ ir pats adresatas pareplikuoja, kad tai ne pati gražiausia skanduotė ir kiek primena šaukiamą bandą, nors skubiai prideda, kad, be abejo, yra dėkingas už palaikymą). Matant, kokia energija trykšta iš publikos pusės, norisi tikėti, kad ilgainiui jis perlips per save ir ras, kaip dar labiau įtraukti žiūrovus. Kalbant apie publiką, savotiškai nuramina tai, kad brangaus alaus niekas nelaisto ir nemėto, gamtiniai reikalai atliekami nustatytose vietose ir apskritai niekas nekelia tokių skandalų, kurie nukreiptų dėmesį nuo scenos.

Bet, kaip minėjau, koncertas – tai ne vien atėjimas pasiklausyti muzikos. Šiuo atveju taip pat pasitaikė labai simboliškas epilogas, kuris gražiai pailiustravo anų ir dabartinių laikų santykį.  Į metro vagoną kartu su kitais koncerte pabuvusiais žmonėmis įlipo ir pora ankstyvojo studentiško amžiaus kompanijų, kurios iš karto pradėjo aiškintis santykius futbolo skanduotėmis ir pašmaikštavimais. Vienos iš skanduočių leitmotyvas buvo „let’s go f***ing mental, let’s go f***ing mental!“. Triukšmautojų tik saujelė, decibelų daug, bet sausakimšam vagone visai linksma. Kurį laiką abi grupuotės verbaliai žvangino ginklais ir purtė skiauteres, kol vienas iš vadukų metė sunkiąją artileriją – koncerte nuskambėjusį  „noūūūū! noūūūū!“. Anais, labiau patrakusiais laikais po koncerto pradėjus skanduoti „Oasis“ turbūt būtų nevalingai įsijungusi vagono dauguma, bet dabar jame sėdėjo taikios vidutinio amžiaus poros ir tvarkingai atrodantis jaunimas, todėl karo šūkis buvo palydėtas ironiškais žvilgsniais, prunkštimu ir atlaidžiu akių pavartymu. Vargšui skanduotojui nebyliai buvo įskaitytas techninis pralaimėjimas ir aistros vagone nurimo iki įprastinio murmesio. Tiek to rokenrolo.

Noelio Gallagherio debiutas man asmeniškai tik patvirtino nuostatą, kad jis ir buvo „Oasis“ esmė. Su grupės subyrėjimu lyg atsiskyrė forma ir turinys. Liamo Gallagherio vedami „Beady Eye“ užsimojo toliau nešti britiško rokenrolo deglą ir išore profesionaliai atliko tą vaidmenį, bet nesugebėjo sukurti statusą patvirtinančios muzikos. O solo keliu pasukęs Noelis Gallagheris toli gražu nesiūlo rokenrolo, tačiau net minimalistiniu šou uždega auditoriją, kadangi tai yra arba jau klasika tapusios dainos, arba ta pačia dvasia parašyta puiki ir džiuginanti nauja kūryba. Kad ir kokie įspūdingi buvo „Oasis“ koncertai, tą spalio vakarą Londone man nieko netrūko.