Apie Giedrę Kilčiauskienę rašyti yra lygiai taip pat lengva kaip ir sunku. Ji yra ta muzikos figūra, su kuria mano kartos žmonės žengė į pilnametystę ir be kurios (bent jau tuometinė Vilniaus paauglių karta) neįsivaizduoja savo kasdienybės.
„Pabandyk“, „Gera mylėtis“, „Muzika“ – tai tik kelios kultinėmis mano amžiaus žmonių gretose tapusios dainos, be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos muzikos pasaulį. Ir tai yra priežastis, dėl kurios apie Giedrę kalbėti lengva.
Priežastys, dėl kurių apie ją kalbėti sunku yra kelios. Visų pirma, ji yra žmogus, kuris scenoje sukasi jau daug metų. Visų antra, Giedrės „muzikiniame portfelyje“ yra tiek daug nuostabių projektų, kad kiekvienam iš jų būtų galima skirti išsamius istorinius straipsnius. Visi tie projektai – labai skirtingi, turintys kitas spalvas, kiek kitokį muzikinį polėkį ir žanrą.
Bet… Bet čia ir vėl grįžtame prie teiginio, kodėl apie Giedrę kalbėti yra lengva. Be išimties visus projektus, į kuriuos ji įdeda širdį ir sielą, vienija keli terminai. Viskas, prie ko prisiliečia atlikėja, yra MUZIKALU. TIKRA. PROFESIONALU. ĮDOMU. NAUJA.
Ir visiškai nesvarbu ar kalbame apie kutlinę „Empti“, ar apie nuostabų polėkį turėjusius „Pieno lazerius“, ar apie šiuo metu Lietuvoje itin mylimą ir klausomą Giedrės solinę kūrybą. Pora eilučių aukščiau įvardyti žodžiai galioja visiems jiems be išimties.
Šį trečiadienį (birželio 12 d.) sostinės Mokytojų namų kiemelyje įsikūrusioje „Vasaros terasoje“ Giedrė Kilčiauskienė pristatė naują albumą „Kiaurai sielas“. Tai jau ketvirta studijinė muzikantės solinė plokštelė. Kartu, tai įrašas, kuris pasirodo praėjus porai metų nuo paskutinio nuostabaus jos albumo „Dykumos ir gatvės“.
Naujasis įrašas – dar viena išskirtinė muzikinė pasaka visiems muzikos mylėtojams. Muzikos žanrų ir nuotaikų įvairovė – sunkiai nusakoma. Ir tas gražus albumo nenuspėjamumas klausytoją priverčia perklausyti albumą nuo pirmos iki paskutinės dainos (be jokios galimybės tiesiog spustelėti mygtuką „next“). Plokštelėje „Kiaurai sielas“ galima rasti visko – ypatingai jautrių ir trapių, ašarą spaudžančių garsų (dainos „Rytoj“, „Buvo pražuvo“); Roisyn Murphy kūrybą primenančią (ir publiką ištaškiusią) „Išdalinau“, Giedrės gerbėjų jau spėtas pamėgti „Tą naktį grojo Tomas Boo“, „Trečia para“ ar „Aš normaliai“, tru stepo ritmu prisodrintą „Daugiau niekuomet“ ar rimtu šokių aikštelių himnu pretenduojančią tapti titulinę albumo dainą.
Albumas įvairus, daugiasluoksnis, įdomus ir nenuspėjamas.
Toks buvo ir Giedrės pasirodymas. Naujas ir dar mažai girdėtas dainas keitė populiarieji Giedrės kūriniai. Koncerto pabaigoje muzikantė prisipažino, kad sudėlioti koncerto setlistą jai padėjo klausomiausių jos dainų sąrašas spotify platformoje. Ir vis dėlto, reikia pripažinti, kad net ir naujas Giedrės Kilčiauskienės albumo dainas publika sutiko ne ką mažiau šiltai nei seniai pažįstamus kūrinius.
Žinoma, paskutinės pasirodymo dainos ištaškė galutinai. Koncerto pabaigai Giedrė pasirinko kultines „Empti“ dainas „Gera Mylėtis“ ir „Pabandyk“, bei „Pieno Lazerių“ hitą „Dėmesio“. Atrodė, kad jeigu virš mokytojų namų kiemelio būtų egzistavęs stogas, jis tikrai kilnotųsi.
Kartu tai buvo nuostabus šio tūkstantmečio pradžios flashbackas, kuomet minioje žmonių jautiesi visiškai savas, nes šalia tavęs esantys tavo kartos atstovai, lygiai taip pat kaip ir tu, visas tas paauglystės dainas traukia mintinai. Kitaip tariant, „kaip senais gerais laikais…“.
Manau, kad publika yra dar vienas faktorius, kuriuo Giedrė galėtų ir turėtų didžiuotis. Ji pasiekė tašką savo muzikinėje karjeroje, kuriame galima drąsiai teigti, kad jos auditorija augo kartu su ja ir jos muzika – nesvarbu, ar tai būtų kultinė „Empti“, ar dabartinė jos solinė karjera. Toli gražu ne kiekvienas atlikėjas gali pasigirti tokia lojalia, brandžia ir, kartu, drauge augusia publika.
Beje, smagu buvo ir tai, kad toje pačioje minioje buvo nemažai jaunosios kartos atstovų. Tai yra pats geriausias įrodymas, kad Giedrės muzika – it pasakiškas desertas – sujungia visas kartas. Ko gero tai ir yra didysis muzikos tikslas – būti išgirstai, būti pamėgtai ir būti klausomai.
Akivaizdu, kad Giedrė turi užtikrintą vietą mūsų šalies muzikos istorijoje. Akivaizdu dar ir tai, kad jos muzikiniai sparnai dar nėra išskleisti iki galo, mat jos (ir jos komandos) kūrybinis potencialas kartais atrodo tiesiog neišsemiamas. Todėl kiekvienas jos albumas – tai ne tik didžiulis džiaugsmas sielai, bet ir kartu postūmis dar labiau laukti kitų, naujų jos kūrybos vaisių.
Ir netgi nepaisant to, kad pasirodyme Vilniuje aš neišgirdau savo mėgstamiausios Giedrės dainos („Šventos ramybės uostas“), kuri, manau, yra apskritai viena gražiausių pastarojo dešimtmečio dainų Lietuvoje, akivaizdu, kad jos muzika yra ta, kuri tikrai laisvai praeina kiaurai sielas.
Ir tai yra pats didžiausias džiaugsmas kiekvienam muziką mylinčiam žmogui.
