Dvigubos geros žinios iš indie rokerių anapus Atlanto stovyklos!
Pristatydami savo aštuntąjį studijinį įrašą „Animal Joy“, kurį visą galite nemokamai perklausyti manoNAUJIENA skiltyje, „Shearwater“ paruošė ir vaizdo klipą pirmajam albumo singlui „Breaking The Yearlings“.
Vienų nuostabai, o kitų džiaugsmui leidybinė kompanija „Sub Pop Records“ pasidalino amerikiečių indie rokerių „Shearwater“, kuriančių jau daugiau nei dešimtmetį, aštuntuoju studijiniu albumu „Animal Joy“, kuris oficialiai buvo išleistas vakar.
Dar praėjusių metų pabaigoje, išgirdęs porą viešai pristatytų grupės naujų kūrinių, žymus amerikiečių muzikos leidėjas bei kritikas Gerardas Cosloy pasakė: „Nors tai būtų pakankamai drąsi prognozė, ypač po kelerių metų grupės narių ir įrašų kompanijų kaitos, akivaizdu, jog būtent visos šios aplinkybės atvedė kolektyvą prie radikalių pokyčių. Man tai panašu į jaudinantį atgimimą. Tiesiog duokit jiems tą suknistą Grammy pagaliau!”
Įsitikinti įrašo tinkamumu pretenduoti prestižiniam apdovanojimui galite ir Jūs, išgirdę daugiau nei 40 minučių medžiagos.
Shearwater albumo „Animal Joy“ viršelis
Ką tik skiltyje manoATRADIMAS pristatyti broliai „Hudson Taylor“ „iškepė“ pirmąjį vaizdo klipą dainai „Won‘t Back Down“.
Video nufilmavo ir sumontavo Charlie Miller.
Škotų indie folkeriai „Admiral Fallow“ ką tik išplatino žinią apie antrą studijinį albumą „Tree Bursts In Snow“. Paaiškėjo, jog įrašas pasirodys gegužės 21 dieną.
Admiral Fallow (nuotr. Euan Robertson)
Grupės lyderis, įkūrėjas ir idėjinis vadas Luisas Abbottas, pristatydamas naują diską, pasakojo, jog pavadinimas atspindi besprogstančios artilerinės bombos tarp ramių, sniegu padengtų medžių, garsą ir vaizdą. Luisas prisipažino, jog yra labai sukrėstas įvairių istorijų, susijusių su ginkluotais susirėmimais visame pasaulyje, o dainos „Tree Bursts“ žodžiai buvo įkvėpti minties, jog karo metu prarandami artimi žmonės.
manoMUZIKA primena, jog debiutinis „Admiral Fallow“ albumas „Boots Met My Face“, išleistas praėjusiais metais, buvo itin kritikų išliaupsintas. Bene žymiausias įrašo kūrinys – pristatomasis singlas „Squealing Pigs“.
Pirmuoju singlu iš naujojo albumo taps daina „Beetle In The Box”. Visas kūrinių sąrašas:
01. Tree Bursts
02. The Paper Trench
03. Guest Of The Government
04. Beetle In The Box
05. Old Fools
06. Isn’t This World Enough??
07. Brother
08. The Way You Were Raised
09. Burn
10. Oh, Oscar
Po tekstu rasite kolektyvo dainos „Old Balloons“ gyvą atlikimą.
Visų pirma, kodėl apie progresyvaus psichodelinio metalo grupę „TOOL“ kalbama manoMUZIKOJE?
„TOOL“ koncertas
Šis klausimas nėra nepagrįstas, juk manoMUZIKOS portalo koncepcija vargiai siejasi su sunkiaisiais muzikos žanrais. Mano atsakymas būtų toks – prie „TOOL“ pavadinimo dažniausiai prisiuvama metalo muzikos etiketė, bet šis Kalifornijos ketvertukas su metalu bendro turi tik tiek kiek leidžia tradicinis metalo gitara-bosas-būgnai supratimas. „TOOL“ – toli gražu ne vien metalas. Tai nenuspėjamas progresyvaus roko, alternatyvos ir psichodelikos mišinys, paskanintas iškart atpažįstamu Adamo Jones gitaros braižu ir melodingu, kartais tyliu, o kartais žemę drebinančiu Maynardo Jameso Keenano vokalu. Tai kelionė į vidinį klausytojų pasaulį, į paviršių iškelianti baimės ir nerimo jausmus, bei priverčianti klausytoją mąstyti kitaip.
Nesu itin didelis sunkiosios muzikos specialistas, bet norėjau pajusti, ką reiškia „TOOL“ koncertas dar nuo tų laikų, kai buvau penkiolikmetis dešimtokas. Sakau „pajusti“, nes „TOOL“ garsėja ne tik nenuspėjama muzika, bet ir įspūdingais vizualiniais pasirodymais, lazerių šviesomis bei muzikinėmis improvizacijomis. Trumpai tariant, kiekvienas jų koncertas – tai patirtis, kuri niekuomet nepasikartoja antrą kartą. Bilietai į „TOOL“ pasirodymą East Rutherford miestelyje (Naujojo Džersio valstija, JAV) esančiame „IZOD“ centre buvo išgraibstyti per keletą minučių.
Norėčiau atsiprašyti už tai, kad neturiu nei vienos autentiškos koncerto nuotraukos. Paprastai į ant bilieto besipuikuojantį „No Cameras!” užrašą niekas nekreipia dėmesio, bet šįkart yra kitaip. Durys į gigantiškąją areną atsiveria kaip niekada anksti ir apsauga ramiai bet įdėmiai iškrato kiekvieną koncerto lankytoją. Taisyklės – labai griežtos. Jokių foto aparatų! Telefonai nesiskaito, bet paprasčiausios kišeninės kameros skaitosi. Jokių gėrimų! Net vandens. Nieko pavojingo! Grandinė prie piniginės irgi įtraukta į pavojingų daiktų sąrašą.
Ir, be abejo, jokių narkotikų!
Kiekvienas sustabdytas su neleidžiamais daiktais turi arba juos išmesti, arba keliauti atgal į stovėjimo aikštelę ir palikti viską savo mašinoje.
Tokie pokštai man nelabai patinka. Iš anksto mėgavausi krūva įspūdingų nuotraukų, kurias būčiau pripleškinęs, bet to padaryti nepavyks. Matyt, teks palaukti kito karto, kuomet „TOOL“ koncertuos ne Naujajame Džersyje, o Niujorke, kur apsauga būna daug sukalbamesnė.
Viduje – brangi atributika ir brangus alus. Tai dar vienas dalykas, kuris manęs nedžiugina, bet to ir reikėjo tikėtis. Šioje arenoje dažniausiai vyksta krepšinio, ledo ritulio, ir atletikos varžybos, kurias aplanko tūkstančiai ištroškusių sporto fanatikų. Truputuką paburbu, bet nusprendžiu numoti į tai ranka. Juk marškinėliai ir Budweiseris – nevisai tai, dėl ko čia atvažiavau. Einu ieškoti ant bilieto pažymėtos savo vietos ir randu ją… specialiame aukščiau minios įrengtame skyriuje, skirtame neįgaliesiems. Tokių kaip aš, kuriems atiteko šios geros vietos, yra septynetas, bet tik vienas jų – kėdėje su ratukais. Kiti mes esame paprasčiausi laimingieji, kuriems vaizdo niekas nesugebės užstoti.
Dar kartą pykteliu ant apsauginių, privertusių palikti savo foto aparatą mašinoje. Tokių vaizdų šį vakarą būčiau prigaudęs!
„TOOL“ koncertas
Apšildanti doom metalo grupė „Yob“ iš Oregono pasirodymą pradeda lygiai 19:45 ir groja vos keturiasdešimt minučių. Šis netradicinis kolektyvas, sudarytas iš dviejų bosistų ir būgnininko, skamba blankiai ir nepalieka įspūdžio, bet esu įsitikinęs, kad jie skambėtų daug raiškiau ir įdomiau mažoje, intymesnėje erdvėje. Noriu išgirsti juos detaliau, bet muzika, aidinti virš besirenkančios minios, kenčia nuo prastos akustikos ir garsisto, kuris privalo apšildančiuosius truputėlį „prisukti.“ Taigi, anot posakio, „Yob“ „parako tikrai nestokoja“, bet aplinka jiems nedėkinga.
Pertrauka tarp vakaro apšildančiųjų ir kaltininkų gan trumpa. Eilės prie alaus dabar ketveriopai išaugusios į ilgį ir dvigubai į plotį. Vyrų tualeto grindys ir siena – iškruvintos ir niekas nežino, kas ten atsitiko. Per pusvalandį iš scenos dingsta „Yob“ instrumentai ir garso aparatūra, prigęsta arenos apšvietimas.
O štai ir jie!
Būgnininkas Danny Carry sėdasi prie gausaus perkusijos rinkinio, Adamas Jonesas apsiginkluoja gitara, Justinas Chancelloras atsuka boso garso rankenėlę, ir trumpa instrumentinė introdukcija tuoj perauga į pirmąjį šio vakaro kūrinį – „Hooker With a Penis“.
Tik tuomet aš pastebiu tą, dėl kurio čia susirinko visa minia. Charizmatiškasis grupės vokalistas Maynardas Jamesas Keenanas nėra tradicinis „frontmenas“. Jis slepiasi šešėliuose kažkur tarp Adamo Joneso ir perkusijos arsenalo. Jo regėti tik kontūras, bet jis žino, jog visos „IZOD“ centre esančios akys dabar žvelgia į jį. Maynardas nemėgsta maudytis prožektoriaus šviesoje ir minios meilėje. Jis sakosi, jog kiekvienas „TOOL“ koncertas jam yra emocinė ir dvasinė patirtis, tad ir susikoncentruoja jis ties atlikimo kokybe, o ne teatrališkumu. Jis lieka tamsoje didžiąją koncerto dalį atlikdamas keistus gestus ir alindamas balso stygas. Jį girdėti galima daug aiškiau nei matyti.
Suskamba „Jambi“ iš paskutinio studijinio „TOOL“ albumo „10,000 Days”, o ją keičia „Stinkfist” – kūrinys, šiurpinęs MTV žiūrovus devintojo dešimtmečio viduryje. Jis – daug ilgesnis nei albume. Tą patį galima pasakyti apie beveik visas šįvakar skambančias dainas. Gausios improvizacijos ir nepaneigiama dinamika tarp šių keturių muzikantų tiesiog stulbina.
Kūrinį „Stinkfist“ nuspalvina pirmoji video instaliacijų banga. „TOOL“ muzika neatsiejama nuo psichodelinių vizualizacijų inspiruotų dailininko Alexo Grey meno. Už grupės nugarų ir scenos šonuose įrengtuose ekranuose mirgantys vaizdiniai – šalti, išbalę veidai, nužengę iš „Stinkfist“ videoklipo. Juos pakeičia raibuliuojantys šonkauliai, pažystami iš „TOOL“ debiutinio albumo „Undertow“ viršelio, o juos palydi vienintelė debiutą pristatanti daina – „Sober“.
Garsas, kurio taip trūko per „Yob“ pasirodymą, grojant „TOOL“ stačiai liejasi per kraštus. Aiškiai girdisi kiekviena nata, kiekvienas niuansas. Neapvilia net tokie žemės drebėjimai kaip „Pushit“ ar „Schism“. Pastaroji – mano labiausiai laukta daina, kurios klausau susižavėjęs.
Prožektoriai atsigręžia į minią ir tik tuomet prisimenu, kad esu čia ne vienas. Apsidairau. Iškart pasimato teigiama „No Cameras!” politikos pusė. Šiame informacijos amžiuje neretas melomanas koncerto metu bando užfiksuoti pasirodymo vaizdelius ir dažnai pamiršta įsiklausyti į muziką ir patirti momentą. Šįvakar visų akys įsmeigtos į sceną, o ne į mažus mirgančius ekranėlius.
„TOOL“ koncertas
Kaip „TOOL“ garsėja psichodeliniu koncertų apipavidalinimu, taip jų fanai garsėja kaip minia, suryjanti didelius kiekius psichotropinių medžiagų bei surūkanti kalnus „žolės“. Kadangi apsauga šįvakar – labai griežta, tai ir rūkymo gerokai mažiau. Galbūt tai ir paaiškina tokią gausią alaus paklausą? Bet mano akys ir skaidriu protu nežino, į kurią pusę geriau žiūrėti. Rodos, vos mirktelsi ir praleisi kažką įstabaus. Dūmų mašinos ir lazeriai, pasirodo, įrengti ne tik scenoje, bet ir lubose, arenos šonuose, prie garsisto, ir t.t.
Dainą „Intention“ keičia „Forty-Six & 2“, o ekranuose – akies obuolys su dviem vyzdžiais. Kūrinys pasibaigia, o Maynardas pristato koncerto svečią – Franką Ferrerį iš „The Psychedelic Furs“, kuris atlieka įspūdingą perkusijos improvizaciją dainos „Lateralus“ metu. Ekranuose mirga mėlynaspalvė dryžuota galva (keistai menanti Bartą Simpsoną). Dainai pasibaigus muzikantai palieka sceną.
Tai, kas įvyksta vėliau, drąsiai galiu pavadinti pačia geriausia mano matyta koncerto pertraukėle. Scenoje mirkčiojanti vienui viena balta šviesa ir aplink jos spindulius besivyniojantys dūmai sukelia gyvo, judančio akies obuolio iliuziją.
Keletui akimirkų pamirštu, kad tai tik pertraukėlė.
Bisui paliktas vienui vienas kūrinys – išplėsta ir dalinai improvizuota dainos „Aenema“ versija, kuri tęsiasi virš dešimt minučių ir nuaidi kažkur į tylą ir tamsą. Užsižiebia arenos šviesos, iš kolonėlių pasipila „Bon Jovi“. Koncertas baigtas.
Jokios nuotraukos negali perteikti to, kas ką tik įvyko šioje Naujojo Džersio arenoje. Iš „TOOL“ tikėjausi labai daug, bet tai, ką pamačiau, nustelbė visus mano lūkesčius. „TOOL“ yra neabejotini psichodelinės vėliavos paveldėtojai, tos vėliavos, kuri ankščiau priklausė „Pink Floyd“ ir „Led Zeppelin“. Dabar suprantu, kaip svarbu yra pamatyti „TOOL“ koncertą tam, kad iki galo įsisavintum jų meno magiją, pajustum, ką sugeba instinktyviai sukurti šie vienas kitą iš poros akordų suprantantys menininkai. Jaučiuosi kažkiek apsvaigęs nuo garso ir lazerių. Vos dešimties kūrinių ilgio pasirodymas rodos buvo per trumpas, net sunku ir patikėti, kad jis truko beveik dvi pilnas valandas! Laikrodžio rodyklės juda link 0:30, o manęs dar laukia kelionė.
Jau vėlu, ir aš važiuoju namo. Namo, link tolumoje dangų siekiančių Niujorko šviesų.
Doe Paoro kūryba – gaivus atradimas, verčiantis suklusus laukti jos debiutinio įrašo „Slow To Love“, kuris oficialiai turėtų pasirodyti šį antradienį.
Visai neseniai pristačiusi vaizdo klipą dainai „Can‘t Leave You“, kuriuo suskubo pasidalinti ir manoMUZIKA, Paoro šiuo metu yra užsiėmusi albumo pristatymo koncertu, vyksiančiu pirmadienį Niujorke.
Primename, jog tikrasis dainų kūrėjos vardas yra Sonia Kreitzer. Neįprastą ir originalų vokalo metodą Doe pasiskolino iš Tibetiečių operos po savo kelionių Indijoje bei Himalajuose. Dabar atrodo beveik neįtikėtina, jog prieš tapdama „Doe Paoro“, Sonia linksmindavo barų lankytojus grupėje „Sonia‘s Party!”.
Poetique Electronique (nuotr. Viktor Dill)
Pirmus metus gyvuojantis dviejų jaunuolių duetas iš Vokietijos „Poetique Electronique“ toliau kaupia „kraitį“ pirmajam debiutiniam įrašui.
Šįkart Leonas Engleris ir Moritzas Gaudlitzas pristatė kūrinį „Irregular Heartbeat“, kuris vos 10 dienų „sukasi“ viešojoje interneto erdvėje.
Vyrukai išlaiko savotišką juos gaubiantį paslaptingumą ir tęsia vadovavimąsi principu „mažiau kalbų – daugiau darbų“.
Daugiau žinių manoMUZIKOJE apie „Poetique Electronique“ rasite čia.
Nesuklysime „Hudson Taylor“ pavadinę „YouTube“ dėka atsiradusia grupe. Žinoma, tai ne pirma, ir, neabejojame, tikrai ne paskutinė analogiška istorija, susijusi su tuo, jog kai kurie žmonės yra pastebimi ir įvertinami jiems neišeinant iš namų ir turint tik du elementus – talentą ir kamerą.
Hudson Taylor (nuotr. iš atlikėjų "Facebook" profilio)
Viskas prasidėjo 2008-aisiais, kai du broliai Harry ir Alfie iš Dublino (Airija) sukūrė profilį „YouTube“ kanale ir pradėjo dėti video, kuriuose atliko įvairių grupių koverius, o kiek vėliau – ir savo dainas.
Tiek apie save, tiek apie visą pradžią broliai pristato labai lakoniškai: „Kiek tik pajėgiame atsiminti – kuriame dainas ir grojame kartu. Mes kilę iš Dublino, bet šiuo metu persikėlėme į Londoną – bandysime rimtai imtis muzikantų duonos ir kovoti dėl vietos po saule“.
3 metai profilio gyvavimo, 87 įkelti video, beveik 25 tūkstančiai prenumeratorių, sekančių kiekvieną Harry ir Alfie krustelėjimą, virš 2 milijonų jų vaizdo įrašų peržiūrų ir 20 tūkstančių juos mėgstančių „Facebooke“ padrąsino brolius žengti kitą žingsnį – šiemet, vos prieš mėnesį, Harry ir Alfie paskelbė, jog kuria grupę „Hudson Taylor“.
„Norime koncertuoti, leistis į turus. Ko gero, todėl nusprendėme kurti grupę. Bet mes vis dar Harry ir Alfie ir tikrai dėsime čia savo vaizdo įrašus. Tiesiog, nuo šiol didesnis svoris ir dėmesys bus skiriamas „Hudson Taylor““ – paaiškino metų pradžioje broliai.
Savo ruožtu pridedame, jog pirmieji „Hudson Taylor“ darbai – itin daug vilčių keliantys. Džiaugiamės, jog spėjome šiuos vyrukus „pagauti“ nuo pat susikūrimo pradžios, laukiame naujų kūrinių ir pritariame didžiajai daliai komentatorių – nagi, leidybinės kompanijos, pasirašykite su jais sutartį ir leiskite džiaugtis jų pilnaverte kūryba.
Jeigu nesate abejingi „Mumford and Sons“ – viliamės, jog ir šis šeimyninis duetas taps ausiai mielu atradimu.
Trečią dešimtmetį kuriantys amerikiečiai „The Magnetic Fields“ intensyviai ruošiasi naujo albumo „Love at the Bottom of the Sea“ pasirodymui, kurį kovo 6 dieną ketina išleisti „Merge Records“ bei „Domino Records“.
Viršuje esantis kūrinys „Andrew in Drag“ yra pirmoji pristatomoji būsimo studijinio įrašo daina-singlas bei puikus indie pop pavyzdys. Su šiuo albumu kolektyvas tarsi grįžta į 90-tuosius, kai grupės kūrybos „skiriamasis ženklas“ buvo sintezatoriaus ir akustikos derinys.
Visuomet originalus, žavus ir užsiėmęs scenos profesionalas Alexanderis Michaelas Tahquitzas Ebertas, labiau atpažįstamas Alex Ebert vardu, šįkart pristato dokumentinį filmą apie vieną iš savo projektų „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“.
Alex Ebert
13 minučių juostoje (viršuje), kurtoje Chris Purchase, užfiksuota savaitė įvairių grupės pasirodymų, pasakojimų ir pan.
ManoMUZIKA primena, jog su kolektyvu „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“ Alexas yra išleidęs du albumus, su projektu „Ima Robot“ – trejus diskus, o praėjusiais metais į pasaulį paleido pirmąjį solinį darbą – „Alexander“.
Britų kilmės muzikos talentas Finas Greenallas neabejotinai yra vienas iš manoMUZIKA.lt favoritų, liepos pabaigoje padovanojęs itin atvirą ir šiltą interviu. Todėl atskiro pristatymo, ko gero, nebereikia.
Šįkart manoDAINOJE – prancūzų elektronikos muzikos prodiuserio „Dick Laurent Is Dead“ (D.L.I.D.) kūrinys „Colour In Your Hands“, kuriame girdimas ir su niekuo nesupainiojamas „Fink“ atlikėjo vokalas.
Kai susitinka du profesionalai, rezultatas tiesiog negali nuvilti, ar ne?
Pagaliau naujienos iš niujorkietės Lia Ices, kurią manoMUZIKA „įsižiūrėjo“ ir aprašė praėjusių metų vasarą.
Lia Ices
Po nemenko tarpo tylos Lia nusprendė priminti apie save išleisdama vaizdo klipą dainai „Little Marriage“ iš antrojo studijinio albumo „Grown Unknown“. Maža to, daina jame – itin gerai žinomas ir kone epinis roko kūrinys – „Pink Floyd“ grupės daina „Wish You Were Here“, skaičiuojanti jau 37-tus gyvavimo metus.
Pagirtina ar pernelyg drąsu? manoMUZIKA.lt siūlo spustelėti play viršuje ir nuspręsti patiems. Tiesa, garantuojame bent jau tai, jog šis koveris nė iš tolo neprimins „iki skausmo“ žinomų Pink Floyd kūrinio garsų. Šviežia ir savita.
Psichodeliniai indie rokeriai „Dr. Dog“ vasario 7 dieną išleidžia 6-tąjį studijinį pilną albumą „Be The Void“. Grupė susibūrė 1999-aisiais dviejų entuziastų – Scotto McMickeno bei Toby Leamano – dėka. Tiesa, vaikinukams tuo metu buvo 13 metų. Šis branduolys yra išlikęs iki šių dienų, tačiau kiti grupės nariai ne kartą keitėsi.
„Dr. Dog“ albumo „Be The Void“ viršelis
Per daugiau nei dešimtmetį gyvavimo kolektyvas apšildė tokias grupes kaip „Clap Your Hands Say Yeah“, „The Strokes“, „The Raconteurs“, „The Black Keys“, „My Morning Jacket“, „The Bright Eyes“ ir kt. tačiau patys dar nepasiekė savo populiarumo apogėjaus. Kaip kalba patys „Dr. Dog“ – jie visuomet būna pamerge, bet ne nuotaka.
Pasiilgusiems alternatyvų kolektyvas suteikia puikią galimybę visą naująjį albumą nemokamai perklausyti iš anksto štai čia.
„Hhymn“ yra iš Notingemo (Anglija) ir tuo labai didžiuojasi. Grupės istorija prasidėjo, kai 2008-aisiais gitaristas Simonas Richie bei vokalistas Edas Bannardas susėdo drauge kurti muzikos. Prieš tai abu entuziastai buvo įvairių vietinių grupių sudėtyje, bet galų gale nusprendė, jog atėjo metas suburti „rimtą grupę rimtai muzikai“. Mažo kolektyvo sudėtis pasipildė dar trimis nariais – gitaristu Mike Wynne, bosistu Williams Jeffery bei vienintele mergina – Amy Helliwell, grojančia trimitu, melodika bei metalofonu.
Hhymn
Paprašyti apibūdinti grojamą muziką, „Hymn“ nariai atsidūsta: „Visuomet sunku apibūdinti savo kuriamą muziką, bet jeigu primygtinai reikalautumėte, sakytumėm, jog rašome labai įvairias dainas su tokia doze melancholijos, kuri paskandintų karinį laivą. Bet ji nėra depresiška“.
Debiutinis albumas „In The Depths“ buvo išleistas praėjusių metų gegužę. Na, o viršuje – vaizdo klipas naujausiam grupės singlui „Not Before I Go“, pasirodęs vakar.
Pageidaujantys nemokamos muzikos mainais į naujienas iš grupės gyvenimo, turėtų įvesti savo elektroninio pašto adresą į formą po tekstu.
„Texture Like Sun“ yra naujokų kolektyvas iš Australijos, kuriuos apsiėmė kuruoti leidybinė kompanija „Blank Tape Management“.
Texture Like Sun
Informacijos apie save šešių vyrukų kolektyvas pateikia labai nedaug. Panašu, jog grupė pasauliui pirmiau ketina prisistatyti per kuriamą muziką, o tai, be abejo, tik džiugina.
Viršuje – vaizdo klipas dainai „Bottle“ iš būsimo debiutinio albumo, apie kurį žinių kol kas nėra.
Kol manoMUZIKA.lt laiko „pakabinusi“ akį ant australiško indie folk seksteto ir laukia tolimesnių naujienų, dalinamės pirmuoju singlu, apie kurį garsas sklinda „iš lūpų į lūpas“ metodu.
Amerikiečių indie roko brolio ir sesers dueto „The Fiery Furnaces“ narė Eleanor Friedberger po gero dešimtmečio muzikavimo su Matthew Friedbergeriu nusprendė išleisti solinį įrašą. Albumas „Last Summer“ pasirodė praėjusių metų liepos viduryje ir sulaukė itin teigiamų muzikos kritikų atsiliepimų.
Eleanor Friedberger albumas „Last Summer“
Viršuje esantis vaizdo klipas dainai „Heaven“ buvo pristatytas penktadienį. Beje, atlikėja suteikia galimybę nemokamai turėti 5 savo gyvai atliktus kūrinius. Tai galite padaryti užpildę formą po tekstu.
Islandiška ramybė ir islandiška kokybė, būdinga Snorri Helgansonui, neaplenkė ir kūrinio „Mockingbird“.
Snorri Helganson albumo „Winter Sun“ viršelis
Vaizdo klipas buvo pristatytas lygiai prieš savaitę, o pati daina yra iš antrojo atlikėjo albumo „Winter Sun“, kurį „Kimi Records“ išleido rugpjūčio pradžioje pernai.
manoMUZIKA.lt primena, jog indie pop vunderkindu vadinamas Snorri Helgansonas dalyvauja projektuose „Sin Fang“ bei „Seabear“. Na, o debiutinis solinis dainų kūrėjo įrašas „I‘m Gonna Put My Name On Your Door“ sulaukė ovacijų ne tik islandų muzikos kritikų tarpe.
Susidomėjusiems Helgansono kūryba, daugiau žinių iš atlikėjo „stovyklos“ čia.
„Sveiki atvykę į Daktaro Parnasuso pasaulį“ – taip galima būtų pristatyti kone kiekvieną prancūzo Morgano Malka kūrinį, paverstą mini teatro pasirodymu. Šviesa, džiaugsmas, tamsa, niūrumas – viskas viename ir visai vienas šalia kito.
Morgan Malka
Eksperimentinė Morgano kūryba apima noise, blues, jazz, country, folk mišinį. Būtent stilių įvairovės gausa bei sunkiai apibūdinamas skambesys ir išskiria Malka iš gausaus atlikėjų būrio.
Viršuje esantis kūrinys „Eldorado“ yra iš debiutinio Morgano albumo „Holographic Siam“, išleisto praėjusiais metais. Beje, prie vaizdo klipo režisūros ir idėjinio įgyvendinimo aktyviai prisidėjo pats atlikėjas.
Kol kontraversiški Lana Del Rey kūrybos vertinimai netyla, o neabejingi muzikai atkakliai laikosi pasidalinę į „ištikimų mylėtojų“ bei „prisiekusių nemylėtojų“ stovyklas, amerikiečių atlikėja ruošiasi visų smalsumą keliančio albumo „Born to Die“ pristatymui. „Apple“ produkcijos šalininkai šį įrašą galėjo įsigyti nuo praėjusio penktadienio per iTunes. Likusieji muzikos mylėtojai turės lukterti iki paskutinės šio mėnesio dienos.
Lana Del Rey
Tiesa, ko gero nedaugelis žino, jog šis diskas nėra debiutinis dainų kūrėjos produktas. Prieš porą metų atlikėja (tikrasis vardas Elizabeth Grant) buvo pasirinkusi Lizzy Grant sceninį pseudonimą ir buvo išleidusi pirmąjį skaitmeninį pilną albumą – „Lana Del Rey A.K.A. Lizzy Grant“.
Kalbėdama su BBC žurnalistais Lana Del Rey atskleidė, jog nusipirko debiutinio albumo autorines teises ir ketina jį perleisti „galbūt vasaros pabaigoje“.
„Esu pasirašiusi sutartį su nepriklausoma leidybine kompanija, tačiau jie negalėjo finansuoti šio albumo leidybos. Žmonės elgiasi keistai, lyg tai būtų paslaptis ir visi tik pusė lūpų kalba apie „pamirštą baisųjį albumą“. Bet jeigu pasižiūrėtumėte „YouTube“, visi 13 įrašo kūrinių yra viešai prieinami ir skaičiuoja milijonus peržiūrų, taigi tikrai nėra taip, kad niekas nieko apie prieš tai buvusias mano dainas negirdėjo. Mes visi didžiuojamės tuo albumu. Jis gana geras“.
Viršuje – daina „Put Me in a Movie“ iš debiutinio „Lana Del Rey A.K.A. Lizzy Grant“ albumo.
Žinių iš kanadiečio Patricko Watsono manoMUZIKA visuomet su nekantrumu laukia. Cabaret pop, klasikos, indie roko mišinys, primenantis Rufus Wainwright ar Jeff Buckley kūrybą, visada pradžiugina ausį.
Patrick Watson grupė
Iki šiolei su grupe „Patrick Watson“ išleidęs 3 albumus, šį balandį atlikėjas planuoja pristatyti ketvirtąjį darbą – „Adventures In Your Own Backyard“.
Primename, jog pačioje muzikinės karjeros pradžioje, mokyklos laikais, atlikėjas grojo ska grupėje „Gangster Politics“. 2001-aisiais išleido solinį albumą „Waterproof9“ ir, bendradarbiaudamas su „The Cinematic Orchestra“, įrašė pjedestalo vertą kūrinį „To Build a Home“. Kiek vėliau Watsono „bagažas“ pasipildė filmo „C‘est pas moi, je le jure!” garso takeliu, įvairiais bendradarbiavimais bei koncertiniais turais su Feist, John Cale ir kt.
Nuo 2003 metų Patrickas kuria su pastovios sudėties grupe, kuri slepiasi po atlikėjo vardo „vėliava“.
Viršuje – naujojo albumo pristatomoji daina „Into Giants“.