Dešimtmetį muzikuojantis dailininkas bei animatorius Chad VanGaalen šiandien išleido ketvirtąjį studijinį albumą „Diaper Island“, apie kurio pasirodymą manoMUZIKA jau rašė.
Kaip ir įprasta, viską, kas susiję su albumo dizainu, vaizdo klipu ir bet kokiu kitu vizualiniu apipavidalinimu, atliko pats Chad‘as.
„Diaper Island“ „gimimo“ proga kanadietis pristatė ir naują pačio pieštą vaizdo klipą dainai „Peace On The Rise“ bei sugalvojo smagią užduotį atidiems klausytojams: norintys laimėti su albumu susijusius prizus (tarp kurių ir atlikėjo ranka piešti marškinėliai), turi nukeliauti į specialiai sukurtą interneto svetainę čia bei rasti vaizdo klipe visus 13 paslėptų įvairių daiktų. Tuomet telieka į specialią grafą įvesti savo elektroninį paštą ir nurodyti atsakymus.
Avant pop atstovai „Mammal Club“, pradėję muzikinę veiklą tik prieš porą metų, gegužės pradžioje išleido savo pirmąjį EP pavadinimu „Au“.
Britų ketveriukė jau spėjo išsiskirti tuo, jog sunku rasti dvi vienodai skambančias dainas jų kūryboje.
Viršuje esanti daina „Double Double“ yra apie 20 amžiaus pradžioje gyvenusį žymų anglų kilmės matematiką bei kompiuterijos mokslininką Alan Turing, kuris, siekdamas išvengti kalėjimo, sutiko būti gydomas nuo homoseksualumo. „Mammal Club“ šio žmogaus biografija tiek sužavėjo tragizmu ir neįtikėtina gyvenimo istorija, kad įkvėpė parašyti kūrinį.
Joakim Benon ir Elin Kastlander duetas „JJ“ jau ne kartą yra nustebinę savo gerbėjus „iš giedro dangaus“ įkeldami naujus kūrinius savo internetiniame dienoraštyje. Be pompastiškų pristatymų ir išankstinės reklamos kolektyvas ir vėl pateikė staigmeną: dvi naujas dainas ir vaizdo klipą (viršuje).
Debiutinį albumą „jj No 2“ prieš dvejus, o antrąjį įrašą „jj No 3“ praeitais metais išleidę švedai aktyviai kuria toliau. Beje, abu darbai buvo įvertinti teigiamai, o kolektyvo „pirmąjį blyną“ autoritetingas internetinis muzikos žurnalas „Pitchfork“ įvertino kaip „Best new music“, skirdamas net 8,6 balus iš 10.
Dueto kūryba galėtų būti priskiriama elektronikos, balearic beat, dream pop srovių mišiniui. Visgi, patys „JJ“ numoja ranka į bet kokią griežtą terminiją. Jų supratimu, muzika turi ateiti kaip instinktas, daina – kaip vidinis impulsas, kūrybos poreikis turi būti stiprus ir natūralus kaip žmogaus poreikis kvėpuoti.
Rodos, jog visas šias mintis puikiai įkūnija du naujieji dueto darbai: „Ice“ bei „No One Can Touch Us Tonight“, kuriuos manoMUZIKA ir siūlo išgirsti.
Smalsaujantiems, ką reiškia grupės pavadinimas: „JJ“ yra dviejų žodžių „Joakim“ bei „jag“ trumpinys. Joakim Benon, kaip jau minėta, yra grupės narys, o „jag“ švedų kalba reiškia „aš“. Tiesa, abu jie – vaikystės draugai, neretai stulbinantys pavydėtina tarpusavio kūrybos ir supratimo darna, tačiau būtent dėl to kartais susidaro įspūdis, jo „JJ“ gyvena uždarame savo pačių pasaulyje.
„City and Colour“ yra kanadiečio Dallas Green solinis projektas. Dainų kūrėjas ir atlikėjas, dviejų Kanados „Juno music Awards“ muzikos statulėlių savininkas, post-hardcore grupės „Alexisonfire“ vokalistas bei gitaristas, savo solo kūriniuose groja melodingą ir melancholišką akustinę folk muziką. Kaip kažkada interviu yra prasitaręs pats atlikėjas, jis nesiekia priversti žmones šokti, jis nori priversti klausytojus verkti.
„Northern Wind“ yra daina iš trečiojo „City and Colour“ albumo, „iškepto“ tik šį mėnesį pavadinimu „Little Hell“.
Dallas prisipažįsta, jog albumą pavadinimo pagal naują savo kūrinį, kuris, ko gero, yra vienas iš atlikėjo mylimiausių. Daina puikiai atspindi gyvenimą ir jo dėsnius: visi mes savo laiku pereiname „mažytį pragarą“.
Virš 300 grupių bei atlikėjų, tarp kurių dauguma naujokų, gegužės 12-14 dienomis suvažiavo į Braitone, Anglijoje vykstantį kasmetinį naujos muzikos festivalį „The Great Escape“.
Europos festivalis, startavęs 2006-aisiais, yra Braitono atsakas į 25 metus Austine, Teksase (US) vykstantį milžinišką „South by Southwest“ (SXSW) muzikos festivalį. Nors į Ameriką ir Europą suvažiuojančių muzikantų mastų neverta net lyginti („SXSW 2011“ metais sugūžėjo 20 000 dalyvių, o „The Great Escape 2011“ jų buvo „tik“ 300), europiečiai džiaugiasi Braitono iniciatyva ir festivalis kasmet įgauna vis didesnį populiarumą, pritraukdamas vis gausesnį dalyvių būrį.
Tris dienas vykęs renginys turėjo įtikti net ir įnoringiausiam muzikiniam skoniui, buvo įrengta 30 skirtingų pasirodymo vietų.
Naujokai „Clock Opera“ pristatė šviežiausią savo darbo rezultatą – vaizdo klipą dainai „Belongings“ iš šį mėnesį išleisto debiutinio įrašo tuo pačiu pavadinimu, kuriame vos dvi dainos.
Tiesa, kolektyvo „siela“, „veidas“ ir idėjinis vadas Guy Connelly toli gražu nėra naujokas scenoje: beveik dešimtmetį grojo grupėje „The Fallout Trust“, kurie 2007 -aisiais, prabėgus 6 muzikinės veiklos metams, pasikeitė pavadinimą į „The Corrections“.
Kadangi tapo įprasta ieškoti, į kurią muzikos lentyną padėti naujai išdygusias grupes, kolektyvo kūryba priskiriama senbuvių „Associates“, La Monte Young, „Archangel“ bei „Animal Collective“ skambesiui.
Keturių muzikantų kolektyvas „BRAIDS“ iš Kanados tik šiemet išleido savo debiutinį albumą „Native Speaker“, tačiau jau spėjo pritraukti budrius kritikų žvilgsnius ir susilaukti teigiamų įvertinimų.
Ko gero, neišvengiama, jog grupė yra lyginama su absoliučia populiarumo viršūne besimėgaujančiais tautiečiais „Arcade Fire“, spėliojama, ar šiems kanadiečiams pavyks peržengti aukštai užkeltą kartelę.
Ar „BRAIDS“ taps „Arcade Fire“ karūnos paveldėtojais, sužinosime ateityje, o kol kas susipažinimui – albumo pristatomasis singlas „Lemonade“.
Anglas Jack Peñate greičiausiai daugeliui yra atpažįstamas iš 2009 metais populiarumo susilaukusio singlo „Tonight’s Today“.
Prieš pasirašydamas sutartį su žymia britų leidybine kompanija „XL Recordings“ (po savo „sparnu“ glaudžiančią tokius atlikėjus kaip „Radiohead“, Sigur Rós, Adele, „The XX“, Beck ir daugelį kitų), Jack‘as, kaip ir pridera, ragavo pradedančiojo duonos – grojo baruose ir klubuose.
Dainų kūrėjas ir atlikėjas deramo dėmesio sulaukė 2007 metais, išleidęs debiutinį albumą „Matinée“, kuris šoktelėjo į pirmą vietą „UK Indie Albums“ tope. Nuo to laiko Peñate aktyviai koncertuoja ir sėkmingai kuria.
Viršuje – kūrinys iš kritikų išliaupsinto antrojo albumo „Everything Is New“.
„Paper Rout“, paprastai skambantys triukšmingai, greitai , o retsykiais net ir šiurkščiai, 2009 metais gerbėjams pristatė muzikinį projektą „Trailer Shows“, kuriame indie rokeriai perdainavo akustines savo populiariausių dainų versijas, nuskambėjusias visiškai naujai.
Amerikiečiai „Trailer Shows“ metu tapo svajingų, lėtų, stiprų folk prieskonį turinčių dainų atlikėjais.
Kaip skiriasi akustinė versija (viršuje) ir debiutiniame albume „Absence“ įrašyta daina, galite patys įsitikinti čia.
Na, o šiuo metu kolektyvas įrašinėja antrąjį studijinį albumą, tad sužinoti, kuria linkme pasuko „Paper Rout” kūryba, galėsime tik sulaukę darbų pabaigos.
Penktus metus gyvuojantys amerikiečiai „Arms and Sleepers“ šiandien pristatė savo trečiąjį pilną studijinį albumą „The Organ Hearts“.
Max‘o Lewis‘o bei Mirza Ramic‘o duetas šiam įrašui kurti pasikvietė dvi „Grammy“ statulėles turintį bosistą Ben Shepard (geriausiai atpažįstamą grupės „Soundgarden“ sudėtyje) bei grupės „Caspian“ gitaristą Phil Jamieson.
„Arms and Sleepers“ trečiajame įraše randama daugiau ritmingų elektronikos bei būgnų kompozicijų ir mažiau gitarų, bet kolektyvas išlieka ištikimas savo stiliui, kuris atsiskleidė pirmuose dviejuose darbuose.
Pats albumas yra sąlyginai padalintas į tris grupes, kurių tematika ir skambesys šiek tiek skiriasi. Viso „The Organ Hearts“ yra dvylika kūrinių.
Susipažinimui su senesniu grupės skambesiu manoMUZIKA viršuje siūlo perklausyti kūrinį „The Architekt“ iš antrojo kolektyvo albumo „Matador“. Na, o patiems smalsiausiems – teaser‘is apie šviežiausią grupės albumą ir jų dabartinę veiklą štai čia.
Beveik dešimtmetį išgrojęs indie rock grupėje „Rogue Wave“, pagrindinis kolektyvo lyderis bei vokalistas Zach Schwartz nusprendė išleisti savo solinį albumą.
Įrašas susikūrė tarsi savaime, kol Zach‘as su grupe viešėjo draugo studijoje Blumingtone (Indiana). Pasirinkęs pseudonimą „Release The Sunbird“, amerikietis nusprendė solinę kūrybą vainikuoti studijiniu albumu, kuris vadinsis „Come Back To Us“.
Žadama, jog albumas turėtų pasirodyti gegužės 26 dieną, t.y. jau už poros savaičių.
Viršuje – pristatomasis singlas „Always Like The Son“.
„The Steelwells“ yra grupė iš Kalifornijos, dar nesulaukusi deramo dėmesio ir vis dar bandanti išsikovoti nors kiek erdvės muzikos pasaulyje.
Visai neseniai kolektyvas ir dar 15 naujokų buvo atrinkti dalyvauti amerikiečių kultinio muzikos žurnalo „Rolling Stone“ organizuojame konkurse, kuriame rungėsi dėl galimybės sudaryti sutartį su didele leidybine kompanija. Deja, „The Steelwells“ nepasisekė ir jie iškrito, tačiau viešumas išėjo į naudą, ir grupė džiaugiasi padidėjusia gerbėjų greta.
2009 metais kaliforniečiai yra išleidę debiutinį EP „Shallow On The Draft“, na, o manoMUZIKA siūlo pasiklausyti naujausio grupės kūrinio „Our Fable Little Rabbits“.
„The Pressure Room“ yra penkių muzikantų grupė iš Anglijos. Kaip juokauja pats kolektyvas, jų įvairialypiškumas, ko gero, dar „margesnis“ nei tarptautinės gynybinės sąjungos NATO narių.
Tai ne tik įvairių tautybių „mišrainė“, bet ir skirtingų profesijų žmonių junginys. Vokietis Rico Diks buvo profesionalus bilijardo žaidėjas, Europos čempionas, apkeliavęs kone visą pasaulį. Matt Nasir koncertinių turų metu yra lydėjęs tokius muzikantus kaip Frank Turner ir Andy Yorke, bet spaudoje buvo labiau „linksniuojamas“ dėl romantinių santykių su televizijos laidų vedėja Kate Garraway. Švedė Anna Dahlin buvo garsistė, Joe Rodriguez Jr dirbo atsitiktinius įvairius darbus, bet yra leidęsis į muzikinį turą su Hafdis Huld, o Ollie Weston buvo muzikos kūrėjas, kuris savu laiku grojo su Amy Winehouse ir Jamie Cullum.
Grupė susikūrė 2006 metais, kai po viešos improvizacijų nakties Londone vokalistas Rico bei gitaristas Matt‘as suprato, jog abi turi labai panašų muzikinį skonį, nulemtą tų pačių įtakingų muzikos ikonų. Vėliau prisijungė bosistas Ollie, pianistė Anna bei būgnininkas Joe ir kolektyvas kelis metus muzikavo bei rengė Londone koncertinius pasirodymus.
2009 metais „The Pressure Room“ išleido pirmąjį keturių dainų EP „Four Songs“, kurį nemokamai galima atsisiųsti čia.
Tiesa, po jo sekė ir pilnas debiutinis studijinis albumas „Wide of the Mark“.
Ne paslaptis, jog islandų muzika paprastai susilaukia deramo dėmesio, ne išimtis yra ir iš Reikjaviko kilę „Seabear“.
Vienuoliktus metus gyvuojantis šešių žmonių kolektyvas kuria indie folk priskiriamą muziką, o jų skambesys neretai apibūdinamas kaip Sufjan Stevens bei „Arcade Fire“ mišinys.
Kolektyvo siela yra Sindri Már Sigfússon, kuris scenai pasirinko trumpinį Sin Fang. Beje, jis pats yra išleidęs ir du labai vykusius solinius albumus. Paskutinysis yra pasirodęs vos mėnesį, vadinasi „Summer Echoes“, o jo pristatomąjį singlą „Because of the Blood“ galima išgirsti čia.
Visai nepelnytai nei „Seabear“, nei Sin Fang nėra atpažįstami Lietuvoje, todėl manoMUZIKA skuba taisyti padėtį. Susipažinimui ir Jūsų įvertinimui pristatome vieną iš „Seabear“ kūrinių.
Kol komercinio skonio muzikos kanalus užkariauja Lady Gagos dainos „Judas“ versija, manoMUZIKA siūlo Jums išgirsti tikrai gražią, melodingą ir vertą dėmesio amerikiečių grupės „The Shimmies“ kūrinį tokiu pačiu pavadinimu.
Ši daina yra pristatomasis singlas iš debiutinio grupės albumo „To All Beloved Enemies“.
Vargu, ar atsiras daug tokių, kurie nė karto nebūtų girdėję CocoRosie skambesio. Amerikietės sesutės Bianca Leilani Casady (mamos duota pravarde Coco) bei Sierra Rose Casady (mamos vadinta Rosie) stebina savo muzika jau aštuntus metus, todėl su niekuo nesupainiojamą Coco bei Rosie vokalą greičiausiai ne retas atpažįsta.
Išskirtinė yra ne tik sesučių kuriama muzika, tiesmukiškai vadinama freak folk. Visa CocoRosie grupės susikūrimo istorija, ko gero, verta kino juostos. Galima drąsiai teigti, jog ši muzikos grupė gimė.. vonioje. Bet apie viską iš pradžių.
Bianka ir Sierra, beje, turinčios ir indėniško kraujo, augo Amerikoje. Kai Biankai buvo treji, o Sierrai porą metų daugiau, jų tėvai išsiskyrė ir mergaitės liko augti su nuolat keliaujančia dainininke motina. Sesės kraustės iš miesto į miestą, o mamos įsitikinimo dėka, jog vaikai daugiau išmoks realiame pasaulyje nei tarp mokymosi įstaigos sienų, nė viena iš jų vidurinės mokyklos taip ir nepabaigė.
Sulaukusi pilnametystės Sierra išvyko į Niujorką, o vėliau į Paryžių, kur studijavo konservatorijoje ir siekė tapti operos soliste. Bianka pasuko visai kitu keliu – pasirinko lingvistiką, sociologiją, atsidavė vizualiniam menui bei rašymui, o su muzika iš viso neplanavo turėti nieko bendro. Sesės, atsidūrusios skirtinguose pasaulio pusėse, nutolo ir beveik visiškai nustojo bendrauti.
Kone po dešimtmečio nesimatymo Bianka netikėtai atsidūrė ant Sierros namų slenksčio. Tarp ilgų pokalbių sesijų ir bandymų iš naujo pažinti viena kitą, sesės užsidarydavo vonioje, imdavo į rankas bet kokius neįprastus daiktus, skleidžiančius barškančius, žvangančius ir kitokius garsus, kėlė savotišką „triukšmą“ ir pritardamos dainavo. Kodėl vonioje? Nes čia buvo tinkama akustika nekaltam, linksmam „maivymuisi“, o judviem bendraujant norėjosi mažos erdvės.
Skleisdamos vonioj garsų ir vokalo kratinį jos nė nenumanė, kad šitaip kuria pirmąjį savo dainų rinkinį, kuris vėliau buvo išleistas studijiniame debiutiniame albume. Įrašiusios smagaus pasižaidimo rezultatą sesutės kikendamos mėgėjišką kasetę išsiuntinėjo draugams. Įdomu, jog šie įrašą perdavė savo draugams, pastarieji saviems, ir taip iš rankų į rankas keliaudamas įrašas veikiausiai atsidūrė išmanančio žmogaus akiratyje, kuris kuo puikiausiai suprato, jog tokia kūryba yra kur kas daugiau negu tiesiog fantasmagoriški garsai.
Debiutinis albumas „La maison de mon rêve“ puikiai įsiliejo į Amerikos nu-folk judėjimą ir greitai atrado savo klausytoją. Nors kritikai suko galvas, kokiais terminais apibūdinti Coco ir Rosie kūrybos rezultatus, sesutės nė nemanė dėl to nerimauti: „darom tai, ką darom ir tiek“.
Antrasis įrašas „Noah‘s Ark“ „gimė“ jau nebe vonioje, o muzikinio turo metu, tačiau savo stiliumi mažai kuo skyrėsi nuo pirmojo – Coco ir Rosie nesiliovė eksperimentavusios. Su šiuo albumu sesės galutinai įtvirtino savo vietą po saule ir išgarsėjo kaip analogų neturintis duetas. Vėliau sekė aktyvus kūrybos periodas, kurio rezultatą vainikavo dar du albumai – „The Adventures of Ghosthorse and Stillborn“ ir vos prieš metus pasirodęs „Grey Oceans“.
Beje, CocoRosie bendraujant su žiniasklaida apibūdinamos kaip drovios, kuklios ir vaikiškos. Paprašytos įvardinti savo sektiną pavyzdį, sesutės nurodo Pepę Ilgakojinę. Gal todėl pačios daug mieliau šokinėja ant batuto nei bendrauja su žiniasklaidos atstovais. O ir muziką jos kur kas mieliau kuria nei apie ją kalba. Nesiverčia liežuvis su jomis nesutikti – juk neabejotinai labiau nusipelnę yra tie atlikėjai ir grupės, kurie muzikiniais darbais, o ne šnektom įrodo savo vertę.
ManoMUZIKA jau rašė, kad britas Fink šią vasarą planuoja išleisti savo naująjį albumą „Perfect Darkness“.
Visai neseniai Fink savo gerbėjams pateikė didelę staigmeną – pristatomąjį būsimojo įrašo kūrinį „Perfect Darkness“ jis visiems norintiems tiesiog padovanojo.
Nemokamą singlą mp3 formatu galima atsisiųsti iš oficialios atlikėjo interneto svetainės čia.
Beje, jau yra paskelbta ir būsimo albumo sudėtis. Jį sudarys 10 naujų kūrinių:
Kuriamą eksperimentinę muziką skambiai pavadinę Island Disco, Kalifornijoje susibūrę „Airlines“ rimtais muzikos žanrų terminais neapsibrėžia ir savo kūrybos į stalčiukus „sudėlioti“ nemato prasmės.
Kolektyvas jau yra išleidęs debiutinį skaitmeninį EP „Visions“, kurį, beje, klausytojams siūlo nusipirkti už jų pačių pasiūlytą kainą. Kitaip tariant – už tiek, kiek norisi.
Jonas Asker, „šviežias“ dainų kūrėjas iš Švedijos, muzikos pasauliui kol kas yra pateikęs tik trumputį 3 dainų EP, tačiau jau spėjo atkreipti į save dėmesį kaip potencialiai įdomus jaunas atlikėjas.
Reikia tikėtis, kad gera pradžia – pusė darbo, ir šiais metais ruošiamas pilnas debiutinis Jono indie pop albumas „pagimdys“ dar vieną vertą dėmesio kūrėją Skandinavijos padangėje.
Na, o kol kas – debiutinis Jono Asker darbas „This Day”.
Vos antrus metus gyvuojanti ir dar mažai kam žinoma grupė iš Amerikos „Dawes“ šių metų birželio mėnesį išleidžia savo antrąjį folk rock albumą „Nothing Is Wrong“.
Keturių vyrukų iš Los Andželo kvartetas antrąjį darbą kūrė ir įrašinėjo muzikinio turo metu, todėl nuo jų debiutinio įrašo „North Hills“, pastarasis turėtų skirtis gyvesniu skambesiu ir koncertine kokybe.
Belaukiant oficialaus albumo pasirodymo galima pasižvalgyti po paskelbtą būsimų dainų sąrašą ir prisiminti jų senesnį kūrinį – „When My Time Comes“.
Dešimtmetį muzikuojantis dailininkas bei animatorius Chad VanGaalen šiandien išleido ketvirtąjį studijinį albumą „Diaper Island“, apie kurio pasirodymą manoMUZIKA jau rašė.
Avant pop atstovai „
Joakim Benon ir Elin Kastlander duetas „
„
Virš 300 grupių bei atlikėjų, tarp kurių dauguma naujokų, gegužės 12-14 dienomis suvažiavo į Braitone, Anglijoje vykstantį kasmetinį naujos muzikos festivalį „
Naujokai „
Keturių muzikantų kolektyvas „
Anglas 
„
Penktus metus gyvuojantys amerikiečiai „
Beveik dešimtmetį išgrojęs indie rock grupėje „
„
Ne paslaptis, jog islandų muzika paprastai susilaukia deramo dėmesio, ne išimtis yra ir iš Reikjaviko kilę 
Kol komercinio skonio muzikos kanalus užkariauja 
Vargu, ar atsiras daug tokių, kurie nė karto nebūtų girdėję 
ManoMUZIKA jau 
Kuriamą eksperimentinę muziką skambiai pavadinę Island Disco, Kalifornijoje susibūrę 
Jonas Asker
Vos antrus metus gyvuojanti ir dar mažai kam žinoma grupė iš Amerikos