Bon Iver koncertas Londone

Šiųmetė „Bon Iver” istorija prasidėjo labai paprastai – visiškai neplanuotai dovanų gavau bilietą į Londoną. Kadangi važiuodamas į užsienį dažniausiai užmetu akį į vietinius muzikinius įvykius, informacija apie tai, kad „Bon Iver” rengia  8 koncertų ciklą istorinėje „Hammersmith Apollo” koncertinėje erdvėje,  mane pasiekė tarytum netikėtai malonus žaibas iš giedro dangaus. Opcijos, kad aš ten nedalyvausiu, tiesiog nesvarsčiau… Nuo tos akimirkos, kai beveik prieš dešimtmetį mano bičiulis, vienas iš manoMUZIKOS įkūrėjų, Liudas Zakarevičius parekomendavo perklausyti Justino Vernono kurtą albumą “For Emma, Forever Ago”, su šiuo Viskonsino kolektyvu ilgesniam laikui net ir nebuvau išsiskyręs.

Bilietų isigyti nebuvo lengva. Dar gerokai prieš renginį facebooke, oficialioje „Bon Iver” svetainėje ir  visur kitur, kur buvo galima pirkti bilietų, puikavosi užrašas „Sold Out”. Tačiau įvairūs forumai, eventų paskyros ir kiti kanalai situaciją kiek pakoregavo. Tiesa, už 45 svarus. Tačiau kaip tokiam re(n)giniui, suma tikrai neatrodė didelė.

Prie įėjimo į „Apollo” apsauga ypatingai griežtai reikalavo, kad ant bilieto užrašyti pirkėjo vardas ir pavardė atitiktų bilietų turėtojo ID. Laimei, vienas žmogus galėjo įsivesti dar 3 muzikos mylėtojus su bilietais, ant kurių užrašyta jo pavarde. Tokį šaunuolį pasisekė surasti minėtų kanalų dėka, todėl pagaliau aš atsidūriau legendiniame „Hammersmith Apollo”, svajonių arenoje, kurios scenoje ne kartą pasirodė patys nuostabiausi muzikos atstovai – nuo „The Beatles” ir David Bowie iki … iki geriausių šių dienų atlikėjų.

Bon Iver koncertas Londone

Reikia pripažinti, kad koncertinė erdvė – itin miela. Sėdimi balkonai atrodo išties iškilmingai, o apačioje esanti stovima erdvė – patogi, kompaktiška ir tikrai talpi. Tačiau svarbiausia, kad viskas išspręsta taip puikiai, jog net ir toliausiai nuo scenos stovintys žmonės veiksmą scenoje mato praktiškai be priekaištų.

Be didelių preliudijų į sceną žengė vakaro kaltininkai ir… Ir kelionė išsvajotuoju „Bon Iver” muzikinės istorijos keliu prasidėjo.  Koncerto startui grupė pasirinko melodingą ir už širdies griebiantį „22 (over soon)”. Dainą lydėjo itin elegantiška, saksofonui kelią užleidusi finišo tiesioji. Vieną svarbiausių paskutinio grupės albumo kūrinį pakeitė iš lovos verčiantis piktukas „10 d E A T h b R E a s T”. Beje, kūrinio metu visi užfiksavome, kad ir šio turo metu grupės sudėtyje yra įtraukti du tvirti būgnininkai. Vienas iš jų, žinoma, senas „Bon Iver” narys, nuo pat grupės įsikūrimo kartu grojantis S.Carey. Žodžiu, supratome, kad kad kokybiško garso tikrai nepritrūksim ;). Netrukus atsikvėpimui gavome 2011-aisiais įrašytą „Towers”, o jį ir vėl pakeitė naujos dainos. Kūrinys „715-CREEKS”, kuriame be Justino balso ir man nesuprantamo kompiuterinio efekto daugiau nieko nėra, skambėjo taip, kad pašiurpo oda.  Neįtikėtinai nuoširdus, subtilus, jautrus ir tikras. „29 #Strafford APTS”, kaip ir albume, suskambo taip, kad atrodė, jog bet koks atsikvėpimas ar krūptelėjimas gali sugadinti pasakišką dainos trapumą. Po jo – dar viena klasika „Creature Fear” su reto švelnumo pradžia ir išskirtiniu išsitaškymu.

Bon Iver koncertas Londone (nuotr. Nick Pickles)

„Creature Fear” pakeitė lyriškas ir daugelio ypatingai lauktas debiutinio, dar 2008-aisiais išleisto albumo hitas „For Emma”. Tai buvo kūrinys, kurį įvertino absoliuti publikos dauguma. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad nemaža jos dalis „Bon Iver” kūrybą įsimylėjo labai seniai – dar tais laikais, kai į pasaulį paleista Viskonsino priemesčio trobelėje sukurta akustinė indie klasika „For Emma, Forever Ago” tik žengė pirmuosius žingsniu į plačiuosius vandenis.

„Jei „For Emma” būtų užbaigusi koncertą, neturėčiau nei menkiausio priekaišto”, – paskendęs turtingos muzikos ekstazėje pagalvojau sau.

Laimei, iki koncerto pabaigos buvo toli.

Dar keli kūriniai ir Justinas mums suteikė 22 minučių (!!!???) atokvėpį. Po jos laukė ne mažiau įspūdingas antras setas.

Antroji koncerto dalis prasidėjo nuo maloniai netikėtu „Blood bank”. Šis, to paties pavadinimo 2009-aisiais metais išleisto EP titulinis kūrinys skamba kiekviename grupės koncerte. Kai pajunti, kiek jame jėgos ir polėkio, net nekyla klausimas, kodėl. Tada choru kartu sudainavom dar vieną legendą – akustinį „Skinny love”. Jai pritarti pakako tik akustinės Justino gitaros ir tūkstančių tą vakarą „Apollo” susirinkusių balsų. Po to keliavome į dar vieną lyrišką ir Islandiją itin primenančią „Holocene”. Galiausiai pasiekėme ir koncerto kulminaciją, kuria tapo „Wolves” I ir II.

Bon Iver koncertas Londone

Rašau įspūdžius ir galvoju: visiškas kosmosas. Atrodo, kad noriu pasakyti tiek daug, o kai tik sėdu rašyti, įspūdžiai ir emocijos taip paima viršų, kad net pritrūkstu žodžių. Stebint „Bon Iver” kartais pašiurpdavo oda, kartais kaupėsi ašaros, o dažniausiai pamiršdavau kur ir kas esu. Tokiuose koncertuose kaip šis geriausiai supranti kokią galią turi muzika, kokią žinutę gali perduoti nuoširdus jos atlikimas ir kaip emocionaliai gali suskambėti tai, kuo daug metų taip nuoširdžiai žaviesi, ko taip dažnai klausaisi ir ką taip stipriai myli.

Apibendrinti sunku. Tačiau jeigu tai padaryti būtina, sakyčiau, kad tai buvo ne „Bon Iver” koncertas, o  „Bon Iver” patirtis. Purifying experience.

Gera buvo gimimo diena. Jeigu tik galėčiau, visas jas švęsčiau su „Bon Iver”.

—–

ManoMUZIKA lankėsi dar dviejuose Bon Iver koncertuose.

Koncerto Hamburge apžvalgą skaitykite ČIA. Įspūdžius iš grupės pasirodymo Niujorke rasite ČIA.