Bon Iver (nuotr. Radio City Music Hall)
Rudeniškai žvarbus, bet ramus Ketvirtadienio vakaras. Už lango visą dieną pliaupęs lietus pagaliau nurimo, o miestą palengvą gaubia tiršta sutemų skraistė. Aš užgesinu savo darbastalio lemputę, išjungiu kompiuterį, užsimetu šiltą striukę ir apvijęs kaklą šaliku minu Radio City Music Hall salės link. Čia šįvakar koncertuoja Viskonsino fenomenas „Bon Iver„, o tokie rudeniški vakarai yra tarsi sutverti lyriškai, bet ekspresyviai jų muzikai. Vos išgirdęs 2008-aisiais išleistą debiutinį „Bon Iver” albumą “For Emma, Forever Ago” iškart užsidegiau dideliu noru pamatyti šį Justino Vernono projektą gyvai. Mažoje medžioklės trobelėje Viskonsino valstijoje užgimusi „For Emma, Forever Ago“ muzika mane ligi šiolei ramina, stebina ir džiugina, o projektui išleidus antrąjį albumą „Bon Iver“ jų šlovė ir klausytojų ratas neperstoja augti.
Kol paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių publika šurmuliuodama ieško savo vietų koncertą pradeda apšildanti atlikėja. Iš Vermonto kilusi indie folk dainų autorė Anais Mitchell scenoje pasirodo su trim jai talkinančiais muzikantais ir atlieka neilgą programą, nuspalvindama daug žadančio vakaro pradžią šiltomis spalvomis. Jos pasirodymui pasibaigus prasideda aparatūros perstumdymas ir scenos darbininkai atidengia įspūdingą „Bon Iver” techninį „arsenalą“ – gitaros, styginiai instrumentai, klavišiniai, bei pučiamieji. Atkreipiu dėmesį ir į du mušamųjų komplektus.
Bon Iver pasirodymas
Porąkart sumirkčioja salės apšvietimas ir šviestuvams užmerkus akis nuaidi galingos ovacijos. Pasigirsta pirmieji „Perth“ akordai, o mano nugara išsyk nubėga lengvas šiurpuliukas. Scenoje – net devyni žmonės. Iki minimalių detalių atkuriant angelišką „Bon Iver „muziką projekto de facto lyderiui Justinui Vernonui talkina visas būrys profesionalių muzikantų. Tarp jų, žinoma, ir ištikimas Justino bendražygis Seanas Carey, sėdintis už kairiojo mušamųjų komplekto. „Perth“ tarsi albume seka „Minesota, WI“, o ją – žymusis grupės hitas „Holocene“, kurio eilutes kartu su Justinu dainuoja visa salė. Virš grupės kabančias drobes vaizdo projektoriai dažo psichodelinėmis spalvomis itin gražiai derančiomis prie skambančios muzikos. Nepamirštas lieka ir grupės mini-albumas „Blood Bank“. Jį reprezentuoja titulinė daina bei kūrinys „Beach Baby”. Pastarosios metu metu scenoje Justinas lieka vienui vienas. Akustinei baladei pasibaigus sugrįžę muzikantai dovanoja klausytojams dar vieną (šįkart įtin lyrišką) albumo „Bon Iver“ dainų rinkinį – „Hinnom, TX“, „Wash.“ bei truputėli judresnį kūrinį „Towers“. Salėje – ašaros, atodūsiai ir melancholija, kurią dar labiau pakursto senoji daina „Creature Fear“ bei mano ilgai lauktoji, viena iš pačių gražiausių „Bon Iver” dainų „re: Stacks“. Šią baladę Justinas vėlgi atlieka vienas pats, grodamas tik akustine gitara. Abu kątik skambėję debiutinio albumo perliukai gyvai skamba nuostabiai, o Justino balsas – toks pat tyras kaip visuomet jį ir įsivaizdavau. Turiu pagirti įtin kokybišką garsą. Ar scenoje Justinas vienas, ar lydymas muzikantų – muzika skamba švariai ir nepriekaištingai, aiškiai girdisi kiekvienas garsų sąskambis ir niuansas. Į realybę ir dabartį visus sugražina „Michicant“, angeliškoji „Calgary“, instrumentinis kūrinys „Lisbon, OH“ bei, žinoma, baigiamoji albumo „Bon Iver“ daina „Beth/Rest“. Jei iki šio momento tarp klausytojų dar buvo tokių, kurių koncerto bėgyje skruostais dar nesruvo ašaros, tai dabar jų tikrai nebeliko.
Stygoms nutilus „Bon Iver” atsisveikina. Muzikantai pradingsta užkulisuose, bet salė vis dar skendi tamsoje.
Justinas Vernonas (nuotr. deathandtaxes.com)
Aplink mane klausytojai pakuždom aptarinėja kątik girdėtas dainas ir sprendžia koks siurprizas numatytas koncerto bisui. Pakuždom visi kalbasi todėl, kad garsiai šnekėti rodos būtų šventvagiška. Štai tokia paslaptinga atmosfera apgaubusi visą salę belaukiančią daugiau… Laikas neprailgsta, mat pailsėję vos porą minučių muzikantai sugrįžta ir padovanoja publikai dar dvi dainas kurių visi taip laukė – jau savotiška legenda tapusią „Skinny Love“ bei „For Emma“, pulsuojančią šaltu vėju ir krintančių snaigių svaiguliu. „I toured a light so many foreign roads for Emma, forever ago…“
Renginiui pasibaigus mane tarsi šmėkla apsėdęs tas šaltas svaigulys. Paliekant kėdę, kurioje katik regėjau vieną įstabiausių koncertų per visą savo gyvenimą, laiptais leidžiantis žemyn ir iš Radio City Music Hall išėjus į automobiliais perpildytą gatvę mano nugara vis dar bėgioja šiurpuliai, nepaleidžiantys manes nuo pat koncerto pradžios. Buvau girdėjęs, kad gyvi „Bon Iver” pasirodymai visuomet pranoksta lūkesčius, bet šįvakar savu kailiu įsitikinau, kad tai – ne melas. Justinas Vernonas su komanda išties sugeba sudrebinti kiekvieno klausytojo sielą ir abejingų jie nepalieka. Šios muzikos grožis, nepriklausomai nuo to ar taurė pilna vyno, ar spragsi židinyje liepsna, ir ar sukasi vėjyje snaigės už apšerkšnijusio miško trobelės langelio, šios muzikos grožis – nepaneigiamas.
———-
Visą mūsų matytą „Bon Iver” pasirodymą „Radio City Music Hall” scenoje Niujorke galite pamatyti ČIA
„Bon Iver” koncerto Hamburge recenzija – ČIA.
Prieš pusantrų metų rengtas išskirtinis manoMUZIKOS interviu su „Bon Iver” nariu S. Carey – ČIA
