Muzikos programėlės „Shazam”, atpažįstančios dainas, kūrėjai paskelbė 10 dainų, kurių labiausiai buvo ieškoma 2016-aisiais metais. Sąrašas (bent jau manoMUZIKOS skaitytojams) tikrai nėra įspūdingas, tačiau smalsumo vardan negalime nepristatyti ir jo.
Sia – ‘Cheap Thrills’
Kungs vs Cookin’ On 3 Burners – ‘This Girl’
Alan Walker – ‘Faded’
Mike Posner – ‘I Took A Pill In Ibiza (Seeb Remix)’
Twenty One Pilots – ‘Stressed Out’
Lukas Graham – ‘7 Years’
The Chainsmokers Feat. Daya – ‘Don’t Let Me Down’
Imany – ‘Don’t Be So Shy (Filatov & Karas Remix)’
DNCE – ‘Cake By The Ocean’
Justin Bieber – ‘Love Yourself
Vakar vakare Londone buvo išdalinti „Q” apdovanojimai. Nuo 1986 m. leidžiamas muzikos žurnalas išrinko savo favoritus ir įteikė jiems kasmetines statulėles.
Ceremoniją vedė DJ Christian O’Connell, Mel C, Johny Marr ir Carl Barrat.
Prestižinį prizą geriausios pasaulio grupės kategorijoje laimėjo grupė „Muse„, įveikusi „Coldplay„, „U2„, „Biffy Clyro” ir „The 1975„.
„Ačiū jums. Mes esame geriausia pasaulio grupė. Būkime atviri – to tikrai nenusipelnėme. Linkėjimai „U2″. Mes jiems labai daug skolingi. Kartu koncertavome 2009-aisiai ir labai daug ko iš jų išmokome”, – atsiimdamas prizą sakė grupės lyderis Matthew Bellamy.
Vakar vakare vykusioje ceremonijoje James Bay apdovanotas geriausio atlikėjo kategorijoje, Jack Garratas pripažintas metų „proveržiu”, o statulėlę už geriausią 2016-ųjų albumą atsiėmė Mančesterio kolektyvas „The 1975”.
Visi laimėtojai – žemiau.
Geriausia grupė pasaulyje: „Muse” Geriausias metų atlikėjas: James Bay Metų proveržis: Jack Garratt Metų daina: Bastille „Good Grief” Metų albumas: The 1975 „I Like It When You Sleep” Metų video: PJ Harvey „The Community Of Hope” Geriausiai gyvai grojanti grupė: „U2” Herojaus apdovanojimas: „Meat Loaf” Išskirtinis indėlis muzikoje: „Blondie” Šlovės galerija: „Madness”
Geresnio rugsėjo nei šis (bent jau mes) neatsimename. Pirmas rudens mėnuo pažėrė tokią gausybę muzikinio derliaus, kad sunku įsivaizduoti, kaip jį visą galima nurinkti. Pirmą dalį pristatę prieš porą savaičių, šiandien sugrįžtame su antrąja rekomenduojamų albumų puse. Albumų, kurie niekaip neturėtų praslysti pro muzikos mylėtojų ausis. Albumų, kurių nemenka dalis turi rimtų pretenzijų tapti metų geriausiais. Albumų, kurie, kada nors (žvelgiant į 2016-uosius) taps šių metų muzikiniu simboliu. O tokių, patikėkite, rugsėjo sąraše tikrai yra!
Justinas Vernonas sugrįžo! Po 5 metų pertraukos jis, drauge su savo kolektyvu „Bon Iver“ grįžo ir vėl diktuoti madų. Jeigu pirmasis (dar 2007-aisiais išleistas) Viskonsino dainių darbas buvo sielvarto ir išsiskyrimo kupinas muzikinis grynumas, tai antrajame (po ketverių metų išleistame ir kol kas populiariausiame grupės) įraše „Bon Iver”, buvo galima atrasti daugiau instrumentų, daugiau akustikos, ir ryškų žingsnį iš „grynojo“ indie pasaulio. Trečiasis paskutinę rugsėjo dieną išleistas „Bon Iver“ diskas „22, A Million“ – dar vienas šedevras. Tiesa, čia grupės lyderis Justinas Vernonas nesiliauja stebinti, savo trapų vokalą ir itin melodingas aranžuotes įvilkdamas į naują, daugiau elektronikos savyje turinčtį rūbą.
Klausant „22, A Million“ neapleidžia jausmas, kad klausytojas turi neįtikėtiną progą liudyti kažką naujo, netikėto, originalaus, labai žavaus ir šviežio. Nežinau, ar toks yra Justino Vernono tikslas, tačiau sulig kiekvienu albumu jis užduoda toną. Jis pateikia tai, ko nesugeba padaryti niekas kitas. Ir jeigu kartais imi manyti, kad muzika pradeda išsisemti, užtenka išgirsti naują „Bon Iver“ albumą tam, kad suprastum, jog ši abejonė – labai toli nuo tiesos.
„22, A Million“ – naujas, novatoriškas, labai trapus, o kartais net iki ašarų gražus įrašas. Net neabejoju, kad jis ir vėl užduos toną daugeliui. Net neabejoju, kad po šio albumo (kaip ir po abiejų praėjusių) ir vėl atsiras tūkstančiai grupių, kurios norės būti panašios į „Bon Iver“.
Tačiau kukliam ir labai intravertiškam Justinui Vernonui tai nė motais. Vienintelis jo tikslas – muzika ir jos prasmė. Visa tai yra naujame grupės albume. Klausant vientisos ir itin išbaigtos muzikinės 10 dainų pasakos nė akimirką neapleidžia jausmas, kad klausau metų albumo. Toks įvertinimas netgi šiek tiek per menkas…Šis „Bon Iver“ įrašas maždaug toks, kokia Olimpiniame krepšinio turnyre buvo JAV krepšinio rinktinė: neturinti lygių, diktuojanti madas ir gerokai pakilusi virš visų likusių komandų.
Nors Nicolas Jaar – jau senokai žinomas vardas muzikos padangėje. Ir nors kaskart jis renka sausakimšas arenas bet kuriame pasaulio krašte, albumus kepa toli gražu ne taip dažnai, kaip kai kurios lietuvių šeimos ruošia blynus savaitgaliais. „Sirens“ – viso labo antras studijinis diskas Čilės ir Amerikos kraujo turinčio kūrėjo diskografijoje. Jeigu jame ieškosite tokių kūrinių kaip „Mi Mujer“ – nusivilsite. Tačiau Nico grebėjai jau seniai žino, kad muzikanto kūryba stebina kaskart pasiekusi dienos šviesą.
„Sirens“ – transcendencijos, ambiento ir netikėtų garsų kupinas įrašas. Ir tai dar vienas atlikėjo genialumo įrodymas. Plokštelėje esantys 6 kūriniai stebins, privers krūptelėti ir tikrai nepaliks abejingų. Įdomus ir labai netikėtas albumas – tikras šviežio oro gūsis Nicolas Jaar gerbėjams.
Labai nemažai akustinės lyrikos gerbėjų daliai Benjamin Francis Leftwich vardas sako arba nedaug, arba nesako praktiškai nieko. Ir tai – puikiai suprantama. Prieš 27 metus pasaulio šviesą išvydusio brito diskografijoje iki šiol buvo vienintelis albumas – 2011 išleistas darbas „Last Smoke Before the Snowstorm“. 5 metai tylos, ieškojimo ir mūzos gaudymo, panašu, nepraėjo veltui. „After The Rain“ – nerealaus dydžio kokybinis muzikanto žingsnis pirmyn. Retai apie albumą galima pasakyti frazę „nė vienos prastos dainos“. „After The Rain“ – būtent toks įrašas. Savo muzika kiek primenantis James Vincent McMorrow, Ben Howard ar brolio ir sesers iš Australijos duetą „Angus & Julia Stone”, Benjaminas gali drąsiai vadintis 2016-ųjų rudens šildytoju. Ypatingai švelnus, labai melodingas ir muzikalus darbas savyje turi tiek grožio, kad juo pakaktų sušildyti ne tik savo, bet ir savo artimiausių kaimynų ausis bei širdis.
Nežinau ar Dievas egzistuoja, tačiau jeigu egzistuoja muzikos Dievas, reikėtų jo paprašyti, kad šį (iki šiol ne itin žinomą lyriką iš Jorko) išgirstų kaip įmanoma daugiau melomanų.
„After The Rain“ – išskirtinio dėmesio vertas albumas, kuris, labai tikiuosi, svajingą Anglijos lyriką dar drąsiau išneš į plačiuosius muzikos vandenis.
Jeigu sceninis vardas “Francis and the Lights” ilgą laiką buvo žinomas tik tarp itin muzika besidominčių melomanų, tai šiemet jis tapo gerokai populiaresnis. Tai lėmė paprastas faktorius: projektas įrašė dainą drauge Kanye Westu ir „Bon Iver“ lyderiu Justinu Vernonu, nufilmavo vaizdo klipą ir, negana to, pastarąjį muzikantą privertė jame šokti. Ir netgi nepaisant to, kad kūrinys nebuvo tas, kuris „nunešė“ pasauliui stogą, J. Vernono šokis (kurio, atlikėjo gerbėjai nusprendė vieningai, galėjo ir nebūti), paskatino „Francis and the Lights“ vardą įsirašyti į „įdomių“ atlikėjų sąrašą.
Rugsėjo vidury pasirodė grupės albumas „Farewell, Starlite“. Kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, tačiau šis LP – pirmas pilnas studijinis įrašas beveik dešimtmetį kuriančio Franco diskografijoje. Nuo 2007 metų išleisti 4 nepilni albumai, 4 singlai, dirbta su įvairiausias muzikantais, tačiau soliniam debiutui laikas atėjo tik dabar.
Kokia tai muzika? Sunku pasakyti. Įdomi popmuzika su elektro priemaišomis. Neįnoringa, neįpareigojanti (vietomis labai primenanti ankstyvąją Phil Collinso kūrybą) , nepretenduojanti į aukščiausius apdovanojimus, tačiau vienareikšmiškai verta Jūsų ausų.
Kiekvienas naujas pranešimas iš Tomo Krello solo projekto „How To Dress Well“ manoMUZIKAI – nauja šventė. Jo kūrybą sekame jau seniai, todėl naujo albumo pasirodymo taip pat laukėme kurį laiką. Lengvas, labai vasariškas ir kaip visada itin melodingas „How To Dress Well“ neeksperimentuoja. Tačiau eksperimentų jo gerbėjai, ko gero, ir nelaukia.
Malonus ausiai chillwave, elektro pop, Lo-Fi ir R&B žanrų mišinys tikrai patiks tiems, kas mėgsta tokius atlikėjus, kaip „Active Child“, „J.Viewz“ ar „Blood Orange“.
„Care“ – gražus albumas, puikiai tinkantis vakarui arba ramiai sekmadienio popietei.
Nerimo priepuolius patiriantis britas Keaton Henson kuria, ko gero, pačią ramiausią ir trapiausią muziką, apie kurią galima tik pagalvoti. „Kindly Now“ – šeštas LP muzikanto diskografijoje, kuriame akustinę lyriką, palydimą pianino ir gitaros, keičia orkestrinės aranžuotės ar netgi elektroniniai motyvai. Tačiau jeigu reikėtų dviejų žodžių, apibūdinančių atlikėjo naujausią albumą, bent jau man galvoje sukasi „meilė“ ir „ramybė“. Meilė – pagrindinė muzikanto dainų tema, ramybė – nuotaika, kurią „pagavęs“ nuo pirmos albumo dainos K. Hensonas nepaleidžia iki paskutiniosios.
Jeigu mėgstate „Antony and the Johnsons” ar “Bon Iver”nario S. Carey solinę kūrybą, albumas “Kindly Now” – kaip tik Jums. Kai kuriems manoMUZIKOS autoriams šis įrašas – vienas gražiausių 2016-aisiais metais. Perklausę jį nuo “a” iki “z” tikrai suprasite kodėl.
Jau tradicija tampanti manoMUZIKOS rubrika „Albumai, kurių negalima neišgirsti“ bando pasigauti rugsėjo pagreitį. Bėda ta, kad jeigu liepą ir rugpjūtį išleistus „rekomenduotinus“ LP galėjome suskaičiuoti ant rankų, tai rugsėjis (tradiciškai) pateikia tokią nesuskaičiuojamą galybę muzikinio gėrio, kad savo rekomendacijas turime skirti į dvi dalis. Kodėl? Ogi todėl, kad likus savaitei iki spalio pabaigos dar turime sulaukti bent kelių albumų, kuriuos (spėjame) taip pat turėsime įtraukti į rugsėjo „rekomendacijų“ sąrašą.
Taigi, kol kas – pirmieji penki rudens pirmojo mėnesio diskai, kurių neperklausyti tiesiog negalima. Su antra straipsnio dalimi ir likusiais iš „ rugsėjo rekomendacijų sąrašo“ grįšime spalio pradžioje.
Kalifornijos rokeriai “Local Natives” – neblogai žinomi šio žanro gerbėjams visame pasaulyje. Prieš 7 metus išleidę savo debiutinį albumą “Gorilla Manor” ir lyriško roko gerbėjų širdis užkariavę “New Radicals” kūrybą primenančia daina “Who Knows Who Cares”, po ketverių metų pertraukos pristatytą antrąjį įrašą “Hummingbird” pavertė gerokai tamsesniu. Tiesa, prie pastarosios plokštelės tamsos rankas prikišo pagrindinis disko prodiuseris – grupės “The National” gitaristas Aaronas Dessneris.
Trečiojo “Local Natives” įrašo teko laukti daugiau kaip tris metus. Laimei, laukimas nenuėjo veltui. Kartais grupės “Keane”, kartais “Stereophonics”, o kartais –“Fleet Foxes” ar “Band of Horses” kūrybą primenantis naujasis albumas “Sunlit Youth” – gera lyriško roko doze šios muzikos mylėtojams. Ir nors kritikai labai nesutaria vertindami trečiąjį grupės įrašą (vieni skiria aukščiausius balus, o kiti – pavyzdžiui, Pitchfork, – tik 6,3 iš 10), manoMUZIKOS manymu, šis diskas – vienas šiemetinių savo žanro lyderių. 12 dainų “susiklauso” taip gerai, kad plokštelę ir vėl norisi “sukti” iš naujo.
Pusiau amerikietis, pusiau venesualietis Devendra Banhart niekada nesiskundė nuomonių ar idėjų trūkumu. Teiginio pagrindimui įrodymų ieškoti toli neverta – per vienuolika metų išleisti 8 albumai, iš kurių nė vieno muzikos mylėtojai negalėtų pavadinti prastu. Paskutinis, dar prieš trejus metus išleistas įrašas „Mala“, daugelio melomanų buvo prilygintas šedevrui, todėl natūralu, kad Devendra padarė kiek didesnę pauzę nei tarp albumų darydavo anksčiau. Ir šįkart pauzė tikrai nenuėjo veltui. Lyriškas, kaip visada kiek „šizofreniškas“ Devendra tėškia rimtą pareiškimą tapti lyriško rudens prometėju šiandieninių hipsterių gretose. Devintasis muzikanto albumas „Ape in Pink Marble“ – gražus įrašas, kurio labai norėsis klausyti tamsiomis rudens savaitgalio dienomis įsisiautus į pledą, skaitant gerą knygą, geriant šiltą žemuogių ir stebint rudeninį lietų.
Prieš 3 metus Didžiosios Britanijos populiariosios elektroninės/šokių muzikos padangėje atsirado du dėmesio verti duetai – „Disclosure“ ir „AlunaGeorge“. Abu tais pačiais metais išleido debiutinius albumus, abu išliaupsino kritikai, abu mėgavosi šlove, bet…. Bet „AlunaGeorge“ taip ir liko „Disclosure“ jaunesnis brolis, mat „vyresnėliai“ buvo gerokai populiaresni, perkamesni ir labiau mėgiami. Šįkart „AlunaGeorge“ nusprendė išlįsti iš šešėlio, išlaukti „Disclosure“ ‚antrojo dublio‘ ir tada tėkštį savąjį. Komunikacine prasme viskas pavyko tobulai: „Disclosure“ savo neįtikėtinai gerą „Caracal“ driokstelėjo 2015-aisiais, nunešė stogą savo fantastišku albumu, bet 2016-aisiais paliko tuštuma. Ir čia, kur buvę, kur nebuvę, tuštumą užpildyti sugrįžo „AlunaGeorge“.
Laukimas pasiteisino su kaupu, o stilingos elektronikos prisotintame „I Remember“ – novatoriškas požiūris į šokių muziką, keli duetai (iš kurių vienas – drauge su Australijos talentu Flume) ir neįtikėtinai geras užkratas šaltoms žiemos naktims.
Antrasis britų dueto „AlunaGeorge“ albumas vertas kiekvienos klausymosi akimirkos. Su tuo sutinka ir muzikos kritikai, šį albumą vertinantys itin pozityviai, ir muzikos gerbėjai, trejus metus laukę ir galiausiai sulaukę progresyvių ir novatoriškų Alunos Francis ir Georgo Reido kūrybos vaisių.
Prieš kelias dienas 59-ąjį gimtadienį šventęs Nickas Cave‘as, regis, į pensiją dar tikrai nesiruošia. Prieš 33 metus sukurtas jo kolektyvas „Nick Cave & the Bad Seeds” rugsėjo pradžioje pristatė jau 16 savo albumą. Ar buvo galima tikėtis ko nors geriau? Ko gero net ir didžiausi atlikėjo kritikai į šį klausimą atsakytų neigiamai, mat neišsiamiami australo kūrybos klodai ir vėl atsiskleidė visu gražumu. Liūdesio, asmeninės graužaties ir skausmo kupiną albumą įkvėpė atlikėjo sūnaus mirtis. 15-metė Cave‘o atžala Arthuras žuvo albumo įrašinėjimo metu, todėl nereikia stebėtis, kad ir taip tamsios kultinio muzikanto dainos tapo dar tamsesnėmis, o liūdesio įraše tiek daug, kad klausytojas gali net pasijusti nejaukiai. Tačiau kad ir kiek daug liūdesio savyje turėtų, ši 8 dainų plokštelė yra absoliučiai fenomenali. Kritikai jai skiria aukščiausius balus, melomanai meldžiasi kūrėjo talentui, o rinkos prognozėmis užsiimantys bukmekeriai Nick‘ui Cave‘ui drauge su Davidu Bowie žada vietas geriausių metų albumų sąrašo viršūnėje.
„Skeleton Tree“ – nuostabus albumas, kuriame liūdesys įgauna neįtikėtinus garsus ir formą. Kiekvienas kūrinys jame – atskiras muzikinis šedevras, kurio nenori praleisti, o teksto negali neišgirsti. Neabejotinai, tai vienas gražiausių ir įdomiausių šių metų įrašų.
Galime visai atvirai prisipažinti: Alabamos šešetas „St. Paul & the Broken Bones” manoMUZIKAI – naujai atrastas iki šiol visiškai nežinomas vardas. Pristatyti jų muziką – tas pats, kas su pačiūžomis įkopti į Everestą. Kažkoks aukso vidurys tarp ankstyvųjų „The Beatles“ su retro soul priemaišomis, falcetinėmis „Bon Iver“ harmonijomis, funko priemaišomis, senojo soul užuomasgomis, vietomis Mark MOrrisono, o kartais „Kings of Leon“ dainininko Calebo Followilo vokalą primenančiu balsu ir smagiais ritminiais gitarų pragrojimais. Epitetų galime sugalvoti ir dar daugiau, tačiau tegul šiuo atveju už mus kalba muzika, nes ją išgirsti tikrai verta.
„Sea of Noise“ – antrasis grupės albumas (pirmąjį kolektyvas išleido prieš dvejus metus). Žinant tai, kad „St. Paul & the Broken Bones” gyvenimas tęsiasi viso labo nuo 2012-ųjų, „Sea Of Noise“ – akivaizdus kokybinis šuolis į viršų.
Albumas puikiai tinka ne tik važiuojant, bet ir dirbant, ne tik gaminant maistą, bet ir vedžiojant šunį. Žodžiu, visiems gyvenimo atvejams. Ypač tiems, kuriems būtinas pozityvas ir gera nuotaika. Žodžiu, nuoširdžiai (pridėję ranką prie širdies) rekomenduojame ir albumą, ir jį sukūrusį kolektyvą. Ateityje apie juos turėtume išgirsti kur kas garsiau.
Nors jau rugsėjo vidurys, vis dar nebyliai norisi žvelgti į vasarą. Na, bent jau paskutinį jos mėnesį… O žveldami ten matome visai nemažai muzikinio gėrio, kuris nepraslydo pro manoMUZIKOS ausis. Tiesą sakant, ne tik nepraslydo, bet ir pateko į tą rekomendacijų sąrašą, kuris, norėtumėme, kad nepraslystų ir pro jūsiškes.
Taigi, trumpa retrospektyva į rugpjūtį ir 4 albumai, be kurių šis mėnesis, ko gero, būtų sunkiai įsivaizduojamas. Kai kurie vardai bus Jums iki kaulų smegenų pažįstami, o kai kuriuos galbūt girdėsite pirmą kartą. Bet kuriuo atveju, tikimės, kad šiuos įrašus pamilsite ir Jūs.
Šio Airijos lyriko albumo laukėme daugiau kaip 2 metus. Tuo stebėtis tikrai neverta, mat 2014 –ųjų James Vincent McMorrow įrašas “Post Tropical” ne tik pasiekė manoMUZIKOS geriausių albumų sąrašą, bet ir atsidūrė trečioje jo vietoje. Natūralu, kad laukėme šio albumo kaip dar vieno tyro akustinio gurkšnio idėjiniame muzikos pasaulyje.
Hito „We don‘t Eat“ kūrėjas sugrįžo. Tiesa, kiek pasikeitęs. Naujame (jau trečiame) airio diske – 10 dainų, kurių gretose vis dažniau girdimi sintetiniai garsai. Jeigu tikitės atrasti kažką panašaus į „Gold“ ar „Post Tropical“ – meskite šias viltis šalin. Tačiau tokie kūriniai, kaip kai kuriose radijo stotyse jau sukamas „Rising water“ arba „Surreal“ tikrai neleis albumo vadinti prastu.
Kiek kitoks, bet taip pat labai melodingas ir romantiškas James Vincent McMorrow sugrįžta. Ir, bent jau mes jo sugrįžimu tikrai labai džiaugiamės.
Indie roko kolektyvas iš Kendalio tęsia prieš 2 metus pradėtą „Present Tense“ žygį. Nenuostabu, mat ketvirtasis grupės albumas pasiekė 10 vietą pekamiausių Didžiosios Britanijos albumų ir, natūralu, leido daryti atitinkamas išvadas. Naujasis „Boy King“ pamušė „Present Tense“ rekordą ir Britanijos albumų čarte užkopė dar aukščiau – iki 9 vietos.
Kadangi laukines pabaisas mylime jau labai seniai, dažnai panaršome po įvairus forumus, ieškodami grupės gerbėjų atsiliepimų. Tiek po „Present Tense“, tiek ir po praėjusį mėnesį išleisto „Boy King“ senieji grupės gerbėjai nebuvo ypatingai laimingi, teigdami, kad grupė jau kurį laiką nesukuria nieko panašaus į „All the King‘s Men“, „The Devil‘s Crayon“ ar „Bed Of Nails“. Ir taip teigdami jie, žinoma, yra teisūs. Tačiau aukodami tai, kas anksčiau „veždavo” senuosius grupės gerbėjus, „Wild Beasts“ nuo 2014-ųjų kuria kiek kitokį savo muzikinį identitetą. Ir, panašu, kad dėl to jie tikrai neturėtų jaustis blogai. „Boy King“ perkamas tikrai neprastai, grupės koncertai dažnai puikuojasi užrašu „Sold Out“, o kolektyvo nariai vis dažniau kviečiami į didžiausius muzikinius festivalius.
Dėl muzikinių ambicijų įgyvendinimo australas Dustinas Tebbuttas paliko savo gimtinę ir persikėlė į Skandinaviją. Kodėl? Bent jau mums neaišku iki šiol, mat savo didžiuoju muzikiniu dievu įvardinęs grupę „Bon Iver“, jis visai sėkmingai kurti galėtų ir nuostabiame žemyne, kuriame kengūros, koalos ir nuostabi pakrantė negailėtų mūzos įkvėpimui. Vis dėlto, pasirinkęs Skandinaviją, vaikinas, panašu, nesuklydo ir neilgai trukus išleido savo pirmą debiutinį albumą.
Diskas „First Light“ pasaulį išvydo pirmomis rugpjūčio dienomis ir mūsų laukimo lūkesčius pateisino su kaupu. Debiutinis, dar 2013-aisiais išleistas jo nepilnas albumas „The Breach“ buvo pirmas kabliukas, ant kurio mes noriai užkibome. Čia – pilnas albumas, be kurio savo lietingų rudens vakarų jau dabar negalime įsivaizduoti.
Kadangi „Bon Iver“ vokalistas Justinas Vernonas pastaraisiais metais įkvėpė tūkstančius, smagu, kai vietą po saulę randa geriausieji. Neabejojame, kad originaliųjų klonų gretose vietą atras ir Dustinas Tebbuttas. Todėl jo „First Light” labai rekomenduojame visiems lyrikos mylėtojams.
Apibūdinti vienu žodžiu „Tall Heights“ muziką nėra lengva. Juos klausydami girdime ir „Bon Iver“, ir folkotronikos pionierių „Tunng“, ir galybę kitos muzikos. Bostone susikūręs duetas šiemet tėškė rimčiausią pareiškimą per visą savo karjerą (o pastaroji tęsiasi jau daugiau kaip 6 metus) – puikų albumą „Neptune“. Ir melodingas, ir kartais priverčiantis pajudėti, ir netikėtas, ir sykiu kažkur girdėtas. Sudėjus visus „už“ ir „prieš“ gauname tikrai dėmesio vertą įrašą, kuris papuošia gerokai į antrą pusę persiritusius 2016-uosius.
Savo karjeroje jau grojęs kartu su Jose Gonzales, Wild Child, Lola Marsh, duetas „Tall Heights“, šiemet išleidęs „Neptune“, tikėtina gaus dar ne vieną pasiūlymą koncertuoti drauge su žymiais muzikantais. Kas žino, gal kada nors jų sulauksime ir Lietuvoje.
manoMUZIKOS rekomendacijas liepos mėnesiui rasite ČIA.
Nors vasara jau pradėjo skaičiuoti savo paskutinį – trečiąjį etapą, o kalendorius vis dažniau patyliukais žvelgia į krentančių lapų sezoną, muzika nestovi vietoj. Prasidėjus rugpjūčiui, manoMUZIKA nusprendė patyliukais žvilgterėti į liepos mėnesį, kuris muzikinių naujovių pažėrė taip gausiai, kad išsirankioti geriausius ir įdomiausius darbus tapo neįtikėtinai sunku. Visgi, nusprendėme įgyvendinti planą „išrink 6 geriausius” ir išskirti kelis įrašus, kurie šią liepą pavertė nuostabiausiu metų mėnesiu.
Apie šį, vos prieš porą metų susikūrusį, britų duetą manoMUZIKOJE rašėme galybę kartų. Kažkada pristatėme jį manoATRADIMO kategorijoje, o vėliau bandėme skinti kiekvieną rinkoje pasirodžiusį jų muzikinį vaisių. „Honne” albumo laukėme, ko gero, nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik juos išgirdome. Laukimą dar labiau sustiprino 2016-ųjų Valentino dienos išvakarėse pasirodęs dueto darbas „Woman„, kurį dalis manoMUZIKOS kūrėjų metų pabaigoje neabejotinai vadins vienu geriausių metų kūriniu.
Nepaisant to, kad „Warm On a Cold Night” – didysis „Honne” debiutas, melodingą electrosoul muziką kuriantys grupės nariai per pastaruosius porą metų yra išleidę kelis EP, pernai apšildė Kwabs jo europinio turo metu ir uoliai rinkosi gerbėjus visame pasaulyje. Šiandien jie gali džiaugtis: daugelyje senojo žemyno šalių jie koncertuoja sausakimšose arenose, o tikrai gražus albumas leidžia tikėtis tiek koncertų, tiek ir lokacines erdves praplėsti dar labiau. Kalbama, kad „Honne” į Lietuvą atvežti taip pat jau dabar nori ne vienas renginių organizatorius. Mums belieka lauktis ir tikėtis, kad tai įvyks jau artimiausiu metu…
„Warm On A Cold Night” – liepos albumas, kuris neabejotinai pateks į geriausiųjų metų sąrašus. Tai diskas, be kurio šių metų įsivaizduoti, bent jau mums, nebus įmanoma.
Drauge su šiuolaikinės R&B ir SOUL muzikos kultais – D’angelo ir Erykah Badu, Maxwellas muzikos kritikų vadinamas dar ir neo soul žanro kūrėju. Ir nors pastaruoju metu Maxwellas pasauliui savo muzikos dovanojo nedaug, tačiau kiekvienas jo muzikinis žingsnis būdavo ypatingai kokybiškas ir apgalvotas. Naujo atlikėjo, sėkmingai draugaujančio su Lietuvos modeliu, albumo reikėjo laukti net 7 metus. Ne veltui prieš porą metų buvo pasklidusios kalbos, esą amerikietis nusprendė kabinti muzikanto bucus ant batutos. Laimei, pesimistai klydo, skeptikai palaidojo paranoją gūdžiausiose idėjinėse kapinėse, na o atlikėjo gerbėjai šventė muzikinę pergalę. Mes buvome vieni iš šventusiųjų, mat Maxwellas, dar nuo 2001-ųjų įrašo „Now” kai kuriems iš mūsų įkūnijo tą šviesaus, labai muzikalaus ir kokybiško R&B muzikos kūrėjo stabą.
„blackSUMMER’Snight” – pasakiško grožio albumas, kuriame kiekviena daina – nauja muzikinė ir kūrybinė pasaka. Tiems, kas neabejingi kokybiškai, nenuvalkiotai ir brandžiai soul ir R&B muzikai, šis diskas turėtų būti neįtikėtina vasariška muzikinė dovana.
Prieš keletą metų manoMUZIKOS kalbintas britas Michael Kiwanuka tylėjo gan ilgai. Debiutinis, kritikų išliaupsinto Londono gyventojo diskas „Home Again” pasirodė dar 2012, todėl lyriškojo akustinės soul muzikos atstovo gerbėjai naujų muzikinių vėjų laukė daugiau kaip 4 metus. Taip, laukimas prailgo, tačiau preciziką savo muzikoje mėgstantis iš Ugandos pabėgusių tėvų vaikas, panašu, sukūrė dar vieną lyrišką šedevrą. Jo bus ypač gera klausytis tada, kai ims kristi lapai ir vis dažniau norėsis likti namuose, skaityti knygą ir įsisautus į pledą gerti karštą arbatą.
„Love & Hate”- nuostabus įrašas, kuriame dera viskas – ir nostalgiški tekstai, ir romantiška, kartais iki kaulų smegenų graudi muzika, ir švelnus it aksomas Kiwanukos balsas.
Britų atlikėja Alexandra Lilah Denton savo sceninį pseudonimą pasirinko tokį, kuris gan lengvai būtų atpažįstamas mūsų rytinės kaimynės muzikos scenoje. Tačiau sceninis pseudonimas ir mama, kuri yra Rusijos aktorė, tėra vieninteliai Alexandrą su šia šalimi siejantys faktai. Liepos pradžioje Shura driokstelėjo 80-ųjų synth pop, stilingos elektronikos ir modernaus R&B žanrų prisotintą albumą, kurio rezultatas – 11 melodingų ir iki kaulų smegenų mielų dainų (su 2 priedais). Klausantis albumo „Nothing’s Real” nejučia prisimeni ir Kate Bush, ir šiemet savo antrą studijinį albumą išleidusį švedų duetą „Niki & the Dove„. Ir tai šį debiutinį Shura įrašą paverčia dar labiau vertu dėmesio.
„Nothing’s Real” – puiki plokštelė tokių atlikėjų kaip J. Viewz, jau minėtų „Niki & the Dove” ar Lykke Li gerbėjams. Kartu tai tikrai gardus muzikinis kąsnis, mėgstantiems saulėlydį pasitikti žavios muzikos fone.
Žinia apie tai, kad prieš 20 metų susikūrusi Australijos elektroninės muzikos grupė „Avalanches” išleis naują albumą, trinktelėjo kaip pozityvusis perkūnas iš gan giedro muzikos dangaus. Ko gero vieno nuoširdžiausių kada nors girdėtų muzikinių kūrinių – dainos „Since I Left You” – kūrėjai tylėjo 16 metų. Tiesa, jie dirbo prie galybės skirtingų projektų, tačiau „Avalanches” vardas buvo ilgam užklotas rudeniniais klevo lapais. Vis dėlto, kaip vėliau prisipažino vienas buvusių grupės narių Darrenas Seltmannas, naujo disko užuomazgos prasidėjo dar 2005 metais. Taigi, iš Melburno kilęs kolektyvas saulėtą muziką kūrė daugiau kaip 11 metų! „Avalanches” muzika varijuoja nuo saldžių elektro garsų iki svajingos psichodelikos, disco ar net hip hopo žanrų. Taip, talentingieji australai neapsiriboja vienu stiliumi ir darydami tai tikrai kokybiškai įrodo savo kūrybiškumą ir muzikalumą.
Beje, išsiilgusieji šiame albume taip pat tikrai ras tokių mielų garsų, kurie primins legendinę 2000- ųjų dainą.
„Wildflowers” – ilgai lauktas išpuoselėtas įrašas. Perklausius šį įrašą veide lieka šypsena, o muzikinę širdį ima dar stipriau kutenti šiluma.
Projektas „Daddy Was A Milkman” Baltijos šalyse tapo žinomas dainos „Breath In” dėka. Lengvi smooth house ir švelnios elektroninės muzikos garsai abejingų, bent jau mūsų šalyje, regis tikrai nepaliko. Grupės lyderis Ignas Pociūnas prieš savaitę, pristatydamas savo debiutinę plokštelę sausakimšoje sostinės vasaros terasoje, padovanojo 10 gražių vasariškų dainų, į kurias sudėtos jo visos mintys, išgyvenimai ir idėjos. Debiutas – tikrai saldus, o muzika – jauki, lyriška ir puikiai tinkama klausytis ilgais romantiškais vasaros vakarais.
„Daydreaming” – smagus lietuviškas debiutas, užpildęs taip trūkstamą erdvę mūsų smooth house/elektroninės muzikos scenoje. Tai darbas, kurio norisi klausytis vėl ir vėl…
Naujiems metams pradėjus skaičiuot savo egzistenciją, nusprendėme žvilgterėti į didžiausius 2016- ųjų pažadus. Muzikos portalai ir tinklaraščiai jau dabar skelbia penkiasdešimtukus (o kartais ir šimtukus) laukiamiausių šių metų albumų. Šįkart nusprendė neatsilikti ir manoMUZIKA. Kadangi nuolat sekame, ieškome, klausomės ir domimės, dalinamės savo didžiausiais 2016-ųjų lūkesčiais. Taigi, jūsų dėmesiui – 10 laukiamiausių manoMUZIKOS albumų!
Beje, tai, kad į 10-tuką nepateko tokie vardai, kaip „MGMT”, „Sun Kill Moon”, „Band Of Horses”, „School Of Seven Bells”, „Vampire Weekends” „Phosphorescent” ir kiti, tikrai nereiškia, kad jų nelaukiame. Tiesiog šiuo atveju išskyrėme 10 pačių pačiausių ir laukiamiausių.
Ko gero sunku būtų atrasti žmogų, mylintį muziką, bet esantį abejingą brito kūrybai. Todėl po 10 metų į muzikos sceną sugrįžusio ir 2013- aisiais puikų albumą išleidusio David Bowie muzika ir mums iki šiol išlieka milžinišku muzikiniu kelrodžiu. Naujasis D. Bowie įrašas – apipintas gandais, legendomis ir mintimis. Jau penktadienį pasirodysiantį kultinio britų muzikanto albumą sudarys 7 kūriniai, drauge su džiazo muzikantais įrašyti Niujorko įrašų studijoje „Magic Shop“. Kai kurie muzikos portalai „Blackstar” jau iš anksto krikštyja metų įrašu.
9. Phoenix(pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [FR]
Paskutinį kartą apie Thomo Marso kolektyvą girdėjome 2014 metų pradžioje. Tąkart buvo paskelbta, kad grupė ruošia naują albumą. Nuo tos akimirkos – mirtina tyla. Praktiškai nieko nei jų socialiniuose tinkluose, nei koncertiniame gyvenime. Ar tai suplanuotas viešųjų ryšių žingsnis? Galbūt. Bet kuriuo atveju, nuo 2013 metų „Phoenix” neišleido visiškai nieko. Žinoma, užmiršti fakto, kad paskutinis LP „Bankrupt!” tapo populiariausiu (nors ir kartu komerciškiausiu) grupės įrašu taip pat negalime. Todėl atrodo visiškai natūralu, kad naujam skrydžiui „Phoenix” turėtų ruoštis labai atsakingai. Kol kas nežinome nieko, išskyrus tai, kad albumas turėtų pasirodyti šiemet. Negirdėjome nei Th. Marso pasisakymų, nei, kas be ko, pirmųjų albumo šauklių. Belieka tikėtis, kad pirmuosius – tiek muzikinius, tiek ir viešųjų ryšių kampanijos – garsus išgirsime jau netrukus. Labai laukiame naujo albumo ir vis dar naiviai tikimės jame atrasti kažką panašaus į senuosius „If I Ever Feel Better”, „Too Young”, „Long Distance Call” ar „One Time Too Many”.
8. Gorillaz (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [UK]
Dar vasarą grupių „Blur“ ir „Gorillaz“ lyderis Damonas Albarnas pareiškė: rudenį prasidės naujo „Gorillaz“ albumo įrašai. Daugelis muzikos pasaulio atstovų, žinodami D. Albarno pomėgį kalbėti daugiau nei įgyvendinti, šią naujieną įvertino kaip eilinį muzikanto troškimą gauti papildomo eterio. Tačiau, laimei, šįkart jie buvo neteisūs. Maždaug spalio vidury paaiškėjo, kad duetas tikrai užsidarė studijoje, sėdo prie naujos muzikos ir, negana to, pradėjo dirbti su nauja grupės vizualika. Kadangi esame gan dideli Damono Albarno kūrybos mylėtojai, akivaizdu, kad naujas jo projekto darbas tiesiog negalėjo nepatekti į „laukiamiausiųjų” sąrašą. Žinoma, tai dar negarantuoja gero rezultato, bet albumo tikrai labai laukiame.
7. James Blake „Radio Silence” (2016 metų vidurys) [UK]
Už savo antrą studijinį albumą – 2013-aisiais išleistą „Retrograde” – J. Blake’as pagaliau laimėjo „Mercury”. Praėjusių metų gruodžio pradžioje, kalbėdamas tiesioginiame BBC Radio 1 eteryje, elektroninio liūdesio vėliavnešys paskelbė, kad naujame įraše, kuris turėtų pasirodyti metų vidury, bus galima išgirsti ir „Bon Iver” lyderį Justiną Vernoną, ir Kanye Westą. Vieną kūrinį su pirmuoju atlikėju mes jau girdėjome – tai Simono ir Garfunkelio dainos „Sound Of Silence” kovers. Šios dainos pakako tam, kad lūkesčiai albumui būtų sukelti taip pat labai dideli. Juolab, kad praėję du James Blake albumai buvo neįtikėtinai geri.
6. J. Viewz (Balandis, albumo pavadinimas nėra žinomas) [JAV]
Nuostabiai gražią elektroninę chillwave muziką kuriantis J. Viewz alter ego Jonathanas Daganas jau įrodė esąs nuvatoriškas ir įdomus kūrėjas. Į naujo albumo kūrimo procesą, pavadintą „The DNA Project”, įtraukęs savo fanus visame pasaulyje, inspiracijos albumui ieškojęs Islandijoje, pasitelkęs tokius žymius vardus kaip Gotye ir „Rhye” vokalistą Miloshą, naujas diskas turi rimtų ambicijų tapti savo žanro metų plokštele. Ar tai J. Daganui padaryti pavyks – sužinosime jau netrukus. Turint savo diskografijoje puikų 2011 metų įrašą „Rivers And Homes”, kuriame be tų metų vasaros hito „Salty Air” galima rasti dar bent penkias dainas, galinčias kovoti dėl „vasaros saulėlydžio” kūrinio, iššokti dar aukščiau gali būti sunku. Tačiau Jonathanas Daganas – neįtikėtinai įdomus ir talentingas muzikantas ir kompozitorius. Todėl naujas jo įrašas turėtų būti labai įdomus ir ne veltui yra taip laukiamas.
5. Colours of Bubbles (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [LT]
Roko grupė iš Šiaulių pagrįstai yra išsikovojusi tvirtą vietą Lietuvos muzikos padangėje. Mūsų šalies (o galbūt ir visų trijų Baltijos valstybių) indie roko vėliavnešiai – vieni paklausiausių mūsų šalies festivalių vardų. Stebėtis tuo neverta, mat tokios dainos kaip „Flags” ir „Home” tikrai gali išjudinti net ir didžiausią ciniką. 2014- ųjų „Inspired By A True Story” buvo neįtikėtinai brandus albumas (ne veltui juos įvertino ir nacionaliniuose muzikos apdovanojimuose), todėl gerbėjų lūkesčiai auga. Interviu manoMUZIKAI grupės nariai sakė, kad naujasis albumas turėtų priminti kino filmą. Kiek teko girdėti kai kurių būsimo disko dainų demo versijas, akivaizdu, kad naujas įrašas turėtų būti tikrai velniškai įdomus. Todėl indie roko gerbėjai Lietuvoje turi ko laukti. Žinoma, galėtų TA akimirka ateiti greičiau.
4. Sigur Ros (pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [IS]
Kai lapkričio pabaigoje „Sigur Ros” savo paskyroje facebooke parašė apie planus leistis į koncertinį turą, tai nebuvo vienintelis žinutės tikslas. Įraše taip pat buvo užsiminta, kad grupė ruošia „šį tą naujo, todėl labai prašo savo gerbėjų jais pasitikėti”. Muzikos kuluaruose tai buvo suprasta gana aiškiai: praėjus daugiau kaip 2 metams nuo 7 grupės įrašo pasirodymo, Jonsi ir komanda ruošia naują albumą. Ir vien tik šio fakto pakanka pirmąsias dienas skaičiuoti pradėjusius metus vertinti teigiamai. Kiekvienas šių muzikinės hipnozės karalių albumas yra tikra šventė. Labai tikimės, kad šventę švęsti galėsime dar iki birželio vidurio (akimirkos, kai grupė leisi į koncertinį turą po Europą).
3. M83(pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [FR]
Net sunku patikėti, kad nuo paskutinio Anthony Gonzalez projekto albumo „Hurry Up, We’re Dreaming” pasirodymo praėjo daugiau kaip 4 metai. Taip, per tuos ketverius metus buvo sukurta muzika porai kino filmų, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Laimei, „M83” idėjinis lyderis nesnaudė – keliaudamas po pasauli jis sėmėsi idėjų, kurios, panašu, greitai turėtų sugulti į naują plokštelę. Ne paslaptis, kad šis kolektyvas jau kurį laiką yra „norima prekė” Lietuvoje, dėl kurios „pešasi” mūsų šalies renginių organizatoriai. Tikėkimės, kad naujas (jau 7) studijinis įrašas bus gera paskata kovoti dar labiau (juolab, kad nei vienoje Baltijos valstybėje „M83” dar nėra koncertavę). Beje, jeigu kolektyvo gerbėjai tikisi išgirsti kažką panašaus į šeštąjį diską, turėtų persigalvoti. Gruodžio pabaigoje A. Gonzalezas, kalbėdamas apie būsimą įrašą sakė: „Tai labai stiprus ir itin eklektiškas albumas. Jame bus daug skirtingų muzikos stilių, kurie teoriškai negalėtų koegzistuoti kartu. Tačiau mano tikslas buvo pabandyti leisti jiems gyventi greta vienas kito. Tai buvo didelis iššūkis. Galiu pasakyti ir tai, jog naujasis įrašas labai skirsis nuo mano paskutinio albumo”.
2. The XX(pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [UK]
Fantastiški „The XX” lyderio Jamie XX metai, jo debiutinis albumas „In Colour” ir vis dar netylanti šio liūdno Londono trejeto muzika yra tai, kuo žavisi ne tik melomanai, bet ir dažniausiai tiesiog padrikai muzika besidomintys žmonės. Daugelis muzikos kritikų iki šiol negali paaiškinti fenomeno, kaip tokia liūdna ir vietomis ypatingai nišinė muzika galėjo tapti tokia populiari ir mylima. 2010-aisiais „The XX” laimėjo „Mercury” už savo debiutinį įrašą, o po dviejų metų „rovė stogą” su antru studijiniu albumu. Po to – 4 metai tylos (atmetus solinius grupės narių projektus). Praėjusių metų pabaigoje grupė pareiškė, kad jau netrukus užsidarys studijoje ir pradės kurti trečią LP. Daugeliui tai buvo daugiau nei aklai vištai grūdas. Trejeto smegenys Jamie XX pažadėjo, kad albumas tikrai pasirodys šiemet.
1. Bon Iver(pavadinimas ir albumo pasirodymo data – nežinomi) [USA]
Ko gero sunku atrasti dar vieną vardą, kuris akustinei indie muzikai pastaraisiai metais būtų padaręs tokią didelę įtaką kaip „Bon Iver”. Per 8 metus išleidęs viso labo du albumus, Justino Vernono kolektyvas „Bon Iver” jau tapo neatsiejama XXI a. muzikos istorijos dalimi. Paskutinė pilna grupės studijinė plokštelė pasirodė 2011 m. vasarą ir pasiekė didžiausių pasaulio muzikos topų dešimtukus. Grupės lyderis prisipažino, kad netikėtai užgriuvęs populiarumas jį ne tik išvargino, bet ir privertė dėmesingiau vertinti savo muziką, pabrėždamas, kad jam visada arčiau širdies bus indie scena nei didžiosios komercinės įvairaus plauko platformos. Pervažiavę pasaulį „Bon Iver” nariai išsiskirstė kas sau. Dar vieną naują albumą išleido grupės klavišininkas Seanas Carey, o Justinas Vernonas dalyvavo „krūvoje” bendrų projektų su įvairiais atlikėjais (Kanye West, James Blake ir kiti) bei su bičiulių iš Viskonsino grupe „Volcano Choir” sukūrė puikų albumą „Repave”. Fanams belaukiant naujos „Bon Iver” kūrybos, praėjusiais metais pasigirdo kalbų, kad grupė apskritai rengiasi išsiskirstyti. Tačiau laimei kalbos teliko kalbomis, o Vernonas, suorganizavęs nuostabų festivalį gimtajame Eaux Claire mieste, prisipažino, kad ruošia naujas dainas ir kitais (t.y. 2016 metais) į pasaulį turėtų paleisti trečią pilną „Bon Iver” muzikinį kūdikį. Taigi, naujausias hito „For Emma” kūrėjų LP – neabejotinai laukiamiausias manoMUZIKOS albumas šiemet.
