MGMT (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Psichodelinio indie pop roko grupės „MGMT” ir Niujorkiečio menininko Maurizio Cattelano kolaboracija Niujorko Solomono R. Guggenheimo vardo muziejuje – unikalus ir įstabus renginys. Čia, Guggenheimo muziejaus fojė įrengtoje nedidukėje scenoje, „MGMT“ pristato savo naują keturiasdešimt penkių minučių ilgio kūrinį, inspiruotą Maurizio Cattelano parodos. Jie tokį pasirodymą rengia tik du išskirtinius vakarus. Lapkričio 10-ąją jų klausosi kostiumuoti muziejaus kuratoriai, kviestiniai svečiai ir įžymybės, o lapkričio 11-oji skirta tokiems paprastiems mirtingiesiems kaip aš.
Niujorko Guggenheimo muziejus – kultūrinė ikona ir viena iš architektūrinių miesto pažibų. Čia eksponuojama nepaprasta meno kolekcija, pilna impresionizmo, post-impresionizmo, ankstyvojo modernizmo, ir šiuolaikinio meno darbų. Pamatyti „MGMT“ tokioje išskirtinėje aplinkoje tikrai yra kažkas nepaprasto, bet tuo pačiu manęs tai visai nestebina. Juk „MGMT“ – tai stagnacijos ir tradiciškumo antonimas. Jie mėgsta kiekvienu nauju savo kūriniu, video klipu ar albumu sugriauti numatytus klausytojų lūkesčius ir parodyti savo netradicinius sumanumus netikėtoje šviesoje. Todėl lūkuriuodamas žvarbiame vėjyje, atskriejančiame kažkur iš Centrinio Parko rezervuaro, aš nelabai žinau, ko iš šio vakaro tikėtis.
Guggenheimo muziejaus fojė nėra didelė, todėl ir bilietų į šį renginį buvo nedaug. Užtat aišku, kad kiekvienas čia esantis labai nori čia būti. Iki koncerto dar maždaug valanda, todėl visi šurmuliuoja, gurkšnoja gėrimus ir fotografuojasi su muzikantais, kurie lyg niekur nieko vaikštinėja po muziejaus fojė. Aplink kampe įrengtą nedidukę sceną kaip mat puola būriuotis ištikimiausi gerbėjai, o palubėje virš mūsų galvų puikuojasi Maurizzio Cattelano paroda. „All“ – tai didžiulis erdvinis koliažas, kuriame geriau paieškojus galima atrasti nespalvotą akies nuotrauką, langines, dinozauro kaulus, Adolfo Hitlerio iškamšą, Buratiną, negyvą arklį, ir dar daug visko. Lyg ir tinkama aplinka nevaržomai „MGMT“ muzikai.
Šis renginys nėra tipiškas koncertas, todėl ir apšildytojų šį vakarą nėra. Benas Goldwasseris ir Andrew VanWyngardenas, lydimi savo komandos – bosisto Matthew Asti, klavišininko Jameso Richardsono, bei būgnininko Willo Bermano, – į sceną išdidžiai įžygiuoja pavėlavę penkiolika minučių, bet niekas dėl to nesiskundžia. Užgesta šviesos.
Maurizzio Catellano paroda (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Ir tada visas Guggenheimo muziejus nušvinta spalvomis! Apšvietimas įrengtas ne tik už muzikantų nugarų, bet ir visoje Guggenheimo aplinkoje. Raudonomis, žaliomis ir mėlynomis spalvomis žaižaruoja balkonai, sienos ir net lubos. Visuomet nenuspėjami „MGMT“ vizualine prasme šįkart pranoko patys save. Padaryti štai tokį įspūdį jie, matyt, pasistengė iš širdies. O viską karūnavo tai, dėl ko čia visi ir susirinko – muzika.
Šį vakarą „MGMT“ negroja nei „Time to Pretend“, nei „Kids“, nei „Congratulations“. Neskamba nei viena ankščiau girdėta nata, nei vienas pažįstamas garsas. Šįvakar grupė groja trumpiau nei valandą ir pristato daugiausiai instrumentinę garso ir spalvų kolaboraciją. Nežinau, kaip apibūdinti šią muziką… Tai vientisas, niekur negirdėtas kūrinys, kuriame susipina „The Flaming Lips“ niuansai, „Fleet Foxes“ švelnumas, bei intensyvi psichodelika, jaučiama „Pink Floyd“ albume „Meddle“. Kažkas tokio, bet tuo pačiu ši muzika visai nepanaši nei į vieną iš šių mano išvardintų atitikmenų. Ji pulsuoja ramiai, kartais greičiau, o kartais dar labiau sulėtėdama. Kartkartėmis „MGMT“ branduolio – ilgaplaukio Beno Goldwasserio (kuris palaipsniui vis labiau panašėja į Jėzų) ir dryžuotais, prie kojinių priderintais marškiniais pasipuošusio Andrew VanWyngardeno, – veiduose įsižiebia tarpusavio supratimo ekstazė. Jie šypsosi sau ir savo bendražygiams, groja, ir nors šįvakar jų muzikoje pilna klaidų ir nepasisekusių momentų, jie visi kažkokiu būdu skamba laiku ir vietoje. Keturiasdešimt penkios minutės praskrieja itin greitai.
Taip „MGMT“ sugeba mane dar kartą nuoširdžiai nustebinti ir dar kartą priminti, kad jie neturi vieno, aiškiai apibrėžto stiliaus, kurio galima iš anksto tikėtis. Kaip tik tuo mane šis duetas ir žavi nuo pat pirmos akimirkos, kai juos išgirdau. Jie keisti, bet pakankamai suprantami. Jie priskiriami roko muzikai, bet jų aranžuotės persotintos elektroninių efektų. Jie rimti muzikantai, bet nenuspėjami it stebuklingųjų grybukų apsivalgiusios beždžionės. Trumpai tariant – jie ypatingi, unikalūs ir vieninteliai. Toks buvo ir šio vakaro pasirodymas. O ką tai turi bendro su Maurizzio Catellano paroda? To klausti matyt reikėtų pačių muzikantų. Tai – tiesiog jų asmeninė parodos „All“ interpretacija. Take it or leave it, kaip sakoma.
Indie folk roko grupė „
Kol komercinio skonio muzikos kanalus užkariauja 
Pasak Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų čarto sudarinėtojų, Sietlo grupė „
Amerikiečių grupė „
Prieš kelias valandas amerikiečių indie folk grupė