Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

„Death Cab for Cutie“  pasirodymas Bruklino (Niujorkas, JAV) „East River State“ parke – labai svarbus čia vykstančio vasarinio muzikos open-air festivalio „Williamsburg Waterfront“ akcentas. Čia, akmeninėje parko pakrantėje, kurią plauna Rytų upė, šią vasarą jau griaudėjo „Coheed and Cambria“, „Thievery Corporation“, „Kid CuDi“, „Death From Above 1979“, „Stone Temple Pilots“ ir „They Might Be Giants“. O šio vakaro kaltininkai – neabejotinai laukiami išskėstomis rankomis ir vilčių kupinomis akimis. Tai liudija prie įėjimo jau nuo dvyliktos valandos ryto besibūriuojantis gerbėjų pulkas. Publika šįkart stebėtinai mišri – paaugliai ir vyresnė karta, hipsteriai ir studenčiokai, jaunos mergytės ir vyresnės jų seserys. Melancholiškos, ilgesingos „Death Cab for Cutie“ muzikos klauso daugelis. Deja, toli gražu ne visiems norintiems pavyko juos pamatyti birželio penktąją, kai grupė viešėjo itin mažoje Niujorko „Bowery Ballroom“ salėje. Šiąnakt – atsiskaitymas dėl tokios perdėtos neteisybės.

Vartai atveriami lygiai 17:30. Apsauginiai ima krėsti lankytojų krepšius, kad šie į parko teritoriją neįsineštų savo alkoholio ar šiaip ko nors pavojingo. Iš anksto džiaugiuosi paklausęs savo jaunesnės sesers ir atėjęs palūkuriuoti prie įėjimo ankstėliau. Puspenktos valandos saulėje kaitinta eilė, nusidriekusi kiek akys užmato, iš lėto pradeda judėti parko vidun. Užsiėmęs gretas prie pat scenos atsisuku ir su pasimėgavimu gurkšteliu Manheteno saulės šviesos grožio. Netrukus aplink didžiulę sceną susispiečia visa minia ir gig‘as prasideda.

Frightened Rabbit (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Apšildantieji – škotai man nieko nesakančiu pavadinimu „Frightened Rabbit“. „Ryža“, barzdota penkiukė pristato devynių dainų (kaip vėlesnis tyrimas parodė, apimančių visą trijų albumų diskografiją) setlistą ir palieka visai neprastą įspūdį. Pasirodymą apibūdinčiau fraze „vietoje ir laiku“. Šis (vis dar) saulėtas antradienio vakaras – visai tinkamas laikas tokiai muzikai.

Škotai atsisveikina, personalas kurį laiką lieja prakaitą sujungdami laidus ir ruošdami galutinį „Death Cab for Cutie“ arsenalo variantą, ir štai, pagaliau, jie scenoje! Koncertas prasideda energingu „I Will Possess Your Heart“ jam’u kurio metu grupės idėjinis vedlys Benas Gibbardas groja net trim instrumentais (deja, turiu nuvilti, ne vienu metu). Albumą „Codes and Keys“ pristatančio turo programoje – šeši kūriniai iš naujojo albumo, ir senesnės, gerai žinomos dainos. Sugrojusi „A Movie Script Ending“ grupė paragina visus atsisukti ir pasigrožėti Manheteno panorama skęstančia saulėlydyje. Miesto siluetas atsispindi upės tėkmėje ir mirguliuoja įvairiaspalvėmis bangelėmis. “Pirmąkart groju tokiam nuostabiam vaizdui,“ – sako Benas. – „Štai koks gražus jūsų miestas!”

Williamsburg Waterfront (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Siurprizas, kurio laukiau nei daug nei mažai – jau šešerius metus – akustinė baladė „I Will Follow You Into the Dark“,  kurią Benas atlieka vienui vienas, apgaubtas mėlynos šviesos ir liejantis širdį kartu dainuojančiai miniai. Pakvimpa nuoširdumu. Rodos prieisi, paplekšnosi jam per petį ir pasakysi: „Žinau kaip tu jautiesi, vyruk, žinau…” Likusi grupės sudėtis grįžta į sceną, Benas pakeičia akustinę gitarą elektrine ir drioksteli naujasis hitas „You are a Tourist”, lydimas šniokščiančio raudonų lempučių krioklio. This… fire… grows… higher! Net nepastebėjau, kad jau sutemo.

Link pirmosios klausytojų eilės atskrieja Beno mestas mediatorius ir švelniai kresteli ant šalia scenos stovinčios kolonėlės viršaus. Tai pastebėję pirmoje eilėje stovintys gerbėjai puola kaulyti apsauginio – stambaus vyruko intelekto nesužalota fizionomija – kad šis jiems jį paduotų. Šis pavarto mediatorių tarp pirštų ir su lūpose žaidžiančia I-Am-Better-Than-You šypsenėle meta jį kažkur į minios vidurį. „Na ir šiknius“ – pagalvoju sau. Gerai, kad tokių balvonų kaip šis – mažuma, ir geros nuotaikos nesugeba sugadinti niekas. Pirmosios programos dalies pabaigai dainos, kurios niekada nespės atsibosti – „The New Year“, „Soul Meets Body“, „Cath“… įspūdingasis „We Looked Like Giants“ jam‘as, trunkantis net dešimt minučių, ir, žinoma, mano asmeninė meilė – „Marching Bands of Manhattan“. Atsisveikinę muzikantai pamojuoja ir palieka sceną.

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Grupė ilsisi, o minia lūkuriuoja. Taip juk būna visuomet. Minutė viena, antra, trečia, ir jie sugrįš. Taip įvyksta ir šįkart. „Atsisukite ir pasigrožėkite savo miestu dabar, mielieji!” – sako visiems Benas, – „O mes grosime toliau. Juk nesame tinginiai!” Atsigrįžus šįkart išvystu naktinę Manheteno panoramą. Skirtingu paros metu regėti skirtingas miesto grožis. Dabar šis – temperamentingas ir kartu mįslingas. Toks ir grupės pateiktas keturių kūrinių bisas – naujojo albumo pristatomoji daina „Home is a Fire“, nostalgiškoji „Title and Registration“, ir nuotaikingoji „The Sound of Settling“, kurios taip trūko pirmojoje koncerto dalyje. Absoliutus koncertą karūnavęs laimėtojas – himnas vienatvei „Transatlanticism“. „I need you so much closer“ – dainuoja Benas, bet štai taip netikėtai ateina pabaiga.

Valandinė mano laikrodžio rodyklė rodo vos dešimtą valandą vakaro. Kadangi koncertas baigėsi anksti – minia skirstosi, bet visi kaip susitarę pajuda centrinės Williamsburgo gatvės Badford Avenue link. Čia jaunimėlio, studentijos ir hipsterių rajone jie apsės barus, valgys restoranuose ir ūš iki ryto. Nesvarbu, kad šiandien tik antradienio naktis. Geros  nuotaikos nėr ko eikvoti veltui! This… fire… grows… higher!