Grupei „Golden Parazyth” portalas manoMUZIKA ne kartą giedojo pagarbos ir meilės giesmes, Todėl kaskart išgirdę kažką naujo iš dueto repertuaro, nekantraudami puolame dalintis su Jumis.
Penktadienį duetas pasidalino savo pilnu Kotrynos bažnyčioje surengto koncerto įrašu.
Tad jeigu tik turite galimybę – pasigarsinkite. Visas „Golden Parazyth” pasirodymas, įvykęs lapkričio pabaigoje – nuostabus šio sekmadienio garso takelis.
Seniai neturėjau tokio keisto koncerto. Labai jo laukiau. Į Vilnių iš atostogų keliavau specialiai per Varšuvą, kad pamatyčiau šią aštuoniasdešimtųjų synthpop legendą. „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ (arba OMD) yra viena tų paauglystės meilių, kurios išliko iki šiol. „Sailing on the Seven Seas“, „Call My Name“, „Enola Gay“, „Electricity“, „Dream of Me (Based on „Loves Theme”)“ turbūt turi savo atskiras rieves mano smegenyse. Dar labiau pastaruoju metu grupė džiugino tuo, kad lepino visai neprastais studijiniais albumais – „History of Modern“ (2010), „English Electric“ (2013), „The Punishment of Luxury“ (2017).
Paskutinysis jų „The Punishment of Luxury“ pernai rudenį pasiekė Nr. 4 Jungtinėje Karalystėje, tiesa albumų šimtuke teišbuvo vos dvi savaites. Nepaisant to, albumas kupinas gerų kompozicijų, grupė surengė jo pristatymo turą, todėl „pagauti“ juos koncertuojant tikrai labai magėjo. Varšuva tam buvo bene patogiausia lokacija. Kelionę į šį koncertą „palaimino“ taksistas Madride, kuris vešdamas iš viešbučio į oro uostą automobilyje grojo OMD dainas. Jis kalbėjo tik ispaniškai, bet aš angliškai su keliais ispaniškais žodžiais jam paaiškinau, kad skrendu kaip tik į šios grupės koncertą. „Seni jie, bet geri“, – pasakė taksistas, nusistebėjęs, kad grupė dar gyva.
Sekmadienio vakare „uberis“ Varšuvoje veža į „Progresją“. Tai „Lofto“ tipo, maždaug dviejų tūkstančių žiūrovų talpos klubas. Artipilnis. Apšidančią grupę „Decadent Fun Club“ nemandagiai praleidžiu. Iš tiesų aš čia tik dėl OMD. Scenoje jie pasirodo dviese: grupės steigėjai – vokalistas, bosistas Andy’is McCluskey’is ir klavišininkas, kompozitorius Paulas Humphreys.
Pirmos pasirodymo dainos (naujo albumo kūriniai „Ghost Star“, „Isotype“ ir hitai „Messages“, „Tesla Girls“ praėjo kone euforiškai iki… atėjo suvokimas – kiek daug fonogramos naudoja ši grupė. Skamba beveik vien „playbackas“ ir net vokalas ne visuomet gyvas. Ir po ketvirtos dainos pradėjau laukti koncerto pabaigos. Nesupraskite neteisingai. Koncertas buvo visai neblogas. Jame beveik viskas buvo gerai, išskyrus… grupę. Geros dainos, tvarkingas garsas, geras setlistas, puiki publika (ji nusipelno atskiro komplimento), bet silpniausia grandis koncerte tapo patys OMD.
Žiūrovai grupę priėmė entuziastingai, kėlė rankas į viršų, palaikė per dainas, skandavo „OMD! OMD!“. Muzikantai negailėjo hitų, kuriuos buvo miela išgirsti, bet koncertas panašėjo į diskoteką tiems, kam virš keturiasdešimt. Neapleido mintis, kad grupė pati save devalvuoja. Nepersistengę su koncertiniu atlikimu muzikantai save keliais laipteliais žemyn nuleido patys. Kitos to laikmečio grupės (pvz. „Depeche Mode“, „a-ha“, „New Order“) atrodo oriai. Turint tokį dainų katalogą, kokį turi OMD, būtų galima lygiuotis į jas.
Naujausiems kūriniams grupė irgi atidavė duoklę, iš naujausio disko atliko „Ghost Star“, „Isotype“, „One More Time“, „What Have We Done“, „The Punishment of Luxury“, taip pat iš naujesnės kūrybos nuskambėjo „History of Modern (Part 1)“. Toliau – kelionė per hitus. O jų sukaupę yra daugiau nei pakankamai. Kaip supratote, mano jausmai koncerte buvo dvilypiai. „Sailing on the Seven Seas“, „Pandora’s Box“, „Souvenir“, „So in Love“, „(Forever) Live And Die“ ar baigiamasis kultinis „Electricity“ tikrai rado atgarsį sieloje. Tačiau buvo apmaudu dėl tokio „biudžetinio“ pasirodymo ir neišnaudoto grupės potencialo.
OMD yra puiki studijinė grupė, bet, pasirodo, ne koncertinė. Vis sprendžiau, ar geriau jos dainų klausytis savo aplinkoje, ar gauti fonogramą klube su ant scenos šokinėjančiais atlikėjais. Ir neturiu į šį klausimą atsakymo 🙂 Patys muzikantai priėmimo Varšuvoje buvo sujaudinti ir žadėjo neužilgo sugrįžti. Nepaisant visko, neabejoju, kad didžioji dalis klausytojų iš renginio skirstėsi patenkinti. Didelį savo norą pamatyti „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ išpildžiau ir aš ir dėl to jaučiuosi patenkintas.
Kiekvienas koncertas yra puiki proga prisiminti grupės kūrybą. Pastarąją savaitę suklausiau visus savo turimus OMD albumus ir tikrai prie jų grįšiu ir ateityje. Savo arsenale grupė koncerto metu pasiliko „Walking on the Milky Way“, „Call My Name“, „Dream of Me (Based on Love’s Theme)“ ir dar kelis širdžiai mielus kūrinius. Reikia tikėtis, juos išsitrauks ateityje, nors tai, kad jų sukūrime nedalyvavo Paulas Humphreys, turbūt kiek apsunkina jų patekimą į setlistą.
Muzikantai moka rašyti dainas, yra tikri garso architektai. Nepaisant to, kad jiems patiems su OMD taip ir nepavyko pasiekti pirmosios vietos Jungtinėje Karalystėje (didžiausiais grupės hitais tapo singlai „Sailing on the Seven Seas“ ir „Souvenir“, pakilę iki Nr. 3, albumas „The Best of OMD“ pakilo iki Nr. 2), dainas jie rašo puikias. Šį gebėjimą Andy’is McCluskey’is kartu su buvusiu grupės būgnininku Stuartu Kershaw sėkmingai realizavo sukūrę… merginų grupę „Atomic Kitten“.
Kai 1996 metais OMD iširo, Karlas Bartosas iš „Kraftwerk“ patarė Andy’žiui McCluskey’iui sukurti naują grupę, kaip platformą savo dainoms, kurios dėl britpop įtakos tapo nebemadingos. 1998-2003 metais Andy’žiui su Stuartu „Atomic Kitten“ buvo sėkmingas projektas savirealizacijai, su šios grupės singlais ir albumais jie ne kartą pasiekė Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse. Kol dėl įtampos su leidybos kompanija, kuri iš autorių reikalavo, kaip jie patys sakė, „Whole Again“, „Whole Again“ ir dar daugiau f*cking „Whole Again“, jie pasitraukė iš šios grupės veiklos. Ir tada po kelerių metų vėl atgimė OMD, kuriuos tik dabar pavyko pamatyti pirmą kartą koncertuojant. ✔
Po naujausią albumą „The Punishment of Luxury“ pristatančio turo Europoje, muzikantai jau šį mėnesį persikelia į Kanadą ir JAV, kur turuos iki balandžio vidurio. Bet nuo gegužės iki spalio jie jau turi paskelbę penkiolika koncertų Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, šis sąrašas turėtų dar pasipildyti, taigi ketina aktyviai veikti ir toliau. Jei OMD šiame ture užsidirbs pinigų ir juos panaudos kilstelėti savo pasirodymą į aukštesnį lygmenį, mielai esu pasiruošęs atleisti šio turo „chaltūrą“. Jų muzika turi puikių melodijų, savitą, atpažįstamą skambesį, specifinį, malonų Andy’žio McCluskey’io vokalą. Manau, OMD yra vienas geriausių dalykų, kas nutiko popmuzikai aštuoniasdešimtaisiais-devyniasdešimtųjų pirmoje pusėje.
Koncerto programa („Progresja“ Varšuva, 2018 vasario 11 d.): „Ghost Star“, „Isotype“, „Messages“, „Tesla Girls“, „History of Modern (Part 1)“, „One More Time“, „(Forever) Live and Die“, „If You Leave“, „Souvenir“, „Joan of Arc“, „Joan of Arc (Maid of Orleans)“, „Talking Loud and Clear“, „What Have We Done“, „So in Love“, „Locomotion“, „The Punishment of Luxury“, „Sailing on the Seven Seas“, „Enola Gay“ // „Pandora’s Box“, „Dreaming“, „Electricity“.
Australų kilmės (bet jau kelerius metus Jungtinės Karalystės pasą turinčios) dainininkės ir aktorės Natalie Imbruglia (43) vardą šiuo metu retokai sutiksite laikraščių puslapiuose ar muzikos svetainėse, tačiau ji savo metu paliko ryškų pėdsaką popmuzikos istorijoje. Kūriniai „Torn“, „Big Mistake“, „Smoke“, „Wrong Impression“ ir „Shiver“ pasiekė Jungtinės Karalystės singlų dešimtuką, o albumas „Counting Down the Days“ (2005) pakilo iki Nr. 1 šios šalies albumų tope.
Visgi pats sėkmingiausias dainininkės darbas buvo debiutinis „Left of the Middle“ (1997), kuris Jungtinės Karalystės albumų tope pasiekė Nr. 5 ir praleido jame net 101 savaitę. Pasaulyje šio įrašo parduota per 7 milijonus vienetų. 1998-2006 metais Natalie Imbruglia laimėjo MTV video muzikos, MTV Europos, ARIA, „Billboard“, „Brit“, NME, IFPI ir įvairius kitus apdovanojimus, buvo nominuota „Grammy“, „Ivor Novello“, o 2004 metais vienuose rinkimuose buvo pripažinta viena gražiausių visų laikų moterų.
Nepaisant to, pastaruoju metu Natalie gana nesėkmingai mėgino naujai aktualizuoti savo muzikinę karjerą. Per kažkokią nesusipratimų seriją, jos priešpaskutinis albumas „Come to Life“ (2009) Jungtinėje Karalystėje nebuvo išleistas ir nuskendo net gimtosios Australijos čartuose (nors tarp kelių dainų bendraautorių buvo ir Chrisas Martinas iš „Coldplay“), o naujausias darbas – kiek keistokas „koverių“ rinkinys „Male“ (2015), kuriame Natalie perdainavo originaliai vyrų atlikėjų įrašytas dainas – šmėkštelėjo Jungtinės Karalystės tope vos savaitę ir pasiekė gana kuklią dvidešimtą vietą.
Vis dėlto, Los Andžele pastaruoju metu aktorystės įgūdžius tobulinusi Natalie Imbruglia nuo muzikos nebėga ir kartas nuo karto sugalvoja kaip pamaloninti savo klausytojus. Vienas tokių sumanymų – šį mėnesį Jungtinėje Karalystėje surengtas akustinis turas, kuriame ir teko apsilankyti. Vasario 2 dieną Oksforde pradėjusi gastroles, per Bristolį ir Birmingemą ji atkeliavo iki Londono. Dar šį mėnesį aplankys Liverpulį, Glazgą, Edinburgą, Mančesterį ir vasario 27 dieną pabaigtuvėms vėl sugrįš į Londoną, tik jau į kitą salę.
Natalie Imbruglios koncertą kartą jau teko matyti 2015 metų vasarą Rygoje, du mėnesius prieš albumo „Male“ išleidimą. Tą koncertą apšildė Tanita Tikaram, kas pridavė papildomo žavesio. Visgi „koveriais“ iš būsimo albumo papildytas Natalie Imbruglia pasirodymas vienoje Mežaparko proskynų didesnio įspūdžio tada nepaliko, sutraukė apie tris tūkstančius žiūrovų (tiesa, galėjo būti bent keliais mažiau – tais, kurie rusiškai ragino „Nataša, pavaryk“). Visgi reikia pripažinti, didžiausi jos hitai nuskambėjo įtaigiai ir klausėsi maloniai. Antra vertus, susidarė įspūdis, kad nuo didelės scenos dainininkė yra atpratusi, todėl internete pamačius jos akustinio turo reklamą kilo mintis pažiūrėti, kaip jai seksis kitokiame amplua. Ir šis sprendimas pranoko lūkesčius.
Jau įpusėjęs Natalie turas britų salyne vyksta gana sėkmingai. Londone buvo paskelbti du koncertai, bet teko pridėti trečią ir ketvirtą. Aš lankiausi pačiame pirmame iš jų. Ieškodamas renginio vietos jau buvau pradėjęs jaudintis. Mano surastas „Union Chappel“ šalia „Highbury & Islington“ metro stotelės niekaip nepriminė koncerto vietos. Tai yra iki šiol aktyvi devyniolikto amžiaus statybos gotikinės architektūros bažnyčia, veikianti ir kaip prieglauda benamiams, bet kartas nuo karto į savo erdvę įsileidžianti koncertus ar komedijinius renginius. Lauke jokios iškabos ar reklamos. Net suabejojau, ar neteks paskubom ieškoti kito „Union Chappel“, nes garantuotai ne ten būsiu nuklydęs. Visgi intensyviai panaršęs internetą įsitikinau, kad esu būtent reikiamoje vietoje. Dar daugiau, paaiškejo, kad žurnalas „Time Out“ šią vietą 2012 metais rinko geriausia gyvos muzikos koncertine vieta visame Londone.
Taigi, viskas tvarkoje – aš viduje. Kasininkai patikrina bilietą ir patenku į salę. Salė jauki, nedidelė, 900 vietų talpos, bet elegantiška ir fotogeniška. Puikus matomumas. Ant scenos esančios dekoracijos – šviestuvai ir girliandos – kuria kažkokią užburiančią kalėdinę atmosferą. Trūksta tik cinamono, apelsinų ar pyragų kvapo. Veikia ir baras, tik į jį patekimas per lauką ir gėrimų negalima išsinešti.
Tyliai ir jaukiai koncertą pradeda apšildantis atlikėjas Henrikas, sudainavęs pusvalandį savo kūrybos dainų ir akomponavęs sau gitara. Po pertraukėlės publika jau laukia to, dėl ko čia susirinko, tačiau muzikantai vėluoja apie penkiolika minučių. Bet štai nutyla foninė muzika (kaip tik pasibaigia ties „this is ground control to Major Tom…“) ir scenoje pasirodo muzikantai. Pradeda groti įžangą ir į sceną išeina Natalie. Scenoje – keturiese. Dvi gitaros (elektrinė ir akustinė), klavišai, kajonas ir balsai. Nusimato ramus vakaras su muzika.
Pasirodymo įžanga išsivysto į vieną didžiausių Natalie hitų „Wrong Impression“ ir koncertas įsivažiuoja. Įspūdis labai geras. Viskas arti, puikiai girdisi ir matosi visos muzikantų emocijos. Tokius koncertus labiau mėgstu už tuos, kai esi didelėje minioje ir pasirodymą žiūri per ekraną. Muzikantai įsitaisę ant kėdžių, kartas nuo karto nuo jų pakyla tik pasikeisti instrumentą. O Natalie užvaldo visą likusią sceną. Tradiciškai ji su aukštakulniais. Nedidukė (vos 1,60 m ūgio), tad mėgsta „prisidurti“ keliolika centimetrų.
Sudainavusi „Satisfied“ dainininkė prabyla į publiką ir prisipažįsta, kad „Union Chapel“ yra jos mėgstamiausia vieta groti akustinius koncertus. Praleidęs šioje salėje vos daugiau nei valandą, pilnai tikiu šiais žodžiais. Nuskamba „Beauty on the Fire“, „Counting Down the Days“ ir jaučiu, kad šis koncertas bus per trumpas.
„Neįtikėtina, bet praėjusiais metais albumui „Left of the Middle“ sukako dvidešimt metų“, – sako Natalie. „Ką gi, tai puiki priežastis iš jo atlikti daugiau dainų“. Ir sudainuoja singlu neišleistą, bet labai gražią kompoziciją, kurią interviu Officialcharts.com yra pavadinusi vienu mėgstamiausių savo kūrinių – „Pigeons and Crumbs“. Po jo atėjo metas tituliniam geriausių dainų albumo kūriniui „Glorious“ ir dar vienam karjeros hitui „Shiver“.
Prieš pristatydama dainą „That Day“, kurią kažkada prieš leidybos kompanijos norą pasirinko pirmuoju albumo „White Lilies Island“ (2001) singlu, papasakojo istoriją apie tai, kaip nervavosi ir jautė spaudimą kurdama antrą albumą Los Andžele ir šis tekstas buvo tiesiog jos sąmonės srautas. Ji net nustebo, kad iš šių žodžių su prodiuseriais pavyko padaryti dainą. Nors kūrinys neturi priedainio, ji norėjo būtent šios dainos albumo „White Lilies Island“ pristatymui, nes jis geriausiai perteikia albumo emociją. Daina pasiekė Nr. 11 Jungtinėje Karalystėje, bet leidėjai to sėkme nelaikė.
Nuskamba ir dar du tik su Imbruglia albumais susipažinusiems klausytojams žinomi kūriniai „City“ bei melancholiškas „On the Run“. Pastarojo emociją pratęsė „Smoke“, nepaprasto grožio singlas iš debiutinio albumo, mano pats mėgstamiausias šios dainininkės kūrinys. Atliktas nepriekaištingai, bet tampa aišku, kad koncertas artėja prie pabaigos.
„Ar čia yra „Daft Punk“ gerbėjų?“, – klausia Natalie ir lengva nuspėti, kad dabar skambės „Daft Punk“ „koveris“ „Instant Crush“, bene sėkmingiausias albume „Male“. Pakyla kelios rankos. „Instant Crush“ susiklauso nuostabiai. Natalie Imbruglia dėka šiame atlikime žodžiai įgauna daugiau svorio, nei originalioje dainos versijoje. Šiai dainai tinka akustinis formatas su gitara, mat ne kiekvienas elektroninės muzikos kūrinys yra toks įvairiapusis. Turbūt tik patys geriausieji.
Pasigirsta „Torn“ akordai, dainos, su kuria visame pasaulyje Natalie Imbruglia ir išgarsėjo. Publika laiminga. Laimingi ir muzikantai. Ko gero, tai vienas gražiausių singlų popmuzikos istorijoje, kuris iki šiol dažnai skamba radijo stotyse. „Žinau, kad „Torn“ dainuosiu visą gyvenimą“, – interviu yra sakiusi dainininkė. Per šią savaitę „Torn“ skambant išgirdau dar bent dukart – kirpykloje Sevilijoje ir autobuse Varšuvoje.
Savo laiku ši daina pakilo iki Nr. 1 Belgijoje, Kanadoje, Danijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje buvo grojamiausia 1998 metais. Australijoje tai tebėra grojamiausia daina nuo tada, kai ši statistika pradėta fiksuoti. Kitą rytą po koncerto Natalie pralinksmino, kai įsijungęs rytinę ITV laidą pamačiau interviu su ja, kur ji pasakojo apie turą. Pasisukus kalbai apie „Torn“, dainininkė neteisingai pataisė vedėją, kad pasiekti pirmą vietą Jungtinėje Karalystėje šiam kūriniui sutrukdė… Mr. Blobby – iš tiesų visas tris savaites jį antroje vietoje pralaikė „Aqua – Barbie Girl“.
Bet grįžkime prie koncerto… Po gausių plojimų ir išlaikytos pauzės nuskamba dar du kūriniai iš pirmojo albumo – titulinis „Left of the Middle“ ir antrasis šio albumo singlas „Big Mistake“. Ir tuo viskas ir baigiasi. Koncertas iš tiesų buvo gerokai per trumpas. Ir kažkoks netikėtai kalėdiškas. Iš penkių savo išleistų studijinių albumų Natalie nieko neatliko tik iš „Come to Life“ (nors „Want“ tikrai būtų tikęs šiai programai), bet nepulkime už ją sudarinėti koncerto programos. Kabinėtis prie šio pasirodymo galėtų tik bambekliai, o mes tokie nesame.
Natalie Imbruglia turas tapo malonia staigmena ir gera motyvacija vėl aktyviau sekti jos karjerą. Tuo pačiu tai buvo savotiška dainininkės dovana gerbėjams jos pačios gimtadienio proga. Paaiškėjo, kad Natalie gimtadienį švenčia tą pačią dieną, kaip ir „manoMUZIKA“, vasario 4-ąją. Su tuo vieni kitus ir sveikiname:)
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Šią savaitę norvegų trijulė „a-ha“ padarė tai, ko per trisdešimt gyvavimo metų dar nebuvo dariusi. Lydima būrio kviestinių muzikantų Štutgarte pradėjo akustinį koncertų turą „MTV Unplugged“. Iš viso įvyks trylika šio turo koncertų – aštuoni Vokietijoje, du Norvegijoje, po vieną Austrijoje, Šveicarijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Turas baigsis vasario 14 dieną O2 arenoje Londone.
1985 metais išpopuliarėjusi „a-ha“ yra viena įdomiausių populiariosios muzikos grupių. Jai teko įveikti ne vieną iššūkį. Pradedant tuo, kad keturių milijonų gyventojų Norvegija tais laikais negarsėjo savo muzikos eksportu (išskyrus devyniolikto amžiaus genijų Edwardą Griegą). Arba debiutinio grupės hito „Take On Me“ sulaukta pasaulinė sėkmė kėsinosi užgožti viską, ką šie muzikantai darė po to. Ir pagaliau, plačiajai auditorijai „a-ha“ leidėjų buvo tiražuojama (ir gana sėkmingai) kaip „berniukų grupė“, nors grupės dainos buvo gerokai įmantresnės už standartinę popmuziką.
Daugelį kūrėjų tokie iššūkiai palaužtų, tik ne vikingų palikuonis. Dainos „Take On Me“ kelias į sėkmę buvo ilgas ir atkaklus. Iš pradžių ją pavadinimu „The Juicy Fruit Song“ grojo grupė „Bridges“, iš kurios ir išaugo „a-ha“. Vėliau daina demo pavidalu transformavosi į „Lesson One“ ir pagaliau buvo išleista singlu kaip „Take On Me“, bet iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė. Tuomet dar kartą buvo perrašyta ir lydima inovatyvaus pusiau animacinio vaizdo klipo galų gale tapo vienu žinomiausių pophitų pasaulyje. Nepaisant rezervuoto santykio su šia daina patys muzikantai sako, kad visgi geriau tokią dainą kaip „Take On Me“ turėti, nei neturėti. Ilgainiui „a-ha“ muzikantams pavyko pabėgti (ar bent jau nutolti) ir nuo „berniukų grupės“ įvaizdžio.
„Boybandai“ paprastai nesuteikia galimybės stebėti tokio įdomaus ir turtingo kūrybinio kelio. Po skambaus debiutinio „a-ha“ albumo „Hunting High and Low“ (1985), sekė nuo stereotipų bėgantis „Scoundrel Days“ (1986), įvairialypis „Stay on These Roads“ (1988), su stadioniniu roku susidraugavęs „East of the Sun West of the Moon“ (1990), tamsus ir net šiek tiek alternatyvus „Memorial Beach“ (1993).
Po septynerių metų grupė optimistiškai sugrįžo su „Minor Earth | Major Sky“ (2000), ieškojo savęs su „Lifelines“ (2002), sugrįžimą įtvirtino su „Analogue“ (2005), susitelkė į tai, ką daro geriausiai, su „Foot of the Mountain“ (2009). Tada išsiskirstė, bet po penkerių metų išleido „Cast in Steel“ (2015) ir štai dabar komfortabiliai ir solidžiai suskambo naujame amplua su „MTV Unplugged – Summer Solstice“ (2017).
Grupės „a-ha“ pasirodymų esu matęs įvairių: ir atviruose stadionuose, ir uždarose arenose, ir dviejų tūkstančių vietų klube, ir iš žiūrovų salės, ir iš užkulisių. Nuo 2000-ųjų aplankiau vienuolika jų koncertų. Berlyne, Taline, Minske, Vilniuje, Osle, Lodzėje, Briuselyje, Rygoje ir Frankfurte teko matyti turus „Minor Earth Major Tour“, „Lifelines“, „Analogue“, „Foot of the Mountain“, „Ending on a High Note“, „Cast in Steel“ ir dabar „MTV Unplugged“.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Geriausias iš jų man buvo 2000-aisiais „Minor Earth Major Tour“, skirtas albumui „Minor Earth | Major Sky“. Po šešerių neturavimo metų grupė tuomet buvo išssiilgusi koncertinių salių, tad vis prasimušdavo nesuvaidintas entuziazmas, kokį retai kada pamatysi scenoje. Ypač iš skandinavų. Koncertas buvo toks geras, kad iki šiol jį prisimenu kaip vieną geriausių koncertinių patirčių savo gyvenime.
Prasčiausias man pasirodė 2016 metų turas „Cast in Steel“. Visiškai priešingas įspūdis. Jautėsi, kad grupė scenoje nebėra vientisas darinys. Nebuvo muzikantų bendrumo jausmo – scenoje jie išlaikė atstumą, nepriėjo vienas prie kito, nenusilenkė pabaigoje kartu. Viskas tarsi pabodę, neįdomu, nedžiugina. Jautėsi Morteno Harketo atskilimas nuo Magne Furuholmeno ir Pålo Waaktaaro-Savoy.
Atrodė, kad grupei jau nebeliko ką veikti – viskas tarsi padaryta, tarpusavio kombinacijos išsemtos. O jei muzikantams kartu nesibūna, tai kam kankintis? Bet šioje vietoje kažkam šovė puiki mintis – padarom akustinį turą! Atsižvelgiant į visą priešistorę, muzikantų tarpusavio santykius ir sudėtingą kūrybinį procesą – sumanymas idealus. Reikia atsirinkti dainas, perdaryti aranžuotes, ištraukti kai ką seno, sugroti kai ką naujo. Koncertus galima daryti sėdimus (tiek publikai, tiek muzikantams), nereikia blaškytis po sceną, glėbesčiuotis.
Atsispyrę nuo santykių krizės dugno „a-ha“ kibo į darbą ir pernai vasarą Giskėje ant Norvegijos jūros kranto esančioje salėje surengė du jaukius koncertus, kuriuos apsilankė vos po 250 žiūrovų. Tai buvo labiausiai kameriniai koncertai grupės istorijoje. Svečiuose sudalyvavo Ianas McCullochas (iš „Echo & the Bunnymen“), Alison Moyet (ex-„Yazoo“), Ingrid Helene Håvik (iš „Highasakite“) bei Lissie.
MTV irgi savo ruožtu kartas nuo karto vis įpūsdavo gyvybės savo vos alsuojančiai legendinei „unplugged“ serijai, kuri pasauliui kadaise davė tokio gėrio, kaip akustiniai „Nirvanos“ ar Erico Claptono pasirodymai. Ir, ko gero, pastarųjų metų sėkmingiausias šios serijos projektas būtent ir yra „a-ha“. Kaip juokauja patys norvegai, MTV trisdešimt metų juos kalbino šiam projektui, jau prarado visas viltis ir štai „here we are“.
Įrašyta medžiaga sugulė į pernai rudenį išleistą albumą „MTV Unplugged Summer Solstice“ (Nr. 3 Vokietijoje, Nr. 6 Jungtinėje Karalystėje). Grupė nustebino sugebėjusi atsitraukti ir į savo dainas pažvelgti visiškai naujai. Išrengti jas, sukurti naujas orkestrines aranžuotes, į programą įtraukė kelis singlais neišleistus kūrinius iš įvairių albumų, ir štai mes susitinkame koncerte Frankfurte.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Tai – antrasis turo koncertas po atidarymo Štutgarte. „a-ha“ dėmesys Vokietijai – ne atsitiktinis. Šioje šalyje grupei pastaruoju metu sekasi net geriau nei gimtojoje Norvegijoje. Albumai „Minor Earth | Major Sky“, „Lifelines“, „Foot of the Mountain“ Vokietijoje pasiekė pačią viršūnę. Žiūrovų atsiliepimai socialiniuose tinkluose po pirmojo koncerto – puikūs, recenzijos geros. Grupė scenoje jaučiasi užtikrintai. Pastebėjusi kelis setlisto patobulinimus Štutgarte juos pakoreguoja Frankfurte. Koncertas vyksta labai įdomioje „Festhalle“ arenoje, kuri kažkuo man primena koncertams pritaikytą halės turgų. Tik kelis kartus didesnį ir su kupolu. Arena artipilnė, kartu su manimi apie 8 000 žiūrovų. Vieta tinka ir konceptualiai – čia 2001-ais ir 2012-ais vyko MTV Europos muzikos apdovanojimai.
Apšildantis atlikėjas Alexanderis Knappe, prieš septynerius metus išgarsėjęs vokiškame „X faktoriuje“, atliko apie dvidešimt minučių pasirodymą dviese formatu balsas+gitara ir užleido vietą norvegų grupei. Po pertraukėlės scenoje pasirodė dešimt muzikantų ir savo programą pradėjo iškart nuo vienos iš naujų dainų – „This Is Our Home“. Iškart po to publika sulaukė ir senesnės kūrybos „Lifelines“ bei „a-ha“ klasikos „I’ve Been Losing You“ su nuostabaus grožio outro.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Per pirmąsias dvi dainas sureguliavus garsą buvo malonu mėgautis nauju dainų skambesiu. Koncerto viduryje nuskambėjo ir dar vienas tik „unplugged“ albume išleistas kūrinys „Break in the Clouds“. Nieko nebuvo iš ankstesnio albumo „Cast in Steel“, tačiau jei naujesne kūryba laikysime antrąjį grupės aktyvumo etapą po sugrįžimo 2000 metais, iš jo klausytojai išgirdo „Summer Moved On“, „Lifelines“, „Forever Not Yours“, „Analogue (All I Want)“, „Over the Treetops“ ir „Foot of the Mountain“.
Grupė subalansavo programą, kad užtektų ir hitų, ir mažai žinomų kūrinių. Nuskambėjo singlais neišleistos dainos „This Alone Is Love“ (iš „Stay on These Roads“), jau minėtas „Over the Treetops“ (iš „Analogue“), „Living A Boy’s Adventure Tale“ (iš „Hunting High and Low“) ir tituliniai albumų „Scoundrel Days“ bei „Memorial Beach“ kūriniai. Dar viena staigmena – grupė akustiniame albume įrašė ir koncerte atliko jau šiame rašinyje minėtos grupės „Bridges“, kurioje prieš „a-ha“ grojo Magne Furuholmenas ir Pålas Waaktaaras, dainą „Sox of the Fox“. Ją Mortenas Harketas pristatė kaip kūrinį, kai suprato, jog su „šitais dviem“ reikia susidėti ir iš to gimė „a-ha“.
Galbūt Mortenas Harketas koncerte per dažnai užsižaisdavo savo aukštu vokalu, tačiau jis išlieka vienu geriausių vokalistų popmuzikoje. Moteriškus pritariančius vokalus jam koncerte pridainavo ne kas kitas, o smuikininkės. Kartais aktyviau pasireikšdavo ir žiūrovai, ypač per hitus „The Living Daylights“, „Hunting High and Low“. Ne vienam šiurpuliukus sukėlė „Stay on These Roads“.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Tačiau publiką iš kėdžių pakėlė „The Sun Always Shines on TV“ – puikiai perdirbta daina su nauja aranžuote (beje, ši versija yra ir manoMUZIKOS geriausių praėjusių metų kūrinių grojaraštyje). Ir, žinoma, antro biso metu nuskambėjusi „Take On Me“, atlikta minimalistiškai tik trijų „a-ha“ muzikantų, bet nei kiek nepraradusi savo žavesio. Grupė atrado naują santykį su šia daina ir džiaugiasi ją atlikdama. Ji puikiai tiko „užglostyti“ publiką, kad trečio biso nebereiktų. Žiūrovai dainavo kartu, kai kas braukė ašaras. Tiesa, vokiškas „Bild“ savo apžvalgoje šmaikštavo, jog kad išklausytum naują šios dainos versiją reikia sugerti bent du energetinius gėrimus 🙂
Koncertas truko beveik dvi valandas. Bet galėjo tęstis ir gerokai ilgiau. Puikios aranžuotės, neperkrautos instrumentais, pakeista kai kurių dainų nuotaika, gražios melodijos, skoningos šviesos. Programoje galėjo atsirasti tokios dainos kaip „Crying in the Rain“ (iš albumo „East of the Sun West of the Moon“), „Angel in the Snow“ (iš „Memorial Beach“) ar „Mother Nature Goes to Heaven“ (iš „Foot of the Mountain“), tačiau visų kūrinių iš ilgo „a-ha“ katalogo į vieną programą nesudėsi.
Koncerto energetika buvo pozityvi ir be jokio ankstesnio slogučio. Norvegų trijulė sukūrė šiuo metu jiems bene labiausiai tinkantį projektą, kuris įkvepia grupei naujos jėgos. Vasarą „a-ha“ koncertuos jau su elektrine programa „Electric Summer“, liepos 16 dieną apsilankys Trakų pilyje. Tai bus kitas turas, greičiausiai ir kita programa. Grupė atrado save naujai ir pelnytai mėgaujasi populiarumu bei parduotais bilietais. Galime pagrįstai tikėtis pavykusio vakaro vasarą. Juolab, kad nuo ankstesnės grupės viešnagės mūsų šalyje bus praėję beveik aštuoneri metai. Per juos daug kas nutiko, tačiau „a-ha“ įrodė, kad šiuo metu yra puikios formos ir klausytojams gali suteikti daug gerų emocijų.
Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
In memoriam Doloresai O’Riordan (46), grupės „The Cranberries“ vokalistei, vienam įsimintiniausių balsų devyniasdešimtųjų populiariojoje muzikoje
Šiandien Balibrikene, Airijoje, muzikos pasaulis laidoja praėjusią savaitę netikėtai mirusią airių dainininkę Doloresą O’Riordan. Vyksta užsakytos mišios ir privačios šeimos laidotuvės. Dainininkės mirties priežastis „Hilton Park Lane“ viešbutyje Londone bus paskelbta balandį, jei artimieji sutiks. Muzikos pasaulis jau savaitę gedi ir pagerbia dramatiško likimo talentingą muzikantę. Prie jų prisijungia ir manoMUZIKA.lt.
Iš nedidelio Airijos miestelio Limeriko (Balibrikenas nuo jo nutolęs per 11 kilometrų) kilusią „The Cranberries“ ketveriukę be a.a. Doloresos sudarė broliai Hoganai – gitaristas, kompozitorius Noelis (46) ir bosistas Mike’as (44) – bei būgnininkas Fergalas Lawleris (46). Kalbėti apie šią grupę jautru, nes tai buvo viena grupių, lydėjusių mane paauglystėje ir Doloresos O’Riordan balso tembras yra neatsiejama jos dalis. Teko su šia grupe augti, o praėjusio tūkstantmečio pabaigoje apsilankymas sėkmingiausiame šios grupės koncertų ture buvo ypatinga patirtis. Tuo pačiu tai buvo itin sudėtingas etapas grupės istorijoje. Apie tai ir šis rašinys.
„The Cranberries“ muzika buvo viena svarbiausių devyniasdešimtaisiais formuojančių tuometinių 14-20 metų jaunuolių skonį ir pasaulėžiūrą, padedanti susivokti vertybėse. Grupės kūryba turėjo kažkokio sveiko „spanguoliško“ rūgštumo, kurio reikėjo jaunai sielai. Turbūt kaip ir daugeliui tuo metu besidomėjusių muzika, pirmiausia „The Cranberries“ mano dėmesį patraukė su „Linger“, o galutinai grupę „pardavė“ MTV ir radijo eterį užkariavę hitai „Zombie“ ir „Ode to My Family“. Buvau tarp tų, kurie sekmadienį naktimis užsirašinėdavo M-1 topus (prisimenu džiaugsmą, kai, berods, dvi savaites „Ode to My Family“ praleido pirmoje vietoje). Žinoma, už „The Cranberries“ ir pabalsuodavau (tuo metu tai buvo daroma atvirlaiškiais).
Antrasis grupės albumas „No Need to Argue“ (1994) buvo nuostabus nuo pirmos iki paskutinės kompozicijos. Kaip ir debiutinis darbas „Everybody Else Is Doing It, So Why Can’t We?“ (1993). Šie įrašai buvo švieži ir gaivūs to meto scenoje. Tai buvo laikai, kai Jungtinę Karalystę ištiko britpopo bumas, o JAV – grunge’as, sugriovęs ir perstatęs visą muzikos pasaulį. Tačiau „The Cranberries“ jaukiai rado sau vietą kažkur per vidurį tarp jų. Aktualūs tekstai, savitas skambesys ir su niekuo nesupainiojamas, įtaigus ir iki skausmo jautrus Doloresos vokalas airių grupės vardą išgarsino visame pasaulyje.
Tačiau sulaukta sėkme grupė neturėjo galimybės pasidžiaugti. Populiarumas tapo ir grupės nuosmūkio priežastimi, muzikantai tapo savo sėkmės įkaitais. Nuoširdūs ir kuklūs jaunuoliai iš nedidelio Airijos miestelio iki išpopuliarėjimo buvo keliavę nedaug, todėl subręsti buvo priversti labai greitai. Ypatingas iššūkis teko vokalistei, prie jos kibo bulvarinė spauda, sekusi kone kiekvieną žingsnį ir neleidusi atsipalaiduoti. Išbandymu tapo ir turtas (vienu metu Doloresa O’Riordan buvo tarp penkių turtingiausių moterų britų salose).
1993-1996 metais muzikantai išleido tris albumus ir vieną po kito surengė tris pasaulinius turus (1993 – 126 koncertai, 1994 – 72, 1995 – 118, 1996 – 50). Tai nepraėjo be pasekmių, grupė perdegė ir, deja, taip ir neatsigavo. Atsirado psichologinių problemų, vidinių nesutarimų, nervų priepuolių, pykčio protrūkių, visa tai lydėjo depresija, o kūrybinga veikla tapo darbu, jei ne našta. 1996 metų pabaigoje muzikantai neatlaikė ir atšaukė Australijos ir Europos turus. Tai pakurstė kalbas apie „The Cranberries“ išsiskyrimą arba Doloresos O’Riordan solinės karjeros pradžią. Bet grupės nariai tenorėjo tik poilsio, tad išleido tam tinkantį singlą „When You’re Gone“ ir keliems metams dingo iš akiračio (ir daugiau niekada taip intensyviai neturavo).
Netekęs koncertinio palaikymo albumas „To the Faithful Departed“ (1996), nors neginčytinai pavykęs ir sėkmingas, pagal pardavimus neprilygo fenomenaliems ankstesnių albumų pasiekimams. Nepaisant to, padovanojo „spanguolėms“ aukščiausią poziciją Jungtinės Karalystės singlų tope – Nr. 13 su „Salvation“ (iki tol aukščiausiai buvo pakilę singlai „Linger“ ir „Zombie“ iki Nr. 14, nors be abejonės yra verti gerokai daugiau).
Trečiąjį „The Cranberries“ albumą mėgstu ir vertinu ne mažiau nei pirmuosius. Nors jame ir pasigendu pirmų albumų viršelių sofutės (beje, ją galima išvysti „Supergrass“ vaizdo klipe „Alright“), bet žinant kokioje koncertinėje beprotybėje buvo muzikantai, „To the Faithful Departed“ stebina kaip nepaprastai „blaivus“ albumas, jei galima taip išsireikšti. Neabejoju, kad jį parašyti (dainas sukūrė pagrindiniai grupės kompozitoriai Doloresa O’Riordan ir Noelis Hoganas) ir įrašyti buvo labai sudėtinga, tačiau vienintelis albumo trūkumas, mano nuomone, turbūt yra tik tas, kad jis viena kita daina per ilgas.
1999 metais šiek tiek pailsėjusi grupė pamėgino susigrąžinti pozicijas užkasdama karo kirvį su praeitimi nauju darbu „Bury the Hatchet“. Bet ir klausytojai jau buvo pasikeitę, ir grupės energetika buvo nebe ta. Subrendę po gyvenimo pamokų, ne tokie idealistai, racionalesni, kiek stabilesni psichologiškai, bet, kas blogiausia, praradę dalį šarmo. Atsivertęs seną žurnalą „Q“ (1999 metų balandžio rašinį pavadinimu „The Undead“) matau, kad vis dar ir šiek tiek išbalansuoti.
Naujoje kūryboje melodijos išliko, bet pasikeitė dainų temos. Tekstai tapo sunkiai suprantami ar, švelniai tariant, keistoki. Nors albumo singlas „Promises“ pakartojo aukščiausią „Salvation“ pasiekimą Jungtinėje Karalystėje (Nr. 13), albumas tikslų neįgyvendino. Jo viršelis puikiai atspindi tuometinę grupės būklę – milžiniška akis stebi nuogą vyriškį, kurį akivaizdžiai tai glumina ir jis bando nuo jos slėptis. Kelerius metus per padidinamąjį stiklą stebėta grupė viską tarsi pradėjo nuo nulio. Ir tai nebuvo lengva…
Būtent 1999-aisiais teko semestrą studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Todėl pamatęs paskelbtus „The Cranberries“ koncertus griebiau bilietą į koncertą Londone. Šis pasirodymas (prieš pat išleidžiant albumą „Bury the Hatchet“) buvo mano pirmasis apsilankymas „Shepherd’s Bush Empire“. Grupė tų metų balandį pradėjo naujas pasaulines gastroles, kurias baigė 2000-ųjų liepą. Nors albumas paliko daugiau klaustukų nei atsakymų, publika grupės koncertų akivaizdžiai buvo pasiilgusi. „Bury the Hatchet“ turas tapo didžiausiu ir sėkmingiausiu per grupės karjerą! Koncertams Jungtinėje Karalystėje grupė bendradarbiavo su „Ticketmaster“ ir buvo viena pirmųjų, prekiavusių bilietais į koncertus išskirtinai internete. Atrodo, tai buvo ir mano pirmasis internetu nusipirktas bilietas į koncertą.
Airių pasirodymas jaukioje „Shepherd’s Bush Empire“ salėje paliko didelį įspūdį ir sukėlė daug minčių. Nudžiugino kaip gerbėją, kuris nebesitikėjo šių muzikantų pamatyti scenoje, kokybiškai suskambusi programa kuteno melomaniškus jausmus. Visada norėjosi gyvai išgirsti savitą Doloresos balsą. Bet tuo pačiu koncertas šiek tiek priminė po ligos atsigaunančio ligonio aplankymą, kuris jaučiasi gerokai geriau, bet pasekmės dar nepraėjusios. Pasirodymui pritrūko šviežumo ir buvimo kartu džiaugsmo. O dar labiau – naujų stiprių dainų. Bet ar galima tikėtis daugiau iš reabilitacijos proceso?
Savo pasirodymą muzikantai pradėjo naujojo albumo kūriniais „Promises“, „Animal Instinct“, „Loud and Clear“. Po jų jaukiai ir įtikinamai nuskambėjo „Ode to My Family“. Koncertui renginio vieta labai tiko. Įsitaisęs stovimame parteryje turėjau galimybę muzikantus stebėti gana iš arti. Jų veiduose didelio buvimo scenoje džiaugsmo neišskaičiau, daugiau profesionalų susikaupimą, o Doloresos veide ir rūpesčių paliktus pėdsakus.
Naujose dainose temos pasisuko apie jos aktualijas – motinystę, vaikus ir su tuo susijusius išgyvenimus. Kažkada kuklumą pamynusi drąsi išsišokėlė „persijungė“ dainuoti apie motiniškas problemas ir klausytojui tai tapo tam tikru iššūkiu. Grupės kūryboje nebeliko to originalumo, kuris visus tuos metus varė juos į priekį (tuo pačiu ir prapultin). Nepaisant to, kokybiškas, komortabilus ir melomaniškas koncertas liudijo brandumą ir išpildė svajonę pamatyti paauglystės dievukus scenoje. „The Cranberries“ kūrė save iš naujo, vyko transformacijos etapas. Dar buvo galima paragauti senųjų „spanguolių“ skonio, bet tuo pačiu pajausti judėjimą nauja kryptimi.
Energijos pliūpsnį koncerte ištransliavo piktesni kūriniai „Salvation“, „Promises“, širdis daužėsi klausant „Zombie“, „I Can’t Be With You“, „Linger“ ar „Daffodil Lament“. Programą pakiliai pabaigė taikliai parinkta daina „Dreams“. Iš pirmą kartą išgirstų kūrinių labiausiai įsiminė „Shattered“.
„The Cranberries“ koncerto programa („Shepherd’s Bush Empire“ Londonas, 1999 balandžio 12 d.): „Promises“, „Animal Instinct“, „Loud and Clear“, „Ode to My Family“, „Sunday“, „Linger“, „Wanted“, „Still Can’t…“, „Salvation“, „Saving Grace“, „You and Me“, „Daffodil Lament“, „I Can’t Be With You“, „Waltzing Back“, „Ridiculous Thoughts“, „Delilah“, „Zombie“, „Pretty“, „Shattered“, „Desperate Andy“, „Dreams“.
Albumas „Bury the Hatchet“ nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti paskaičius. Dainos „Promises“, „Loud and Clear“, „Just My Imagination“ ar „Shattered“ lygiaverčiai gali skambėti su bet kuria ankstesnių albumų klasika, tačiau kiek per daug naujų kūrinių jautėsi diską užpildančiais „filleriais“. Pradedant albumu „Bury the Hatchet“ pirmą kartą „The Cranberries“ gerbėjų ratas nebesiplėtė ir tolimesnėje veikloje liko gana uždaras.
Nors „Wake Up and Smell the Coffee“ (2001) yra stipresnis, įdomesnis ir pozityvesnis albumas, pirkėjų jis inertiškai buvo priimtas dar prasčiau už ankstesnį darbą. Gerbėjai šį įrašą vertina kaip neblogai pavykusį, kurio malonu klausytis, tačiau plačiajai auditorijai jis nebebuvo aktualus. Dideliu hitu netapo ir pagrindinis šio albumo singlas „Analyse“ (Nr. 28 Airijoje, Nr. 89 Jungtinėje Karalystėje, bet pakilo į Portugalijos, Ispanijos ir Italijos topų penketukus). Po metų leidėjai išleido geriausių „The Cranberries“ dainų rinkinį „Stars: The Best of 1992-2002“ ir tuo įdomiausias ir aktyviausias grupės kūrybinis etapas buvo uždarytas. Kiek vėliau „The Cranberries“ nutraukė šeštojo albumo įrašus ir pranešė, kad ima pertrauką ir dirbs nebent prie solinių projektų.
Visgi po įvairių solinių bandymų 2009 metais grupė sugrįžo ir dar po kelerių metų išleido albumą „Roses“ (2012), sulaukusį ganėtinai mažai dėmesio. Pernai balandį pasirodė akustinis albumas „Something Else“. Jame orkestrinėmis aranžuotėmis suskambėjo įvairūs seni grupės kūriniai ir trys naujos dainos – „Why“, „The Glory“ ir „Rupture“, kuriuos, o ypač „Why“, „The Cranberries“ gerbėjai tikrai perklausys su malonumu.
Šiems metams grupė kūrė naujus koncertinius planus. Pernai problemų su nugara (dėl daug metų kilnotų jai per sunkių gitarų) turėjusi vokalistė su gerbėjais prieš kelias savaites dalinosi gera žinia, kad šiemet susitiks koncertuose. Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Turėjau vilčių kada nors aplankyti „The Cranberries“ koncertą vėl arba dar daugiau – išvysti grupę ir mūsų šalyje… Esu tikras, kad ši muzika Lietuvoje turi daug gerbėjų.
Ketveriukės įtaką galime išgirsti grupės „Airija“ kūryboje, šiek tiek juos girdžiu ir „Foje“ albume „Kai perplauksi upę…“ (1995). Kalbama, kad 1989 metais vietoj pasikeitusių planų į festivalyje Loriente Prancūzijoje neatvykusios grupės „Cranberry Saw Us“ (toks buvo pradinis „The Cranberries“ pavadinimas), prancūzai pasikvietė byrančios Sovietų Sąjungos kolektyvą „Antis“ (ir tai buvo vienas paskutiniųjų „Anties“ koncertų prieš išsiskyrimą 1990-aisiais). Prieš keliolika metų kelis „The Cranberries“ koncertus apšildė ir iki šiol šią grupę gerais žodžiais mini latviai „BrainStorm“.
Iš Baltijos šalių grupė 2011-ais planavo sugroti Estijoje alaus festivalyje „Õllesummer“, tačiau pasirodymą atšaukė. Pernai grupė koncertavo Vroclave, o 2012 metais lankėsi Varšuvoje. Paskutiniu „The Cranberries“ pasirodymu tapo gruodžio 14 dienos pasirodymas „Billboard Music Group’s 2017 holiday party“ renginyje, Niujorke.
Pastarąją savaitę muzikos topuose buvo galima išvysti seniai nematytą „The Cranberries“ kūrinių atgimimą. Štai Jungtinėje Karalystėje grupės įrašų pardavimai išaugo beveik 1000 procentų, į singlų topą sugrįžo „Zombie“ (Nr. 44), „Linger“ (Nr. 47), „Dreams“ (Nr. 66). Albumų tope galima rasti „Stars: The Best of 1992–2002“ (Nr. 16), „No Need to Argue“ (Nr. 61), „Roses“ (Nr. 73). Dar didesnį bumą grupės įrašai sukėlė JAV, kur muzikos pardavimai ir klausymas išaugo per 11000%.
Populiariausias grupės hitas „Zombie“ „YouTube“ šiuo metu yra peržiūrėtas 680 milijonų kartų. Per savo karjerą „The Cranberries“ pardavė per 40 milijonų įrašų, laimėjo Ivor Novello (1997), MTV Europos muzikos apdovanojimą (1995), tačiau, kas kur kas svarbiau – pelnė milijonų klausytojų simpatijas įvairiose pasaulio šalyse. Tikėtina, kad po Doloresos netekties „The Cranberries“ nebeliks, nebent mus pasieks įvairūs neišleisti kūriniai ar kompiliacijos. Kaip ten bebūtų, grupės muzikantai per savo dramatišką karjerą nuveikė nepaprastai daug, buvo vieni tų, kurie savimi praturtino muzikos pasaulį ir didelis, ačiū, jiems už tai! Klausyti „The Cranberries“ muzikos yra labai gera ir kuo daugiau žmonių jos klausysis, tuo daugiau šiame pasaulyje bus jautrių, susivokusių ir supratingų žmonių. Doloresa, „we miss you, when you’re gone…“
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Damonas Albarnas jau seniai užsitarnavo vietą popmuzikos panteone. Vien grupės „Blur“ kūrybos pakaktų, kad muzikos rojuje turėtų atsirasti jam skirta žvaigždė. Tačiau jam pavyko sukurti net ne vieną supergrupę – greta „Blur“ tokia pavadinčiau ir „Gorillaz“. Taip pat Damonas muzikos pasaulį praturtino „The Good, the Bad & the Queen“, įvairiais kitais soliniais ir bendradarbiavimo projektais. Tačiau šįkart – apie „Gorillaz“.
Šiemet pavasarį grupė išleido naują albumą „Humanz“ ir po septynerių metų išsiruošė į koncertų gastroles. „Gorillaz“ koncertą Budapešte teko aplankyti dar lapkritį. Darbų krūvis sutrukdė įspūdžius aprašyti anksčiau, bet tai, kad jie kitiemet lankysis Lenkijoje „Open’eryje“, buvo puiki motyvacija tam atrasti laiko.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
„Gorillaz“ idėja kambariokams Damonui Albarnui (49) ir dizaineriui Jamie’ui Hewlettui (49) gimė apie 1997-uosius metus, tačiau sumanymui prireikė laiko subręsti ir aktyvią veiklą „Gorillaz“ pradėjo 2000-aisiais. Singlai „Clint Eastwood“, „19-2000“ ir albumas „Gorillaz“ (2001) grupę išpopuliarino visame pasaulyje. Per savo karjerą iki šiol „Gorillaz“ sugrojo apie 130 koncertų. Ne tiek ir daug per septyniolika karjeros metų, ar ne?
Šiuo metu į priekį suplanuota dar keliolika – kitais metais paskelbtos datos Lotynų Amerikoje ir Europoje. Artimiausiai Lietuvai grupė bus festivaliuose Roskildėje, „Open’er“ šalia Gdansko ir „U-Park“ Kijeve. Jei nesate buvę, neatidėliokit. Besidominties muzika (taigi, visiems manoMUZIKA.lt skaitytojams) šios grupės koncertas turėtų patikti. Tai – įdomus ir savotiškas projektas. Ir, kaip rašo Guinnesso rekordų knyga, pati sėkmingiausia virtuali grupė pasaulyje.
Pačiame pirmame savo ture 2001-2002 metais „Gorillaz“ prisistatė animaciniais personažais, o muzikantai grojo už ekrano. Originalu, nors pačiam Damonui Albarnui tai nelabai patiko (jis su muzikantais norėjo išsikrapštyti iš už ekrano), bet sumanymas puikiai ištransliavo virtualios grupės idėją. „Gorillaz“ pasirodė kaip labai išskirtinis projektas – tiek TV ekranuose, tiek koncertuose.
Antrojo albumo „Demon Days“ (2005) pristatymui „Gorillaz“ surengė po penkis koncertus Mančesteryje ir Niujorke. Verta prisiminti nuskambėjusį virtualų pasirodymą 2005 metų MTV Europos muzikos apdovanojimuose ir 2006 metais „Grammy“ (su Madonna). Iš esmės savo veikla grupė trynė takoskyrą tarp virtualaus pasaulio ir realybės.
Tik po albumo „Plastic Beach“ (2010) „Gorillaz“ surengė pirmas pasaulines gastroles „Escape to Plastic Beach Tour“. Teko šį turą aplankyti Londone. Muzikinis veiksmas su gausybe svečių scenoje (nuo Neneh’os Cherry iki Yukimi Nagano iš „Little Dragon“ ar „De La Soul“) buvo papildytas vaizdo projekcijomis ekrane. Grupės pavidalas jau buvo gana žmogiškas, ne tik animacinių personažų, nors ir jų nuosekliai lydimas iš ekrano.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Albumo „Humanz“ ture to virtualumo jausmo buvo dar mažiau. Tiesą pasakius, naujausią „Gorillaz“ darbą kol kas perklausiau lygiai du kartus. Pirmą kartą – susipažinimui, su pasiilgimu, antrą kartą – kad įsitikinčiau, jog jis manęs neužkabino. Darbas pasirodė išsibarstęs, perkrautas kūriniais, dalinai netgi išsikvėpęs. Arba tiesiog jo dar nesupratau – juk yra įrašų, kuriems prisijaukinti prireikia daugiau laiko. Nepaisant to, ilgametis grupės įdirbis, simpatijos Damonui Albarnui ir visa krūva mėgiamų kūrinių neleido abejoti, jog susikirtus keliams Budapešte reikia būtinai apsilankyti pas „gorilas“.
Šis turas lyginant su ankstesniu – kiek paprastenis. Naujasis albumas ir įprasmina tai, kas vyksta grupės gyvenime. „Humanz“. Animacija išlipo iš ekrano ir bent jau scenoje pirmą planą užleidžia muzikantams ir jų atliekamai muzikai. Nors jų scenoje keliolika (įskaitant gospelo chorą), nustebino nemažai naudojamas „playbackas“. Su projekcijomis nepersistengta. Jų pagrindą sudarė jau „gatavi“ vaizdo klipai, matyti internete arba per televiziją.
Koncertas prasidėjo kiek atsargiai, tarsi apšylant. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad Pappo László sporto arena nebuvo pilnai užpildyta. Turiu pripažinti, kad naujausio albumo dainos, kurios skambėjo koncerte („Andromeda“, „Strobelite“, „Saturnz Barz“, „Sex Murder Party“) atlikime nuskambėjo įtaigiau už įrašą. Pradėję kūriniais iš pirmų trijų albumų „M1A1“, „Last Living Souls“, „Rhinestone Eyes“ muzikantai publikai pateikė ir pirmą hitą „Tomorrow Comes Today“.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Dar pirmoje koncerto pusėje programa nudžiugino nuostabiaisiais „19-2000“ ir „On Melancholy Hill“. Po jų publikai leidę atsipūsti naujomis dainomis, „Gorillaz“ pabaigai ištraukė sunkiausią savo artileriją, kuriai negali likti atsparūs jokie skepticizmo šarvai – „Stylo“ ir „Clint Eastwood“. Grupės pasirodymą scenoje papildė Zebra Katz ir „De La Soul“. Grupės sudėtyje įspūdingi gitaristai, nuo kurių sklido daug energijos. Gražių spalvų skambesiui suteikė gospelo choro pritariantys balsai.
Kaipgi be biso? Į sceną sugrįžę muzikantai publikai pateikė dar kelis naujesnius kūrinius ir senuosius hitus. Bisą pradėjo šio turo debiutas, pirmą kartą nuo 2010 metų gyvai atliktas kūrinys „Hong Kong“ iš kompiliacinio retų įrašų ir remiksų albumo „D-Sides“ (2007). Pasirodymą muzikantai vainikavo trimis albumo „Demon Days“ kūriniais, kuriuos labai mėgsta traukti į bisą – „Feel Good Inc.“ (su De La Soul), „Don’t Get Lost in Heaven“ ir titulinį „Demon Days“.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Negaliu pasakyti, kad koncertas kažkuo nustebino, tačiau savo repertuare grupė turi tokių dainų, kurios įtrauks ir pateisins tam sugaištą laiką ir pinigus. Labiausiai teko liūdėti, kad šiame ture programoje vietos neatsirado vienam didžiausių jų hitų „Dare“ (ankstesniame ture jis skambėjo koncerte). Tai – kol kas vienintelis „Gorillaz“ singlas pasiekęs Nr. 1 gimtojoje Jungtinėje Karalystėje ir, kur kas svarbiau, didelis publikos favoritas koncertuose. Teks palaukti kito karto.
„Gorillaz“ šiuo metu flirtuoja su riba tarp animacijos personažų ir žmonių. Galima tik spėlioti kurlink grupė suks po „Humanz“. Toks jausmas, kad projektas priartėjo prie kryžkelės ir, tarsi „a-ha“ vaizdo klipo „Take on Me“ personažas už realybės veidrodžio, svarsto pasilikti animacijoje ar virsti žmogumi. Arba ir tai, ir tai – koncertuose gyvybės atsiranda vis daugiau, tačiau šią savaitę paskelbta, kad su animaciniais grupės personažais netrukus pasirodys televizijos serialas.
Bet kokiu atveju, laukti kito albumo bus smalsu. Suprantu, kad „Humanz“ reikės perklausyti dar kartą. Tuo per šias šventes ir užsiimsiu. Tik šį kartą jau kitomis ausimis.
Prieš pusantrų metų albumą „The Colour In Anything” išleidęs britų muzikos kūrėjas James Blake nuo to laiko reikšmingų naujienų neturėjo. Nepaisant paties atlikėjo pažadų savo gerbėjus vasarą nudžiuginti naujais garsais, ji praėjo be naujos James Blake muzikos.
Visgi neseniai Los Andžele vykusio pasirodymo metu James Blake gyvai atliko tris negirdėtas dainas – „Black Lung”, „I Can’t Believe That We Float” bei „Asking For a Friend”.
Natūralu – kažkas tai užfiksavo savo telefonu. Nors kokybė nėra labai gera, ramios ir lyriškos melodijos sufleruoja, kad būsimos James Blake naujienos gali būti kaip niekad intymios.
Jau tapo įprasta, kad į Australiją užsukę užjūrio atlikėjai apsilanko radijo projekto „Triple J” studijoje, kur gyvai atlieka dvi dainas: vieną savo, o kitą – norimą koverį.
Šįkart „Triple J” studijoje lankėsi trijulė iš Kalifornijos „HAIM” ir gyvai atliko subtilų Kanados superžvaigždės Shania Twain hito „That Don’t Impress Me Much” koverį.
Pradžioje – ilgi pašnekesiai, todėl rekomenduojame video pradėti žiūrėti maždaug nuo1:15.
manoMUZIKOS itin mėgstamo ir klausomo Lietuvos dueto „Golden Parazyth” naujienos – džiaugsmas mūsų ausims. Šiandien yra ta diena, kai džiugina ne tik garsai, bet ir vaizdai.
„Golden Parazyth” pristato Šilėnuose sukurtą gyvą savo dainos „Supasi Supasi” įrašą.
Beje, šią dainą galėsite išgirsti ir dueto vasaros pasirodyme sostinės botanikos sode ateinantį sekmadienį (liepos 23 d.). Jei dar neturite bilietų – jų ieškokite ČIA.
Dar sausio pradžioje atšaukusi savo koncertinį turą Europoje ir sudaužiusi šimtus tūkstančių Senojo žemyno gerbėjų širdžių, grupė „Bon Iver” pagaliau sugrįžo į demokratijos lopšį. Daugiau kaip prieš savaitę Justino Vernono kompanija Portugalijoje vykusiame festivalyje „Primavera Sound” surengė savo pasirodymą.
Koncerto metu kultinis Viskonsino kolektyvas atliko 17 dainų. Čia buvo sugroti ne tik paskutinio albumo „22, A Million” kūriniai, bet ir senos visiems pažįstamos „Bon Iver” dainos (tokios kaip „Holocene”, „Calgary”, ar „Skinny Love”).
Beje, vieno žymiausių ir gražiausių grupės kūrinių – dainos „For Emma” pasigedo ne tik manoMUZIKOS autoriai, bet ir ištikimiausi grupės gerbėjai.
Per paskutinį mėnesį grupės „jautì” nuveiktų darbų sąrašas yra pavydėtinas: keturi koncertai Lietuvoje, naujas trumpagrojis „Gap Year”, o vakar vakare kolektyvas pasidalino ir gyvai atliekamos dainos „Optimism Is Not That Good” vaizdo klipu. Jame užfiksuotos labai smagios paskutinio turo koncerto akimirkos iš Vilniaus kultūros baro „Kablys„.
Jaunas australų kolektyvas „Middle Kids” sudalyvavo populiarioje radijo laidoje „Tripple J”, kur gyvai atliko kultinės Australijos grupės „Crowded House” hito „Don’t Dream It’s Over” koverį.
„LRT Opus Ore” gyvų pasirodymų ciklas ir toliau dalinasi mūsų šalies grupių koncertais. Šįkart studijoje apsilankė neseniai Lietuvoje debiutavusi roko grupė „The Station„.
Beveik valandą trunkančiame Mykolo Katkaus kolektyvo koncerte – 11 dainų, daug šviesos efektų ir ausiai malonūs garsai.
Pirmą kartą į Lietuvą atvyksta britų indietronic muzikos vėliavnešių, grupės „Hot Chip„, lyderis ir pagrindinis vokalistas Alexis Taylor. Tiesa, šįkart be kitų grupės narių, tačiau tai netgi labiau intriguoja – jis surengs solinį koncertą ypatingoje Vilniaus vietoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Išskirtinį Alexis Taylor pasirodymą, kurio metu bažnyčioje skambės puikiai pažįstamas balsas ir gaivi fortepijono muzika, šįkart sėdėdami galės stebėti tik 396 žmonės, nes tik tiek sėdimų vietų yra Kotrynos bažnyčioje.
Intymus akustinis „Hot Chip” lyderio koncertas vyks paskutinį vasaros sekmadienį, rugpjūčio 27 dieną.
Su grupe „Hot Chip” įrašęs 6 pilnus studijinius albumus Alexis Taylor spėjo išleisti ir kelis solinius įrašus. Naujausias Alexis Taylor albumas, pavadinimu „Piano”, pasirodė praėjusiais metais, o jį papildantis ir pratęsiantis „Listen With(out) Piano” buvo išleistas šių metų kovą, todėl didelė tikimybė, kad didelę dalį repertuaro sudarys kūriniai iš šių albumų. Taip pat galima neabejoti, kad „Hot Chip” gerbėjai išgirs ir nemažai pianinui aranžuotų žymiausių grupės hitų.
Nepaisant to, kad Lietuvoje vyksančiuose džiazo festivaliuose stengiuosi apsilankyti kaip įmanoma dažniau, nesijaučiu turįs daug kompetencijos vertinti šį muzikos žanrą. Todėl šįkart įrašas bus itin subjektyvus minčių kratinys apie žmogų, kurio muzika jau seniai turi tvirtą vietą mano fonotekoje. Apie atlikėją, kurio kūryba jau daug metų žavi, įkvepia, kartais gelbsti nuo polinkio į liūdesį, o kartais, priešingai, užliūliuoja taip stipriai, kad regis nė negali būti gražesnės būsenos nei lyrikos apsupty skęsti svajinguose prisiminimuoe apie praeitin nugrimzdusius įvykius.
Taigi, šis įrašas apie dėdę, kurio daugelis melomanų, ko gero, nėra matę be keistos kepurėlės. Apie dėdę, kuris per pastaruosius septynerius metus išleido keturis studijinius albumus, iš kurių du paskutiniai jam leido suburti itin nuoširdžių, patikimų ir sentimentalių gerbėjų būrį.
Taigi, trumpai apie Gregory Porterį ir jo pasirodymą Lietuvoje.
Džiazas ir šansonų vakarams prieglobstį vis dar randanti „Compensos” arena regis turėtų derėti maždaug taip, kaip pusryčiams dera garstyčiose pienu ir aštriu pomidorų padažu pagardinta šokolade marinuota silkė. Tačiau jeigu čia kažkada koncertus surengė Tomas Odellis, Jose Gonzalezas ar Benjaminas Clementine’as, trapus ir itin lyriškas G. Porteris taip pat turėjo rasti savo vietą.
Ir rado…
Nuo pat pirmųjų savo pasirodymo akimirkų kelių „Grammy” statulėlių savininkas taip užbūrė publiką, kad burtų kerų niekas neiškslaidė iki pat paskutinių akordų.
Tai buvo vienas iš tų pasirodymų, kurio visi komponentai buvo geri.
Publika. Marga, įvairi, tačiau labai šviesi. Tai buvo vienas iš tų koncertų, kurio auditorija – gražūs ir itin šviesūs Lietuvos žmonės. Galbūt todėl, kad „Kaunas Jazz” festivalis ir jo ištikimų gerbėjų ratas jau nuo seno byloja apie kokybę, „lygį”, intelektą ir inteligenciją. O galbūt ir todėl, kad G. Porterio muzikos tiesiog negali klausytis abejingi piliečiai. Žinant faktą, kad amerikietis mūsų šalyje koncertuoja jau toli gražu nebe pirmą kartą, savaime suprantama, kad jis savo muzika ir istorija mūsų šalyje jau sugebėjo „išgryninti” ir savąjį klausytoją. Bet kuriuo atveju, šįkart sostinėje įsikūrusioje „Compensa” salėje buvo daug gražių, žavių ir šviesių – mažų, jaunų, vyresnių, pagyvenusių ir visokių kitokių žmonių. Svarbiausia buvo tai, kad visi jie atėjo mėgautis muzika ir skęsti švelniuose džiazo garsuose.
Šįkart nebuvo varginančių klyksmų, ištaigingų muziką maskuojančių šviesos efektų, perdėto blizgučių skaičiaus ar dūmų mašinų. Šįkart „Compensą” ir visus čia susirinkusius žmones užliūliavo muzika ir svajingas Gregory Porterio vokalas. Kita vertus, esant tokiai švelniai idėjinei muzikinei sintezei daugiau nieko ir nereikėjo.
A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
Drauge su G. Porteriu ant scenos užlipo 4 muzikantai, iš kurių kiekvienas turėjo progos sulaukti savo „šlovės akimirkos”. Džiazo improvizacijos, muzikantų soliniai pasirodymai, lydimi publikos ovacijų ir su niekuo nesumaišomas G. Porterio baritonas kelioms valandoms čia susirinkusius žmones privertė pasijusti it muzikinėje pasakoje. Tiesa, šioje pasakoje nebuvo „blogojo” herojaus. Keitėsi tik pasakos nuotaika: kartais ji buvo intensyvi ir priversdavo aktyviai linguoti į taktą net ir pačius santūriausius klausytojus, o kartais, pavyzdžiui klausant dainos „Take Me To The Alley”, leisdavo pasijusti tartytum kelionėje po lyriškiausią sentimentų labirintą.
Koncerto estetika ir keturių albumų savininko elgesys taip pat nekėlė nė menkiausių abejonių. Taip, šįkart nebuvo didelės interakcijos su publika ar raginimo šūksnių, tačiau šiuo atveju to net nereikėjo. Už bet kokį žodį kur kas skambiau ir melodingiau kalbėjo muzika.
Gregory Porterio gerbėjai paskutinį balandžio antradienį galėjo mėgautis praktiškai visa geriausia pastarojo meto atlikėjo kūryba. Koncerte buvo sugroti ir pernai išleisto albumo „Take Me To The Alley” hitai „Holding On”, „Consequence Of love” ar „Don’t Loose Your Steam”, ir 2014-aisiais išleistą diską „Liquid Spirit” išgarsinusios dainos „Hey Laura”, „No Love Dying” ar „Liquid Spirit”. Na o apie dainą „Water Under Bridges”, kurią muzikantas atliko tik pritariant fortepionui, kalbėti be nuolat bėgančių pagaugų per visą kūną, apskritai sunku…
Gregory Porteris užbūrė, sukaustė dėmesį ir jo nepaleido iki paskutinio koncerto akordo. Nesuvaidintas nuoširdumas ir nuostabūs, abejingų nepaliekantis muzikos garsai tūkstančius širdžių privertė plakti kitaip. Šilčiau, muzikaliau, jautriau… Vakarykščiame atlikėjo pasirodyme buvo ne vienas momentas, kai tyli akimirka buvo tokia trapi, kad ją galėjo sugadinti net ir bet koks publikos atsikvėpimas. Laimei šįkart net ir tyla kalbėjo gerokai garsiau ir jautriau, todėl jos sugadinti nebesugebėjo niekas.
Ir nors savo mėgstamiausios Gregory Porter dainos „Moving” aš taip ir nesulaukiau, suprantu, kad legenda tampantis 45 metų muzikantas iš JAV savo kūrybinėje spintelėje turi tiesiog per daug gražios muzikos, kad išpildytų kiekvieno užgaidą.
Bet kuriuo atveju, vakar buvo nuostabu. Todėl ačiū „Kaunas Jazz” už dar vieną neįtikėtinai mielą muzikinį stebuklą.
Sostinės hip hopo grupė „G&G Sindikatas” praėjusių metų pabaigoje surengė išskirtinį gyvo garso koncertą Rusų dramos teatre. Kadangi norinčiųjų patekti ten buvo gerokai daugiau nei realių galimybių, grupė pagaliau pasidalino ir visu koncerto įrašu.
Pasimėgaukite – pusantros valandos su gyva Svaro ir kompanijos muzika.
Nors Lietuvoje atlikėjas iš Bruklino „serpentwithfeet” tikriausiai nėra plačiai paplitęs grojaraščiuose, tačiau didžiosiose muzikos rinkose iš pogrindžio jis užtikrintai kopia į pripažinimo kalnus.
Neseniai „serpentwithfeet” sudalyvavo „BBC Radio 1” laidų vedėjo Huw Stephens laidoje, kur gyvai atliko jausmingą savo singlą „Flickering”.
Kiekvieną kartą su savo naujais darbais tikėjimą muzika grąžinantis britų elektroninės muzikos kūrėjas „Floating Points” po pakankamai ilgos pertraukos pasidalino nauja muzika ir ateities planais.
Kartu su pristatytu kūriniu „Silurian Blue” Sam Shepherd (toks yra tikrasis jo vardas) pranešė, jog birželio 30 dieną išleis naują albumą-filmą „Reflections – Mojave Desert”, kuris, kaip sufleruoja pavadinimas, buvo nufilmuotas ir įrašytas tarp begalinių dykumos platybių ir beribio dangaus.
Tūkstančiai širdžių, gaudančių kiekvieną žodį ir muzikos garsą. Tūkstančiai rankų, iškeltų į viršų viso koncerto metu. Tūkstančiai veidų, dainuojančių kartu. Ir tūkstančiai palaimingų sielų, padėjusių daugiau kaip dvi valandas trukusį “G&G Sindikato” koncertą paversti didžiule idėjine ekstaze – renginiu, apie kurį ne vienas vakar vakare buvęs “Siemens” arenoje, ko gero, negali pamiršti iki šiol.
Kad ir ką bebūtų darę ant scenos pirmą balandžio dieną Svaras ir kompanija, jiems viskas ėjosi neįtikėtinai tobulai. Publika, kurią grupė užsiaugino per pastaruosius dvidešimt metų, gėrė kiekvieną kolektyvo judesį ir nė akimirkai neleido suabejoti, kad “G&G Sindikatas” savo koncertą didelėje arenoje turėjo surengti jau seniai.
Grupė užaugo, subrendo, surimtėjo ir tapo ne tik muzikiniu, bet ir itin svarbiu šalies socialiniu reiškiniu. Todėl nenuostabu, kad ir publika vilniečių koncerte buvo įvairi – nuo fullcapais pasipuošusių kartu su tėčiais atėjusių vaikų iki į penktą dešimtį įkopusių gan solidžių šalies dėdžių ir tetų. Tačiau šeštadienį buvo nesvarbu nei amžius, nei socialinis statusas, nei kitos asmenybinės publikos detalės. Visi jie buvo išvien. Visi jie žinojo, kad rytojui reikia nedaug, tik trupučio šitdies. Visi suprato, kad tie kurių bijo visi bijo tų, kurie nieko nebijo. Ir, be jokios abejonės, visi tie tūkstančiai atlapaširdžių žinojo, kad tai bus vakaras, kai broliams šaunuoliams (kuriems viskas normaliai) be abejonės prie krūtinės kažkas prisuks medalį.
G&G Sindikato koncertas
Nenoriu kalbėti apie setlistą ar jo išpildymą, nes tai daryti tiesiog nėra prasmės – viskas buvo apgalvota nuo a iki z. Viskas buvo tikra, paprasta ir įtikinama. Taip pat nenoriu kalbėti ir apie scenos apipavidalinimą – čia tiesiog nebuvo pigių blizgučių ar rafinuotų vizualinių ištaigumų, maskuojančių muzikos galią. Tai buvo koncertas, kuriame karaliavo muzika, aistra, polėkis ir nuoširdumas. Šis koncertas – geriausias įrodymas, kad nuoširdumas visada sugrįžta nuoširdumu, o sąžiningas ir atsakingas požiūris į savo muziką visada atras klausytoją.
Vakar viskas buvo gerai. Pernelyg gerai, kad apibendrinti. Pernelyg stipriai, kad atpasakoti ir pernelyg kokybiškai, kad sudėlioti į tekstą.
Prisipažinsiu, seniai buvau tokiame koncerte, iš kurio išeičiau šlaput šlaputėlis ir toks pakylėtas, kad nerasčiau žodžių apibūdinti mane lydėjusiam jausmui ir emocijai. Kita vertus, galbūt tai ir yra galia, kurią privalu pajusti norint išgyventi, “suvirškinti” ir įsijausti į tai, kas vyksta erdvėje, kurioje karaliauja muzika.
Vakar “G&G Sindikatas” buvo karaliai. Karaliai, kurie savyje turi tiek daug parako, kad akivaizdu, jog vienos karalystės jų potencialui tiesiog per maža.
Ačiū Jums už tai, kad esate. Ačiū, kad vakar privertėte savo muziką jausti kiekviena kūno dalimi.
Vakar ne tik mane, bet ir tūkstančius kitų, tokių, kaip aš, nukėlėte į kosmosą. Į tą, iš kurio labai nesinori grįžti atgal.
Kita vertus, nors ir grįžti nesinorėjo, išėjęs iš Siemenso jau pradėjau laukti kito „G&G Sindikato” pasirodymo. Todėl tikiu, kad “Siemens arena” – tai tik pradžia.
Graužkitės nagus tie, kurie nebuvo. Praradote, ko gero, vieną geriausių šių metų koncertų, kuris įvirtino grupės kultą, profesionalumą, nepajudinamumą ir kokybę.
O dabar tiesiog garsinuosi “Revoliucijos garso takelį” ir trisdešimt trečią kartą šiandien, lydimas vakarykščių minčių, suku “Laikas keistis”.
Nors „Boiler Room” projektų metu 99.99% laiko skamba elektroninė muzika, Londono studijoje apsilankiusiam Sampha buvo padaryta išimtis.
Praėjusį mėnesį savo debiutinį albumą „Process” pristatęs britų kūrėjas Sampha „Boiler Room” akustinėje sesijoje gyvai atliko dvi savo dainas.
Naujasis Sampha albumas buvo ne tik puikiai įvertintas muzikos kritikų ir daugelio populiarių muzikos žiniasklaidos portalų, bet ir sugebėjo pasiekti 7 vietą Didžiosios Britanijos albumų tope.
