interviu

LT: Rasabasa – laimingi žmonės kokybiškos popmuzikos išsiilgusioje šalyje

manoNAUJIENA

Paklausę praeivių Lietuvos sostinės centre, kas yra Rasa Bubulytė, ko gero, sulauktumėme įvairių atsakymų. Vieniems Rasa – pirmo tikro Lietuviško muzikinio realybės šou „Dangus” dalyvė, kitiems – folkroku grįsto dueto „Rasa ir Jonas” moteriškasis pradas, tretiems – tiesiog kažkur girdėtas vardas. Nei vienas iš šių atsakymų nebūtų klaidingas, tačiau iki šimtaprocentinės tiesos Rasos apibūdinimui šių trijų minčių būtų negana.

Šiandien Rasa – kokybiškos muzikos vėliavą nešančios grupės „Rasabasa” vokalistė, kuri studijuodama prestižinėje Liverpulio muzikos mokykloje taip susidraugavo su bičiuliais iš Norvegijos, kad netrukus Lietuvai pristatė visiškai naują (tarptautinį) muzikinį projektą „Rasabasa”.

Rasabasa (nuotr. Vita Lažinskaitė)

Lyriški. Gilūs. Kiek poetiški… ir, žinoma, sentimentalūs žodžiai, kuriuos „Rasabasa” nariai sėkmingai maišo su sodria ir kokybiška (kaip pokalbyje Rasa prisipažįsta) pop muzika, nepalieka abejingų ir Lietuvoje.  Tvirtais žingsniais žengianti į Lietuvos muzikos sceną, grupė „Rasabasa” jau išleido savo pirmą nepilną albumą „1.” ir netrukus žada išleisti antrąjį.

Naujo grupės singlo pasirodymo išvakarėse manoMUZIKA pakalbino Rasą – tą pačią nuolat besišypsančią ir nuoširdžiu juoku užkrečiančią merginą, kuri kažkada labai sėkmingai perdainavo „Poliarizuotų stiklų” hitą „Medžiai be lapų” . Tiesa, nors apie „Medžius be lapų” paklausti pamiršome, kitus muzikinius atsakymus į mūsų muzikinius klausimus, regis, gauti sugebėjome… Taigi, trumpas pokalbis su Rasa apie jos basą rasą ir ne tik…

Lietuvoje apie tave sužinojome pirmajame muzikiniame realybės šou „Dangus”. Kas per pastaruosius metus pasikeitė, ir kaip tapai tokia, kokia esi šiandien?

Kai mąstau apie tai dabar – suvokiu, kad „Dangaus” epocha buvo labai seniai. Praėjo net septyneri metai, o „Dangaus” erdvėje po realybės šou praktiškai nespėjau pabūti. Buvo sukurta viena programa, trumpai pakoncertavau , o po to išvažiavau gyventi į Liverpulį. Ten išbuvau ketverius metus, kurie  tapo labai pozityviu mano muzikinio gyvenimo pokyčiu. Būtent Paulo McCartney menų mokykloje sutikau savo didžiąją dalį dabartinių grupės bičiulių.

Ar gali palyginti projektą su Jonu (kuris, tarp kitko, buvo tikrai sėkmingas ir mylimas Lietuvoje) su dabartine savo grupe „Rasabasa”?

Oi… tai labai skirtingi muzikiniai projektai. Jei reikėtų juos abu įvardinti vienu žodžiu, sakyčiau, kad „Rasai ir Jonui” tinkamiausias žodis būtų „prisiminsiu”, o „Rasaibasai” – „gyvenu”. Šiandieninis mano projektas yra mano gyvenimas ir meilė. Juo gyvenu, kvėpuoju ir džiaugiuosi.

Galiu pasakyti tik tiek, kad „Rasa ir Jonas” buvo ta grupė, kurioje aš tik dainavau… visus kitus darbus darė kiti žmonės.

Tuo tarpu dabar turiu kūrybinę laisvę, dėl kurios esu velniškai laiminga. Mėgaujuosi kiekviena šios galimybės akimirka.

Jūsų grojamai muzikai yra klijuojama galybė etikečių, tačiau jei nutolęs nuo jų tavęs paprašyčiau apibūdinti savo grojamą muziką – ką atsakytum?

Tai yra tikrų tikriausia pop muzika. Galbūt ji turi ir kitų žanrų elementų, tačiau „ūkiškai” mūsų grojamą muziką reikėtų vadinti būtent taip (juokiasi).

Bet juk Enrique Iglesias ir Lady Gaga – tai taip pat pop muzika?

Be abejo, jie patenka į pop muzikos kategoriją, tačiau ji turi labai daug atmainų. Visai kaip ir tulpių rūšys. Kai pasakome žodį „tulpė”, dažniausiai prieš akis matome raudoną tulpę, tačiau juk yra daug visiškai kitokių tulpių…

Nemanau, kad pop muzikos sąvokos reikia bijoti. Tai tikrai nėra savaiminis blogis.

Jei jau prakalbai apie pop muziką, būtų logiška paklausti tavęs ir apie Lietuvos pop kultūrą. Kaip manai, kodėl tavo muzikos reikia Lietuvai?

Nežinau. Kurdami niekada nekeliame sau klausimo, ar mūsų muzikos reikia. Mes tiesiog darome tai, ką norime ir mėgstame daryti. Žinoma, jei mūsų klauso daugiau žmonių – mes jaučiamės įvertinti ir mums, kaip ir kiekvienam kitam muzikantui, tai yra svarbu.

Kalbant grynai apie Lietuvą, sakyčiau kad mūsų šalyje ilgą laiką tos tikrai geros ir kokybiškos pop muzikos beveik nebuvo, todėl manau, kad žmonės tiesiog išalko.

Ar sunku moteriai būti grupės lydere?

Aš nesu lyderė (juokiasi). „Rasabasa” lyderis yra grupės gitaristas ir prodiuseris Snorre. Na, o kalbant apie moteriškumą galiu pasakyti tik tiek, kad man visuomet patikdavo būti vyriškoje kompanijoje. Vaikystėje praleidau daug laiko smėlio dėžėje, kurioje aplink mėtėsi ne lėlės, o mašinytės. Negana to, esu į karą vedusi ne vieną draugę (juokiasi). Žinai, vyriška kompanija man patinka. Čia darbas būna kiek efektyvesnis, o sprendimų priėmimas šiek tiek greitesnis.

Neseniai išleidote savo pirmą EP, pavadinimu „1.”. Sklando gandai, kad netrukus muzikos padangę pasieks dar vienas jūsų nepilnas albumas. Kodėl ir vėl leidžiate EP? Nejaugi neturite noro savo gerbėjams padovanoti pilną albumą?

Atsakymas labai paprastas: mūsų sukurtos  dainos žymi tam tikro mūsų kūrybinio proceso atkarpą. Kai kurios atkarpos būna ilgesnės, kai kurios – trumpesnės. Tose kūrybinėse atkarpose sukurti kūriniai, natūralu, tarpusavyje turi kažką bendro. Tad „neforsuodami” laiko ir tikrai neturėdami tikslo „mirk-gyvenk” įrašyti albumą, leidžiame EP (juokiasi). Netrukus pasirodysiantis nepilnas albumas taip pat žymi tam tikrą mūsų kūrybos atkarpą.

Papasakok kiek plačiau apie naująjį EP?

Išlaikydami tęstinumą pavadinome jį „2.” (aut. past – pirmasis „Rasabasa” įrašas vadinosi „1”). Jame bus keturios dainos, o naujausias „2” pristatantis kūrinys vadinsis „Engine”. Jis bus kur kas greitesnis nei kiti albumo kūriniai.

Nori pasakyti, kad kitos naujojo EP dainos bus lyriškesnės?

Na, jos bus lėtesnės nei „Engine”, tačiau kur kas greitesnės nei pirmojo albumo dainos. Žinai, galiu pasakyti, kad koncertuose groti energingesnes ir greitesnes dainas yra kur kas smagiau (juokiasi)

Prisipažink, kas tave įkvepia?

Gimtinė ir vaikystė. Turėjau nuostabią vaikystę… Augau nedideliame Aukštaitijos kaime, kurio apylinkėse pilna ežerų ir miškų… Sugrįžimas į tą šviesią ir gražią praeitį mane ir paskatina kurti.

Pokalbyje su manoMUZIKA Bon Iver narys S. Carey pasakoja apie Bon Iver turą ir savo solinę kūrybą

manoNAUJIENA
S. Carey – jau neblogai Lietuvai pažįstamas atlikėjas. Kultine tampančios Viskonsino berniukų grupės „Bon Iver” narys, prieš porą metų išleidęs savo debiutinį solinį albumą „All We Grow”, praėjusios savaitės viduryje pasauliui padovanojo naują dainą „Two Angels”. Tai kūrinys, kuris bus įtrauktas į gegužės mėnesį pasirodysiantį atlikėjo naujausią EP „Hoyas”.

S. Carey

Kadangi manoMUZIKA akylai seka tiek „Bon Iver”, tiek ir visų jos narių kūrybinius procesus, žinia apie S. Carey naują kūrinį mums tikrai buvo ir labai netikėta, ir labai miela.

Praėjusiais metais kalbintą atlikėją penktadienį trumpai pakalbinome darkart. Tad dalinamės su manoMUZIKOS skaitytojais žinia iš „pirmų lūpų”. Pats Seanas Carey sutiko trumpai šnektelti su mumis ir pasidalinti žiniomis tiek apie savo solinę kūrybą, tiek apie koncertinį „Bon Iver” turą, kuris šiuo metu yra persikėlęs į Australiją.

NAUJA SOLINĖ MUZIKA – SU ELEKTRONIKOS PRIESKONIU

Papasakok apie tai, kaip ir kur įrašei naująjį kūrinį „Two Angels”? Kaip apskritai sugebi rasti laiko savo solinei kūrybai, kai pastarieji metai buvo praleisti nuolat koncertuojant su „Bon Iver”?

„Two Angels” buvo sukurta praėjusią žiemą. Turėjau laisvą akimirką tarp S. Carey solinio ir „Bon Iver” koncertinio turo. Mano geras bičiulis Benas Lesteris parodė savo naują dainą, ties kuria tuo metu dirbo. Kūrinys man labai patiko, todėl paklausiau jo, ar negalėčiau dainai sukurti pagrindinės melodijos ir žodžių. Gavau teigiamą atsakymą ir taip gimė „Two Angels”. Pasikviečiau porą bičiulių, kurie įrašė gitaros ir trombono partijas, sumaišėme visa tai su pučiamaisiais instrumentais bei elektroniką ir gavome galutinį rezultatą, kurį galėjote išgirsti praėjusią savaitę.

Netrukus išleisi „Hoyas” – nepilną albumą, kuris dienos šviesą išvys gegužės pradžioje. Ar jis skirsis nuo tavo debiutinio įrašo „All We Grow”?

Tikrai taip. „Hoyas” bus kur kas labiau elektroninis įrašas. Jame bus kur kas mažiau orkestrinių pasažų, bet kiek daugiau ritmiškai išreikštų variacijų. Šis darbas bus šviesesnis nei „All We Grow”. Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad dainos, kurias kūriau tiesiog todėl, kad man patiko kurti, kada nors taps EP dalimi. Tai – grynai eksperimentinis įrašas.

Gal jau pradėjai galvoti ir apie pilną antrą studijinį diską bei naują koncertinį solo turą?

Kol kas turim suplanavę daug koncertų su „Bon Iver”, tad apie solinį turą neturiu progos net pagalvoti. Lygiai taip pat neturiu planų ir naujam albumui. Tiesiog kuriu muziką ir tuo mėgaujuosi.

Kada pasirodys kita tavo daina iš „Hoyas”?

Nežinau. Viskas, ką žinau, yra tai, kad maždaug už poros savaičių „Hoyas” bus galima užsisakyti iš anksto. O parduotuves jis pasieks gegužės 8.

VISKAS, KUO RŪPINASI BON IVER MUZIKANTAI – TIK MUZIKA 

Ar sunku būti ir solo atlikėju grojant grupėje „Bon Iver”, kur pirmu smuiku griežia charizmatiškasis Justinas Vernonas?

Sakyčiau, kad tai ne tiek sunku, kiek labai skirtinga. Ypač skiriasi koncertų mastai. Su „Bon Iver” mes grojame didžiulėse arenose, tuo tarpu su S. Carey – mūsų koncertuose dominuoja mažos erdvės, kurias pasiekiame nameliu ant ratų. Tokie skirtumai taip pat yra labai smagūs.

Bon Iver koncertas Hamburge (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Kaip apskritai sekasi „Bon Iver” koncertinis turas? Ką reiškia muzikantui būti vienos populiariausių šiandien indie grupės nariu?

Visa tai galiu apibūdinti vienu žodžiu – „smagu”. Galiausiai su „Bon Iver” esame tokiame taške, kai vienintėlis rūpestis, dėl kurio mums turi skaudėti galvą, yra muzika. Viskas, ką mes turime padaryti – tai užlipti ant scenos ir sugroti gerą koncertą. Rūpinamės tik muzika. Tai – prabanga. Be to, yra pasakiškai gera sulaukti puikių atsiliepimų apie mūsų kuriamą muziką visuose pasaulio kraštuose. Tikrai nėra taip, kad Amerikoje būtumėme populiaresni nei kitose pasaulio šalyse.

Vasarą vėl sugrįšite į Europą. Ar yra tikimybė išvysti „Bon Iver” mūsų šalyje?

Nesu tikras, nes koncertų derinime nedalyvauju. Kiek žinau tikrai bent jau būsime netoli Lietuvos (aut. Past. – „Bon Iver” koncertuos Lenkijoje vykstančiame „Heineken Opener” festivalyje).

Šio „Bon Iver” turo metu ant scenos grojate aštuoniese. Kaip tai pakeitė grupės narių vaidmenis kolektyve?

Sakyčiau, kad tai tapo iššūkiu visiems. Privalome tarpusavyje susiderinti, pajusti vieni kitus ant scenos ir, kaip sakei, priprasti prie kiek pakitusių vaidmenų. Tačiau jei mums viskas pavyksta – mes skambame tikrai labai galingai.

Ar galėtum įvardinti įsimintiniausią akimirką šiame „Bon Iver” ture?

Neseniai buvome Naujojoje Zelandijoje. Tai buvo fantastiška.

Kuris koncertas grupei „Bon Iver” buvo įsimintiniausias šio turo metu? Kuriai miniai smagiausia groti?

Ko gero išskirčiau dabartinį turą Australijoje. Adelaidėje ir Melburne turėjome neįtikėtinus koncertus. Ir nors jie buvo skirtingi, abu renginiai buvo nuostabūs.

Neseniai pristatėte „4AD“ sesiją – pusvalandžio trukmės filmuotą medžiagą, kuriame tu ir „Bon Iver” lyderis Justinas Vernonas dviem fortepijonais atliekate penkias grupės dainas. Kaip kilo idėja surengti tokio pobūdžio pasirodymą? Kokia buvo jūsų bičiulių reakcija?

Justinas šitą idėją turėjo jau seniai. Turėjome ją įgyvendinti dar Mineapolyje (mieste, kuris yra artimiausias didmiestis, esantis prie mūsų gimtojo Viskonsino), tačiau ji taip ir liko tik gražia idėja. Vėliau gavome pasiūlymą iš mūsų leidybinės kompanijos „4AD” padaryti kažką įdomaus, o Justinui patiko šios idėjos paprastumas – du fortepijonai ir daugiau visiškai nieko. Mes abu grojame pianinu (nors ir nesame profesionalūs grojikai), tad idėją įgyvendinti nebuvo sudėtinga. Tiek bičiuliams, tiek ir grupės gerbėjams „4AD“ sesija tikrai labai patiko.

Kai tave kalbinau prieš metus, kreipdamasis į melomanus Lietuvoje, sakei, kad tikiesi artimiausiu metu susitikti su mūsų šalies gyventojais. Ką dabar pasakytum Lietuvai?

(juokiasi) pasakyčiau paprasčiau. Ačiū, kad klausotės „Bon Iver” ir S. Carey. Galiu patikinti, kad žinojimas, jog mūsų muzikos klausosi žmonės, gyvenantys toli nuo mūsų gimtinės, mums labai daug reiškia. Tai tikrai mus įkvėpia ir skatina kurti.

—

manoMUZIKOS interviu su S. Carey – skaitykite ČIA

manoMUZIKOS „Bon Iver” koncerto Hamburge recenzija – skaitykite ČIA

M83: Turėjau tapti futbolininku, bet likimas iškrėtė pokštą

manoINTERVIU

Ko gero, ne vienas elektroninės muzikos gerbėjas, paprašytas įvardinti bent keletą atlikėjų, kuriuos norėtų išvysti gyvai, savo favoritų sąraše atrastų vietos projektui „M83“ – laikui nepavaldžios muzikos reiškiniui, jau daugiau nei dešimtmetį savo kūryba lepinančiam muzikos mylėtojus.

Prancūzijos pietuose gimęs „M83“ įkūrėjas Anthony Gonzalesas augo „muzika nederlingoje“ žemėje. Galbūt tai ir paskatino jį kurti unikalią, išskirtinę ir analogų pasaulyje neturinčią nežemišką muziką. Niekada neslėpęs meilės muzikai Gonzalesas, kaip pamatysite iš pokalbio, turėjo tapti… futbolininku. Tačiau kaip pats atlikėjas sako, „niekada nežinai ko galima tikėtis iš gyvenimo“.

Per savo dešimties metų karjerą išleidęs 6 studijinius albumus ir apšildęs tokias grupes kaip „Kings Of Leon“, „Killers“ ar „Depeche Mode“, šiandien idėjinis grupės lyderis prisipažįsta: „M83“ subrendo! Kad jis kalba tiesą įsitikinti nesunku: praėjusių metų pabaigoje išleistas grupės albumas „Hurry Up, We‘re Dreaming“ iškart „šovė“ į populiariausių nepriklausomos muzikos albumų sąrašų viršūnes, o paskelbus metinius parduotų plokštelių topus, šeštasis grupės įrašas beveik visuose jų karaliavo aukščiausiuose dešimtukuose.

Šiandien „M83“ – didelis vardas muzikos padangėje, anaiptol nevažinėjantis su „apšildančios grupės“ etikete. Sausakimšas arenas renkanti Prancūzijos grupė rengia solinius koncertus ir, negana to, į pagalbą kaip apšildančius atlikėjus kviečia nemenką būrį pasaulyje taip pat neprastai žinomų vardų (tokių kaip „Active Child“, „Porcelain Raft“ ir kiti). „M83“ tapo savotišku elelktroninės šokių muzikos veidrodžiu, kurį savo šalyse nori matyti ne vienas renginių organizatorius. Ne veltui vasarą didžiuosius festivalius Europoje aplankysianti grupė  yra vadinama vienu didžiausių tokių renginių svečiu.

Prisipažinsiu, gauti šios grupės lyderio interviu buvo iš tiesų ilgas, nuoseklus ir pakankamai sudėtingas darbas. Tačiau atkaklumo, gerų bičiulių (ačiū už pagalbą muzikos apžvalgininkui Ramūnui Zilniui) ir, ko gero, likimo dėka šiaip ne taip pavyko suderinti pokalbio laiką ir prisėsti trumpam pašnekesiui su Anthony Gonzalesu. Tiesa, tai turėjo įvykti Varšuvoje prieš „M83“ pasirodymą vasario pabaigoje. Deja, kaip ir daugelis lietuvių, nuvykęs ten radau tik užrašą ant arenos durų, kad grupė dėl prastų oro sąlygų koncerto nesurengs. Todėl atlikėjo vadybininkai perkėlė pokalbį į Berlyną ir po dviejų savaičių nuo sutarto pirminio laiko, pakalbinti pietų Prancūzijos kompozitorių, prodiuserį ir muzikantą man vis dėlto pavyko.

Taigi, visiems manoMUZIKOS skaitytojams siūlome išskirtinį interviu su šiandienos elektroninės muzikos korifėjumi  – „M83“ siela ir kūnu – Anthony Gonzalesu.

Sveikas Anthony, kaip sekasi?

Labas. Džiugu, kad galiausiai turime progą pakalbėti. Žinau, kad turėjome susitikti Varšuvoje, tačiau, deja, mums nepavyko iki jos atvykti.

Sekasi neblogai. Šįvakar koncertuosime Berlyne.

Kadangi paminėjai Varšuvą, apie ją ir paklausiu. Ne paslaptis, kad turite daug gerbėjų Lietuvoje. Nemaža jų dalis vyko ir į „M83” koncertą Varšuvoje, kur jūsų pasirodymas buvo netikėtai atšauktas likus valandai iki jo pradžios. Kas nutiko?

Užstrigome Lenkijos keliuose. Tuo metu stipriai snigo ir dėl sudėtingų oro sąlygų patekome į avariją. Mūsų autobusas net negalėjo pakilti į kalną. Laikrodis mušė šeštą valandą vakaro, o mums dar buvo likusios daugiau nei dvi valandos kelio iki Varšuvos. Žodžiu, situacija buvo prasta…

M83 siela Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Tačiau pati grupė nenukentėjo?

Tikrai ne. Incidentas buvo menkas, tačiau jis palaidojo visas mūsų galimybes koncerto vietoje pasirodyti laiku. Užstrigome taip, kad dėl sniego ir slidaus kelio negalėjome pajudėti iš vietos. Galvojome bandyti kitaip nuvykti į Varšuvą, tačiau praktiškai visa įranga buvo autobuse, todėl supratome, kad nebeturime jokių galimybių.

Buvo velniškai apmaudu, nes labai norėjau surengti pasirodymą Varšuvoje. Tačiau tikiuosi, kad dar turėsime progą čia sugrįžti (aut. past. neseniai buvo pranešta, kad „M83“ taps vienomis pagrindinių Lenkijoje vykstančio vasaros festivalio „Heineken Opener” žvaigždėmis). Be to, tikiu, kad Lietuviai taip pat dar turės progą išgirsti mūsų muziką gyvai.

Pašnekėkime apie praėjusių metų gale išleistą „M83” albumą „Hurry Up, We’re Dreaming”. Tai – šeštasis grupės diskas, kurį įrašyti prireikė net trejų metų…

Sakai „net“? Nemanau, kad treji metai – ilgas laiko tarpas. Juk paprastai įrašius ir išleidus albumą, maždaug metus užtrunkama koncertiniame ture. Tad metus laiko muzikos praktiškai nekūriau. Po to prasidėjo permainos mano gyvenime – pakeičiau gyvenamąją vietą ir išsikrausčiau į Los Andželą. Šis procesas taip pat pareikalavo nemažai laiko.

Kita vertus, nenorėjau skubėti, todėl dirbau prie kitų projektų ir stengiausi išnaudoti laiką taip, kad sukurčiau kuo geresnį įrašą.

 

Naujausias albumas – trisdešimtmečio refleksija ir muzikos įtakų oazė

 

Esi minėjęs, kad apie dvigubą diską (būtent toks ir yra „Hurry Up, We’re Dreaming”) svajoji nuo tos akimirkos, kai išgirdai 1995- aisiais metais išleistą „Smashing Pumpkins” albumą „The Mellon Collie and The Infinite Sadness”. Jei tai buvo tavo svajonė, kodėl prireikė tiek laiko iki dvigubo „M83” įrašo išleidimo?

Tikro ir vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra. Taip, aš visada svajojau išleisti dvigubą diską, tačiau norėjau sulaukti tam tinkamo laiko. Nenorėjau skubėti… Įrašinėjant „Hurry Up, We’re Dreaming” jutau, kad tinkamas laikas yra būtent dabar. Taigi, prireikė dešimties „M83” gyvavimo metų tam, kad suvokčiau, jog atėjo tinkamas laikas dvigubo disko „gimimui“ (juokiasi).

Ar esi patenkintas albumo sėkme?

Žinoma. Džiaugiuosi, kad galiausiai pasisekė ir man. Žinai, pasijuntu nuostabiai, kai suprantu, kad mano muzikos klausosi tokia galybė žmonių. Mane žavi mintis, kad klausytojų ratas auga ir aš, galų gale, galiu drąsiai pasakyti, kad albumas buvo tikrai sėkmingas.

Albume yra keli su kitais atlikėjais  įrašyti kūriniai. Kuris iš jų tau yra pats mieliausias?

(mąsto) Nežinau… Jeigu rinktis privalu – rinkčiausi duetą su Zola Jesus. Ji yra mano gera draugė, todėl įrašinėjimas kartu buvo mielas ir betarpiškas. Kita vertus, aš jau kurį laiką esu didelis Zola Jesus muzikos gerbėjas. Jai, kaip sužinojau vėliau, taip pat labai patinka „M83”. Todėl susitikę Los Andžele iškart pajutome stiprų abipusį ryšį, lengvai radome bendrą kalbą ir „pagimdėme” kažką bendro. Dirbti su tokia talentinga muzikante kaip Zola Jesus buvo tikrai neįkainojama patirtis.

Galbūt ateityje „M83” gerbėjai gali tikėtis daugiau bendros tavo ir Zola Jesus kūrybos?

Ateityje galima tikėtis bet ko (juokiasi). Kaip ir sakiau, mėgstu jos muziką, todėl jeigu tik jai reikės pagalbos – aš tikrai padėsiu.

Papasakok apie muziką, kuri padarė didžiausią įtaką tavo praėjusių metų albumui.

Sunku išskirti vieną vardą. Tai albumas, atspindintis visą mano mėgstamą muziką. Klausausi septyniasdešimtųjų muzikos, tačiau mėgstu ir aštuoniasdešimtaisiais išpopuliarėjusias grupes (tokias kaip „Tears For Fears” ir t.t.). Žinoma, nesu abejingas ir moderniajai muzikai,  todėl šis albumas ir skamba moderniai. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Hurry Up, We’re Dreaming” – tai savotiškas mano muzikinių įtakų mišinys.

Viename interviu esi sakęs, kad šis albumas – tai tavo trisdešimties gyvenimo metų refleksija. Neklausiu ar tie trisdešimt metų buvo geri (nes jeigu vertinsime juos pagal albumą – reiktų sutikti, kad nugyvenai nuostabų laiką), tačiau paklausiu paprastesnio klausimo: ar tau liko neįgyvendintų tikslų ir ar esi užsibrėžęs kažką, ką privalai padaryti ateityje?

Aš esu laimingas. Nugyvenau nuostabius trisdešimt metų. Ko gero, šiame gyvenimo etape laimingesnis būti negalėčiau. Tačiau kalbant apie muziką, galiu drąsiai pasakyti, kad svajonių ir tikslų tikrai turiu. Nuo muzikos nepavargau, todėl mėgaujuosi tiek ją kurdamas, tiek ją atlikdamas. Žaviuosi galimybe keliauti, koncertuoti, įrašinėti ir tikiuosi, kad ši galimybė nuo manęs dar nenusisuks. Norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai.

Paminėjai muzikinius tikslus. Gal galėtum išduoti paslaptį, kas tai per svajonės?

Vienas iš tikslų yra akivaizdus (juokiasi). Labai norėčiau įrašyti garso takelį kino filmui. Dievinu kino filmus. Galiu prisipažinti, kad didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo ne dvigubas muzikinis diskas, bet būtent garso takelis. Tikiuosi, kad dabar, kai gyvenu Los Andžele, ši svajonė galės tapti realybe. Nesvarbu kokiam režisieriui – Davidui Lynchui, Todui Einsui, Terrence‘ui Mallickui ar kuriam kitam iš mano mėgiamųjų sąrašo. Tiesiog norėčiau padirbėti su garso takeliu filmui.

 

„Depeche Mode“ pamokos ir Los Andželo privalumai

 

Esi keliavęs ir koncertavęs su „The Killers”, „Kings Of Leon”, „Depeche Mode” ir kitais. Ką tau reiškė šios gastrolės?

Vien tik būti tokių grupių turo dalimi yra neįkainojama patirtis. O kelionės su „Depeche Mode”… (atsidūsta) Tai buvo kažkas neapsakoma. Jie yra gyvas kultas. Galimybė keliauti su jais – tai kur kas daugiau nei paprastos svajonės išsipildymas. Stebėdavau visus jų koncertus ir nuolat mokydavausi. Ir, tiesą sakant, iš kiekvieno pasirodymo išmokdavau kažko naujo. Jeigu manęs paklaustų, ar daryčiau tai darkart – nė nemirktelėjęs atsakyčiau teigiamai. Be abejo, apšildyti tokio masto grupę yra didžiulis iššūkis ir sudėtingas darbas, tačiau tai – nuostabi patirtis. Po turo su „depešais“ „M83“ tapo kur kas brandesniu projektu.

Turiu vieną paprastą asmeninį klausimą: mėgstamiausias mano „M83“ kūrinys – tai velniškai graži ir ilga daina „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” iš 2005- ųjų metų grupės albumo „Before The Dawn Heals Us“ . Kada paskutinį kartą ji skambėjo koncerte?

Prieš trejus ar ketverius metus kartu su Los Andželo Nacionalinės Filharmonijos orkestru.  Ją sunku atlikti, mat daina yra tikrai ilga ir harmoninga…

Galiu prisipažinti – „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” yra ir mano pati mėgstamiausia „M83” daina. Be to, šis kūrinys turi labai ypatingą vietą ir mano širdyje. Jį parašiau savo geriausiam draugui, kuris iškeliavo iš šio pasaulio. Tad šią dainą atlikti gyvai sunku dar ir dėl to, kad ji paliečia giliausią mano širdies dalį… Tampu pernelyg jautrus ir emocionalus skambant „Lower Your Eyelids To Die With A Sun“.

Amerika ir Prancūzija – dvi visiškai skirtingos šalys, kuriose tau teko gyventi. Ilgą laiką gyvenai Europoje, o prieš dvejus metus išsikraustei į Los Andželą. Papasakok apie esminius muzikinius šių šalių skirtumus.

Esi teisus sakydamas, kad didžiąją gyvenimo dalį aš praleidau Prancūzijoje. Ilgą šio etapo dalį gyvenau pietų Prancūzijoje, kur muzikinė scena buvo gana skurdi. Tačiau dvejus metus praleidau Paryžiuje – mieste, kuris muzika tikrai negali skųstis. Dabar gyvenu Los Andžele – vietoje, kurioje praktiškai kasnakt galiu džiaugtis gera muzika ir stebėti  gyvus pasirodymus. Gyvendamas čia jaučiuosi taip it kasdien dirbčiau su naujais muzikantais. Tai – labai įkvėpianti vieta, kurioje būti muzikantu yra tiesiog nuostabu. Neabejoju, kad persikraustymas į Los Andželą yra vienas teisingiausių mano muzikinės karjeros žingsnių.

Kuriu muziką mieste, kuris kvėpuoja muzika. Darau tai, kas man patinka ir tikrai galiu jaustis laimingu.

 

Turėjo tapti futbolininku

 

Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Muziką kuri visą gyvenimą, tačiau ar pagalvoji, ką veiktum, jeigu nebūtum muzikantu?

Manau, kad būčiau arba paruošiamosios mokyklos mokytojas, arba futbolininkas.

Futbolininkas???

Taip. Kodėl stebiesi?

Na, jei atvirai, tikrai nesitikėjau tokio atsakymo.

(juokiasi). Visą gyvenimą augau „futbolinėje” aplinkoje. Mano tėtis buvo futbolininkas. Mano senelis taip pat buvo profesionalus futbolininkas. Beje, mano senelis žaidė už nacionalinę Prancūzijos futbolo rinktinę 1966-ųjų metų pasaulio futbolo čempionate. Tad futbolas buvo praktiškai mano likimas, tačiau gyvenimas – pilnas staigmenų. Niekada nežinai ko iš jo tikėtis (juokiasi).

Lietuva neturi daug bendro su futbolu, tačiau pabaigai paklausiu klausimo, kurio klausiu visų savo pašnekovų: su kuo tau asocijuojasi žodis „Lietuva”?

Žinoma, kad su futbolu (juokiasi). Nicos klube, kurį aš ir palaikau, žaidė jūsų šalies futbolininkas Edgaras Jankauskas. Nepaisant to, kad jam ne itin gerai sekėsi, visgi jis žaidė už mano mylimą komandą.

Na o daugiau…? Tiesą sakant nežinau ypatingai daug apie Lietuvą. Tai šalis, kurią aš tikrai norėčiau aplankyti. Nedažnas mano bičiulis tavo šalyje yra buvęs.

Visai Lietuvai noriu pasakyti, kad svajoju kada nors surengti koncertą Lietuvoje ir labai tikiuosi, kad kažkada susitiksiu su savo muzikos gerbėjais jūsų šalyje.

 

Akimirka iš M83 koncerto (nuotr. grupės archyvo)

 

Gus Gus: vogti muziką – ne islandų bruožas

manoINTERVIU

„Gus Gus” – puikiai pažįstamas ir Lietuvoje ypatingai mylimas vardas. Per septyniolika savo gyvenimo metų islandai ne tik išleido 8 albumus, bet ir spėjo tapti savotišku elektroninės muzikos kultu visame pasaulyje.

Kovo 16 d.  „Gus Gus” ir vėl sugrįžta į Lietuvą. Teatro arenoje Vilniuje vienintėlį koncertą Baltijos šalyse surengsiantys šokių muzikos dievai pasirodymo metu žada sugroti ne tik pernai metais išleisto kritikų puikiai įvertinto albumo „Arabian Horse” dainų, bet ir kūrinius, kurie milijonams žemės rutulio mindytojų tapo pirminiais meilės grupei „Gus Gus” impulsais.

manoMUZIKAI pavyko pakalbinti pagrindinį grupės „Gus Gus” narį ir idėjinį lyderį Birgirą Þórarinssoną, plačiajai masei geriau pažįstamą Biggi Veira vardu.

Biggi, Į Lietuvą atvažiuojate anaiptol ne pirmą ir ne antrą kartą. Kas jus nuolat atgina į mūsų šalį?

(juokiasi). Priežastis paprasta – lietuviai nori išgirsti mūsų muziką gyvai. Jūsų publika yra tikrai puiki. Mums smagu žinoti, kad lietuviai mėgsta „Gus Gus”.

Kai paskutinį kartą koncertavote mūsų šalyje, jūsų pasirodymo laikas sutapo su Lietuvos krepšininkų pasirodymu Europos čempionate. Tuomet mūsų rinktinė žaidė su turkais, o jūs koncertavote katedros aikštėje. Akivaizdu, kad „Gus Gus” koncerto nepamatė tiek žmonių, kiek norėjo….

Žinau jūsų pamišimą dėl krepšinio, tačiau net ir tada žmonių susirinko labai daug. Sugrojome puikų koncertą, o tiems keliems tūkstančiams katedros aikštėje susirinkusių žmonių, regis, mūsų pasirodymas patiko.

Ar apskritai yra publika, kuriai „Gus Gus” groti smagiausia?

Neskirstau publikos į „gerą” ir „blogą”. Tačiau jei reikėtų atsakyti konkrečiau, galiu prisipažinti, kad mieliausia groti tiems žmonėms, kurie šoka ir įsijaučia į mūsų muziką.

Per „Gus Gus” gyvavimo laiką publika mus visada priimdavo nuoširžiai. Galbūt todėl, kad kiekviename koncerte atiduodame viską, ką galime.

Žinoma, publika skiriasi jei grojame festivaliuose, tik savo koncertuose ar keistuose vakarėliuose (kaip kad grojome praėjusį savaitgalį), tačiau kiekvieno pasirodymo metu mes mėgaujamės savo darbu. Pasitikime savimi, žinome, ką darome.

Gus Gus (nuotr. facebook profilio)

Per septynioliką „Gus Gus” gyvavimo metų, grupė ne kartą buvo susidūrusi su rimtomis problemomis: 2000 – aisiais grupę paliko net septyni nariai, o po septynių metų „pabėgo” ir „Earth” – pagrindinė grupės vokalistė. Ar tokių išgyvenimų metų nekilo noras mesti muziką šalin?

Tikrai ne. Sutinku, kad „Gus Gus” gyvenime buvo pavojų (o tie, kuriuos tu paminėjai, buvo išties labai rimti), tačiau niekada nemaniau, kad išgyvenimai gali mus paskatinti mesti muzikuoti.  Man patinka muzika ir aš visą laiką norėjau ją kurti. Muzika yra mano savirealizacija.

Žinoma, jei rinkoje pasikeistų situacija ir dėl vienų ar kitų priežasčių mūsų muzika taptų nebereikalinga, tuomet kažką galvočiau. Tačiau kol kas tikrai neįsivaizduoju savęs veikiančio ką nors kitą.

Biggi, tu „Gus Gus” narys esi nuo pat pirmos grupės įsikūrimo akimirkos. Prisipažink, ar per tuos septynioliką metų įvyko kokių nors esminių permainų (neskaitant minėtų kolektyvo išgyvenimų)?

Ko gero, esmines permainas galima įvardinti žodžiu „branda”. Mes suaugome ir sukaupėme kur kas daugiau patirties.

O kas nors liko nepakitę lyginant šiandieną ir „Gus Gus” gimimą 1995-  aisiais?

Tikrai taip. Tiek prieš septyniolika metų, tiek dabar mes žinome pačius geriausius būdus, kaip groti gyvai.

Ar „Gus Gus” turi savo mėgstamiausią muzikos sceną?

Geriausia vieta, kurioje man yra tekę koncertuoti – tai „Flex” klubas Vienoje. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį vertinu vietas – tai garso kokybė. „Flex” klube ji – neįtikėtina.

Ko niekada nepadarytum (net jeigu tau sumokėtų milijardą)?

Nežinau (mąsto).

Nors visgi žinau: aš negalėčiau ko nors nužudyti.

Tačiau tai nesusiję su muzika.

(juokiasi) tuomet nežinau. Matyt, kad muzikoje galėčiau padaryti bet ką.

GusGus (nuotr. H. Ragnarsson ir B. Kristjánsson)

Netgi sukurtum dainą Enrique Iglesias?

Aišku, o kodėl gi ne. Galėčiau sukurti dainą net ir Julio Iglesias (juokiasi)

Jeigu turėtum galimybę čia ir dabar išpildyti vieną su muzika susijusią svajonę – ko panorėtum?

Na ir paklausei… (mąsto). Ko gero, aš nebeturiu didelių muzikinių norų… (ilgai mąsto).

Norėčiau, kad į topus patektų įvairesnė muzika. Kaip ankstyvaisiais aštuoniasdešimtaisiais. Dabar topai yra labai monotoniški ir pernelyg komerciški.

Tai kilni ir globali svajonė.

Tikrai taip. Man tai tiesiog rūpi. Būtų įdomu, jei visos komercinės grupės padarytų metų laiko pertrauką ir užleistų vietą mažiau žinomiems kolektyvams topų sąrašuose.

Jei jau prakalbome apie muzikos industriją, tai papasakok, kokia buvo tavo reakcija į pokyčius muzikos rinkoje. Kalbu ne tik apie pasikeitusias muzikos distribucijos formas, bet ir apie muzikos komunikaciją, piratavimą ir kitus dalykus.

Geras klausimas. Žinai, man atrodo, kad tie pokyčiai vis dar vyksta. Reikia dar šiek tiek palūkėti ir pamatyti, koks bus galutinis šių pokyčių evoliucijos taškas.

Be abejo, visoms grupėms dėl akivaizdžiai nukritusių pardavimų atėjo ne patys lengviausi laikai. Man kaip muzikantui yra skaudu, kad žmonės siunčiasi muziką nelegaliai ir taip vagia iš savo mėgstamų atlikėjų, kurių fanais jie dedasi esą. Kita vertus, tokie muzikos vartojimo pokyčiai pastumėjo grupes rengti daugiau koncertų.

Na ir galiausiai – komunikacija. Net neabejoju, kad tiesioginė rinkodara  – tai nebetolima, bet pamatinė muzikos komunikacijos ateitis.

Paminėjai muzikos piratavimą. Ar pats siuntiesi muziką nelegaliai?

Tikrai ne. Aš perku muziką. Žinoma, atsitiktiniais būdais esu gavęs ‘nelegalios muzikos’, tačiau pats sąmoningai tikrai to nedarau. Kas mėnesį išleidžiu maždaug 100 eurų legaliai produkcijai. Manau, kad visi muziką mylintis žmonės turėtų turėti bent jau minimalų biudžetą, skirtą savo mėgstamai muziką įsigyti. Mane, kaip muzikantą, tikrai liūdina požiūris, kad muzika turi būti visiškai nemokama.

Šiuo klausimu esu velniškai laimingas, kad gyvenu Islandijoje. Mano šalies gyventojai visada mylėjo muziką, o pernai metais čia buvo nupirkta daugiau albumų nei bet kuriais kitais metais. Tai buvo rekordinis kompaktinių diskų pardavimo metas.

Keista… Juk Islandija, kaip ir didžioji dauguma pasaulio valstybių, susidūrė su nemaža finansine krize…

Esi teisus. Tačiau vogti iš kaimynų..? Ne. Tai ne islandų bruožas.

Jei jau prakalbome apie Islandiją, tuomet paklausiu tavęs apie šios šalies fenomenalumą: iš kur tokioje mažoje šalyje tiek daug nuostabių grupių? Nuo „Sigur Ros” – iki „Agent Fresco”, nuo „Gus Gus” iki „Feldberg”. Galima vardinti  ir  vardinti… Šalies, kurioje gyvena tik 300 tūkstančių žmonių, muzikos scena gali didžiuotis nesuskaičiuojama gausa dėmesio vertų atlikėjų.

Islandija – puiki terpė kūrybai. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Galbūt dėl to, kad esame atskirti nuo likusios žemyno dalies… Mums reikia kažkokiu būdu realizuoti savo menines svajones ir savo tikslus (juokiasi).

Tu kalbi tik apie muziką, tačiau aš galiu pasakyti, jog Islandija gali didžiuotis savo literatūra ir kitomis meno šakomis.

Mano šalis yra tikrai labai kūrybinga ir kūrybiška, tačiau vieno universalaus atsakymo į klausimą „kodėl” – tikrai neturiu.

Lietuva Islandijai visuomet ne tik puoselės šiltus jausmus, bet ir bus dėkingi už Lietuvos  nepriklausomybės pripažinimą. Jūs buvote pirmieji, kurie tai padarė tarptautinėje erdvėje. Ar atsimeni tuos laikus, kai tai įvyko?

Žinoma atsimenu. Nors tada buvau jaunas ir dar mokiausi universitete, jau sekiau sovietų imperijos žlugimą. Vyko dideli ir įsimintini įvykiai. Atsimenu, kad islandai jautėsi labai pakiliai… Juk mes buvome vienu žingsniu priekyje ir pirmi pasaulyje pripažinome Lietuvą. Tai buvo svarbu ne tik jums, bet ir mums.

Netrukus ir vėl apsilankysi Lietuvoje, kur „Gus Gus” pasitiks tūkstantinė jūsų muziką dievinančių žmonių minia. Turi puikią progą perduoti savo fanams mūsų šalyje linkėjimus…

Pasakysiu labai paprastai: bičiuliai, RUOŠKITĖS puikiam vakarui!!! Aš jam jau ruošiuosi. Labai laukiame susitikimo su jumis.

Ačiū už pokalbį. Susitiksime koncerte.

LT: Mirė „Flamingo“, Tegyvuoja „Mark Fiction“ (akustinis vaizdo klipas)

manoNAUJIENA

Pavasario pradžia Lietuvoje buvo paženklinta ne tik tirpstančiu sniegu ar ilgėjančia diena, bet ir grupės „Flamingo“ laidotuvėmis. Tiesa, „laidojant“ flamingus Marijos žemės viešosios erdvės neokupavo verkiantys roko muzikos mylėtojai, o „Stargazing“ singlo pardavimai (kaip jau tapo įprasta tokiais atvejais) tikrai nešoktelėjo į neregėtas aukštumas. Vakar iš Anykščių kilęs kolektyvas, viešai paskelbęs apie tai, kad „Flamingo“ vardas braukiamas iš Lietuviškos muzikos dabarties, pristatė savo naują projektą „Mark Fiction“. Negana to, net dvejus metus tylėję indie roko atstovai pasidalino ir pirmuoju savo naujojo projekto kūriniu „Perfect Song“.

Vakar ši žinia visą diena mirgėjo socialiniuose tinkluose ir muzikinėse naujienų portalų skiltyse. Vienus informacija apie ankstyvą „Flamingo“ agoniją liūdino, kitus – įkvėpė, o trečius, ko gero, paskatino kiek giliau pasidomėti naujosios marko fikcijos mūzos išraiška.

manoMUZIKA su „Mark Fiction“ spėjo „susipažinti“ kiek anksčiau. Be jokios pompastikos Vasario 4 dieną sutikę savo pirmąjį gimtadienį ir surengę jaukų uždarą vakarėlį, ant scenos sulaukėme netikėtų svečių. Akustinę gitarą ir metronomą į rankas pasiėmę „Flamingo“ vyrukai portalą manoMUZIKA.lt pasveikino tokiais žodžiais: „Sveiki, mes esam grupė „Mark Fiction““.

Prisipažinsime: likome nustebinti ir mes…Nes išgirsti šituos žodžius reiškė tą patį, ką reikštų sakyti, kad dangus yra žalias žiūrint į jo žydrą mėlynę.

Po trumpos žodinės introdukcijos visiems renginyje susirinkusiems žmonėms trijulė sugrojo vakar pristatytą dainą „Perfect song“. Tiesa, joje nesigirdėjo nei rimtų elektrinės gitaros rifų, nei mušamųjų ritmo, nei ištaigingos šiuolaikinės technikos garsų prisodrintos chemijos. Buvo tik trys ex „Flamingai“ ir maža  į manoMUZIKOS metų gimtadienį pakviesta saujelė žmonių.

"Mark Fiction" (nuotr. Jurijus Azanovas)

Taigi, labai džiaugiamės turėdami šį jaukų, akustiškai intymų naujos Lietuvos grupės „Mark Fiction“ pasirodymą, kuriuo dalinamės su Jumis (video galite peržiūrėti puslapio viršuje). Nukėlę kepurę prieš puikiai vakar debiutavusią grupę „Mark Fiction“, imame džiūgauti dėl atsigaunančios Lietuvos roko muzikos scenos ir….užduodame porą klausimų grupės lyderiui Žilvinui Sebeikai.

Žilvinai, kodėl mirė „Flamingo“?

Tikrai nesistengėme  „nužudyti“ „Flamingo“ . Viskas vyko savaime:  pastebėjome, kad stovime vietoje; atsirado nauji pomėgiai, užsiėmimai ir darbai… Galbūt tiesiog pavargom – vieni nuo kitų, nuo aplinkos ir nuo muzikos. Padarėme pertrauką, po kurios sugrįžti į produktyvias vėžias visiems kartu tiesiog nepavyko. Kadangi aš be muzikos gyventi negaliu, po kurio laiko vėl norėjau groti kartu…Tiesa ta, kad naują grojimo etapą kur kas lengviau buvo pradėti nuo balto popieriaus lapo nei taisyti anksčiau padarytas klaidas. Toliau šios temos vystyti bent jau kol kas tikrai nenoriu

Tuomet kas yra „Mark Fiction“? Kuo naujasis projektas skirsis nuo „Flamingo“?

„Mark Fiction“ – tai naujas mūsų muzikinio gyvavimo etapas. Kadangi mūsų kompanija susitraukė, visai grupei susirinkti ir kurti pasidarė daug paprasčiau nei anksčiau. Kiekvieno grupės nario indėlis ir muzikinis skonis naujuose kūriniuose juntamas daug aiškiau. Manau, kad tai labai praturtino mūsų muziką. Ji tiesiog tapo įvairiapusiškesnė. Kiekvienai naujai dainai galėjome skirti daugiau laiko,ir manau, kad tai klausytojai pajus.

„Mark Fiction“ muzika, lyginant ją su „Flamingo“. yra brandesnė.

Nors, greičiausiai „Mark Fiction“ nuo „Flamingo“ skirsis tiek pat kiek Noel’io  Gallagher’io paukščiai skiriasi nuo „Oasis“ (juokiasi).

Papasakok plačiau apie „Mark Fiction“ planus

Galiu pasakyti tik tiek, kad jau turime įrašę visą albumą, kuris visiškai netradiciniu būdu pasieks viešąją erdvę. Esam paruošę išskirtinę programą ir greitai surengsime pirmą savo debiutinį „Mark Fiction“ koncertą. Daugiau pasakoti negaliu (juokiasi). Galiu pasakyti tik tiek, kad neilgai trukus muzikos mylėtojus tikrai pasieks dar daugiau žinių iš „Mark Fiction“ stovyklos.

OutKast ateityje – nežinomybė

manoNAUJIENA

Vienas „Outkast” narių – ekscentriškasis Andre 3000 pranešė, kad „Outkast” neketina išleisti naujo albumo. Tai paneigė neseniai jo grupės kolegos Big Boi kalbas, esą naujas dueto albumas jau netrukus bus baigtas. Tai reiškia, kad net penkerius metus grupės gerbėjų laukiamo albumo teks dar ilgiau palaukti.

OuKast (nuotr. grupės facebook paskyra)

„Pastaruoju metu internete pasirodė nemažai kalbų apie naują „OutKast” albumą, tačiau galiu atsakingai pareikšti, kad kol kas naujo disko tikrai neplanuojame. Horizonte ir taip yra daug muzikos. Pastaruosius porą metų gyvenau ir džaugiausi kitais atlikėjais, kurie mane „pasigaudavo” ir sakydavo: „Ei, Andre, norėčiau, kad sudainuotum mano dainoje”. Šie metai buvo skirti būtent bendradarbiavimui ir tie atlikėjai palaikė mano gyvastį. Dabar planuoju savo solinį albumą. Tiesa, nežinau kada jis pasirodys. Na o kas liečia „OutKast”, galiu pasakyti tik tiek, kad nežinau nei kada, nei ar apskritai „OutKast” naujas albumas pasirodys”. – leidiniui „GQ” sakė Andre 3000.

manoMUZIKA primena, kad paskutinis „OutKast” solinis įrašas „Idlewid” buvo išleistas 2006 metais. Po dviejų metų – 2008- aisiais Big Boi sakė: „Mes ruošiamės pradėti dirbti prie naujo „OutKast” albumo”. Tačiau iki šiol šis duetas neišleido nieko naujo.

LT: Dueto „mmpsuf“ albumą „Retina“ išleis ir „sutemos.net“ (specialus grupės komentaras)

manoNAUJIENA

Vilniečių elektroninės muzikos duetas „mmpsuf“ prieš savaitę į pasaulį paleido antrąjį studijinį albumą „Retina“. Naują penkių kūrinių įrašą galima išgirsti, nemokamai parsisiųsti ar užsisakyti fiziniu pavidalu iš grupės internetinio tinklapio paspaudus čia. Šiuo puikiu lietuviškos muzikos įrašu dalinamės ir mes. Visą „Retina“ galite perklausyti tiesiog puslapio apačioje.

„mmpsuf“ (nuotr. iš grupės archyvo)

Pasirodęs vos praėjusią savaitę albumas buvo itin palankiai sutiktas muzikos žurnalistų, blogerių ir, žinoma, pačių klausytojų. Internetinėje erdvėje jau pasirodė keletas labai palankių įrašo apžvalgų. Negana to, „Retina“ buvo įvertintas tarptautinėje erdvėje – vasario 3 dieną, penktadienį, populiariausias dalinimosi muzika portalas SoundCloud išrinko „mmpsuf“ albumą „Dienos įrašu“ („SoundClouder Of The Day“).

Vakar duetas paskelbė, jog „Retina“ išleis ir jau daugelį metų IDM, ambient ir kitų elektroninės muzikos krypčių įrašus nemokamai leidžianti Lietuvos internetinė įrašų kompanija sutemos.net. Paprašyta pakomentuoti šią žinią, „mmpsuf“ vokalistė Eglė Sirvydytė specialiai portalui manoMUZIKA.lt sakė: „Mes esam labai laimingi. Didelė garbė ir džiaugsmas būti publikuotiem tokio rimto ir didelę elektronikos klausytojų pagarbą užsitarnavusio leiblo. Sutemos yra virtualios, tad mūsų albumas Sutemų dėka taip pat bus platinamas virtualiai ir, kas svarbiausia,  nemokamai visame pasaulyje. Tai bus tas pats albumo leidimas, tiesiog tokiu būdu tikimės, jog mūsų muzika bus išgirsta dar plačiau“.

manoMUZIKA.lt primena, jog duetą „mmpsuf“ sudaro Eglė Sirvydytė (vokalas, akustiniai instrumentai) ir Aivaras Ruzgas (elektronika). Grupė savo muzikinę ekspediciją pradėjo 2011 metų sausį, pasirodžius pirmajam grupės eksperimentinės muzikos leidiniui „Expeditors“.

When Saints Go Machine: nepamirškite – kažkur paslėptame slėnyje tikrai ganosi trikojis arklys

manoINTERVIU

„When Saints Go Machine“ – tai dar vienas puikus Skandinavijos kolektyvas, kurio muziką žmonės apibūdina labai įvairiai. Nuo synh pop iki alternatyvaus postroko elementų savo kūryboje turinčios grupės nariai, panašu, kad sau atrado kur kas priimtinesnį apibūdinimą, pavadindami savo muziką tiesiog „Alternativiąja popmuzika“.

"When Saints Go Machine" (nuotr. grupės archyvo)

Diskografijoje turinti du albumus, grupė iš Kopenhagos nėra išsikėlusi sau svieto lygintojo tikslų, tačiau pripažįsta, kad pirmas rimtas žingsnis tarptautinėje rinkoje jau yra žengtas: pasirašyta sutartis su nepriklausoma leidybine kompanija „!K7”, kurios dėka “When Saints Go Machine” tapo žinomi ne tik Danijoje, bet ir už jos ribų. Būtent šis leiblas šiemetinį danų albumą “Konkylie” išleido visoje Europoje, o jo atgarsiai pasiekė ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur grupė tapo itin mėgiama indie muzikos portalų lankytojų.

Sakyti, kad jau dabar “When Saints Go Machine” raško populiarumo vaisius ir maudosi šlovės vandenyse būtų mažų mažiausiai naivu. Tačiau lygiai taip pat naivu būtų teigti, kad šie ‘alternatyvios popmuzikos’ atstovai yra nežinomas vardas muzika besidominčių žmonių pasąmonėje.

Ne vienas apie kokybišką muziką rašantis tinklalapis (ar tinklaraštis) pernai metais išleistą grupės plokštelę “Konkylie” įtraukė į geriausių 2011- ųjų albumų sąrašus, o neretas melomanas šiuos unikalius danus įvardino kaip vieną didžiausių pastarojo laikmečio atradimų.

Tiesa ta, kad “When Saints Go Machine” – iš tiesų unikalus, nepakartojamas ir bent jau kol kas analogų muzikos padangėje tikrai neturintis kolektyvas. Tie, kas išgirsta pirmą kartą – nelieka jam abejingi ir nori klausytis jų daugiau, na o tie, kas įsigilina – įsirašo kolektyvo pavadinimą į savo muzikinę užrašų knygutę ir, įsigiję viską, ką iki šiol danai yra išleidę, ima laukti dar vieno muzikinio stebuklo.

Prisipažįstu, praėjusių metų gegužę išleistas “When Saints Go Machine” diskas “Konkylie” nepaliko abejingo ir manęs. Pradžioje jų muzika atrodė keista, kiek vėliau – įdomi, o po to tapo tiesiog nebeatskiriama mano 2011 metų dalimi. “Suvalgiau” viską, ką jie išleido ir supratau: jie groja taip gerai, kad dviejų albumų man negana. Ėmiau laukti stebuklo ir aš…

Belaukdamas stebuklo nusprendžiau pakalbinti “When Saints Go Machine” vokalistą ir idėjinį lyderį Nikolajų Manuelį Vonsildą. Perdavęs šiltus ‘daniškus’ linkėjimus visiems manoMUZIKOS skaitytojams, Nikolajus sutiko šnektelti ir apie savo grupę, šiandieninėje muzikos rinkoje žengiančią vis tvirtesnius žingsnius.

ALTERNATYVUSIS ‘POP’ IR LAIMINGI LEIDĖJAI

 

Vienintėlė danų grupė, kurią iki šiol manoMUZIKA kalbino yra „Efterklang„…

Geras jūsų pasirinkimas. Tai velniškai geras kolektyvas. „Efterklang” vyrukai – tikrai labai draugiški ir, kas be ko, puikūs muzikantai. Visuomet pasišnekame, kai su jais susitinkame kur nors mieste.

Sakyk, ar sudėtinga būti muzikantu Skandinavijoje? Visgi šio regiono muzika tampa vis įtakingesnė Europos muzikos rinkoje.

Tiesą sakant, niekada apie tai negalvojome. Esi teisus sakydamas, kad šiuo metu yra labai daug gerų skandinaviškų grupių, kurios populiarios visame pasaulyje. Tačiau užduodame sau paprastą klausimą: kodėl mums nebūti viena iš jų (juokiasi)?

Manau, kad mums pasisekė dėl to, kad esame grupė iš šio šiaurės regiono. Todėl atsakysiu paprastai: bent jau mums būti skandinavišku kolektyvu nėra sunku.

Ar „When Saints Go Machine” turi tikslų (ne tik Skandinavijoje, bet ir už jos ribų)?

Turim daug tikslų (galvoja). Tačiau pagrindinis – susirasti kuo geriau atrodančias merginas, uždirbti daugiau pinigų nei turi karalienė ir aprūpinti ateitimi mūsų vaikus (juokiasi).

Jei rimtai, tai mūsų didysis tikslas yra kurti muziką, kuri rūpi žmonėms.

Žinau kaip jūs susikūrėte, tačiau niekada negirdėjau apie TĄ lemtingą žingsnį, kurio dėka tapote žinomi užsienyje. Ar turite slaptą receptą kaip patekti į tarptautinę rinką?

Tikrai ne. Mums prireikė labai daug laiko, kad būtumėme pastebėti. Kiek atsimenu, “!K7” (grupės leidybinė kompanija – aut. past) išgirdo mūsų muziką „myspace“ tinklalapyje ir nusprendė apsilankyti “When Saints Go Machine” koncerte. Taigi, jiems patiko koncertas, atmosfera ir kūriniai kuriuos išgirdo (tiek mūsų pasirodyme, tiek ir mūsų profilyje „myspace“) .

Apskritai kalbant apie “!K7” galiu pasakyti, kad mums labai pasisekė. Kai pradėjome su jais kalbėtis apie leidybą – pasidalinome savo ateities vizija, kurios link mes norime judėti. Jiems patiko ir jie pažadėjo įdėti daug darbo, kad ta vizija taptų realybe.

Beje, negaliu nepaminėti ir dar vieno labai svarbaus fakto: “!K7” dirba labai geri žmonės

"When Saints Go Machine" (nuotr. grupės archyvo)

Ar esate patenkinti “Konkylie” pasirodymu pasaulyje? Ar galėtum sakyti, kad tai – sėkmingas albumas?

Į šį tavo klausimą atsakyti nėra lengva, kadangi nėra vieno universalaus albumo „sėkmės mato“. Mums, kaip grupei, tai buvo geras albumas ir esame laimingi jo pasirodymu ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje rinkoje. Todėl jei šis matas tinka – tuomet, be abejo, galiu sakyti, kad “Konkylie” – sėkmnigas diskas.

O ar galėtum palyginti “Konkylie” su pirmuoju “When Saints Go Machine” albumu?

“Ten Makes a Face” (pirmasis grupės studijinis albumas – aut.past) buvo savotiškas pažintinis darbas. Stengėmės pažinti vienas kito galimybes ir daug eksperimentavom.

Tuo tarpu “Konkylie” tapo mūsų ‚tikruoju‘ įrašu. Visi žinojome ko norime, todėl siekėme sukurti muziką, kurią norėjome pajusti patys. Šiame albume kiekviena daina turi didžiulę prasmę ir tą pačią vieningą idėją.

Kaip apibūdintumėte savo muziką?

Mes ją vadiname alternatyvia pop muzika. Tačiau kiekvienas gali ją vadinti taip, kaip nori. Mūsų tikslas – padaryti taip, kad mūsų kūryba būtų gero teksto, stiprios melodijos ir keistų prieskonių mišinys

TIKSLAS – ATRASTI TVIRTĄ VIETĄ PO SAULĘ

 

Kas jus įkvepia?

Mus įkvėpia viskas, kas mus supa. Jei kalbi apie muziką konkrečiai, tai kiekvienas iš mūsų išsirinkome po „grupę – mūzą“: „Sun Ra“, „Daft Punk“, Patti Smith ir „Les Baxter“.

Ką įvardintum kaip geriausią iki šiol įgyvendintą „When Saints Go Machine“ darbą?

Nežinau. Manau, kad pats geriausias dalykas yra faktas, kad mes ir toliau gyvename muzika.

Jei galėtum išsirinkti tris muzikantus ir/arba prodiuserius, su kuriais norėtum dirbti – kuriuos rinktumeisi?

lgai nemąstyčiau (juokiasi). Laurie Anderson, Rickas Rubinas ir Geoffrey Barrowas

Kokius Danijos kolektyvus mėgsti ir ką galėtum parekomenduoti Lietuviams?

Turime tikrai daug gerų grupių. Tačiau jei prašai mano nuomonės, ko gero išskirčiau „Thulebasen“, „Monkey Cup Dress“, „Choir of Young Believers“, „Xander“

Ką apskritai manai apie šiandieninę muzikos rinką?

Žinai, vis mažiau ir mažiau galvojame apie industriją kaip apie visumą. Mūsų tikslas – atrasti čia kad ir mažytę, bet tvirtą savo vietą. Be abejo, kaip atlikėjai turime žinoti rinkoje veikiančias schemas, tačiau stengiamės susikoncentruoti tik į muziką, o ne į tai, kas vyksta aplink.

Pastaruoju metu ypatingai išaugo kova su piratavimu. Ką pats apie tai manai? Ar siuntiesi muziką nelegaliai?

Labai retai. Nelegaliai muziką siunčiausi keletą kartų. Tačiau jei išgirstu ką nors man patinkančio – visuomet einu į parduotuvę ir perku fizinę laikmeną, mat noriu paremti man patinkančią grupę. Tiesa, esu senamadiškas ir dažniausiai perku vinilinę plokštelę.

NORI PAMATYTI LIETUVĄ

 

Kokie buvo tavo įsimintiniausi praėjusių metų įvykiai?

”Nissenenmondai” pasirodymas Kopenhagoje ir “Portishead” koncertas Roskildes festivalyje

"When Saints Go Machine" (nuotr. grupės archyvo)

Geriausių tavo 2011 metų albumų top 5?

St. Vincent – strange mercy

Iceage – New Brigade

Colin Stetson – New History Warfare vol. 2 Judges

Björk – Biophilia

Shabazz Palaces – Black Up

Apie ką pirmiausia pagalvoji kai išgirsti žodį “Lietuva”?

Apie savo gerą bičiulį šokanti su tradiciniais daniškais apdarais gražiose Vilniaus senamiesčio gatvėse (juokiasi)

Tiesą sakant, labai norėčiau apsilankyti jūsų šalyje, tad jeigu Baltijos šalių koncertų organizatoriai parodytų susidomėjimą – manau, kad tikrai atvažiuotumėme ir ne tik surengtumėm koncertus, bet ir pamatytumėm jūsų šalį bei susipažintumėm su jos istorija.

Gal pabaigai nori ką nors perduoti “When Saints Go Machine” fanams Lietuvoje?

Žinoma. Ačiū, kad mūsų klausotės (juokiasi). Ir nepamirškite, kad kažkur paslėptame slėnyje tikrai stovi trikojis arklys…

 

 

 

Feldberg – Lietuvos istoriją žinantys Islandai su skandinaviškos pop muzikos prieskoniu

manoINTERVIU

Kai muzikinėse diskusijose kalba pasisuka Islandijos link, ko gero didžioji dalis diskusijos dalyvių mintyse ištaria Björk ir „Sigur Rós“ vardus. Tačiau tie, kuriems ugnikalnių ir mistikos šalis asocijuojasi ne tik su nuostabia gamta, unikalia kalba ir nuoširdžiais žmonėmis, puikiai žino, kad viso labo apie 300 tūkstančių vietinių gyventojų turinti valstybė garsėja unikalia muzika ir…. Puikių grupių kiekiu. Fenomenalu, tačiau šalis kurioje gyvena mažiau žmonių nei Kaune, pasauliui dovanoja tokią galybę geros muzikos, kuria sunku būtų pasigirti net ir gilias muzikines tradicijas turinčiai tautai. Žinoma, toks Islandų produktyvumas, pasak mano pašnekovo, taip pat turi pagrindimą: ilgos naktys ir pakankamai atšiaurus mikroklimatas verčia žmones ieškoti laisvalaikio ir “šildymosi” būdų. O Juk ne daug kas šildo geriau negu muzika…

"Feldberg" (nuotr. grupės archyvo)

Būtent todėl Islandų nestebina faktas, kad vienas atlikėjas gali groti dviejose, o kartais net ir trijuose kolektyvuose. Šalyje, kurioje ‘visi vieni kitus pažįsta’ muzika tapo ne tik kultūriniu varikliu, bet ir gyvenimo būdu, neatsiejamu nuo šviesiaplaukių ir nuoširdžių Atlanto vandenyno šalies žmonių kasdienybės.

Šiandien, kalbėdami apie Islandijos muzikinę sceną ir vardindami šios šiaurės šalies muzikinius pasidižiavimus, tikrai nuošalyje negalime palikti grupės “Feldberg” , praėjusio dešimtmečio pabaigoje tapusios ryškia Islandijos muzikos dalimi.

Einaro Tönsbergo ir Rósos Birgittos duetas 2009 metais išleido savo debiutinį albumą “Don’t Be A Starnger”. Po metų “Feldberg” nominuojami net trims prestižiniams Islandijos muzikos (IMA) apdovanojimams,  o už daina “Dreaming”atsiima statulėlę “Geriausio metų kūrinio” kategorijoje. Jau netrukus “Dreaming” tampa neoficialiu Islandijos himnu, mat būtent šis kūrinys yra pirmasis, suskambantis “Icelandic Airways” lėktuvuose šiems nusileidus Reikjavike, o duetu pradeda domėtis įvairios leidybinės kompanijos už šalies ribų. 2011- ųjų metų pradžioje “Felbderg” pasirašo sutartį su nedideliu Airijos leiblu “Smalltown Records”, kuris išleidžia debiutinį dueto diską Jungtinės Karalystės, o tuo pačiu ir viso senojo žemyno rinkai.

Taip grupė tampa vis labiau žinoma ir, be jokios abejonės, mylima…

Lyrišką, kokybišką ir labai mielą ausiai pop/dream pop muziką kuriančios grupės idėjinį ir kūrybinį vadą Einarą Tönsbergą užklupau dirbantį prie naujų jo ir Rosos dainų, kurios bus įtrauktos į dar šiemet pasirodysiantį antrą “Feldberg” studijinį albumą. Dar kartą pagrindęs “nuoširdžių ir mielų islandų” mitą, muzikantas su manoMUZIKOS skaitytojais mielai sutiko pasidalinti mintimis apie savo šalį, muziką, polėkį ir …. Ir nepabijojo pademonstruoti savo istorinių, su Lietuva susijusių žinių.

Sveikas gyvas, Einarai, kaip laikaisi?

Puikiai. Esu studijoje (Reikjavike).  Bandau užbaigti du naujus ateinančio albumo kūrinius. Visada smagu sukurti, įrašyti ir sudėlioti taškus ant naujos muzikos “i” (juokiasi).

Gal jau žinai kada pasirodys naujas “Feldberg” albumas?

Ketiname albumo įrašus užbaigti birželį. Tada jau viskas priklausys nuo mūsų leidėjų. Tikiuosi, kad rudens pradžioje albumas bus padėtas muzikos parduotuvėse (tiek Islandijoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje).

Pasirašėte sutartį su airių leidybine kompanija “Smalltown Records”, kuri jūsų debiutinį albumą “Don’t Be A Stranger” Jungtinėje Karalystėje išleido praėjus dviems metams ( 2011 m. vasarą) nuo jo oficialios pasirodymo datos jūsų gimtinėje. Ar nebuvo nuobodu tiek laiko dainuoti tas pačias dainas?

Logikos klausime yra (juokiasi)

Tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl man taip patinka nauja muzika (juokiasi).

O jei rimtai, pasakysiu tik tiek, kad jeigu žmonėms tos dainos patinka ir jie jų tikisi, manau, kad nėra nieko blogo jeigu jas dainuojame vėl ir vėl…

Kurią “Feldberg” dainą labiausiai pamilo Jungtinės Karalystės gyventojai?

“You And Me” ir, žinoma, “Dreaming”.

Vasarą leidotės į pirmą rimtą Europinį turą. Kaip sekėsi?

Buvo puiku. Koncertavome Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje.

Ko gero pats geriausias koncertas įvyko Paryžiuje, mat tame pačiame renginyje pasirodė dar kelios Islandų grupės. Kartu pristatėme savo šalies muziką.

Prisipažink, ar sunku būti muzikantu Islandijoje? Juk ši šalis – absoliutus fenomenas: joje viso tik trys šimtai tūkstančių gyventojų, o pasauliui jau esate pristatę tiek daug geros muzikos…

Žinai, islandai turi tokią nerašytą taisyklę… Mūsų šalyje labai ilgos žiemos, vėjuotos dienos ir tamsios naktys…todėl dar mokyklose besimokantys vaikai turi sugalvoti kaip praleisti savo laisvą laiką. Taip išeina, kad negalėdami žaisti lauke jie susirenka, muzikuoja kartu ir “pagimdo” naujas grupes.

Beje, yra visiškai normalu, kad Islandijoje tas pats asmuo groja net keliuose skirtinguose kolektyvuose.

Visai kaip ir tu?

Matau, kad puikiai viską žinai apie mane (juokiasi). Taip, visai kaip aš.

 

"Feldberg" (nuotr. grupės archyvo)

Jei jau prakalbome apie kitą tavo projektą, tuomet paklausiu ar ketini išleisti kažką naujo su “Eberg” (aut. past. – solinio Einaro projekto pavadinimas)?

Žinoma. “Eberg” taip pat nuolat juda pirmyn. Netrukus islandijoje pasirodys naujas šio mano projekto EP.

Na o jei paprašyčiau palyginti šiuos du projektus ir įvertinti jų svarbą tau, kaip kūrėjui. Kuri būtų svarbesnė?

Sunku atsakyti. Tiek “Eberg”, tiek ir “Feldberg” yra dvi neatskiriamos mano sielos dalys. Tai tarsi du skirtingi vaikai, kuriuos abu vienodai myliu.

“Feldberg” – labiau komercinis projektas, prie kurio dirba nemažai žmonių. Su juo, kaip žinai, mums pavyksta save pristatyti pasauliui. Tuo tarpu “Eberg” – daugiau eksperimentinis darinys, kuris man taip pat labai rūpi.

Galiu visai atvirai prisipažinti: ilgai klausiausi ir “Feldberg”, ir “Eberg”. Klausydamasis bandžiau jas palyginti ir man nepavyko. Toks jausmas, kad tai – du visiškai skirtingi kolektyvai. “Eberg” tikrai turi tą “specifinį” islandiško muzikinio tapatumo prieskonį.  Tuo tarpu ”Feldberg”, bent jau mano akimis, linksta skandinaviškos pop muzikos link.

Esi visiškai teisus. “Feldberg” turi ne islandiškos, o skandinaviškos muzikos prieskonį, “atkeliavusį” į mūsų muziką iš Švedijos ir Norvegijos.

Kai tik nusprendėme imtis “Feldberg” veiklos, klausėmės “Cardigans”. Todėl nepaisant to, kad norėjome būti absoliučiai unikalūs, tikrai negalime paneigti, kad ta grupė mums padarė nemažą įtaką.

Kol kas nesate ypatingai populiarūs Lietuvoje. Tačiau jei paprašyčiau tavęs trumpai pristatyti savo grupę, kokia būtų ta prezentacija?

…Na ir užklausei (galvoja ir juokiasi)…

Sakyčiau, kad “Feldberg” – tai šiek tiek susukta šampaninė pop muzika

Tai yra pirmas toks “Feldberg” muzikos apibūdinimas, kurį esu girdėjęs!!!

(juokiasi)

Rimtai… Muzikos kritikai ir žinovai jūsų grojamą stilių apibūdina labai įvairiai – nuo dream pop ir pop rock iki skandipop, tačiau niekas nesakė, kad tai – “susukta šampaninė pop muzika”.

(juokiasi). Tu mane prigavai, tad toks apibūdinimas buvo mano spontaniška improvizacija.

Iš tiesų mūsų muzika turi galybę apibūdinimų. Kai kuriems žmonėms apskritai nesvarbi stilistika. Jie tiesiog vadovaujasi “patinka/nepatinka” kriterijumi.

Beje, o kaip tu? Kaip tu apibūdintum “Feldberg” muziką?

O dabar tu prigavai mane…

(juokiasi)

Tiesą sakant vieningo apibrėžimo rasti negalėčiau. Sakyčiau, kad tai gražus pop roko ir dream pop mišinys, pagardintas skandinaviškos pop muzikos prieskoniu.

Skamba gerai (surimtėjęs). Tai – gan tikslus mūsų muzikos apibūdinimas.

Žinau istoriją kaip jūs su Rosa pradėjote muzikuoti kartu. Tačiau prisipažink, ar tada, kai kūrei savo pirmą dainą (jau kaip būsimo projekto “Feldberg” siela) ir supratai, kad kūriniui reikės moteriško vokalo, Rosos balsas buvo toks, apie kurį tu ir svajojai?

Tiesą sakant visiškai nežinojau Rosos iki tol, kol  man jos prireikė. Kurį laiką gyvenau Jungtinėje Karalystėje ir grįžęs į Islandiją težinojau tris vokalistes, kurios galbūt būtų galėjusios man padėti. Tačiau visos trys to padaryti tiesiog negalėjo (viena buvo išvykusi į laidotuves, kita atostogavo kažkur Islandijos salose, o trečia tiesiog dirbo).  Supratau, kad turiu vienintelę išeiti – paskambinti savo bičiuliams ir paprašyti rekomendacijos. Visi, kuriems skambinau, ištarė tik vieną vardą. Ir tas vardas buvo Rosa.

Rosa turi nuostabų, neįtikėtiną balsą, todėl vos tik jai pabandžius padainuoti, apniko jausmas, kad ta daina sukurta kaip tik jai.

Todėl į tavo klausimą galiu atsakyti vienareikšmiškai TAIP. Rosos vokalas buvo toks, apie kurį buvo galima tik pasvajoti.
„Gauti” Rosą buvo laimingas ir netikėtas atsitiktinumas.

"Feldberg" (nuotr. grupės archyvo)

Beje, o Rosa vis dar yra elektro dj?

Žinoma. Tai jos aistra.

Kaip ji reagavo į tokius gyvenimiškus pasikeitimus, kai grojant elektro tenka dainuoti lengvuose lyriškuose kūriniuose (kurie neabejotinai skiriasi nuo jos grojamos muzkos)?

Matai, ji yra melomanė. Ji myli muziką, ja domisi, ja gyvena ir ją puikiai išmano. Ji nėra įnikusi vien tik į elektro. Rosos idealė – Billie Holiday.

Manau, kad tai yra nuostabu. Jos muzikinis akiratis yra labai platus ir džiaugiuosi, kad ji savo muzikiniais atradimais pasidalina pavyzdžiui su manimi.

O tu pats ar turi muzikinių idealų?

Vaikystėje buvau apsėstas “Depeche Mode”. Juos tiesiog dievinau. Ir, turiu prisipažinti, kad jie ir dabar yra mano muzikiniai autoritetai.

Papasakok šiek tiek plačiau apie savo ateities planus. Pokalbio pradžioje minėjai apie šiemet pasirodysiantį albumą. Gal jau žinai ką darysi po to?

Norėčiau leistis į koncertinį turą ir reklamuoti naują diską. Tačiau kol kas stengiuosi susikoncentruoti į naujo albumo dainas ir negalvoti apie pašalinius dalykus. Noriu, kad mūsų naujas įrašas būtų kaip įmanoma geresnis.

Bet koncertuoti būtų smagu…norėčiau apvažiuoti Europą ir užsukti į Lietuvą.

Beje, kažkada vienas mano geras bičiulis parodė vieno Lietuvos miestelio nuotrauką (nepyk, bet tikrai neatsimenu miesto pavadinimo). Vaizdas buvo nuostabus. Todėl tikrai labai norėčiau apsilankyti jūsų šalyje ir ne tik surengti koncertą, bet ir ją pamatyti.

Beje, o ar žinai kad Lietuviai turi sentimentų ir silpnybių Islandijai?

Nejaugi?

Tikrai taip. Beveik prieš 22 metus mes tapome nepriklausomi….

(Einaras mane nutraukia ir greitakalbe išpyškina). Taip taip, jūs išsivadavote iš sovietų sąjungos, o mes buvome pirma valstybė, kuri pripažino jūsų nepriklausomą šalį.

Oho…tavo istorinės žinios tikrai puikios.

(juokiasi) šiek tiek domiuosi istorija. Tačiau, jei atvirai, labai didžiuojuosi, kad mano šalis buvo pirmoji, pripažinusi tavo šalį.

Mes irgi labai didžiuojamės ir labai džiaugiamės, kad Jūs buvote tie pirmieji, kurie padėjo mums pralaužti istorinius ledus.

Ačiū tau už smagų pokalbį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Wild Beasts: naujausias Coldplay albumas – katastrofa

manoINTERVIU

Kai šiais laikais kalba pasisuka apie britiškos roko muzikos autentiką ir išskirtinumą, vardinant pastarojo penkmečio Didžiosios Britanijos roko scenos atributus, Kendalio trijulė „Wild Beasts“ tiesiog negali būti nepaminėta. Treji metai – trys studijiniai albumai, kritikų liaupsės, su niekuo nesumaišomas išskirtinis muzikinis skambesys, vieta „Mercury“ nominantų sąraše, nebylus ir švelniai pamišęs požiūris į muzikos rinką… ir tai – tik keletas apibūdinimų, kuriais galima pradėti pasakojimą apie kolektyvą, kuris šiemet išleido nuostabų albumą „Smother“.

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

Laukinių pabaisų muzika netelpa į paprasčiausio indie roko apibrėžties rėmus. Tai vientisas subtilios muzikos derinys, kuriame galima atrasti ne tik indie ar art roko, bet ir dream pop garsų. Jungtinės Karalystės alternatyvios muzikos vėliavą nešančios pabaisos tapo neatsiejama britų muzikos scenos dalimi, be kurios XXI amžius tiesiog negali (ir, neabejotinai, negalės) būti įsivaizduojamas.

Neneigsiu – esu muzikinis britofilas. Šalies, kuri pasauliu padovanojo „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Oasis“, „Blur“ ir dar visą tuziną nuostabių atlikėjų, muzikos sceną seku jau labai seniai. Todėl vien tik suvokęs, kad turėsiu išskirtinę progą pakalbinti „Wild Beasts“ lyderį Haydeną Thorpe, susimąstau ir pagalvoju, ar aš iš tiesų nesapnuoju… Mano gyvenime „Wild Beasts“ – tai šiandieninės britų roko kultūros vėliavnešiai. Tai muzikinis unikumas, priverčiantis širdį plakti kur kas smarkiau vien tik išgėrus pirmąjį jo gurkšnį.

Beje, pokalbio su Haydenu priešistorę esu aprašęs koncerto Hamburge recenzijoje. Būtent ten (po „pabaisų“ pasirodymo) susipažinau su grupės lyderiu, kuris prižadėjo duoti išskirtinį interviu manoMUZIKAI (o tuo pačiu ir visai Lietuvai). Taigi, praėjo beveik mėnuo nuo vieno nuostabiausių šių metų muzikinio įvykio, kai lietingą besibaigiančio rudens popietę sutartu laiku paskambinau Haydenui. Beveik valandą laiko šnekėjomės apie viską: apie šiemetinę „Mercury“ apdovanojimų neviltį, apie kūrybinį „Wild Beasts“ potencialą, apie grupės tikslus, koncertinį turą ir… naujausią „Coldplay“ albumą „Mylo Xyloto“.

Sveikas Haydenai. Kaip laikaisi?

Labas. Smagu, kad pagaliau pavyko susisiekti. Papasakojau vadybininkui susitikimą su tavim Hamburge ir jis patikino, kad jokių problemų dėl interviu neiškils.

Laikausi neblogai. Fiziškai esame išsekę, dvasiškai – laimingi. Todėl jausmas dviprasmis.

Džiaugiuosi, kad mūsų šiemetinį albumą klausytojai sutiko labai pozityviai. Būtent todėl vis dar aktyviai koncertuojame. Na, o koncertinio turo metu visąlaik jauties it būtum kažkur anapus kasdienybės ir realybės. Toks tas mūsų gyvenimas dabar.

Girdėjau, kad užbaigę turą ilsėsitės. Ar tai tiesa?

Tikrai taip. Pakankamai greit įrašėme tris studijinius albumus. Todėl iškart pulti į studiją ir įrašinėti kažką naujo būtų mažų mažiausiai baisu. Mūsų gerbėjų lūkesčiai auga, tad nenorime susimauti.

Ankčiau įrašinėdavome todėl, kad reikėdavo. Dabar kuriame muziką dėl to, kad norime tai daryti. Todėl konfrontacijos tarp „norėti” ir „privalėti” bent jau šiuo atveju būti negali.

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

Jei jau prakalbome apie albumus, tuomet nenutoldamas nuo temos paklausiu paprasto klausimo. Klausydamas “Smother” bandžiau jį lyginti su prieš tai išleistais “Wild Beasts” albumais ir supratau, kad to daryti tiesiog neįmanoma. Paskutinis jūsų diskas – kur kas ramesnis, intymesnis ir netgi sakyčiau paslaptingesnis nei abu buvę prieš tai. Ar turėjote tokį tikslą?

Visiškai teisingai pastebėjai. Tačiau tai – natūralus procesas. Mes tiesiog pasikeitėme. 18 mėnesių koncertavome su savotiškai judriu albumu „Two Dancers”. Baigę turą supratome, kad norime sukurti kitokį diską – t.y. tokį, kuris atspindės mus kaip asmenybes.

Žinai, per šitiek muzikavimo laiko supratau, kad į pasaulį reikia „paleisti“ tokį albumą, kokį aš, kaip autorius, noriu girdėti.

„Smother” – tai įrašas apie grupę „Wild Beasts”. Čia sudėtos mūsų emocijos ir potyriai: ir liūdesys, ir įtampa, ir draugystė, ir išsiskyrimas. Tai – savotiška mūsų minčių ir išgyvenimų dokumentika.

Jeigu įprastose dainose apie meilę yra arba juoda, arba balta (kitaip tariant arba „Aš tave myliu”, arba „Aš tavęs nekenčiu”), tai šiuo atveju mes galvojome visiškai priešingai. Negali būti pasirinkimo „arba/arba”. Tai – kompromisas ir galimybė laviruoti.

O kodėl iš šio albumo dainų sąrašo „išmetėte” tokius gerus kūrinius kaip „Smother” arba „Thankless Thing”?

Matyt todėl, kad kai kurie kūriniai tiesiog tampa kitų dainų sukūrimo varikliais. Rašai vieną dainą ir galvoji apie kitą, kuri galbūt turėtų tapti naujo kūrinio sukūrimo idėja. Kūryba – nuolatinis procesas.

Būtent taip atsitiko ir su „Smother” bei „Thankless Gig”. Žmonės klausėsi mūsų albumo ir gavę šias dvi dainas paprasčiausiai suprato, kodėl jos yra ir iš kur jos atsirado

Bet tai velniškai puikios dainos!

Ačiū. Mes tikrai didžiuojamės savo „b pusėmis” (aut. past.  dainomis, nepatekusiomis į albumą). Mano mėgstama grupė „The Smiths” išleido atskirą „b-saidų“ albumą, kuriame esantys kūriniai yra netgi geresni už singlus.

Gimei ir augai Kendalyje – mieste, kuris neturėjo rimtos muzikinės scenos (kaip Liverpulis, Mančesteris ar Londonas). Kaip tokioje muzikai nederlingoje vietoje gimė „Wild Beast”?

Mes visuomet mylėjome muziką. Išsikėlėme sau tikslą kurti tokią muziką, kuri kalbės apie mūsų gyvenimus, mūsų kraštą, mūsų egzistenciją. Taigi, susitikome ir neilgai trukus mūsų pomėgis tapo pagrindine veikla, nuo kurios priklausome. Muzika tapo mūsų darbu ir gyvenimu. Mūsų siekis buvo daryti tai, ką norime daryti, ir daryti tai kaip įmanoma geriau.

Kol kas „Wild Beasts” mačiau vienintėlį kartą – t.y. Hamburge. Kai susitikome su tavimi ten, sakiau, kad mano akimis, viskas buvo puiku, išskyrus publiką… Žmonės stovėjo kaip statulos. Neįsivaizduoju, ar tai santūriųjų vokiečių būdo bruožas, ar mėnulio fazė… Prisipažink, ar labai sunku groti tokiai publikai?

Publika būna įvairi. Jei minia daugiau juda – daugiau ant scenos judame ir mes.

Muzika nebūtinai turi būti atlikta preciziškai tiksliai. Svarbu, kad ji tiesiog skambėtų taip, kaip turi skambėti tuo metu… Tai ir improvizacija, ir netikėtumai, ir dar daug dalykų, kuriuos sudėjus į vientisą visumą galime gauti koncerto grožį. Tad abu dalykai yra sąlygojami vienas kito – t.y. minia daro įtaką mūsų grojamai muzikai, o muzika – susirinkusiai publikai.

Tiesa, o kas koncerte nutiko su „Loop The Loop” (tai buvo vienintėlė daina, kurią „Wild Beasts” kažkodėl nutraukė ir pradėjo groti iš naujo)?

Mūsų koncertuose labai retai nutinka taip, kad dainą stabdytumėm ir pradėtumėm iš naujo. Visgi manau, kad tai yra pateisinama.

Kartais pradedi groti kūrinį, tačiau nepajunti jo dvasios. Tokiu atveju yra kur kas geriau ją pradėti iš naujo nei mechaniškai groti toliau.

Publika nusipelnė girdėti dainą su jos nuotaika, o ne automatinį jos atlikimo variantą.

Šio turo metu buvote ir Australijoje, ir Amerikoje, ir praktiškai visoje Europoje. Dabar esate Jungtinėje Karalystėje. Kaip apskritai praėjo turas? Gal galėtum išskirti geriausius jo koncertus?

Turas buvo tikrai puikus.

(mąsto). „Pitchfork” festivalis Paryžiuje buvo nuostabus. Visų pirma, tai – naujas įvykis. Amerikiečių indie muzikos portalo festivalis Paryžiuje. Minia buvo fantastiška, atlikėjų sąrašas – puikus. Regis, nieko netrūko.

Taip pat įstrigo pasirodymas „Glastonbury” festivalyje, kur „Park” (alternatyvios muzikos) scenoje buvome pagrindinė grupė. Tai buvo jaudinanti akimirka, kadangi nešėme atsakomybę – turėjome tarsi užbaigti visą vakarą.

Ar įmanoma palyginti pasirodymus čia – senąjame žemyne ir pasirodymus anapus Atlanto?

Sakyčiau, kad reiktų atskirti Europą nuo Didžiosios Britanijos. Taigi, likusioje Europos dalyje ir JAV mes atsipalaiduojame, koncertuojame vedini savotiškos misijos įrodyti, kad esame geri, kad nesame tiesiog indie grupė, kuri  nusprendė pervažiuoti pasaulį. Mes norime įrodyti savo vertę.

Tuo tarpu čia, namuose, yra kitaip. Žmonės žino mūsų muziką, ją pažįsta, todėl ant scenos lipame su tikslu įrodyti, kad vis dar esame geri. Tai – kiek sunkiau, todėl priverčia mus jaudintis.

TREJI ALBUMAI PER TREJUS METUS

Per trejus metus išleidote tris albumus. Visi albumai susilaukė kritikų pripažinimo, žmonių  meilės ir šlovės. Atskleisk paslaptį, kaip jūs galite būti tokie produktyvūs?

Industrija pati sukūrė nerašytą „ciklo“ taisyklę, esą albumas turėtų pasirodyti kas dvejus ar trejus metus. Rinka diktuoja savo nurodymus, mat tokio pobūdžio pauzės yra pamatuotos: reikia surinkti žmones, priversti juos groti kartu ir t.t.

Tačiau jei tu groji širdimi ir kuri (tikrąja to žodžio prasme) muziką – tau paprasčiausiai nereikia laiko rėmų. Tai svarbu. Tai įkvėpia. Tai skatina neužmigti ir kurti. Aš vadovaujuosi pastaruoju požiūriu, todėl man pakankamai paprasta ir lengva dirbti.

Manau, kad didžioji muzikantų dalis tiesiog praleidžia per daug laiko galvodami, ką jie turėtų pasakyti. Jie ieško didelių prasmių ir bando viską daryti išpūstai ir nenatūraliai (tarsi iš anksto tikėdamiesi šių pseudo minčių dėka užsitikrinti pripažinimą). Tačiau apie pripažinimą šioje stadijoje negali būti net kalbos: tu arba jauti tai, ką nori pasakyti, arba ne.

Manau didžiausia kūrėjų klaida yra pastangos nenatūraliai kalbėti apie didelius dalykus. Kam to reikia? Juk jei apie mažus dalykus kalbėsi nuoširdžiai ir tikrai, jie jau savaime taps dideli.

Tad štai kodėl jums dabar reikia kūrybinės pertraukos.

Ne visai. Šįkart pertrauką mes suvokiame kaip tam tikrą iššūkį.  Mes galėtumėm išleisti naują diską kitais metais, tačiau jaučiam, kad tam dar neatėjo laikas.

Tačiau ar jau turite kokių nors naujo albumo planų?

Žinoma. Žinau, kad tai bus tikrai labai pozityvus įrašas. Jis teigs gyvenimą. Manau, kad teigti liūdesį ir melancholiją muzikine prasme yra kur kas lengviau nei teigti džiaugsmą ir laimę. Todėl susidursim su rimtu iššūkiu, tačiau bandysime savo naujame albume teigti būtent pastarasias vertybes.

 

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

ŠIEMETINIS „MERCURY“ NOMINANTŲ SĄRAŠAS – NETEISYBĖ

 

Jus pripažino prieš porą metų, kuomet antrasis „Wild Beasts” studijinis įrašas „Two Dancers” pateko į 2009 metų „Mercury” nominantų sąrašą. Su „Smother” situacija buvo kiek kitokia: melomanai ir muzikos kritikai jūsų šiemetinį albumą pasitiko kaip šedevrą, tačiau tarp kandidatų į „Mercury” mes jo nematėme. Po to, kai buvo paskelbti nominantai, bemaž visi vienbalsiai trimitavo, kad jūsų nepatekimas į šį sąrašą – viena didžiausių šių metų neteisybių britų muzikos padangėje. Į šį sąrašą pateko tokie atlikėjai kaip Tinie Tempah ar Katy B, tačiau „Wild Beasts“ čia nebuvo. Ką apie šią situaciją manai pats?

Tai buvo savotiška frustracija. Pasijutome apgauti. Manau, kad tai buvo neteisybė. Tačiau tokia „Mercury” politika.

Ir netgi nepaisant šio mūsų sielas kankinusio liūdesio, mes tikrai nesijautėme pralaimėtojais. Tai mūsų nesužlugdė. Priešingai – šiemetinė „Mercury“ situacija „Wild Beasts“ pavertė piktesniais ir tvirtesniais. Mes ir vėl sukursime ką nors gražaus, ko muziką mylintis žmonės tiesiog negalės ignoruoti.

Tačiau nusivylėte…?

Be jokios abejonės. „Mercury” mūsų gyvenimą paveiktų kur kas labiau nei Tinie Tempah. Jam – tai paprasčiausias žaidimas, kurį laimėjęs jis nusipirktų dar vieną treninginių kelnių porą. Tuo tarpu mums tai – geresnio gyvenimo galimybė. Taip mūsų muziką išgirstų dar daugiau žmonių

Visgi prisipažink – kas buvo tavo favoritai šiemetiniuose mercury?

Prisipažinsiu, kad tikėjau, jog laimės Adele. Šie metai priklausė jai.

Kas tave labiausiai priverčia didžiuotis, kai pagalvoji apie „Wild Beasts”?

Aš didžiuojuosi, kad mūsų muzika pralaužė sienas ir „išėjo į pasaulį“. Didžiuojuosi, kad neturime tikslo kurti „rožinės amerikietiškos muzikos“ ir praradę tapatumą orientuotis į mases. Džiaugiuosi, kad į JAV važiuojame pristatyti save – unikalią anglišką muziką.

Manau, kad nėra nieko baisesnio, nei anglų grupė dainuojanti su amerikietišku akcentu. Jei nekalbi savo gimtąja kalba, jei savo šnekoje neturi savo tikrojo dialekto, tai ko esi vertas? Ką tu tuomet turi? Apie ką kalbi? Žinai, aš labai mėgstu „Kraftwerk”, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad kažkada pradėsiu dainuoti vokišku akcentu.

Grįžtant prie didžiavimosi galiu prisipažinti, kad didžiuojuosi dėl mūsų produktyvumo. Didžiuojuosi tuo, kaip mes kuriame ir įrašinėjame, paneigdami tas anksčiau mano minėtas muzikos rinkos nustatytas „ciklų taisykles“.

Didžiuojuosi ir dėl mažų dalykų… didžiuojuosi, kad nesiorientuojame į mases, kad nesiekiame masiškumo.

Jei tau reikėtų išvardinti tris geriausias „Wild Beasts” dainas. Ką pasakytum?

(mąsto). Iš kiekvieno albumo išskirčiau po vieną.

„Devil’s Crayon” iš „Limbo, panto”. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima sukurti gerą pop dainą. Iš „Two Dancers” rinkčiausi „This is our Lot”.  Tai kūrinys, kuriame atradome ritmą, šokį ir jėgą.

Ir, žinoma, „Loop The Loop” iš „Smother”. Tai daina, kurioje neįmanoma suvaidinti jausmo (beje, būtent dėl to aš ir stabdžiau ją tame koncerte, kuriame tu buvai).

"Wild Beasts" lyderis Haydenas Thorpe

COLDPLAY ALBUMAS – VIDUTINIO AMŽIAUS KRIZĖS REZULTATAS

Skaičiau tavo interviu metų pradžioje ir tu sakei, kad tau labai patiko „Kate Bush” albumas „Director’s Cut”. Metai juda į pabaigą, todėl paklausiu paprasto klausimo: ar turi šių metų albumą – favoritą?

Negirdėjau daug naujų albumų. Didžiąją šių metų dalį praleidau keliaudamas iš koncertų į koncertus. O kelionėse ne visą laiką klausau muzikos. Kartais skaitau knygas, žiūriu filmus ir t.t.

Kita vertus, kai esu toli nuo namų (o toli nuo namų būnu dažnai), tada noriu klausytis tos muzikos, kuri man brangi – tos, kuri kažką primena. Kartais namus ir tas vietas, o kartais žmones kurių ilgiuosi. Tad jei atvirai, aš visuomet vėluoju su muzikinėmis naujienomis.

Ar kas nors tave muzikoje šiemet nuvylė?

(mąsto) Ko gero ne.

„X-Factor” auditorija mažėja, o tai yra nuostabi žinia. (juokiasi)

O šiaip jau muzikos industrija yra labai veržli. Joje yra tiek daug įvairių dalykų, kad sunku kažkuo pernelyg džiaugtis ar pernelyg skųstis. Tai – didžiulis į priekį judantis konvejeris.

Kaip tau „Coldplay” naujas albumas „Mylo Xyloto”? Ar jo jau klausei?

Žinoma. Manau, kad tai – viena didžiausių muzikinių šių metų nelaimių. „Mylo Xyloto“ – tai katastrofa. Šis diskas – tai vidutinio amžiaus krizės vaisius.

Kažkada „Coldplay” buvo nuostabūs kūrėjai. Jie man reiškė labai daug. Tačiau jie užstrigo gyvenimo filme…

Gaila, tačiau Chrisas Martinas ir kompanija tiesiog įsėdo į tą patį automobilį kaip ir „Black Eyed Peas”…

 

KALĖDOS – IŠSKIRTINIS APMĄSTYMŲ METAS

 

Netrukus Kalėdos. Ką jos reiškia tau?

Tai susitaikymo metas. Tai laikas, kai norisi būti drauge su artimais žmonėmis, sužinoti apie jų gyvenimą daugiau ir leisti laika šventiškai. Kalėdų metu „perkratau” savo gyvenimą. Prisimenu, kas įvyko per metus  ir pasiruošiu kitiems metams

Ar „Wild Beasts” kada nors įrašys Kalėdų dainą?

(Juokiasi) Visko gali būti. Man patinka Kalėdos. Ir Kalėdinės dainos taip pat… Žinoma, yra tragiškų kūrinių, tačiau yra ir labai gražių.

Ką norėtum pasakyti Lietuvai?

Labai džiaugiuosi, kad turiu progą kalbėtis su tavimi ir žinoti, kad mūsų pokalbis pasieks Lietuvos žmones. Apima neįtikėtinas jausmas, kai suvokiu, kad mūsų muzika keliauja toli, kad žmonės klausosi mūsų ir „maitinasi“„Wild Beasts” kūriniais. Tai – nuostabus ir galingas reiškinys. Muzika – tai stebuklas…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Efterklang: apie muziką, industriją, įkvėpimą ir…Lietuvos futbolo rinktinę

manoINTERVIU

Kai kalba pasisuka apie Skandinavijos muziką, dažnas melomanas su pavydu atsidūsta ir su širdies karteliu prabyla: “kad mums bent lašelį jų muzikinės išminties ir muzikinio polėkio”…

Šiandien skandinaviškas rokas, įgavęs tikrojo tapatumo formas, užima pakankamai rimtą vietą muzikos kultūroje, o žvelgdami į gausų muzikos žvaigždžių kalvės atlikėjų pasirinkimą, neabejotinai vienoje aukščiausių pozicijų rastumėm puikius skandinaviškos muzikos ambasadorius – roko grupę “Efterklang”.

Kūrybingi. Veržlūs. Įnoringi sau. Inovatyvūs. Draugiški. Tai – tik maža dalis epitetų tinkančių šios grupės apibūdinimui. Ilgą laiką patys “vadovavę” ne tik savo kūrybai, bet ir vadybai bei leidybai, pastąrąją sritį neseniai atidavė į puikios leidybinės kompanijos „4AD” (dirbančios su tokiais atlikėjais, kaip “The National”, “Bon Iver” ir t.t.) rankas. Panašu, kad dėl to gailėtis vyrukai tikrai negalėtų, nes apie trečiąjį “Efterklang” albumą “Magic Chairs” (išleistą praėjusių metų vasarį) sužinojo visas pasaulis. Muzikos kritikai mėgavosi inovatyviu ir subtiliu danų muzikniu skambesių, o kuklūs grupės vaikinai stebėjosi, kad pasauliui patinka tai, kas patinka jiems – nuoširdi, kitokia, bet labai jautri muzika.

Grupę “Efterklang” sudaro keturi nariai – Casper’as Clausen’as, Mads’as Brauer’is, Thomas’as Husmer’is ir Rasmus’as Stolberg’as. Susikūręs prieš dešimtmetį, kolektyvas neskubėjo “kepti” albumų vieną po kito, o nuosekliai dirbo ir stengėsi, padaryti taip, kad kiekvienas įrašas atspindėtų jų besikeičiantį požiūrį į gyvenimą. Svarbiausias grupės suformuluotas tikslas labai paprastas: kiekvienas įrašas turi skambėti kitaip, bet jis turi būti nuoširdus ir itin kokybiškas.  Tai pagrindžia ir savotiškai “kukli” kolektyvo diskografija: per dešimt metų išleisti trys studijiniai ir vienas gyvas albumas (beje, pastarąjį “Efterklang” įrašė kartu su Danijos kameriniu orkestru). Šiemet šie fenomenalūs muzikantai pasauliui pateikė puikų muzikinį filmą “An Island”, kurį galėjo rodyti viso žemės rutulio mindytojai kur tik panorėjo. Sąlyga buvo vienintėlė: reikėjo užsiregistruoti, parsisiųsti filmą, pažymėti žemėlapyje filmo rodymo vietą ir nufotografuoti filmo žiūrėjimo procesą.

Kad grupė tikrai rimtai žiūri į savo veiklą atskleidžia kolektyvo lyderis ir vokalistas Casper’as Clausen’as, kuris džiaugiasi galėdamas pasauliui dovanoti tą muziką, kurią jis kuria iš visos širdies. “Efterklang” žvaigždė nesutinka su muzikos apžvalgininkais, priskiriančiais grupę prie indie roką grojančių kolektyvų ir teigia, kad jie groja “alternatyvią orkestrinę pop muziką”. Jis per daug nepeikia muzikos rinkos, tačiau prisipažįsta, kad kuriant naujus įrašus svarbiausia yra atrasti naują vietą, kurioje muzikos kūrimo procesas galėtų tiesiog veržte veržtis.

Apie tai (ir ne tik) kalbėjau su Casper’u vėlų gegužės ketvirtadienio vakarą. Interviu metu Casper’as japonų restorane kirto suši ir laukė kažkokios daniškos grupės koncerto.

ManoMUZIKA: “Efterklang” gali būti vadinama viena sėkmingiausių Skandinavijos indie roko grupių: leidžiate puikius albumus, buvote koncertinėse gastrolėse su “The National” ir t.t. Kaip jums visa tai pavyksta? Daug atsitiktinumų ar tiesiog esate laiminga grupė?

Casper Clausen: Manau, kad būtų teisinga sakyti, jog mums šypsosi sėkmė. Visų pirma, esame laimingi dėl to, kad gaime daryti tai, ką mėgstame – t.y. kuriame ir atliekame savo muziką. Groti mėgstamą muziką ir iš to išgyventi – tai savotiškas svajonės išsipildymas. Taip pat mums kažkokiu būdu pavyko savo muzikiniame kelyje siekti užsibrėžtų tikslų: grojome ir dirbome su tais muzikantais, kuriuos tikrai mėgstame ir labai gerbiame. Sudėjus visus šiuos faktus tiesiog galiu pasakyti, kad esame laimingi.

Kaip apskritai nusprendėte kurti grupę? 

Mes tryse susitikiome aukštojoje mokykloje. Ten po truputį pradėjome kurti ir groti kartu. Vėliau susitikome kitus grupės narius, bandėme identifikuoti save ir savo muzikinius stilius ir galiausiai 2003 metais išleidome savo debiutinį EP. Nuo tada, žingsnis po žingsnio, kylome į viršų ir pradėjome leisti albumus. Susiklostė savotiška tradicija, kad albumai dienos šviesą išvysdavo kas trejus metus(Juokiasi).

Kaip apibūdintumėte savo muziką?

Tai – vienas sunkiausių klausimų. Jeigu reikėtų muziką apibūdinti trumpai, sakyčiau, kad mes grojame alternatyvią orkestrinę pop muziką.

Daugelyje muzikos portalų mus apibūdina kaip indie roko atstovus, tačiau tai netiesa. „Indie“ – labai platus terminas, kuriuo, pastaruoju metu manipuliuoja tiek muzikos vartotojai, tiek jos „tiekėjai“. Daugelis grupių gali vadintis tiesiog indie. Mano akimis, indie – tai savotiškas nepriklausomumas (nuo žodžio independent) ir alternatyva viename.

O kas Efterklang darė didžiausią įtaką?

Mums įtaką darė galybė atlikėjų. Tie, kas įdėmiau klausosi mūsų muzikos, ko gero jaučia, kad kiekvienas albumas yra kitoks ir kiekvieną albumą paveikė skirtingų atlikėjų kūryba. Pradžioje klausydavomės daug vokiečių elektroninės muzikos, kiek vėliau klausėmės klasikos ir tokių roko grupių, kaip “Radiohead”, “The National” ar Bjork.  Bet kuriuo atveju, klausomės labai daug ir labai įvairios muzikos, todėl vienintėlio inspiracijos šaltinio apibrėžti tikrai nebūtų įmanoma.

Paminėjai “The National”. Tai – neabejotinai viena geriausių pastarųjų metų roko grupių. Kaip pavyko koncertinis turas kartu su jais?

Tai buvo savotiškas festivalinis turas, kuomet koncertavome su jais, su Owen’u Pallet’u ir kitais. Buvo ir įdomu, ir linksma. Kalbant apie “National”, galiu pasakyti tiek, kad su jais yra tiesiog malonu būti kartu. Mes esame ne tik dideli jų talento gerbėjai, bet ir geri draugai, todėl visada yra gera kartu leisti laiką.

Papasakok apie “An Island” – filmą, kurį kūrėte kartu su režisieriumi Vincent’u Moon’u. Kaip gimė šio filmo idėja? Kodėl nusprendėte jį rodyti visame pasaulyje? Juk tereikėjo užsiregistruoti jūsų puslapyje ir filmą galima buvo rodyti visur – nuo kino teatrų iki paskirų vakarėlio vietų?

Pati filmo idėja gimė tada, kai susitikome su Vincent’u Moon’u. Jau esame šiek tiek dirbę kartu prieš pora metų, todėl žinojome vieni kitų galimybes. Mums patiko dirbti kartu, mes matėme kaip jis kūrė video klipus mūsų kolegoms ir, kas svarbiausia, jis tikrai norėjo dirbti su mumis. Todėl, kai išleidome “Magic Chairs” (aut. Past. Praėjusių metų “Efterklang” albumas), supratome, kad būtų neapsakomai miela grįžti ten, kur mes užaugome – į salą, kurioje viskas tikra ir labai labai sava… Taip gimė “An Island”.

Ar buvote patenkinti filmo parodymais visame pasaulyje?

Žinoma. Tą filmą žmonės žiūrėjo visur – nuo Kosta Rikos iki Indijos. Jeigu neklystu, pasibaigus galimybei tą filmą rodyti oficialiai, mūsų tinklalapio statistinia duomenys parodė, kad “An Island” buvo peržiūrėtas apie 1200 kartų. Jei atvirai, mes buvome ypatingai nustebę dėl tokio didelio kiekio filmo  peržiūrų. Iki filmo pasirodymo tikėjomės, kad jis bus parodytas kokius du šimtus kartu…Buvo nuostabu mūsų gerbėjai pamilo šį filmą ir apie jį kalbėjo tik gerus žodžius.

Bet tai buvo ir puiki jūsų marketinginės kampanijos dalis

Žinoma, šio filmo dėka “Efterklang” tapo kur kas labiau žinomi. Į mūsų koncertus rinkosi daugiau žmonių, o mūsų muzikos poreikis taip pat išaugo. Tačiau žinomumo didinimas tikrai nebuvo pirminis tikslas. Filmo idėja buvo labai tyra ir labai gryna. Negalvojome apie tai, kur ir kiek “An Island” bus žiūrimas. Norėjome su Moon’u sukurti kažką gražaus ir mielo. Tolimesni žingsniai sekė kaip savotiški mūsų naivumo padariniai. Filmas sukurtas, o ką su juo daryti – nebežinojome (juokiasi). Tada ir nusprendėme, kad žmonės, kuriems mes įdomūs, gali filmą tiesiog parsisiųsti ir peržiūrėti patys. Sudarėme pasaulio žemėlapį ir leidome žmonėms siųstis filmą nemokamai. Prašėme jų vienintėlio dalyko – pažymėti žemėlapyje vietą, kurioje filmas bus žiūrimas ir atsiųsti nuotrauką iš jo peržiūros vietos. Na o apie pabaigą jau šnekėjome…

“An Island” – buvo savotiškas “Magic Chairs” tęsinys, kuriame naujai –  suskambo mūsų naujausi kūriniai.

Paminėjai “Magic Chairs” – paskutinį savo albumą, kuriam liaupsių negailėjo ne tik grupės gerbėjai, bet ir  muzikos kritikai. Kuo jis brangus pačiai grupei?

Visų pirma – jis kitoks. Brandus ir gyvas. Gyvas dėl to, kad daug laiko leidome koncertuodami ir norėjome, kad jo kūriniai tiktų gyviems pasirodymams. O brandus todėl, kad stipriai analizavome ką iki šiol darėme blogai.  Jame susipina viskas – tai, ką mėgstame ir kuom gyvename mes su šiuolaikine pop muzika, be kurios mūsų era tiesiog būtų neįmanoma.

Prieš dvejus metus kartu su kameriniu Danijos orkestru įrašėte ir nuostabų gyvą albumą. Kodėl būtent tokio pobūdžio įrašas?

Viskas labai paprasta. Orkestro vadybininkas mūsų paklausė ar mes nenorėtumėme sukurti ko nors kartu su jais. Buvome ką tik išleidę “Parades” (red. Past. Antrasis „Efterklang“ albumas, išleistas 2007 metais), stovėjome, kaip maži vaikai, apkabinę plokštelę ir nežinojome ką su ja daryti (juokiasi). Nebuvome gyvai atlikę jokio kūrinio, todėl pagalvojome: kodėl gi ne? Ėmėmes aranžuočių ir taip, žingsnis po žingsnio, gimė mūsų gyvas albumas, kuriuo mes tikrai labai džiaugiamės.

Na o ar jau pradėjote galvoti apie naująjį albumą?

Oooooo… (atisdūsta). Manau mums reiktų truputi pailsėti. Labai ilgai koncertavome, todėl pavasaris ir vasara bus atiduota išsvajotam poilsiui. Po to reiks galvoti kaip visiems susirinkti ir sėsti prie naujos medžiagos.

Be to, turiu užbaigti nebaigtus darbus ir parašyti rusų kalbos darbą.

Rusų?

Na taip. Tiksliau ne visai taip (juokiasi). Turiu parašyti darbą, kuriam reikia rusų leidimo. Bet gal nesivelkime į detales…

O ar žinai kad ir Lietuvoje mūsų karta vis dar moka kalbėti rusiškai?

Žinoma, kad žinau. Žinau ir jūsų istoriją, ir tai, kad buvote okupuoti sovietų puse amžiaus.

Manau, kad daugelis Lietuvių Tavo žiniomis bus sužavėti.

(juokiasi)

Ar “Efterklang” turi savo tikslus?

Žinoma, kad turime.  Visada norime daryti kažką naujo. Visada norime įsilieti į tuos projektus, kuriais žavimės patys.

Kai kuriame albumą, mūsų tikslas visada yra atsispirti nuo vis kitokio pagrindo. Trokštame atrasti kažką naujo ir tas naujumas turi būti esminis mūsų kiekvieno albumo raktas.

Todėl kalbant apie ateinantį albumą, jau dabar galiu pasakyti, kad mums bus labai svarbu atrasti tinkamą vietą, kurioje kursime ir “statysime” naująjį savo darbą.

Klausimas “ne į temą”: jei tau reikėtų būtinai pasirinkti vieną iš trijų, ką pasirinktum – “Coldplay”, “Muse” ar “Stereophonics”?

Neabejotinai “Stereophonics”.  “Muse” ir “Coldplay” klausiau nemažai. Ir, žinoma, abi grupes labai gerbiu. O štai “Stereophonics” išgirsdavau tik kartkartėmis. Manau, kad būtų tiesiog smagu.

Ką galvoji apie šiandienos muzikos industrija?

Vienareikšmiškai – šie laikai – tai pokyčių muzikos biznyje laikai. Kai apie tai galvoju, stengiuosi mesti visas liūdnas mintis šalin. Manau, kad esminis lūžis įvyks tada, kai muzikantai supras kaip, kodėl (ir ar apskritai reikia) leisti muziką.

Tikiu, kad pokyčių laikas muzikos industrijoje bus tik į naudą tiek mums atlikėjams, tiek ir pačiai rinkai.

Mes galime save išgirsti (tarsi veidrodyje) ir pamatyti ką mes darome. Žinoma, girdėti neužtenka. Reikia nuolat tai tobulinti.

Bet vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad būti šios industrijos dalimi – tai tikrai neįkainojama patirtis. Sutinku, kad joje yra daug mėšlo, tačiau šiandieninis vartotojas gali gauti kaip niekad daug geros muzikos. Ir tai – besikeičiančios rinkos pasekmė. Išmokime atskirti pelus nuo grūdų ir nebereikės liūdėti dėl muzikos biznio. Tol kol bus kuriama graži ir kokybiška muzika – tol jaudintis penelyg stipriai nebus prasmės.

Na ir pabaigai. Kokia pirma mintis tau šauna į galvą pagalvojus apie Lietuvą?

(giliai atsikvėpia ir pradeda juoktis)…Žinai, būsiu atviras: Jūsų nacionalinė futbolo rinktinė.

Futbolo rinktinė???

Taip. Nes tada, kai Danai tapo Europos Čempionais ir atvažiavo į Lietuvą žaisti su tuomet dar mažai kam žinoma Lietuva, mes tiesiog nesugebėjome jūsų įveikti (juokiasi). Pamenu, buvo skirtas 11 metrų baudinys į jūsų vartus, tačiau mes nesugebėjome jo realizuoti. Mūsų rinktinė visada turi problemų su silpnesnėmis komandomis (kvatoja). Taip, kad jūs visada sukeldavot mums bėdų.

Gal nori ką nors pasakyti grupės gerbėjams Lietuvoje?

Lietuviai (o ypač tie, kurie klausosi mūsų muzikos), Ačiū, kad mūsų klausotės. Mes džiaugiamės, kad ta muzika, kurią mes kuriame, pasiekia jūsų ausis ir nuoširdžiai tikimės, kad kažkada turėsime proga jums atsidėkoti gyvu pasirodymu ant scenos Lietuvoje.

Ačiū už pokalbį.

Ačiū tau. Buvo tikrai smagu pasišnekėti. Džiaugiuosi, kad Lietuva domisi „Efterklang” muzika.

Editors: apie BBC Radio 1 žalą, My Chemical Romance susimovimą ir sėkmės receptus

manoINTERVIU

 

Editors

Kai 2008- aisiais metais jie buvo nominuoti geriausios britų grupės apdovanojimui Brit Awards ceremonijoje, ne vienas muzikos kritikas, iki to laiko buvęs ciniškas šios grupės atžvilgiu, pripažino: „Editors“ tampa Jungtinės Karalystės indie roko muzikos scenos prekiniu ženklu. Ir jie iš tiesų neklydo.

2007 metų albumas „An End Has A Start“ „šovė“ tiesiai į Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topų viršūnes, buvo nominuotas „Mercury“ apdovanojimui laimėti, o „The Mail On Sunday“ paskelbė „Editors“ geriausia dešimtmečio antrąja grupe Anglijoje. Roko muzikos himnu tapusi daina „Smokers Outside The Hospital Door“ netilo ne tik muzikos festivaliuose, bet ir Jungtinės Karalystės kavinėse, įrašų studijose, automobiliuose ir visur kitur, kur tik galėjo skambėti muzika.

„Editors“ veržėsi į muzikos rinką tokiu greičiu, apie kokį pasvajoti negali, ko gero, netgi didžiausi muzikos optimistai.

Trečiasis grupės albumas „In This Light And On This Evening“, dėl kurio kolektyvo nariai baiminosi dar labiau (teigdami, jog komercine prasme tai įrašas, absoliučiai neatitinkantis pop muzikos standartų), buvo dar sėkmingesnis ir taip pat debiutavo prestižinio topo viršūnėje, taip tarsi dar labiau paneigdamas muzikos industrijoje vyraujančią nuomonę, jog liaudžiai reikia tik duonos ir žaidimų.

Idėjinis Stafordo ketvertas niekada nekūrė tam, kad užsidirbtų krūvas pinigų ir niekada nesiekė įtikti masėms. Tačiau tai ko gero ir buvo sėkmę žadantis atkaklaus darbo, kurį mylėjo ir kuriuo tikėjo puikų muzikinį skonį turintys britai, rezultatas.

Iki šios dienos „Editors“ yra išleidę tris studijinius albumus, iš kurių pastarieji du jau parduoti platininiu tiražu. Juos dievina muzikos kritikai, apie juos noriai rašo įtakingiausi muzikos leidiniai ir jie vis dar yra vieni laukiamiausių didžiausių muzikos festivalių svečių.

Tad su didžiuliu džiaugsmu noriu Jums pristatyti išsamų ir unikalų pokalbį su vienos įtakingiausių pastarojo dešimtmečio roko grupės „The Editors“ nariu – būgnininku ir perkusininku Ed’u Lay’umi. Kalbėjomės apie “Positivus” festivalį kuriame šiemet gros ir britai, apie grupės sėkmės receptą, apie dievinamą “Elbow” ir“susimovusius” “My Chemical Romance”, apie Didžiosios Britanijos muzikos rinką, apie Lietuvą ir, žinoma, apie dar apie daug ką.

Gero skaitymo!

 

Editors būgnininkas Ed'as Lay'us

Sveikas Edai, kaip laikais?

Puikiai. Smagu, kad paskambinai. Labai džiugu, kad mumis domisi ne tik tos šalys, kuriose koncertuosime, bet ir jų kaimynai. Vasarą grosime “Positivus” festivalyje, todėl tikimės, kad ten pamatysime ir nemažai lietuvių.

Nors jei atvirai, tai labai viliuosi, kad teks apsilankyti ir Lietuvoje, kur su visais “Editors” gerbėjais pasimatysime akis į akį.

Tikrai tikiuosi, kad apsilankysite ir pas mus, tačiau kol kas galiu garantuoti, kad ir Latvijoje susidursi su rimtu “Editors” gerbėjų antplūdžiu iš Lietuvos.

Nuostabu. Tikrai labai to laukiu.

Mums apskritai labai patinka keliauti, atrasti naujas šalis, sutikti naujus žmones ir bent jau pasistengti perprasti kitas kultūras.

Pats prisijungei prie grupės 2003 metais. Koks buvo jausmas būti dalimi kolektyvo, kuris neilgai trukus tapo viena populiariausių indie roko grupių Didžiojoje Britanijoje?

Mano atėjimas pas “Editors‘us” buvo labai natūralus. Buvome geri bičiuliai, kartu studijavome universitete, kartu leidome laisvalaikį, o kartais net kartu gyvendavome. Todėl mačiau ir grupės gimimą, ir tolimesnį vystymąsi. Man tikrai patiko tai, ką jie darė, tad neilgai trukus pajutau, jog tiesiog esu šio kolektyvo dalis. Pabandėme groti kartu ir mums patiko. Tikrai negalvojau, kad ateityje tapsime tokie populiarūs…

Grupė iki tapdama “The Editors” turėjo tris skirtingus pavadinimus (vadinotės „Pilot”, „The Pride” ir „Snowfield”). Kodėl iškart nepasivadinote “Editors”?

Tai buvo natūralus procesas. Kai 2005 metais išleidome savo įrašą, supratome, kad  mums reikia tokio pavadinimo, kuriuo galėtumėme didžiuotis patys ir kurį mielai tartų grupės gerbėjai. Todėl kai sugalvojome, kad vadinsimės “Editors”, pajutome, kad tai – geriausias variantas iš visų, kuriuos tik galime sugalvoti.

Pajuokausiu, tačiau paklausiu: ar grupės fanai gali būti tikri, kad  jūs daugiau pavadinimo nebekeisite>

(Juokiasi). Tikrai ne. Išleidome tris albumus, daug koncertavome, todėl vardas tikrai nebepasikeis. Keisti būtų tiesiog kvaila.

 Prieš pora metų, britų leidinys “The Mail On Sunday” jūsų grupę pavadino geriausia antra grupe Jungtinėje Karalystėje (po “Arctic Monkeys”). Ką toks pagiriamasis žodis reiškė jums kaip kolektyvui?

Jei atvirai – visiškai nieko. Buvo smagu, tačiau net nesupratome, kodėl jie taip mus aukštino. Turėjom galybę bičiuliu, grojančių geriausiuose anglijos kolektyvuose, tad susirinkę studijoje smagiai pasijuokėme, bet šis pareiškimas iš esmės mums nereiškė absoliučiai nieko. Aišku, įvykiai “sukrito” taip pat sėkmingai: mes buvome nominuoti “Brit Awards” statulėlei, mus „pirko“, mus grojo ir čia dar mus pavadina geriausia britiška grupe (Juokiasi).

O ar turite idealų britų muzikiniame pasaulyje?

Galbūt reiktų sakyti ne idealų, o bičiulių. Ko gero mano mėgstamiausia grupė Didžiojoje Britanijoje yra “Elbow”. Tai, ką jie daro yra nuostabu ir nepakartojama. Kiek anksčiau esame kartu truputi ir dirbę. Tačiau svarbiausia yra  muzika, kurią jie kuria. Dievinu jų albumus. Tiesą sakant, esu labai laimingas, kad jie pagaliau sulaukia ir tinkamo industrijos dėmesio. Guy‘us (red. Past. Elbow vokalistas Guy Garvey) ir vyrukai tikrai jo nusipelnė. “Elbow” dirbo kruopščiai, kantriai ir labai ilgai tūnojo pogrindyje. Labai džiaugiuosi dėl to, kad jie „išlindo į dienos šviesą”.

Beje, gal klauseisi jų naujausio albumo “Build A Rocket, Boys”?

Žinoma. Tačiau tik dar neįsigilinau. Žinau, kad tikrai klausysiuos dar kelis kartus.

Žinai, jei sutiksi vyrukus iš Elbow artimiausiu metu, būk geras, perduok asmeniškus linkėjimus. Esu didelis jų gerbėjas, o pastarieji du albumai – tiek “The Seldom Seen Kid”, tiek ir “Build A Rocket Boys”, mano nuomone yra tikri šedevrai.

Pažadu. Tikrai perduosiu. Ir esu tikras, kad tiek Guy’us  tiek Craig’as (red. Past. Kitas grupės narys Craig’as Potter’is) bus velniškai laimingi dėl tokio įvertinimo. Tikiu, kad kažkada galėsi su jais net tik šnektelti akis į akį, bet ir pamatyti “Elbow” pasirodymą Lietuvoje.

Gerai, grįžkime prie “Editors”. Du iš trijų jūsų išleistų albumų tapo platininiais; tie patys du –iškart šovė į perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų sąrašo viršūnę; jūsų dainos nuolat pasiekia neblogas UK TOP 40 pozicijas ir t.t. Toks jausmas, kad jūs žinote sėkmės receptą. Gal galite juo pasidalinti?

Na ir užsukai (juokiasi). Kad nežinau aš to sėkmės recepto. Viskas, ką mes norime daryti (ir darome) – tai kuriame muziką dalinamės ja su kitais. Jungtinėje Karalystėje įsitvirtinti muzikos rinkoje yra išties sudėtinga, todėl tikrai sutinku, kad mums nusišypsojo sėkmė: “An End Has A Start” debiutavo albumų topo viršūnėje, mus grojo radijo stotys, mes daug koncertavome. Tačiau nenorėjome apsiriboti vien tik vietine rinka. Nusprendėme, kad reikia pervažiuoti Europą, todėl leidomės į ilgą koncertinį turą po senąjį žemyną. Ir mums tai tikrai patiko.

Tuo pat metu pasirodė mūsų trečias albumas “In This Light And On This Evening”. Jis taip pat debiutavo pirmoje vietoje albumų čarte. Tačiau puikiai žinojome, kad tas darbas – nebuvo komerciškai toks “vežantis” kaip antrasis albumas. Bet mūsų populiarumas nemažėjo. Tai ypač pasijuto gyvų pasirodymų metu…Todėl galiu pasakyti, kad būdami “augančia” grupe Anglijoje, kartu brendome ir populiarėjome visoje Europoje ir tai, be jokios abejonės, buvo labai malonu.

Paminėjai koncertines gastroles. Ar galėtum palyginti klausytojų auditoriją Europoje ir JAV? Gal grupė turi sceną, kurioje jai groti mieliausia?

Turbūt reiktų pasakyti, kad mieliausia groti “neužterštose” vietose – t.y. ten, kur muzika yra vertinama. Smagu lankyti rytų Europą, kur nesi priverstas kasdien koncertuoti (tuo tarpu turo Jungtinėje Karalystėje metu, koncertuoti privalu kone kiekvieną vakarą). Europoje koncertas – tai tam tikras įvykis. Ir tai mes puikiai jaučiame iš auditorijos, kuri ateina klausytis tavęs dėl to, kad ilgą laiką šio įvykio tiesiog laukė…Sunku tai paaiškinti, tačiau kai nuvažiuojame koncertuoti ten, kur koncertas retenybė – tiesiog visu savo kūnu jaučiame, kaip klausytojai “valgo” mūsų muziką. Tai – nepakartojamas jausmas.

Vienas įsimintiniausių koncertų, kuriuos esame turėję, vyko Varšuvoje. Koncertavome ten pavasarį (visą žiemą ta salė buvo uždaryta ir joje nevyko jokie renginiai). Susirinko minia žmonių, kuri buvo ištroškusi muzikos. Žmonės suteikė mums tokios energijos, kad net sunku apsakyti. Tai buvo nuostabu.

Ar ketinate apsilankyti Varšuvoje darkart?

Labai to tikiuosi. Kitais metais žadame išleisti ketvirtąjį savo albumą, po kurio, panašu, trauksime ir į koncertinį turą. Dėsime visas pastangas, kad apsilankytumėme ir Varšuvoje.

Paminėjai naująjį albumą. Apie jį spauda šneka labai daug, tačiau jokių konkretesnių faktų dar nėra. Gal gali papasakoti Lietuvai koks bus naujasis jūsų įrašas?

Mes tikrai dar nežinome kaip jis skambės. Kol kas esame įrašę tik tris dainas. Galiu pasakyti tik tiek, kad visos trys dainos skambės labai skirtingai. Viena iš jų  – man labiausiai patinkanti – skambės taip, kaip “Editors” dar niekada nėra skambėję. Žinai, tai tam tikras durų atvėrimas į naująjį “The Editors” skambesį.

Kol kas naudojamės mums laiko suteikiamomis galimybėmis: neskubame, išnaudojame kasdienybę, stengiamės parašyti pačias geriausias dainas ir prie jų dirbame kruopščiai, kryptingai ir ilgai. Tikiu, kad albumą išleisime kitais metais (esu beveik garantuotas, kad šiemet tikrai nespėsime) ir viliuosi, kad tai bus pats geriausias mūsų iki šiol išleistas darbas.

Tikrai nesistengsime užbėgti įvykiams už akių. Visi gyvename skirtingose vietose: aš – Birmingame, Tomas – Londone, kiti du grupės nariai – Niujorke. Tad norime to ar ne, turime derinti savo susitikimus. Tačiau, kaip ir sakiau, mūsų niekas nespaudžia, neturime įsipareigojimų ir norime sukurti tikrai gerą įrašą.

Lietuvoje esate puikiai žinomi ir itin mylimi už dainą “Smokers Outside The Hospital Door”. Ar gerbėjai gali tikėtis išgirsti kažką panašaus į šią dainą ir naujajame jūsų darbe?

Be abejo, “Smokers Outside The Hospital Door” yra iki šiol viena geriausių Tom’o parašytų dainų, tačiau galiu patikinti, kad mes tikrai nesistengsime atkartoti kažko panašaus į ją.

Vasarą atvykstate į Lietuvos kaimynystę – Latviją, kur dalyvausite “Positivus” festivalyje. Ar jau esate ką nors girdėję apie jį?

Šiek tiek. Tai, žinoma, pirmas kartas, kai mes atvykstame į Latviją. Tačiau mums patinka toks gyvenimas – lankyti dar nelankytas vietas ir groti tiems žmonėms, kuriems dar nesame groję. Tai bus smagu ne tik klausytojams, bet ir mums patiems.

Turėk minty, kad Lietuva yra visai šalia, todėl jei turėsit laisvą akimirką – apsilankykit pas mus.

Be problemų. Dažnai žvalgomės po apylinkes jei tik turime laisvą akmirką, todėl nenustebk jei netyčia sulauksi mūsų skambučio (jau turiu tavo telefoną) su prašymų aprodyti savo šalį. (juokiasi)

Papasakok kokie yra grupės santykiai su gerbėjais?

Puikūs. Tai žmonės, dėl kurių  mes gyvenam ir kuriuos velniškai gerbiam. Aplanko neapsakomai geras jausmas, kai po koncerto tavęs laukia tuzinas gerbėjų vien tam, kad galėtų paspausti ranką ir pasakyti: “chebra, šiandien buvo nuostabus koncertas”. Tai yra tas grįžtamasis ryšys, dėl kurio mes ir dirbame. Tikrai niekada nebėgame, nešokame į mašinas ir nespaudžiame akseleratoriaus pedalo tam, kad „išsivaduotumėme“ nuo šio proceso. Mums patinka tikras žmogiškasis ryšys su tais žmonėmis, kurie mus myli. Todėl galiu pasakyti, kad dėl gerbėjų esame tikrai laiminga grupė.

Ar “Editors” turi svajonių atlikėją arba prodiuserį, su kuriuo norėtų dirbti?

Manau, kad mes su juo jau dirbame. Tai – “Flood”. Jis sugeba iš įrašo išspausti viską, kas įmanoma. Paklausyk PJ Harvey ar  Nick Cave įrašų. Kokia nuotaika! Koks skambesys! Tai – kažkas neįtikėtino! Jo prodiusuojamuose darbuose fantastiškai dera garsas, atmosfera ir nuotaikos. Todėl esu tikras, kad dirbame su genijumi, su kuriuo ir norėtumėm dirbti.

O kaip dėl atlikėjo?

Elvis (juokiasi). Būtent jis. Nes iš šiuolaikinių grupių nemanau, kad yra tų, su kuriomis tikrai norėtumėme įrašinėti. Esame kalbėję su keliais kolektyvais, tačiau manau, kad turime daryti tai, ką darome ir neturime galvoti apie kitas grupes ar atlikėjus. Bet įrašyti dainą su Elviu būtų buvę fantastiška. Deja, to jau niekada nepadarysime.

http://www.youtube.com/watch?v=ozYd-PlcvVs

Paklausiu tavęs klausimo, kurį visąlaik užduodu pašnekovams: ką manai apie šiandieninį muzikos biznį ir kas tave labiausiai jame liūdina?

O dieve!!! Na ir klausimas. Viskas mane šiandien liūdina…

O užvis labiausiai…(mąsto) Ko gero “My Chemical Romance”. Grupė, kuri turėjo potencialą tapti rimtu veidu roko muzikos rinkoje, vien tik pinigų vardan išleido absoliučiai sumautą albumą.

Mane liūdina įrašų kompanijos apskritai. Jos nebekreipia dėmesio į muziką. Viskas, ko joms reikia – tai komerciškai sėkmingų, pelną nešančių albumų.

Tokios grupės kaip mes tiesiog nori kurti tą muziką, kurią mylėtumėme visų pirma mes patys. Taip, mes turime sutartį su leidybininkais, tačiau jie niekada neturės jokios teisės kištis į mūsų kūrybinį procesą. Todėl kai pokalbio pradžioje sakei, kad esame pakankamai laiminga grupė – buvai teisus. Mes niekada nekūrėme muzikos dėl pinigų. Darome tai, ką mėgstame; tai, ką mylime ir tai, kuo gyvename. Esame laimingi.

Kita vertus, gerėjant gyvenimui, atsiranda galimybė nebrangių kanalų dėka save pristatyti pasauliui. Be to, dabar nebereikia išleisti milijonų tam, kad įsirašytum savo muziką. Taip, kad yra ir pliusų, ir minusų.

Beje, labai didelė problema yra radijo stotys. Šiandien joms svarbu viskas, kas tiesiog sutelpa „Pop“ kategorijoje.

Na bet juk yra puikios radijo stotys, tokios, kaip „Phantom Fm“ Airijoje ar „X Fm” anglijoje.

Žinoma. Esi teisus, tačiau įrašų kompanijoms vienintelė svarbi radijo stotis – tai „BBC Radio 1”. Viskas, kas negrojama “Radio 1” yra iškart traktuojama kaip nesėkmė. Tavo paminėtos radijo stotys yra iš tiesų puikios. Taip pat yra nuostabi radijo stotis „BBC 6Music“. Tačiau deja, jų klausosi nedaug žmonių. Tai, liūdnas faktas…
Bet grįžtant prie tavo klausimo apie muzikos rinką, galiu pasakyti, kad aš vis dar džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems rūpi muzika iš didžiosios “M”. Jie vis dar kuria. Jie vis dar tiki. Ir, kas svarbiausia, yra tikrai nemažai gerų grupių, galinčių rašyti ir išleisti puikų įrašą. Todėl man yra be galo malonu būti greta tokių kolektyvų. Sakei, kad mums sekėsi ir aš tau pritariu. Esu laimingas, nes groju velniškai geroj grupėj, o dabar yra 10 valandų ryto ir aš vis dar dėviu savo pižamą. Kuom ne pasakiškas gyvenimas? (juokiasi)

Na ir pabaigai: apie ką pirmiausia pamąstai išgirdęs žodį LIETUVA?

(juokiasi) Tiesą sakant nežinau, tačiau girdėjau jog, pas jus yra daug gražiai atrodančių moterų. Tiesą sakant man, kaip laimingai vedusiam ir vaiką turinčiam žmogui tai lyg ir neturėtų rūpėti, tačiau tai – geras faktas.

Beje, visiems Lietuviams noriu perduoti linkėjimus ir pasakyti, jog labai visų laukiame Latvijoje, „Positivus“ festivalyje. Smagu, kad mus pakvietė, smagu, kad mūsų vis dar nori ir tikiu, kad bus labai smagu groti Latviams ir Lietuviams.

ManoMUZIKA apie muziką, vasaros festivalius ir būsimus interviu

manoBLOGAS

Kaip gerai, kad pasaulyje yra muzika.

Ko gero taip reikėtų pradėti šį blogo įrašą. Jis, kaip ir visi kiti ManoMUZIKOS įrašai nutolti nuo muzikos negali. Čia tikrai nebus rašoma apie statybas, apie krepšinį. Na, gal kartais apie futbolą arba tenisą. Bet ir apie tai – tik labai išskirtiniais atvejais…

Šįvakar, kai ausinėse nepailstamai skamba Owen’p Pallet’o daina „Lewis Takes Off His Shirt”, noriu bent jau trumpai žvilgterėti į kelis man labai svarbius dalykus – t.y. į muziką, kuri neseniai papildė mano fonoteką; festivalius, kuriuos vasarą turės galimybę išvysti Lietuvos žmonės (apie juos trumpai) ir kelis ManoMUZIKOS ateities planus.

Taigi, pradžioje apie festivalius.

Šiemet didieji vasaros festivaliai tikrai nepagailėjo gardaus kąsnio tiems, kam nepakanka Rihannos, Enrique Iglesias, Jason DeRulo ir kitų „bling bling” atlikėjų, šiandieniniame muzikos pasaulyje „puošiančių” populiariąsias radijo stotis.

Visų pirma, šiemet, kaip, beje, ir pernai bei užpernai, man teks „likti ant ledo”, nes aplinkybės sukrenta taip, kad nepavyks pamatyti nei vieno muzikinio renginio. Vienu atveju teks sudalyvauti iškilmingame renginyje (kurio dėka teks praleisti Rock Werchter’į), kitu atveju, asmeninių įvykių dėka negalėsiu važiuoti į kaimyninę Latviją stebėti kaip „braliukus” šokdina „Royksopp” ar gitaras pjausto „Editors”. Tačiau visiems tiems, kas dar nesuplanavo vasaros, drąsiai galiu ištarti: JEIGU TIK GALITE, NAUDOKITĖS PROGA, NES TOKIŲ FESTIVALIŲ KAIP ŠIEMET DAR NEBUVO!!!

Praėjusių metų "Rock Werchter" festivalis

Rydamas karčią nevilties piliulę ir degdamas juodu pavydu stebėjau  kaip šiemet būdavo pildomi didžiųjų vasaros fesitvalių sąrašai ir galvodavau: TAI – PASAULIO PABAIGA. Belgijoje, šalia pat Werchterio miestelio, liepą įvyks ko gero visų muzika besidominčių žmonių svajonių išsipildymas. Vieno savaitgalio metu bus galima pamatyti ELBOW, KINGS OF LEON, COLDPLAY, TWO DOOR CINEMA CLUB, BEADY EYE, JAMES BLAKE, THE NATIONAL, KASABIAN, KAISER CHIEFS ir dar visą galybę pačių „kiečiausių” muzikos vardų. Todėl už sąlyginai mažą kainą (apie 700 litų) per tris dienas galima bus išvysti ir išgirsti šiandieninę muzikos enciklopediją. Tad jeigu neturite ką veikti ir galvojate apie lengvą pakeliavimą po beneliukso šalis (o jei negalvojate – pagalvokite), nepraleiskite progos išvysti ko gero didžiausio muzikos reginio šią liepą.

Tie, kas nenori traukti taip toli, gali „užmesti akį” į vis labiau lietuvių mėgiamą „Heineken’o” openerį kaimyninėje Lenkijoje. Čia festivalio rengėjai taip pat nepatingėjo patuštinti piniginės ir į didžiąją muzikos sceną pakvietė THE NATIONAL, FOALS, COLDPLAY, CUT COPY, THE STROKES, THESE NEW PURITANS ir dar visą eilę tų atlikėjų, kurie tiek šiuos, tiek ir praėjusius metus pavertė muzikaliai neįtikėtinais. Gal visa savo sąrašo esybe „Heineken’as” ir neprilygs „Rock Werchteriui”, tačiau lenkai su savo sąrašu neabejotinai pretenduos jei ne į geriausio, tai į vieno geriausių šių metų vasaros festivalio titulą.

Braliukai iš kaimyninės Latvijos taip pat neprastai pasistengė, todėl tie, kam nesvetimi vardai BEACH HOUSE, TUNNG, ROYKSOPP ar JAMES – įdėję mažai pastangų gali gauti taip pat neblogą rezultatą. Vien tik ko verti anglai THE EDITORS, kurie šįmetinį „Positivus’ą” pavers tokiu roko lauku, kokio dar Latvija nėra mačiusi.

Žodžiu, ši vasara melomanams bus auksinė, o tie cinikai, kurie visus metus zyzė, teigdami, kad nei lietuviai, nei mūsų kaimynai neleidžia realizuoti muzikinių svajonių ir pamatyti pasaulinio lygio kokybiškų atlikėjų, turės užsičiaupti ir naudotis kiekviena pasitaikiusia proga. Nes proga iš tiesų yra unikali. Ši vasara žada muzikos užkratą visiems metams.

Ir netgi nepaisant to, kad degu juodu pavydu tiems, kas jau yra tikras savo apsilankymu vasaros festivaliuose, kartu labai džiaugiuosi ir linkiu neišdidomu muzikinių įspūdžiu.

Jei netingėsite – būtinai pasidalinkit jais su mumis;)

Pažadai ir ateitis

Prasikalus pirmosioms pavasario žibutėms ir Nagliui (tas kur Šulja) neprognozuojant rimto atšalimo, norėčiau pasidžiaugti ir augančia ManoMUZIKA skaitytojų auditorija. Džiugu, kad skaitot, džiugu, kad dalinatės ir, žinoma, džiugu, kad užeinat. Kaip ir rašiau, tikrai nepretenduojame tapti muzikos meka Lietuvoje, tačiau tikimės, kad tai, ką darome (o darome tai vedami gražios idėjos) pasieks bent jau muzikines širdis tų, kuriems muzika yra svarbi.

Taigi, per pastaruosius keleta mėnesiu, dalindamiesi muzika, muzikinėmis naujienomis, rašiniais ir interviu su tikrai žinomais (arba žinomais nišinei rinkos daliai) atlikėjais, nežadame sustoti. Kalbinę S.CAREY, BOMBAY BICYCLE CLUB, NewVILLAGER, ROCKAPELLA, THE AIRBORNE TOXIC EVENT, jau netrukus pateiksime Jums dar daugiau interviu su puikiai pažįstamais ir dėmesio vertais atlikėjais ir grupėmis. Galiu išduoti mažą paslaptį (nors anokia čia paslaptis), kad jau labai greitu laiku

Netrukus portalas ManoMUZIKA.lt dovanos išskirtinį interviu su britų super grupe "The Editors"

ManoMUZIKA.lt atsiras interviu su labai mūsų mylima danų super grupe EFTERKLANG ir su kolektyvu iš Didžiosios Britanijos, kuris išleido tris albumus, iš kurių du pastarieji šoko tiesiai į UK albumų TOP 40 viršūnę…

Gerai, jei dar bandote spėlioti, nustokite, nes verčiu visas kortas ant stalo – tai grupė EDITORS. Išsamus, ilgas ir tikrai įdomus pokalbis bus pateiktas čia – portale ManoMUZIKA – visiems tiems, kurie myli, nori ir tiki, kad gera muzika gali išgelbėti pasaulį;) Na, galbūt taip stipriai ir nevertėjo sakyt, tačiau, kad muzika gali tikrai daug – net neabejoju.

Beje, EDITORS ir EFTERKLANG – tai tik dar vieno etapo pradžia, kadangi jau praktiškai susitariau dėl pokalbių su dar keliais tikrai dideliais vardais, kurių mintis, tikiuosi, labai nuoširdžiai skaitysite čia ir Jūs. Tad startavę (labai iš lėto, bet tikslingai) nežadame sustoti ir gyvendami muzika, ja (visomis formomis) dalinsimės su Jumis.

….

Išsiplėčiau. Galvojau dar pasidalinti mintimis apie tą muzika, kuri neseniai papildė mano CD fonoteką, tačiau įtariu, kad to, bent jau šiame įraše daryti nebeverta, nes įrašas ir taip ganėtinai ilgas. Galbūt pasakysiu tik tiek, kad didžiąją mano muzikinio laiko dalį okupavo ELBOW albumas „Build A Rocket, Boys”, kuris, net neabejoju, nei kiek nenusileidžia ankstesniam, MERCURY apdovanojimą gavusiam „The Seldom Seen Kid”. Nepaisant to, kad mano bičiulis Tomas, kuris klausosi puikios muzikos ir taip pat dievina ELBOW, sakė, jog jam naujas albumas nėra taip arti širdies, man Ilgas laukimas tikrai pateisino lūkesčius. Perklausiau „Build A Rocket, Boys” ir eilinį kartą įsitikinau, kad ELBOW – TOBULI.

Tad tiek…bent jau šiam vakarui:)
Trumpai, paprastai ir nuoširdžiai.

Nors, jei atvirai, sėsdamas rašyti norėjau „išsilieti” kur kas stipriau…;)

L.

P.S. kad ir kaip simboliška bebūtų, baigiant blogo įrašą ausinėse skamba pirmos Justin’o Vernon’o (mano visno didžiausių muzikinių dievų) grupės DeYARMOND EDISON daina „Conuistador”.

ManoINTERVIU: The Airborne Toxic Event – apie muziką, gerbėjus, industriją, „Arcade Fire“ ir, galimybę koncertuoti Lietuvoje

manoINTERVIU

Prieš penkerius metus Los Andžele susikūręs indie roko kolektyvas “The Airborne Toxic Event” balandžio 25 dieną išleis  antrąjį savo studijinį albumą “All At Once”. Muzikos gerbėjus jau pasiekė pirmasis puikių kritikų atsiliepimų sulaukęs albumo singlas ”Numb”, o kolektyvas leidosi į koncertines gastroles, kurios, pasak grupės lyderio Mikel’o Jollet, realaus pabaigos laiko dar ir neturi.

Grupės nariai, kurie yra ir kolegos, ir geriausi draugai, tapo paklausia “preke” ne tik muzikos festivaliuose, bet ir įvairiuose intelektualiuose renginiuose, o muzikos industrijos atstovai, kolektyvui „piešdami” puikią ateitį, puse lūpų kalba apie tai, kad naujasis grupės albumas gali tapti vienu geriausiu šių metų roko muzikos įrašu visame  pasaulyje.

Aktyvus, veiklus, muzikaliai įnoringas ir labai paprastas – ko gero taip reikėtų apibūdinti grupės “The Airborne Toxic Event” lyderį Mikel’į Jollet, su kuriuo kalbėjausi beveik 40 minučių. Per tą laiką ne tik spėjau paklausti muzikanto galybės klausimų, bet ir pats, jo paprašytas, pasakojau apie Lietuvą, mūsų žmones, klimatą ir labai nustebinau jį pasakęs, kad mūsų šalyje šalta būna tik žiemą.

Taigi šįkart ManoMUZIKA.lt skaitytojams – didelis, išsamus ir labai atviras interviu su  “The Airborne Toxic Event” siela apie grupę, asmeninius išgyvenimus, kūrybos procesą ir linksmybes, kurios kartais pasibaigia….lezbiečių bare.

 

Sveikas, Mikel’i! Kaip sekasi?

Puikiai. Su visa grupe esame Niujorke. Čia pradėsime savo koncertinį turą.

Kol kas dar nežinome kiek tęsis gastrolės, tačiau iki šiol turime šešias suplanuotų koncertų savaites.Vis dėlto iš patirties pasakysiu, kad turas gali gerokai užtrukti. Išleidę savo debiutinį albumą išvažiavome koncertuoti dvylikai savaičių, o gastroles baigėme po dviejų su puse metų (Juokiasi). Tad šiuo atveju esu beveik tikras, kad koncertuosime kur kas ilgiau nei šešias savaites.

Gal turo metu žadate aplankyti ir Europą?

Kol kas turim kelis suplanuotus koncertus Vokietijoje ir vieną Roterdame. Kaip bus po to – dar nežinau

The Airborne Toxic Event lyderis Mikel Jollet

Kaip suprantu, koncertų metu jau atliksite dainas iš savo naujojo, balandžio mėnesį pasirodysiančio albumo “All At Once”. Papasakok ko “The Airborne Toxic Event” gerbėjai gali tikėtis iš antrojo jūsų įrašo?

Sunku pasakyt. Juk muzika – tokia pati, kaip ir architektūra, kur dirbi ir net nenutuoki ką apie tavo kūrinį pamanys ją pamatę žmonės. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, ką pajus ir kaip mūsų muziką išgirs klausytojai.

Nesistengėme atkartoti pirmojo albumo garsų. Taip pat neturėjome atskiro siekio įrašyti kažko labai konceptualaus. Tiesiog grįžau po pustrečių metų užsitęsusių gastrolių, sėdau ir pradėjau rašyti. Parašiau 50 dainų ir rinkausi. Tiesa, visos “aplinkybės sugulė” taip pat labai keistai: grįžau namo, praradau keturis šeimos narius. Visos šios patirtys ir išgyvenimai susidėjo į vieną krūvą ir taip gimė “All At Once” – kitoks, su visai kitokiu polėkiu ir skirtingu požiūriu sukurtas darbas.

Tačiau, kaip ir sakiau, manau, kad tai nėra taip svarbu. Svarbiausia kaip tas albumas “prilips” klausytojams.

Gerai, tuomet grįžkime atgal į jūsų susikūrimo pradžią. Papaskok Lietuvai apie tai kaip gimė “The Airborne Toxic Event”.

Aš buvau rašytojas. Penkis metus rašiau noveles. Prieš susikuriant grupei dirbau su viena iš jų, tačiau jutau, kad kažkas yra negerai: mama susirgo vėžiu, išsiskyriau su mergina ir atrodė, kad visas gyvenimas pradėjo griūti. Nebegalėjau rašyti. Kažkas viduje tiesiog užsiblokavo…Paėmiau į rankas gitarą ir pradėjau groti. Ėjo metai, o aš, užuot rašęs noveles, kūriau dainas. Taip ir gimė “The Airborne Toxic Event”.

Grojom žmonėm, kurių vis daugiau ir daugiau rinkdavosi į koncertus ir džiaugėmės galėdami dalintis nuoširdžiai sukurta muzika. Tiesa ta, kad mes tikrai nebuvome “grupė – uraganas” skriete įskriejusi į muzikos pasaulį. Nebuvome sensacija, todėl nuosekliai ir kryptingai dirbome. Galiausiai pasirašėme sutartį su leidėjais, kurie panoro išleisti mūsų debiutinį albumą. Tada sekė koncertinis turas: iš pradžių grojom visai mažom auditorijom, 200, 500 ir 1500 žmonių miniai, o ilgainiui į mūsų pasirodymus rinkdavosi vis daugiau ir daugiau žiūrovų. Toks nuoseklus augimas mums leido įgyti neįkainojamos patirties ir subręsti kaip kolektyvui.

Kol kas dar nesate ypatingai žinomi Lietuvoje, tačiau žmonės yra girdėję jūsų dainą “Sometime Around Midnight”. Ar ta istorija apie nelaimingą meilę, kuri yra pasakojama kūrinyje, turi savo atitikmenį tikrame gyvenime?

 

Tai iš tiesų yra tikra istorija, kurią aš patyriau su buvusia mergina. Tiesiog supratau, kad patirtis turi “nusėsti” dainoje, nes išgyvenimai buvo tikrai ne patys smagiausi. Tai – autobiografinė daina ir viskas, kas apdainuojama kūrinyje, nutiko realiame gyvenime.

Ar prisimeni pirmą koncertą su grupe 2006- aisiais “Echo” parke?

 

Puikiai! Pamenu, kad iki to koncerto su pilna grupės sudėtimi repetavome vos du kartus. Viskas, ką buvome nuveikę – tai išsiuntėme kelias dainas vietiniams blogeriams. Jie, kaip suprantu, apie mus parašė (juokiasi)…

Nežinojome ar apskritai kas nors ateis į koncertą. Neturėjom žalio supratimo kaip viskas atrodys. Taigi, situacija paprasta: mes užlipame ant scenos ir matom minią, kurioje kiekvieno galvoje, ko gero, kirbėjo mintis: “kas tai per grupė? Mes jų niekada nesaeme akyse regėję” (juokiasi). Buvo linksma. Niekada nebuvau to patyręs anksčiau (juk buvau tik paprastas rašytojas), tad lipti ant scenos pirmą kartą buvo velniškai smagu.

Visgi prisipažink  kas Tau labiau patinka – rašyti noveles ar būti muzikantu?

Prigavai (Juokiasi)!!! Tiesą sakant, netgi nežinau. Surengti gerą tikro rokenrolo pasirodymą yra fantastiška, nes jausmas, kai tu stovi prieš tūkstantinę pagal tavo muziką šėlstančią minią, yra neapsakomas. Tačiau rašyti….Rašyti irgi ypatingas jausmas. Akimirka, kai užbaigi kūrinį, apie kurį ilgai galvoji, taip pat suteikia nuostabių emocijų ir išgyvenimų. Pasijunti užbaigęs kažką gražaus ir reikšmingo.

 

Grįžkime prie pirmojo jūsų albumo. Prisipažinsiu, perklausęs visą jūsų darbą, puoliau skaityti jo recenzijų. Kritikų atsiliepimai, kaip debiutuojančiai grupei roko rinkoje buvo ištiesų puikūs. Tačiau muzikos portalo “Pitchfork” apžvalgininkas jam teskyrė  iš 1,6 balus iš10. Kaip į tokį įtakingo tinklalapio “nesusipratimą” reagavo grupė?

 

Buvo keista, tačiau priėmėme tai natūraliai. Žinai, tada atrodė, kad autorius tiesiog norėjo pasirodyti visišku bjaurybe. Atrodė, kad jis net neklausė mūsų albumo, nes faktai, kuriuos jis pateikė – buvo absoliuti nesąmonė. Jis palygino mūsų dainas “Innocence” ir “Missy” su “Jimmy Eat World” kūryba. Bet žmogau, tai neturi ABSOLIUČIAI NIEKO BENDRO su ta grupe. Manau, kad jis tiesiog norėjo mus pažeminti. Kokios to priežastys aš tikrai nežinau. Buvome atkakliai ir sunkiai dirbanti grupė iš Los Andželo. Mus pradėjo groti radijos, pradėjome populiarėti Amerikoje, tad galbūt jis pagalvojo: “tuoj aš jiems parodysiu kas yra kas”. Tikrai nemanau, kad “Pitchfork” redaktoriai jį pagyrė. Be to esu tikras, kad dabar jis dėl savo recenzijos gailisi pats. Tačiau tai – jau praeitis.

Esate lyginami su galybe “aukščiausios prabos” atlikėjų, pradedant nuo “U2” ir  baigiant grupe “Arcade Fire”. Ar tai priimate kaip komplimentą?

 

Žinoma, kad tai komplimentas mums, tačiau tokie palyginimai – netiesa. Tam, kad taptumėm bent jau panašiais į  “U2” turime nueiti ilgą dešimtmečius trunkantį muzikos kelią. Šia prasme esame dar ganėtinai jauni. Manau,kad mes esame kiek labiau panašūs į “The Clash” ar kitą klasikinę rokenrolo grupę.

Na o kalbant apie “Arcade Fire”, galiu pasakyti tik tiek, kad tai – kur kas daugiau nei grupė. Tai – visa idėja. Tai priešnuodis muzikos korporatyvizmui ir dirbtinei žvaigždžių “kalvei”. Prisipažinsiu, dievinu praktiškai viską, ką daro “Arcade Fire”. Tad jeigu kažkas juos lygina su mumis – tai vėlgi priimu tik kaip komplimentą (juokiasi). Nors tiesą sakant, tokio pobūdžio palyginimai yra daugiau negu keistoki: žmonės išgirsta pianiną, smuiką ir bosinę gitarą vienoje dainoje ir iškart puola šaukti: “Tai visai kaip “Arcade Fire” muzika”. Bet, po velniais, šiuos instrumentus savo muzikoje derina visi – ir “The Rolling Stones”, ir “Bright Eyes”, ir “The Verve”, ir kiti. Tai tiesiog rokenrolo dalis. Kita vertus, jau dabar galima daryti rimtas išvadas apie tai, ką muzikos scenoje nuveikė “Arcade Fire”, jeigu išgirdus šiuos instrumentus skambant kartu,žmonės muziką ima lyginti su jų kūryba. Jie – tikrai nuostabūs, tačiau mano galva mes vistiek  neturime nieko bendro.

 

Beje, o tu turi savo mėgiamus atlikėjus?

 

Žinoma. Leonard’as Cohen’as ir Bruce’as Springsteen’as. Taip pat ilgai klausiausi “Modest Mouse”

Praėjusiais metais įrašėte gyvo garso albumą “Live At The Walt Disney Concert Hall”. Kodėl pasirinkote įrašinėti gyvo garso albumą užuot dovanoję pasauliui naują studijinį darbą?

 

Vėl prigavai (Juokiasi). Ko gero gyvo albumo įrašą mums tiesiog padiktavo laikas. Nepatikėsi, tačiau Wald Disney koncertų salė – geriausia akustinė erdvė visame pasaulyje. Ten muzika skamba geriau nei Sidnėjaus operoj ar Royal Albert Hall arenoje.

Visų pirma, mums buvo garbė groti šioje salėje, todėl pirminė idėja buvo tiesiog sukurti dokumentinę medžiagą apie mūsų pasirodymą. Visų antra, tai buvo nuostabi patirtis: grojame fantstiškoje salėje, kurioje mus supa ne tik velniškai jauki aplinka, bet  ir du su puse tūkstančių žiūrovų. Taip išsirutuliojo idėja įsirašyti visą koncertą.

Grįžome iš turo po Europą ir turėjome savaitę iki koncerto „Walt Disney” salėje. Buvome velniškai pavargę po dviejų metų kelionių, tačiau supratome, kad turime galbūt vienintėlę galimybę, kuria nepasinaudoti būtų buvę tiesiog labiau nei apmaudu.

Galiu tau ranką prie širdies pridėjęs pasakyti labai paprastai: velniškai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo įrašu. Tai – jau “The Airborne Toxic Event” istorijos dalis.

Grupės profilyje socialiniame tinkle “Facebook” yra rubrika “dienos daina” (a song of the day). Prisipažink, tai daro grupės nariai ar vadybininkai?

 

Tai darau aš. Man patinka kalbėti apie muziką, ja dalintis ir ją aptarinėti. Kiekvieną dieną aš į mūsų profilį “įmetu” po dainą, apie kurią diskutuoja grupės fanai.

Mane žavi muzikos įvairovė ir būtent tai aš akcentuoju “dienos dainos” rubrikoje. Anksčiau galvojau rašyti blogą, tačiau “feisbukas” pasirodė geriausia erdvė šiems norams realizuoti. Dabar tai tapo tradicija. Vieną dieną čia gali būti “Sleigh Bells”, o kitą – jau Johnny Cash’as.

Aš myliu tas dainas, kuriomis dalinuosi, o jomis dalindamasis tikiuosi, kad jas pamils ir kiti. Renkuosi tuos kūrinius , kurie, mano manymu, yra tikrai geri.

Ar gali įvardinti įsimintiniausią įvyki, susijusį su “The Airborne Toxic Event”?

 

Jų yra begalė. Koncertas Walt Disney koncertų salėje būtų vienas įsimintiniausių.

Žinoma, esame pridarę kvailysčių. Kartą prisigėrėme ir įsivėlėme į konfliktą su policija, po kurio turėjome praleisti naktį areštinėje. Vos nepavėlavome į lėktuvą.

Kartą fynikse išsinuomavom motociklus ir išvažiavom į dykumą. Visą šią kelionę “užbabaigė” vakarėlis kažkokiame lezbiečių bare (juokiasi).

Šiaip ar taip, visos kelionės yra įsimintinos ir jose kažkas įvyksta: kartais įspūdį padaro muziejus, o kartais – paprastas vakarėlis, kuriame krykštauja tuzinas nepažįstamų vaikų. Būna ir tokių akimirkų, kai nesinori jokio veiksmo. Tada tiesiog skaitau ar rašau ir nebendrauju su niekuo. Tokia būsena taip pat žavinga. Visos kelionės yra ypatingos.

 

Tai visgi prisipažink – “Airborne Toxic Event” tau yra darbas ar pomėgis?

 

Net nežinau. Tai kur kas galingesnis dalykas nei aš pats. Niekada negalvojau, kad galėsiu taip pasakyti, tačiau grupė tapo tam tikra kultūra

Amerikoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje koncertai jau yra tapę ritualais. Turime nuostabius gerbėjus kuriuos labai mylime ir į kurių veiklą taip pat esame įsitraukę. Dar grupės susikūrimo pradžioje sutarėme, kad tarp mūsų ir gerbėjų nebus jokių sienų. Dirbame visi kartu. Su fanais kalbame apie dainas, klausiame jų nuomonės. Jie skaito mūsų interviu ir reaguoja į mūsų žodžius. Jei mes prasitariam, kad norėtumėm arbatos, fanai į visus koncertus ima neštis arbatą (juokiasi).

Man patinka būti grupės dalimi. Visi grupės nariai yra geri draugai, kartu einame į vakarėlius, kartu leidžiame laisvalaikį, kartu kuriame. Tą patį norime daryti ir su fanais. Tai tiesiog malonumas.

Turime jau tradicija tapusį klausimą, kurį užduodame visiems pašnekovams: ar tave šiuo metu muzikos industrijoje kas nors liūdina?

 

(Juokiasi) Žinoma. Net nežinau nuo ko pradėti. Muzikoje yra labai daug šlamšto. Pykdo tai, kad dažnai muzikoje iš musės išpučiamas dramblys: atlikėjai, kurie yra praktiškai nieko neverti, iškeliami aukščiau visko. Ši muzikos industrijos pusė tikrai užknisa. Tačiau yra ir daug gerų dalykų. Pagaliau muzikoje atsirado vidurinioji klasė,kurios nebūdavo anksčiau. Grupės gali išleisti įrašus, išsinuomoti autobusiuką ir su koncertais pervažiuoti galybe valstijų ar netgi šalių. Taip jie gali patys sau susikurti gerovę ir atrasti vietą po saule.

Taip, grupės parduoda mažiau įrašų, tačiau informacinių technologijų dėka atsirado begalė muzikos klausymo būdų. Taip žmonės gali susipažinti su didžiąja muzikos įvairove. Jei muzikos klausymo ir dalijimosi būdai nebūtų taip stipriai pažengę į priekį, niekas nebūtų tikėję, kad pavyzdžiui “Florence & The Machine”, “Mumford & Sons” ar “The XX” gali kada nors turėti tokius sėkmingus metus, kokius turėjo. Žodžiu, interneto ir kitų kanalų dėka grupės gali susirasti savo fanus visame pasaulyje realiai būdami planetos pakrašty. Tai išties rimtas technologinis žingsnis į priekį.

Ar žinai ką nors apie Lietuvą? Gal nori ką nors perduoti “The Airborne Toxic Event” gerbėjams mūsų šalyje?

Žinai, nežinau daug apie Lietuvą. Kažkodėl tikiu, kad pas jus labai šalta (Juokiasi). Tačiau prisipažįstu, kad labai norėčiau čia apsilankyti. Todėl renginių organizatoriai, kurie nori surengti mūsų koncertus, gali drąsiai kalbėti su grupės vadybininkais ir mes tikrai pasistengsime juos įtikinti, kad apsilankyti pas Lietuvoje verta.

(Red. Past. Pokalbio pabaigoje „gavau patikinimą”, kad jei tik Mikel’is jaus renginių organizatorių norą grupę atsivežti čia, jis pasistengs, kad taip ir įvyktų)

ManoINTERVIU: Bombay Bicycle Club – apie muziką, svajones ir… Lietuvą

manoINTERVIU

Tais metais, kai pasaulio pop scenoje „apsireškė“ Lady Gaga, kai „Muse“ išleido ilgai lauktą savo singlą „Uprising“, kai visiškai netikėtai „Mercury“ statulėle buvo apdovanota mažai kam žinoma britų reperė „Speech Debelle“, o „Florence & The Machine” pasauliui parodė savo muziką, Anglijos muzikos parduotuves pasiekė albumas „I Had The Blues, But I Shook Them Loose“. Keista, tačiau tuo metu dar mažai kam žinomos grupės įrašą prodiusavo muzikos pasaulyje ypatingai vertinamas prodiuseris Jim‘as Abbiss‘as, kuris tarsi leido suprasti, kad grupė, su kuria jis dirba – tikrai verta dėmesio.

Taip, tai buvo 2009-ieji – metai, kai grupė, prieš trejus metus laimėjusi prestižinį konkursą „Road To V“, išleido savo debiutinį albumą.

Nepaisant to, kad debiutinis kolektyvo įrašas nebuvo ypatingai sėkmingas, „Bombay Bicycle Club“ nenustojo kurti ir po metų išleido savo antrąjį studijinį darbą „Flaws“, kuriame skambėjusios dainos „Rinse Me Down“ ir „Ivy & Gold” neilgai trukus tapo pagrindinių britų radijo stočių grojaraščių kūriniais. „Flaws“ debiutavo aštuntoje perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų topo vietoje ir tai garantavo jaunai Londono ketveriukei žinomumą, sėkmę ir, žinoma, klausytojų meilę.

Šiuo metu indie folk muzikos atstovai „Bombay Bicycle Club“, užsidarę studijoje kartu su Jim‘u Abbiss‘u, įnirtingai dirba prie trečiojo albumo, ruošiasi vasaros festivaliams ir, be jokios abejonės, koncertiniam turui.

ManoMUZIKA kolektyvo studijoje „pagavo“ Suren‘ą De Saram‘ą – grupės būgnininką, gitaristą ir pagalbinį vokalistą, sutikusį su mumis pasidalinti mintimis apie ketveriukės veiklą, pasirodysiantį albumą ir, žinoma, pažįstamus draugus, kurie jam primena… Lietuvą. Nepaisant to, kad „Bombay Bicycle Club“ Lietuvoje dar nėra buvę, Suren‘as tikisi prie Baltijos jūros apsilankyti dar šiemet.

Beje, muzikantas, pasisveikinęs su manimi, švaria lietuvių kalba ištarė „Labas“. O po to pridėjo: „don‘t be surprised. I know about Lithuania few things…“

Taigi ManoMUZIKA.lt skaitytojams – išskirtinis sparčiai populiarėjančios britų grupės „Bombay Bicycle Club“ nario Suren‘o De Saram‘o interviu.

ManoMUZIKA: Panašu, kad grupės „Bombay Bicycle Club“ sėkmės kelias prasidėjo dar 2006 metas, kuomet laimėjote „Channel‘s 4“ rengtą konkursą „Road To V“. Ar pati grupė šį įvyki įvardina kaip sėkmingo kelio muzikos pramonėje pradžią?

Suren’as: Tiesą sakant, tai iš tiesų buvo rimtas startas, tačiau negalvok, kad laimėjus „Road To V“ viskas tapo it rožėmis klota. Tada mums buvo tik po 16 metų, tad iki mokyklos baigimo buvo likę dar dveji metai. Norėjome viską daryti kryptingai, tačiau suderinti muziką su mokykla nebuvo taip lengva, kaip atrodo iš šalies. Mokėmės, tačiau kartu stengėmės nepaleisti mums nusišypsojusios sėkmės.

Ruošiatės išleisti savo trečią studijinį albumą. Muzikos portaluose jau kalbama, kad albumas muzikos parduotuvių lentynas turėtų pasiekti birželio mėnesį. Kaip skambės naujasis jūsų darbas? Galbūt jau žinote kaip jis vadinsis?

Manau, kad paskubėjome su žiniomis apie birželio mėnesį. Panašu, kad įrašas, kuris kol kas neturi pavadinimo, bus išleistas tik rugsėjį. Kalbant apie patį albumą, jau dabar galiu pasakyti, kad grįšime prie elektrinių gitarų skambesio, todėl jis turės panašumų į mūsų pirmąjį darbą. Kai kurios dainos jame bus paprastos – gitara, bosinė gitara ir mušamieji, o likusiose bus galima išgirsti ir nemažai elektronikos elementų.

Paskutinis jūsų įrašas “Flaws”, išleistas pernai vasarą,  buvo itin sėkmingas, populiarus ir perkamas. Ar tiki, kad naujausias albumas pakartos tą pačią sėkmę, kurią pavyko pasiekti su “Flaws”?

Sunku pasakyti. Galiu prisipažinti, kad niekuomet nesitikėjome, jog “Flaws” bus toks populiarus. Mes jį sukūrėme ir įrašėme patys, todėl jis praktiškai nieko nekainavo. Beveik visas albumas buvo įrašytas namuose (juokiasi). Žinai, jei atvirai, tai mus kaip kolektyvą labiausiai džiugina tas faktas, kad “Flaws” muzikaliai buvo tikras ir grynas albumas. „Bombay Bicycle Club“ tikslas buvo išgauti tikrą skambesį ir tai mums pavyko padaryti, tačiau nei mes, nei mūsų prodiuseriai nesitikėjo, kad albumas bus toks mylimas. Akivaizdu, jog labai džiaugiamės, kad žmonės klausėsi mūsų kūrybos. Kita vertus, tie, kurie mėgo “Flaws”, gali truputėlį sutrikti išgirdę naująjį darbą, nes jis, kaip jau sakiau, bus visiškai kitoks.

Prie naujojo albumo, kaip ir prie ankstesnių, dirbo žymus prodiuseris Jim‘as Abbiss‘as (prodiusavęs tokias muzikos žvaigždes kaip „Arctic Monkeys“, Adele, „Editors“, „Kasabian“ ir kitus). Kodėl pasirinkote būtent jį?

Mums visiems labai patinka dirbti su Jim’u. O užvis svarbiausia – mus džiugina rezultatas, kurį pasiekiame kartu. Naujam albumui su Abbiss’u jau įrašėme 7 dainas, o jos, mūsų manymu, skamba tikrai neblogai.

Kas jums daro didžiausią muzikinę įtaką?

90- ųjų Amerikiečių indie grupės, džiazas ir hiphopas.

Turite savo leidybinę kompaniją “Mmm Records”. Ką darysite su ja?

Šiuo klausimu ir mes esame pasimetę. Tiesą sakant, dar nebandėme rimtai pasirašinėti sutarties ir dirbti su kažkokiais atlikėjais. Kelis kartus, išgėrę ne vieną ir ne du alaus bokalus, bandėm skambinti pažįstamom grupėm ir siūlėm joms pasirašyti sutartį su mumis, bet jie, įtariu, suprato, jog mes buvom girti (juokiasi). Šiandien galvoju, kad mes niekada nepasirašysime jokių sutarčių, nes leidybinėje srityje esame niekam tikę, tačiau kas ten žino (juokiasi)…

Ar yra kokių atlikėjų ar prodiuserių, su kuriais norėtumėte dirbti?

Nesu tikras dėl bendro darbo, tačiau labai norėčiau susitikti su Steve’u Albini (red. past. – Steve’as Albini – kompozitorius, gitaristas, žurnalistas, muzikos prodiuseris, dirbęs su tokiom garsiom žvaigždėm kaip „Nirvana„, „Pixies„, „Cheap Trick„, „Manic Street Preachers” ir kitais). Jis skamba išties įspūdingai. Taip pat esu labai didelis “Four Tet” fanas, todėl tikiuosi, kad jis remiksuos vieną iš mūsų naujojo albumo kūrinių.

Papasakok apie „Bombay Bicycle Club“ ateities planus.

Visi labai norime greičiau užbaigti naujo albumo įrašus ir galiausiai jį išleisti. Taip pat grosime keliuose vasaros festivaliuose (pora Anglijoje, pora kitose Europos šalyse). Manau, kad rudenį leisimės į koncertinį turą, kuriame pristatysime savo naujausią įrašą. Tikiuosi, kad turo metu aplankysime daug įdomių vietų (kad ir tokias kaip Australija, Pietų Amerika ar Lietuva). Na, o kai baigsime koncertines gastroles, tikiuosi, jog galėsime bent jau trumpam atsipūsti.

Ar galėtum įvardinti įsimintiniausią įvykį iš kelionių su grupe?

Išvykos į tolimus kraštus jau savaime yra įsimintinos. 2009 metais buvome Japonijoje. Manau, kad ši kelionė ir buvo labiausiai įsimintina. Ten tiesiog viskas kitaip!!! Mus žavėjo daug netradicinių ir niekur nematytų dalykų – kad ir žaidimų automatai ar žinia, kad galima, pavyzdžiui, valandai išsinuomoti šunį ir išvesti jį pasivaikščioti. Taip pat šypseną „spaudė” Super Mario muzika, dažnai lydėjusi mus vaikštant Tokijo gatvėmis. O ir žmonės ten labai mieli ir energingi.

Ką manai apie šiandieninę muzikos industriją?

Ko gero mano nuomonė jau nieko nebenustebins. Aplanko didelis liūdesys, kai suvokiu, kad pasaulyje yra labai daug neregėtą talentą turinčių žmonių, kurie „neiškyla” dėl įvairių priežasčių: kartais jie tiesiog neturi užsibrėžę tikslo, o kartais – tiesiog nepažįsta asmenybių, galinčių padėti. Tuo tarpu muzikos versle yra begalė „personažų”, kurie yra visiški liurbiai, tačiau kartais tampa labai populiariais dėl neaiškių aplinkybių. Nenoriu jų įvardinti, tačiau dažnai, klausant britiškų radijo stočių, išgirstu tokią pop muziką, kad net nenutuokiu kokiu būdu ji patenka į eterį. Negana to, tikrai nesuprantu, kaip tokie žmonės užlipa ant scenos ir sugeba “dovanoti” publikai tokį šlamštą. Žinoma, yra klausytojų, kuriems ir tokio mėšlo reikia, tačiau jų aš taip pat absoliučiai nesuprantu…

Baigdamas interviu paklausiu tavęs paprasto klausimo: kaip manai, ar yra galimybių „Bombay Bicycle Club” išvysti Lietuvoje?

Kol kas nieko nesame suplanavę, tačiau tikiuosi, kad ateinančio koncertinio turo metu kažkurią iš Baltijos šalių tikrai aplankysime. Tai turėtų būti arba šių metų pabaiga, arba 2012-ųjų pradžia.

Tiesa, kalbant apie jūsų šalį, galiu pasakyti, kad mokykloje turėjau gerą bičiulį, kuris puikiai kalbėjo lietuviškai, todėl dar nuo tų laikų moku pasakyti “labas” ir “geros dienos” (red. past. – pastaruosius žodžius muzikantas ištaria ganėtinai švaria Lietuvių kalba).

ManoINTERVIU. ROCKAPELLA: „liūdna, kad technologijos iš muzikos atima žmogiškumą“

manoINTERVIU

Jie nepripažįsta instrumentų ir tiki balso galia. Jie – daugiau negu dvidešimt metų pasaulyje gyvuojantis kolektyvas. Jie – paprasti vyrukai iš Amerikos, pirmąjį savo egzistencijos dešimtmetį kur kas ilgiau leidę Japonijoje, nei gimtojoje šalyje. Jie išgarsėjo sudainavę reklaminę dainą “Folgers” kavos reklamai. Jie koncertavo su Billy Joel’iu ir kitais gerai pasaulyje žinomais atlikėjais. Jie liūdi dėl neigiamos technikos evoliucijos įtakos muzikos pramonei, bet tiki muzikos ateitimi. Jie sako, kad grupė – tai jų šeima. Jie į tekančios saulės šalį “atvežė” a cappella stilių. Jie labai nustemba sužinoję, jog turi gerbėjų Lietuvoje, bet tuo pat matu labai tikisi čia apsilankyti. Jie – tai grupė “Rockapella”.

Penkių vyrukų kolektyvas, kurio sąstatas keitėsi galybę kartų, per visą savo karjerą, prasidėjusią dar 1986 metais, išleidęsa 20 albumų, surengęs aibę koncertų visame pasaulyje ir tapęs itin populiariu ne tik tekančios saulės šalyje, bet ir Australijoje, JAV, Europoje ir tolimuosiuose rytuose. Galybė koverių ir originalių kūrinių, šimtai pasirodymų su pasaulinio lygio žvaigždėmis ir tikėjimas, kad a cappella stilius turi atrasti vietą po saule, amerikiečių grupę “Rockapella” pavertė pasaulinio masto žvaigždėmis, kurias tikras muzikos mylėtojas “mirk – gyvenk” turi išgirsti savo ausimis.

“Rockapella” grafikas įtemptas: balandžio pradžioje koncertai Vokietijoje, po kurių – vėl skrydis virš Atlanto į gimtąją Ameriką. Grupės vadybininkas prisipažino, kad po JAV balso virtuozai skris į Japoniją, kiek vėliau – į Australiją, o po to – vėl į Europą. Paklaustas, kada visa tai baigsis, žmogus, atsakingas už “Rockapella” koncertus visame pasaulyje, tik kilsteli pečius ir šypteli: “Ko gero dar negreit… Vaikinai myli savo darbą, jį atlieka puikiai ir dėl to noriai koncertuoja”.

Iš tiesų, girdint “Rockapella” net nekyla klausimų apie tai, kodėl juos myli publika, kodėl jie yra paklausūs ir kodėl jų muzika užburia. Bet jei ir kyla, atsakymas yra paprastas: jie daug dirba, tobulėja ir džiaugiasi galėdami dainuoti.

Ko gero, nepradėsime aiškinti, kas yra a cappella stilius. Tam skirtos enciklopedijos ir kiti informaciniai kanalai. Šįkart ManoMUZIKA savo skaitytojams dovanoja išskirtinį dviejų grupės narių – pagrindinio vokalisto Scott’o Leonard’o ir grupės vokalinio perkusininko (nusprendėme vadinti jį būtent taip, nes pavadinimas “beatboxer’is” tiesiog nelipo) Jeff’o Thacher’io interviu. Muzikantai nepatingėjo skirti geros pusantros valandos pokalbiui su ManoMUZIKA (ačiū jiems už tai!!!), todėl pernelyg “nekarpę” ir nekeitę jo, siūlome paskaityti ir Jums.

Beje, trumpa ManoMUZIKA ‘pastaba – priminimas’: kadangi norime, jog mūsų portale gautumėte pačias tikriausias ir gryniausias naujienas, publikuojame visą pilną pokalbį su Jeff’u ir Scott’u. Tad nepatingėkite pasigaminti rytinės (ar popietinės) kavos ir pusvalandį skirti nuoširdžiai pažinčiai su balso virtuozais iš “Rockapella”

ManoMUZIKA: jūs abu grupėje “Rockapella” dainuojate apie dvidešimt metų. Ar galėtumėte palyginti šiandieninę “Rockapella” su ta, kuri buvo prieš dvidešimtmetį?

Scott’as: Nors iš šalies atrodo, kad per tuos metus įvyko tik smulkūs pasikeitimai, žvelgdamas į pastarąjį dvidešimtmetį turiu pripažinti, jog grupė pasikeitė iš esmės. Pradžioje buvome keturiese. Tai buvo taip nauja, kad rūpinomės tik grupe ir garsu. Be to, tuomet dar neturėjome vokalinio perkusininko.

Dabar mums svarbi ne tik muzika, bet ir polėkis bei artistiškumas. Į savo pasirodymus įtraukėme nemažai choreografijos ir dainuojame kur kas daugiau R&B stiliaus muzikos.

Jeff’as: Prieš 20 metų “Rockapella” vis dar buvo mums išgarsėti padėjusio amerikietiško televizijos šou „Where In the World Is Carmen Sandiego“ dalis. Tada mažai galvojome apie įrašus JAV, bet dažnai būdavome Japonijoje, kur praktiškai kasmet išleisdavome po naują albumą. Manau, kad tuomet visa “Rockapella” veikla dar buvo nepastovi, tačiau labai jaudinanti. Stengėmės išnaudoti visas suteiktas galimybes: bandėme begalę muzikos stilių, dainavome įvairią muziką ir, tikrąja to žodžio prasme, ieškojome savo vietos po saule. Laikui bėgant ir kai kuriems nariams paliekant “Rockapellą”, supratome, kad nebesugebame apjungti savo skambesio ir stiliaus – kiekvienas norėjo išsiskirti, o tai, be abejo, neleisdavo skambėti vientisai. Tačiau ilgainiui, pradėjome skambėti vis tvirčiau, o šiandien jau žinome, kaip reikia dirbti, kad mūsų muzika išliktų. Be to, verta paminėti, jog šiuolaikinė a cappella muzika pasaulyje yra labai mylima, todėl dabar esame labiau pasirengę prisitaikyti prie klausytojų poreikio.

ManoMUZIKA: Scott’ai, Tu prie “Rockapella” prisijungei  1991 metais. Tuokart grįžai iš Tokijaus, kur vietiniame Disneyland’e grojai ir dainavai pop grupėje. Ką tokie pasikeitimai reiškė tau?

Scott’as: Buvo velniškai smagu. Vienas geriausių dalykų, susijusių su “Rockapella”, yra tas, kad man nereikia nuolat būti pagrindiniu vokalistu. Dažnai dainuoju pritariančius vokalus ir tai, turiu pasakyti, man tikrai labai patinka. Gal netgi labiau negu dainuoti pagrindinę partiją.

Jeff’ai, Tavo istorija grupėje prasidėjo dviem metais vėliau…?

Jeff’as: Taip. Kai mokiausi mokykloje, o vėliau koledže, labai mėgau dainuoti. Tiesa, tada dar neketinau tapti dainininku. Prisijungimas prie “Rockapella” reiškė galimybę būti muzikantu ir tuo pat metu daryti kažką naujo bei labai asmeniško – muzika ir garsai buvo mano vaizduotės ir burnos kūriniai… 1993 metais profesionalaus vokalo perkusininko ( red. past. beatboxer’io) darbas kokioje nors instrumentinėje ar a cappella grupėje buvo gan naujas ir neįprastas, todėl viskas, kas su tuo susijo, teikė daug patirties ir džiaugsmo. Tada žinojau tik du žmones, kurie tuo užsiiminėjo profesionaliai. Sunkiausias dalykas buvo įgyti ištvermės dainuoti ir leisti įvairiausius garsus įprastuose, porą valandų trunkančiuose pasirodymuose. Tiesą sakant, iki tol, kol jie mane pakvietė prisijungti prie grupės, “Rockapella’os” boso partijos atlikėjas kartais bandydavo imituoti kūrinių ritmą. Deja, tai padaryti yra gan sudėtinga ir retai kada primena tikrą būgnų skambesį. Aš netgi manau, jog man prisijungus, jis galėjo jaustis laisviau atlikdamas savo partijas. Žinoma, tada mūsų laukė didžiulis ir, sakyčiau, pagrindinis iššūkis –  išmokti muzikuoti drauge.

Kaip nusprendei užsiimti vokalo perkusija?

Jeff’as: Kai buvau mažas labai mėgdavau įgarsinti įvairius savo žaislus, tokius kaip kosminiai “Lego” laivai ir panašiai… Paaugęs pradėjau imituoti per radiją išgirstus garsus. Taip pat stebėdavau tuometinius rap atlikėjus, kurie į savo pasirodymus įtraukdavo “beatbox’ą”. Laikui bėgant išmokau tiems patiems garsams suteikti skirtingas spalvas. Tai – savotiška garsų gimnastika.

Baigęs koledžą kartu su keliais vaikinais Bostone įkūriau a cappella grupę, kurioje pasiūliau pabandyti kūrinius atlikti kartu su vokaline perkusija. Nors dabar tai atrodo kaip natūralus dalykas, tuo metu skambesys buvo daugiau nei “egzotiškas”. Po metų beieškodamas darbo atradau skelbimą su “Rockapella” kvietimu į perklausą. Tada ir supratau, kad tikrai noriu dirbti su jais.

Esi ne tik atlikėjas, bet ir prodiuseris, dirbęs su galybe muzikantų. Kuris darbas tau mielesnis – prodiuserio ar atlikėjo. Kokį muzikantą norėtum prodiusuoti ateityje?

Jeff’as: Žinai, abu užsiėmimai yra vienodai mieli! Abu darbai reikalauja skirtingų, bet labai susijusių mano asmenybės dalių. Abejoms veikloms reikia klausymo. Dainuojant a cappella – būtina klausyti ir staigiai reaguoti į pasikeitimus, negalima „slėptis” už jokio instrumento. Kitaip tariant, užgimstu ir mirštu su kiekviena nata. Tai mane kaip muzikantą labai intriguoja… Reikia pasitikėti kitais grupės nariais, kurie muzikuoja šalia, nes tik tada gali gerai atlikti savo darbą. Be to, tai turi būti labai interaktyvu net ir tuo atveju, jei tą pačią dainą atliekame tūkstantąjį kartą.

Bet aš taip pat mėgstu tiesiog sėdėti, klausyti ir objektyviai vertinti įrašus. Prodiuserio darbas reikalauja visų muzikinių įgūdžių, atminties ir galiausiai išminties bei bendravimo galių. Manau, jog yra labai svarbu, kai prodiuseris su atlikėju kalba ta pačia muzikine kalba.

Na, o dėl ateities darbų tai sunku pasakyti… Tiesa, jei būtų įmanoma, tikrai norėčiau pabandyti prodiusuoti pats save (juokiasi). Dar nelabai teko dirbti su pačiu savimi, tad manau, jog kartu galėtume padaryti daug įdomių dalykų.

Grįžkime prie “Rockapellos” reikalų. Tapote itin populiarūs pasaulyje po to, kai įrašėte puikią reklaminę dainą “Fogers” kavos reklamai. Kiek vėliau įrašėte nemažai kūrinių kitoms reklamoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad reklamos jums padėjo išgarsėti?

Scott’as: Tiesą sakant, reklaminiai „džinglai” mums suteikė galimybę sumokėti mokesčius (juokiasi). O tavo minėta “Folgers” reklama, ko gero, iki šiol yra mūsų pats didžiausias hitas.

2010 metais turėjote begalę įsimintinų įvykių: galiausiai po aštuonerių metų pertraukos išleidote naują albumą “BANG”, leidotės į pirmą savo istorijoje muzikinį kruizą ir t.t. .. Ar galite sakyti, kad tai – pats sėkmingiausias periodas grupei?

Scott’as: Norėčiau tai vadinti nauju “Rockapella” startu. Aš tikiuosi, kad naujas įrašas, nauji kūriniai ir naujos patirtys – tai tik mūsų sėkmingiausio periodo pradžia.

Pasidalinkite savo įspūdžiais iš kruizo.

Scott’as: Tai buvo pirmas mano ir visos grupės kruizas. Dabar tikrai suprantu, kodėl žmonės mėgsta tokio pobūdžio atostogas. Žinai, gal tau ir pasirodys keista, tačiau kiekvieną dieną leisti fanų draugijoje buvo nepaprastai miela. Mūsų gerbėjai mums yra labiau draugai nei tiesiog klausytojai.

Abu kalbate apie “Rockapella” kaip apie kažką stebuklingo. Ar galėtumėte tiesiog pasakyti, ką jums reiškia Rockapella?

Scott’as: “Rockapella” man visų pirma yra malonumas. Pats tikriausias, gryniausias ir neišskiriamas malonumas…

Jeff’as: Per 18 metų tai tapo didžiule dalimi manęs. Jei atvirai, grupė tapo keistais, bet dažniausiai labai intriguojančiais namais. Nežinia, kiek tai tęsis, bet kol kas mes penkiese esame absoliučiai neišskiriami. Galima sakyti, jog „Rockapella” – tai savotiška santuoka.

Koncertavote įvairiose pasaulio šalyse, pokalbio pradžioje minėjote ir Japoniją – vietą, kurioje praleidote labai daug laiko. Ar galite palyginti publikas skirtinguose pasaulio kraštuose? Įvardinkite sceną, kurioje jums groti mieliausia.

Scott’as: Kiekviename koncerte klausytojai yra skirtingi. Pavyzdžiui, Japonijoje mus įspėjo, kad publika bus santūri ir elgsis pagarbiai. Tačiau vos užlipę ant scenos Tokijuje supratome, kad ten – pati garsiausia ir labiausiai pamišusi publika iš visų, kurioms esame koncertavę.

Jei kas nors paprašytų jūsų įvardinti mėgstamiausias “Rockapella” dainas ir albumą, ką pasirinktumėte?

Scott’as: Mano albumas–favoritas, žinoma, būtų “Bang”, o mėgstamiausia daina – “Chipmunks Christmas Song”.

Jeff’as: Mano mėgstamiausi albumai – “Bang” ir 1994 metais išleistas „Vocobeat“. Na, o mėgstamiausios dainos, priešingai nei Scott’as, aš neturiu… Atvirai kalbant,  visada stengiuosi į jas žiūrėti panašiai. Šnekant dar atviriau, yra netgi keletas tokių, kurių daugiau nebenorėčiau dainuoti! Gal net ir ne keletas… (juokiasi)

Esate koncertavę (arba apšildę) daug pasaulinio lygio žvaigždžių. Kuris pasirodymas buvo įsimintiniausias?

Scott’as: Ko gero koncertas su Billy Joel’iu Madison Square Garden arenoje Niujorke. Dainavome su juo ir negalėjome patikėti, kad prieš mus stovi 20 000 žmonių minia, mokanti kiekvieną Bill’io dainos žodį mintinai.

Pakalbėkime apie pasaulinę a cappella rinką. Kokia ji jūsų akimis? Ar turite savo a cappella favoritus?

Scott’as: Aš visada stebiuosi, kokia populiari pasaulyje tapo a cappella muzika. Kai mes pradėjome “Rockapella” gyvenimą, pasaulyje tebuvo “saujelė” šio stiliaus atstovų. Tuo tarpu dabar kone kiekviena šalis gali pasigirti a cappella grupėmis. Galiu drąsiai sakyti, kad būtent mes “atvežėme” a cappella muziką į Japoniją. Džiugu, kad dabar tekančios saulės šalyje yra a cappella kolektyvų, kurie pasiekia perkamiausių šios šalies singlų ir albumų topų viršūnes. Tai, žinoma, mane labai džiugina.

Na, o kalbant apie favoritus, išskirčiau kubiečius “Vocal Sampling”, švedus “The Real Group” ir, be jokios abejonės, grupę “Take 6”.

Kas jus liūdina muzikoje? Ką manote apie šiandieninę muzikos rinką?

Scott’as: Manęs neliūdina niekas. Nebent nepataikantis į toną dainuojantysis (juokiasi).

Jeff’as: O aš manau, kad čia galima “pakapstyti” ir giliau… Šiandienos muzikantai yra ne ką mažiau kūrybingi ir talentingi nei anksčiau. Žmonės, kurie kuria muziką, niekada niekur nedings. Deja, liūdina tai, jog, regis, jų pasirinkimai ir kūrybingumas dažniausiai yra “perfiltruojami” rinkos, kol iš daugelio lieka tik keli laimingiausi, galintys džiaugtis vieša šlove. Verta paminėti tai, kad dažniausiai klausytojais yra manipuliuojama.

Kita vertus, šiais laikais muzika yra labai lengvai pasiekiama. Netgi mažiausiai žinomi atlikėjai gali išleisti savo CD ar MP3 ir padaryti juos prieinamus kiekvienam. Tai – tikrų tikriausia muzikos vartojimo revoliucija.

Jei atvirai, galiu pasakyti, jog mums visiems apmaudu, kad šiais laikas yra be galo paprasta įrašyti „tobulai“ skambantį įrašą pasitelkiant nūdienos technologijas. Klausimas – ar gali tas pats atlikėjas taip pat „tobulai“ tą muziką atlikti scenoje ir nuoširdžiai patraukti publikos dėmesį? Atsakymą, tikiu, žinai ir tu. Manau, jog technologijos iš muzikos atima dalį žmogiškumo. Galvoju, jog tai, ką daro “Rockapella” ir kitos panašios grupės yra lyg iššūkis technologijoms. Tai – žmogiška muzika.

O jei kabėtumėme apie optimizmą muzikoje? Kaip manote, koks geriausias dalykas atsitiko muzikai praėjusiais metais?

Jeff’as: Vienareikšmiškai atsakysiu ir už Scott’ą (nes žinau, kad jis pritars): “Grammy” apdovanojimas Metų Albumo kategorijoje buvo suteiktas mažai žinomai (lyginant su konkurentais) grupei (red. past. “Arcade Fire”). Tai šokiravo žmones. „Suburbs” buvo nuostabus albumas, todėl apdovanojimo įteikimas kanadiečiams yra labai teisingas, labai sveikintinas ir labai sveikas žingsnis.

(red. past. Po šio atsakymo Scott’as pritardamas Jeff’o atsakymui linksi galva)

Kokia pirmoji mintis “šauna į galvą” pagalvojus apie Lietuvą?

Scott’as: Apie Lietuvą nežinau nieko, todėl labai norėčiau pas jus apsilankyti ir kažko išmokti.

Jeff’as: Tai yra vieta, apie kurią tikrai norėčiau sužinoti daugiau. Lietuva man – lyg klaustukas. Bet po visų pasaulinių turų aš supratau, jog žmonės visur yra tokie patys. Mes turime daugiau bendrumų negu skirtumų: mes valgome, mes dirbame, “gaminame vaikus” ir mėgstame muziką.

Kaip manote, ar galima tikėtis jus išvysti Lietuvoje?

Scott’as: Bent jau aš tai labai to tikiuosi

Jeff’as: Aišku. Bet kol kas, leiskime internetui mus pristatyti Lietuvai.

Na, ir paskutinis klausimas – prašymas: pasakykite ką nors grupės gerbėjams Lietuvoje?

Scott’as: Tiesą sakant, tikrai niekada nemaniau, kad turime fanų Lietuvoje. Labai norėčiau juos sutikti ir sužinoti apie jūsų šalies gyvenimą. Supažindinkite mane su Lietuva!

Jeff’as: Labai dėkojame už tai, kad klausotės, ir tikimės kada nors susimatyti! Pasaulis yra kur kas mažesnis, nei atrodo!