Prieš ketverius metus Lietuvą (o kartu ir visą senąjį žemyną) užvaldžiusi krizė pasireiškė visur – ir ekonomikoje, ir mąstyme, ir, žinoma, muzikoje. Džiugu, kad ketverių metų periodas baigėsi, o atsigavusi mūsų visaapimančių pinkodų kreivė šiandien sparčiai kyla aukštyn ir pagrįstai leidžia pozityviai įvertinti nuo pjedestalo nueinančius 2013- uosius. Jie Lietuvai buvo sėkmingi ne tik todėl, kad pirmininkaujame ES Tarybai ar galime puikuotis turėdami vieną sparčiausiai atsigaunančių ekonomikų visoje Europoje (nors šie skaičiai taip pat labai džiugina). Šiuos metus turime pagrindo vadinti sėkmingais dar ir todėl, kad užmetę akį į Lietuviškos muzikos padangę galime daryti akivaizdžias išvadas: tokių derlingų metų (sudėlioję esminius taškus ant „i”) jau seniai neturėjome. Pradėti vardinti nėra taip lengva kaip atrodo, mat pozityvo buvo labai daug. Tačiau metams skaičiuojant savo paskutines dienas, atrodytų, visai logiška išskirti kai kuriuos nueinančių gyvatės metų muzikinius reiškinius.

Ko gero sunku būtų paneigti faktą, kad mūsų muzikinėje padangėje šiemet kertiniu akcentu tapo Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje” sugrįžimas. Taip, sugrįžimas buvo labai staigus ir trumpas, tačiau net ir pats didžiausias pesimistas negalės nuginčyti, kad kūrinio „Kitoks pasaulis” kūrėjai sugrįžo labai efektyviai, jaukiai ir ypatingai. Sausakimšas didžiausių šalies miestų arenas surinkusi kultinė Lietuvos muzikos scenos ikona įrodė: kokybės, legendos ir lietuviško išskirtinumo mišinys mūsų šalyje gali pritraukti daugiau žmonių, nei milijonus plokštelių pardavęs Didžiosios Britanijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų atlikėjas. Kita vertus, Andriaus Mamontovo sugrįžimas dar kartą aiškiai įrodė, kad jo grupė turi kone ištikimiausius gerbėjus, grupės nepamiršusius net ir praėjus šešiolikai metų nuo kolektyvo „mirties”. Lapkričio mėnesį tūkstančiai lietuvių širdžių dainavo vienu balsu, kvėpavo vienu oru ir viršun kėlė vieną idėjinę vėliavą, ant kurios puikavosi užrašas „Foje”. Net neabejoju, kad apsilankę Andriaus koncerte žmonės jau dabar patyliukais laukia pasirodančių renginio video akimirkų, „nusėsiančių” vientisame ilgame DVD formate.

Žinoma, kalbėdami apie „Foje”, negalime nepaminėti ir koja kojon praėjusio tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje su „Pabėgimo” kūrėjais žengusio Egidijaus Dragūno grupės „Sel„, kuri savo gerbėjų armijas šiemet taip pat sutraukė į ne vieną daugiatūkstantinį muzikos renginį.

Akimirka iš A. Mamontovo ir grupės Foje pasirodymo Vilniuje (Foto M.Ambrazo)

Taigi, šiuos metus tam tikra prasme galime vadinti „atgyjančių legendų metais”. Jeigu reikia galutinio šio teiginio užtvirtinimo, žvalgytis toli neteks – net ketverius metus tylėjusi, su nauja medžiaga šiemet sugrįžta netrukus savo trisdešimtmetį švęsianti grupė „Antis„. Metų viduryje „Anties” lyderis Algirdas Kaušpėdas dovanoja nuostabią (kiekvienam skaityti mėgstančiam melomanui privalomą) pusiau autobiografinę knygą „Antiška”, o šiomis dienomis į pasaulį paleidžia savo naujausią albumą „Baisiai džiugu!”. Visiškai kitoks skambesys ir kur kas griežtesnė muzika (kai kam priminsiantį lietuvišką aukso vidurį tarp „Prodigy” ir „Ac Dc”) „Antį” turėtų pakylėti dar aukščiau. Jeigu yra ciniškai staugiančių ir įtikėjusiu teiginiu, esą „Anties” laikas paskendo praėjusio šimtmečio vandenyne, turiu jus nuvilti: „Baisiai džiugu!” ne tik pranoko visus lūkesčius, bet ir turi rimtą pagrindą pretenduoti į geriausio šių metų muzikinio albumo titulą. Šiame kontekste labai smagu  yra dar ir tai, kad „Antis” albumo prodiuserinį darbą patikėjo atlikti Victorui „Vee” Diawarai, suteikusiam scenos legendų kūrybai visiškai kitokį muzikinį prieskonį.

Beje, Vee, šiuo atveju taip pat vertas išskirtinės vietos 2013 metuose. Būtent jo ir visos menų fabriko „Loftas” kompanijos dėka šiemet Lietuva toli gražu neturėjo progos vadintis muzikos pasaulio užkampiu. Jeigu ne jis ir jo sėbrai, mūsų šalyje 2013 metais tikrai nebūtų koncertavę tokie atlikėjai kaip „Editors„, Toro Y Moi, Ellie Goulding, Kelis, AraabMuzik ar islandai „Mum„. Džiugu ir tai, kad svetingiausiu miesto klubu pripažintas menų fabrikas „Loftas” šiemet rado vietos ir kokybiškiems Lietuvos atlikėjams. Per pastaruosius dvylika mėnesiu vienoje pagrindinių miesto scenų savo koncertus surengė tokios grupės kaip „G&G Sindikatas”, „Freaks On Floor„, Jurga Šeduikytė ar vilniečiai „Biplan„. Tarp kitko, pastarojo kolektyvo šių metų muzikiniai žingsniai – dar viena priežastis ploti katučiu ir kelti nosis aukštyn. Tris hitais tapusius kūrinius išleidę Biplanai, vėl sugebėjo pramušti rytines sienas ir ne tik surengti savo išskirtinius pasirodymus kaimyninėse rytų valstybėse, bet ir pristatyti tų šalių rinkoms specialiai jiems adaptuotas savo lietuviškų dainų versijas. Nė kiek nenustebčiau, jei per ateinančius kelerius metus „Biplanai” taptų rimta tose šalyse Lietuvą reprezentuojančia grupe. Kažkada nusvilusi rytų rinkose Vilniaus grupė kyla į dar vieną, šįkart, tikėkimės, kur kas sėkmingesnį skrydį. Tiesa, „Biplan” turi dar vieną progą džiaugtis: savo koncerte menų fabrike „Loftas” praėjusį savaitgalį grupė (ir sau, ir visiems savo kritikams) įrodė galinti koncertuoti pilnoje arenoje, kurioje taip pat audringai sutinkama tiek senoji, tiek ir naujoji grupės kūryba. Tai – dar viena savotiška reabilitacija ir papildoma motyvacija pačiam kolektyvui ir jo gerbėjams.

Ir nors „Biplan” buvo viena sėkmingiausiai Lietuvos muzikos rinkoje šiemet „besisukusių” gruipų – jie taip ir neišleido savo naujo albumo. Nežiūrint į tai, ne vienas šiemet išleistas mūsų šalies atlikėjų diskas gali pagrįstai ieškoti tvirtos vietos net ir kritiškiausių melomanų fonotekose. Visų pirma,būtina išskirti Leon Somov & Jazzu. Akivaizdu, kad dueto plokštelė „Lees and Sees” yra vienas geriausių pasatarojo penkmečio muzikinis albumas Lietuvoje. Smagu, kad tai vertina ir mūsų šalies gyventojai, šluote šluodami ne tik patį albumą, bet ir bilietus į grupės pasirodymus visoje Lietuvoje.

Editors koncertas menų fabrike Loftas (Foto V. Stackevičius)

Kalbant apie metų albumus nereikėtų užmiršti ir vienos talentingiausių mūsų šalies atlikėjų – „Empti” vokalistės Giedrės Kilčiauskienės nuopelnų. Ji šiemet išleido net dvi plokšteles, iš kurių vienas – nuostabus solinis diskas „Optinė apgaulė”, o kitas – džiazo mylėtojų ausis lepinantis įrašas „Jazz Miniatures“, kuris Giedrei leidžia atsiskleisti ir kaip puikiai džiazo stiliaus atlikėjai. Tiesa, kad genialioji muzikantė šį žanrą ir taip yra puikiai įvaldžiusi, muzikos mylėtojai galėjo įsitikinti prieš porą metų, kai ji, drauge su grupe, paruošė specialią bossanova stiliumi paremtą programą.

Šiemet ir vėl žibėjo Markas Palubenka, drauge su savo kūrybine grupe į pasaulį paleidęs ne tik šūsnį naujos kūrybos, bet ir pirmąją Lietuvoje mobiliojo telefono aplikaciją. Į muzikos sceną itin išraiškingai (ir kartu nevienareikšmiškai) įsiveržė indie scenos talentus suvienijęs projektas „Kurak„, kurios vadybininkas Martynas Butkevičius Lietuvos melomanams metų pradžioje pristatė puikų kokybiškos gyvos muzikos renginių ciklą „Lrt Opus. Vieną geriausių visų laikų lietuviškų smooth house stiliaus kūrinių išleido „Downtown Party Network„, drauge su „Mmpsuf” vokaliste Egle Sirvidyte įrašę dainą „Space Me Out„. Kūrybinio indie roko garsų skambesio niekaip neleisdavo užmiršti „Without Letters„, hip hopo sceną puikiai reprezentavo „Senoji Mokykla“, o  pavyzdinis projektas „Vilnius Temperature” mums ir toliau reguliariai primindavo kaip gražiai ir jaukiai gali suskambėti muzika mielame Lietuvos kraštovaizdyje (beje, ačiū Jums už tai – Jūsų darbas tikrai papuošia lietuviškąją muzikos ir vaizdų platformą).

Ir visa tai – tik vienas lašas didelėje mūsų šalies krantus skalaujančioje Lietuviškos Baltijos jūros muzikiniame gyvenime. Proveržio ir muzikinio pozityvo Lietuvoje šiemet buvo gerokai daugiau.

Taip, mes praktiškai nebeturime muzikos parduotuvių (tačiau ir čia liko visada gerai kūrybai ištikimas „Rūdnininkų knygynas„, kuriame galima įsigyti žurnalų, vinilų ar tiesiog Lietuvą aplenkiančių kompaktinių diskų ). Kita vertus, šiemet mūsų šalyje galiausiai atsirado  „Spotify”, kurio dėka turime progą pasiekti viso pasaulio naujausią muziką. Negana to, įsigiję „premium accountą” galime ta muzika mėgautis net ir neturėdami interneto (už mėnesį temokėdami 25 litus).

Taigi, besikeičiant laikams, vartojimo įpročiams ir kultūrai, o jaunimui tampant modernesniu ir veržlesniu nei buvome mes – dabartinė mano atstovaujama trisdešimtmečių karta, vis dar išlieka šis tas pastovaus. Tai muzika. Poreikis muzikai. Ir meilė muzikai. Ir šiandien aš galiu drąsiai sakyti, kad pagaliau esu laimingas matydamas muzikinius pokyčius Lietuvoje.

Šiandien mes turime daug. Ir galime daug. Tereikia paieškoti. Atsirinkti. Ir…. įsiklausyti.

Šiandien mes nebegalime skųstis, nes pasirinkimo įvairovė mums suteikia galimybę. Galimybę net ir nedidelėje, viso labo tris miljonus gyventojų turinčioje šalyje, atrasti muziką sau. Savo ausiai. Savo nuotaikai. Ir, kas svarbiausia, savo širdžiai.

Vien todėl mes šių metų negalime laikyti prastais.

Vien todėl mes turime rimtą priežastį švęsti 2013-uosius!