Lietuva

Fink

FINK: tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus

manoINTERVIU
Fink

Fink (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Paskutinį kartą „Fink“ lyderį Finą Greenallą kalbinau prieš dvejus metus. Tąkart muzikantas su bičiuliais iš Bristolio keliavo per Europą pristatydamas gyvo garso albumą „Wheels Turn Beneath My Feet“.

Po dvejų metų grupė vėl sugrįžo į senojo žemyno arenas. Dar labiau mylimi, kiek pasikeitę, tačiau vis dar tokie patys nuoširdūs ir muzikalūs.

Kaip prieš pat interviu pripažino grupės kelionių vadybininkas, šio turo metu liko tik du „neparduoti“ koncertai. Varšuvoje likus keturioms valandoms iki renginio pradžios buvo  likę 60 bilietų, Paryžiuje – 30. Beje, akivaizdu, kad Varšuva – vieta, į kurią ir vėl vykau klausytis „Fink“ – savo „sold out“ programą visgi įgyvendino. Prasidėjus koncertui porą tūkstančių žmonių talpinanti arena buvo sausakimša, o vėliausiai į „Stodolą“ atėję grupės gerbėjai buvo priversti koncertą stebėti būdami koridoriuje. Taigi, išvada akivaizdi: „Fink“ sparčiai kelia sparnus ir populiarėja, didindami savo nuoširdžios muzikos gerbėjų būrį ne dienomis, o valandomis.

Su grupės lyderiu Finu Greenallu arenos „rūkomajame“ susitikome likus kelioms valandoms iki koncerto. Kaip visada nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras muzikantas manoMUZIKAI pasakojo apie naujausią albumą „Hard Believer“, grupės požiūrį į komercinę muziką, ir, žinoma, Lietuvą – šalį, kurią, kaip jis pats prisipažino, jau kurį laiką svajoja aplankyti.

Arenos durys dar buvo užvertos, tačiau čia jau  būriavosi „Fink“ gerbėjai, norintys stovėti pirmose savo muzikinio dievaičio koncerto eilėse.

Per ketverius metus „Fink“ išleido keturis albumus – du studijinius įrašus („Perfect Darkness“ bei „Hard Believer“) ir dvi „gyvo garso“ plokšteles. Iš kur toks netikėtas produktyvumas?

Per šiuos metus mes labai daug keliavome ir koncertavome. Jau seniai esame sutarę: negalime koncertuoti tik dėl pačių koncertų. Turime kažką po jų palikti. Turai – mūsų albumų reklama, o albumai – turų.

Turime tris grupės kasdienės egzistencijos procesus: kūrybą, įrašus ir koncertus. Nors trečiąjį iš procesų labai myliu, prisipažinsiu, kad pirmuosius du – tiesiog dievinu. Taigi, vos tik baigęs koncertinį turą aš nekantrauju susikurti erdvę kūrybai.

Beje, mūsų gyvas albumas su karališkuoju Amsterdamo orkestru tapo savotišku netikėtu ketvirtuoju procesu (šypsosi).

Fink

Fink (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Kai apie bendrą pasirodymą su karališkuoju Amsterdamo orkestru su tavimi kalbėjome prieš porą metų, tąkart nežinojai ar kada nors įrašas kompaktinės plokštelės pavidalu išvys dienos šviesą. Šiandien šis albumas – vienas įspūdingiausių „Fink“ diskografijoje. Galbūt atsirado koncertų organizatorių susidomėjimas „orkestrine“ programa? Gal galėtume tikėtis Lietuvoje išvysti koncertuojančią jūsų grupę drauge su mūsų simfoniniu orkestru?

Būtų nuostabu! Juolab, kad esu girdėjęs daug gerų atsiliepimų apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų.

Sugroję Amsterdame pradėjome svaičioti: dabar Berlyne grosime su vietos simfoniniu orkestru, Niujorke su šio miesto filharmonijos orkestru ir taip toliau. Deja, nė velnio… Staiga sužinome, kad galimybė įgyvendinti šią svajonę anksčiausiai yra po ketverių metų. Todėl net neabejoju, kad situacija Lietuvoje būtų panaši. Įsivaizduoju jūsų orkestro vadovo reakciją: „ką gi, idėja puiki, todėl 2017- ųjų kovas tinka“. Po velnių, juk aš iki to laiko galiu numirti! (juokiasi).

Tačiau kad ir kas benutiktų, galiu pasakyti viena: ši patirtis buvo nuostabi. Grojome ne tik savo dainas, bet ir turėjome išskirtinę galimybę prisiliesti prie klasikinės muzikos.

Ir jums visai neprastai pavyko. Manau, kad puikiai sudainavai „What Power Art Thou“.

Ačiū už komplimentą. Tiesą sakant, nebuvau girdėjęs dainos originalo, todėl ją atlikti buvo tikrai labai keista. Pirmą kartą originalią šios dainos versiją išgirdau praėjus porai metų po koncerto –  žiūrėdamas „Volstryto vilką“ (kino filmas su Leonardo DiCaprio – L.Z.). Išgirdau ir pašokau: „Čia gi mano daina!“ (juokiasi).

Orkestro vadovas, sužinojęs, kad nesu girdėjęs dainos, man pasakė: „Finai, dainuok ją taip, kaip dainuotum bet kurią kitą savo dainą. Neklausyk originalo, o tiesiog mėgaukis muzika“. Taip aš ir padariau. Beje, šios akimirkos koncerte labiausiai bijojau. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai dainavau kūrinį, kuriame nebuvo nė vieno gitaros garso (šypsosi)…

Pakalbėkime apie šiemet jūsų išleistą albumą „Hard Believer“. Ar galėtum jį palyginti su 2011- ųjų  „Perfect Darkness“?

Manau, kad galiu. „LP 5“ (būtent toks buvo darbinis  “Hard Believer” pavadinimas) turėjo būti geresnis nei „Perfect Darkness“. Prieš pradėdami jį kurti įsivardijome sau tikslą: silpniausias albumo kūrinys turi skambėti bent jau ne blogiau nei stipriausia „Perfect Darkness“ daina. Nežinau ar mums tai pavyko, tačiau mes tikrai labai stengėmės.

Pasauliniame „Perfect Darkness“ ture nuolat tobulinome titulinio kūrinio, kuris, manėme, yra stipriausias šiame albume, skambesį. Tačiau koncertuodami suvokėme, kad žmonėms patinka ne tik ši daina, bet ir ilgesnės „Berlin Sunrise“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“ versijos. Taigi, norėjome atsukti laiką atgal ir iš naujo įrašyti šių dainų versijas, variusias „Fink“ fanus iš proto.

Įrašinėdami „Hard Believer“ supratome, kad nebegalime abejoti ir laukti ateities, kurią norėtume ir vėl sugrąžinti į praeitį. Privalėjome sukurti ir įrašyti iki galo išbaigtas dainas ČIA ir DABAR. Todėl visą kūrybinį procesą pavertėme ilgesniu keliu: įrašėme dainų demo versijas, jas sugrojome, susėdome studijoje ir pradėjome galvoti – ar iš tiesų būtent taip jos turėtų skambėti „Paradiso“ klube Amsterdame, „Stodola“ Varšuvoje ar kitose muzikinėse erdvėse. Vėl viską rašėme iš naujo pridėdami savo muzikai daugiau jėgos. Taigi, galutinį tikslą pasiekti nebuvo labai lengva.

Šiame albume gerokai daugiau bliuzo ir mažiau soulo; galbūt šiek tiek daugiau pop-roko, bet mažiau britiško indie folko. Žinojome, kad galime netekti gerbėjų, tačiau čia pat jutome, kad jeigu užsistovėsime vietoje, tapsime nebeįdomūs, o tada tiesiog pasitrauksime. Taigi, tol, kol man „Fink“ yra įdomu, aš tiesiog turiu keistis. Jei būtume sukūrę „Perfect Darkness Vol. 2”- būtume tiesiog užsigraužę.

Kodėl  būtent „Looking Too Closely“ tapo pirmuoju naujojo albumo singlu

Atsakymas labai paprastas: ši daina atrodė tokia, kokią radijo stotys galėjo labiausiai norėti groti.

Kodėl ne „Too Late?

Aš uždaviau lygiai tokį patį klausimą (juokiasi). Iki šiol manau, kad „Too Late“ yra didžiausią potencialą turinti „Hard Believer“ daina. Kai tik įrašėme „Too Late“, šį kūrinį įvardijau radijiniu singlu.

Galiu išduoti paslaptį: norėjau, kad „Looking Too Closely“ net nepatektų į albumą. Visada maniau, kad ji skamba per daug komerciškai. Netgi truputėli „nefinkiškai“. Tačiau mūsų vadybininkas pasakė: „jeigu šio kūrinio nebus albume – aš išeinu“. Turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Dainą „Looking Too Closely“ radijo stotys pamėgo labiau nei bet kurį kitą mūsų kūrinį.

Netgi labiau nei „Sort Of Revolution“?

Netgi labiau nei jį. Ir Amerika, šiuo atveju, nėra išimtis. Nežiūrint į tai, kad čia „Sort Of Revolution“ buvo pakankamai neprastai grojama, tačiau „Looking Too Closely“ sumušė visus „Fink“ rekordus.  Manau, kad taip yra todėl, kad ši daina yra labiausiai komerciškas kada nors įrašytas grupės kūrinys.

Pristatydami titulinę „Hard Believer“ dainą elgėmės taip pat, kaip ir su „Perfect Darkness“: priminėme apie save ir pranešėme, kad albumas – ne už kalnų. Tada pasidalijome „Looking Too Closely“. Tai buvo savotiška mūsų duoklė radijo stotims, mat jų muzikos redaktoriai mums visada sakydavo: „duokite tai, ką galėtume groti ir mes tikrai papildysime savo grojaraščius „Fink” muzika”. Taip mes ir padarėme.

Po „Looking Too Closely“ sekė mūsų klaida. Esu tikras, kad suklydome trečiuoju singlu pasirinkę dainą „Shakespeare“. Išleista krūva pinigų dainos komunikacijai ir vaizdo klipui, o efekto – jokio. Todėl mano pozicija paprasta: jei verslas gali išleisti krūvą pinigų ir parinkti už mus trečią singlą, tuomet aš, kaip muzikantas ir dainų autorius, turiu pilną teisę išsirinkti kitą. Jeigu suklysiu – tebūnie. Būsime atsiskaitę. Tačiau ateinančios vasaros singlas (prieš pat mums persikeliant koncertuoti į Ameriką) bus „Too Late“. Esu tuo tikras.

„Fink“ koncertinėje veikloje pastebėjau keletą ryškių pokyčių. Kūrinys „Sort Of Revolution“, kuris jau eilę metų užbaigdavo grupės koncertus ir sulaukdavo didžiausių ovacijų, dabar grojamas jūsų pasirodymo pradžioje. Taip pat pastaraisiais metais yra įvykęs ne vienas grupės pasirodymas, kuriame gerbėjai nesulaukdavo vieno didžiausių albumo „Perfect Darkness“ hito – baladės „Yesterday Was Hard On All Of us“.

Labai tiksliai pastebėjai (šypsosi). Iki šiol esu įsitikinęs, kad „Sort Of Revolution“ puikiai tinka koncerto pabaigai. Tačiau šia daina užbaigdami pasirodymą tampame tiesiog nuspėjami. Todėl nuo šiol pagrindinį koncerto ‘setlistą’ užbaigiame kūriniu „Berlin Sunrise“. Tai puiki lyriška pabaiga.

„Sort of Revolution“ šiuo metu yra trečia koncerto daina. Savo pasirodymą pradedame kūriniu „Pilgrim“, tęsiame su tamsiąja „Warm Shadow“ ir galiausiai driokstelime „Sort Of Revolution“.

Su „Yesterday Was Hard On All Of Us“ situacija buvo kiek kita. Ją eliminavome vasaros festivaliams. Tiesiog pati situacija padiktavo tokį sprendimą. Įsivaizduok, po tavęs sceną užima „The National“… Natūralu, lyrikos turi būti mažiau. Kita vertus, festivaliuose besilankanti auditorija dažniausiai nori šėlsmo ir garso. Todėl „Yesterday Was Hard On All of Us“ čia tiesiog nesuskamba taip, kaip galėtų.

Be abejo, koncerte, kuriame susirenka keli tūkstančiai kartu su mumis dainuojančių gerbėjų, šis kūrinys skamba neįtikėtinai. Ko gero todėl jį ir vėl sugrąžinome į savo pasirodymų setlistą.

Kalbant apie dainų sąrašą, pastebėjau dar vieną dainą, kurios nuolat pasigenda „Fink“ gerbėjai visame pasaulyje. Tai akustinė baladė „If I Had A Million“ iš 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“. Kodėl jai „Fink“ taip ir neatranda vietos savo pasirodymuose?

Pili man druską ant žaizdos (juokiasi). Manau, kad „If I Had A Million“ yra viena gražiausių kada nors gyvenime mano parašytų baladžių. Manėme, kad jos niekas nemėgsta, todėl „išmetėme“ šią dainą iš kūrinių sąrašo. Tiesą sakant, apskritai ją grojome tik „Sort Of Revolution“ akustinio turo metu.

Man nuoširdžiai patiko pati dainos idėja: jeigu aš turėčiau milijoną dolerių, mano meilė taip pat juos turėtų. Tai dalijimosi idėja. Tai savotiška meilės prisipažinimo išraiška: aš tave myliu, todėl tau priklauso tas pats, kas priklauso man. Jei laimiu loterijoje – tai laimiu ne aš, o mes kartu. Meilė – tai galimybė atiduoti ir dalintis.

Mano geras bičiulis – vienas žymiausių Olandijos džiazo muzikantų Rubenas Hein – manęs kartą paklausė: „Spėk, kokią jūsų dainą aš labiausiai mėgstu“? Pradėjau spėlioti, tačiau vis nepataikydavau, kol galiausiai Rubenas pasakė: „Aišku, kad „If I Had A Million“. Ir taip galvoju ne tik aš, bet ir visi mano draugai“.  Buvo tikrai keista.

Kartais, kalbėdamas su žmonėmis, kuriems įdomi mano muzika, pradedu galvoti, kad neįtikėtinai smagu būtų parengti alternatyvią programą, kurioje atsirastų beveik niekada negrojamos dainos. Pavyzdžiui „Biscuits For Breakfast“, „If I Had A Million“, „Nothing Is Ever Finished“, „Save It For Somebody Else“ ir keletas kitų.

IMG_0139

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.LT)

Pirmasis oficialus tavo įrašas, pasirodė 2000 metais. Tada pasaulį išvydo „Fink“ diskas „Fresh Produce“ – elektroninių ritmų prisodrintas darbas, toli gražu nė kiek nepanašus į tai, kaip grupė skamba šiandien. Ar yra tikimybė, kad kada nors sugrįši prie šaknų?

Tikrai ne. Triphopas ir aš – jau nebesuderinami dalykai. Per 14 metų atsirado gerokai talentingesnių už mane šios muzikos atlikėjų bei kur kas inovatyvesnių technologinių galimybių.

Su savo bičiuliu Berlyne šiek tiek pasukiojame plokšteles ir turime bendrą šokių muzikos projektą. Juk techno muzika – pirma tikroji mano meilė. Tačiau tai ir liks tiesiog mano pirmąja muzikine meile.

Fink

Fink (nuotr. manoMUZIKA.LT)

Paminėjai Berlyną, todėl negaliu nepaklausti. Esi sukūręs šio miesto saulėtekiui ko gero nuostabiausią odę, kuria jo gyventojai galėtų didžiuotis – kūrinį „Berlin Sunrise“. Tačiau dar nesi apdainavęs saulėlydžio. Esu tikras, kad gražesnio saulėtekio nei nuo Vilniaus Gedimino pilies nepamatysi jokioje kitoje šalyje. Gal mes turime šansą sulaukti dainos „Vilnius Sunset“?

(kvatoja) „Berlin Sunrise“ sukūrėme todėl, kad šiame mieste matėme tiek daug saulėlydžių, jog būtų sunku suskaičiuoti. Vilnius yra tas miestas, į kurį labai noriu atvažiuoti. Apie jį girdėjau daug gražių žodžių. Žinau, kad Lietuvą pamilo ir „didieji“ vyrai. Stingui ir Eltonui (Johnui – L.Z.) jūsų šalis labai patiko, „Bonobo“ siela Simonas Greene‘as Vilniui ir jo publikai taip pat negailėjo gražių žodžių. Tačiau tam, kad parašyčiau dainą – turiu ją išgyventi.

Bet kodėl gi ne. Galbūt surengęs keletą koncertų Lietuvoje, sulauksiu saulėlydžio, kuris įkvėps parašyti „Vilnius Sunset“.

Viename interviu paklaustas, kas yra „Hard Believer“ (naujausias „Fink“ albumo pavadinimas, angl. Tvirtai tikinits – L.Z.) atsakei paprastai: tai žmogus, kuris nepasiduoda įtikinėjimams. Ar gali pasakyti, kad tu esi toks?

Tikrai taip. Net neabejoju, kad ir tu esi toks. Esame tokie žmonės, kurie, norėdami nuveikti kažką ypatingo, visų pirma turi tikėti savimi.

Duosiu paprasta pavyzdį: aš esu baltaodis vyras iš Jungtinės Karalystės, kartais grojantis bliuzą. Tam, kad tai daryčiau, turiu tikėti savimi, mat groti bliuzą baltaodžiui – ne taip jau ir įprasta. Tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus. Tai, žinoma, nereiškia, kad viskas bus daroma gerai. Tačiau tikėjimas savimi yra pirmasis žingsnis bet kurioje veikloje. Be tikėjimo savimi neįmanoma nieko pasiekti.. Jeigu nustotume tikėti savimi, paprasčiausiai mirtume žiūrėdami televizorių. O televizorius visada ir liks pasaulio revoliucionieriumi – moderniojo amžiaus kultu, nuvertusiu monarchijas ir sukūrusiu naują diktatūrą.

Lukas Šalna nuotrauka

Crystal Fighters: kai muzika šildo

manoISTORIJA

„O vis dėlto kaip nuostabu, kad „Crystal Fighters“ apsilankė Lietuvoje“ – tokios mintys apėmė trečiadienio vakare po menu fabrike „Loftas“ vykusio ir „Bushmills Live“ remiamo koncerto. Grupei kelias iki mūsų šalies tikrai nebuvo lengvas – rugsėjį mirė grupės būgnininkas Andrea Marongiu, todėl daugelis koncertų buvo atšaukti ar perkelti. Pasirinkę naują spalio 22 dienos datą kolektyvas turėjo problemų netgi keliaudamas pas mus – pasimetė dalis kolektyvo bagažo, todėl grupei teko verstis be kostiumų, o kai kuriuos instrumentus teko netgi gamintis likus kelioms valandoms iki pasirodymo.

Užduotis apšildyti pagrindines vakaro žvaigždes buvo patikėta lietuvių indie roko kolektyvui „Colours of Bubbles“ ir nors jų skambesys nevisiškai sutampa su Crystal Fighters muzika, tačiau grupė savo darbą atliko puikiai. Skambėjo jie užtikrintai, o dainų repertuaras nors ir ne ilgas, bet pilnas kokybiškų roko kūrinių: Home, Pheonix, Cut It Out. O pačiai pabaigai šiauliečiai paliko vieną mėgstamiausių mano 2014 metų kūrinių „Flags“ – ar yra dar Lietuvoje grupė turinti tokį puikų kūrinį, kuriuo tinkamai gali pabaigti koncertą?

Luko Šalnos nuotrauka

Luko Šalnos nuotrauka

Netrukus ant scenos lipa šeši muzikantai dėl kurių publika ir susirinko – Crystal Fighters. Galbūt buvo šiek tiek keistoka juos matyti pasipuošusius kasdieniniais rūbais, nes kartu su kai kuriais instrumentais pasimetė ir jų koncertiniai drabužiai, tačiau tai jiems visiškai nesutrukdė jau nuo pačių pirmų dainų sukurti puikią reivinio karnavalo atmosferą. Publika labai greit apsikrėtė grupės skleidžiama energija ir iki pat renginio pabaigos nenuleido rankų – iš koncerto neturiu nė vienos geros nuotraukos, nes visuose kadrą blokuoja bent kelios iškeltos rankos. Pati grupė mane nustebino – nors įgarsinimas nebuvo pats geriausias, bet pats kolektyvas skambėjo užtikrinčiau, trankiau ir galingiau nei savo studio įrašuose. Išėjus iš koncerto kilo mintis, kad Crystal Fighters galėtų drąsiai leisti gyvo garso albumą – nes ant scenos kai kurios jų dainos skamba tiesiog geriau. Viena iš jų – pirmoje koncerto pusėje nuskambėjusi „Love Is All I Got“, kuri šiaip jau niekada nepalikdavo didelio įspūdžio, bet klausantis gyvai negalėjau nustoti šypsotis ir šokinėti.

Luko Šalnos nuotrauka

Luko Šalnos nuotrauka

 

Pirmoje koncerto pusėje grupė taip atliko „You & I” bei “L.A. Calling” – kūrinius, kuriuos minia pasitiko audringais plojimais bei energingu palaikymu. Todėl koncertui įpusėjus publikai reikėjo kelių minučių atsikvėpti ir tuomet muzikantai labai laiku užgrojo šiek tiek lyriškesnę ir ramesnę „Bridge of Bones“. Po jos grupės gitaristas kalbėdamasis su klausytojais prisipažino, kad jo šeima yra kilusi iš Lietuvos bei paprašė visų prisiminti prieš mėnesį anapilin iškeliavusį grupės būgnininką Andrea Marongiu. Pasakęs, jog grupės nariai tiki, jog Andrea vis tik liko su jais, jie leidosi į antrąją koncerto dalį, kurioje nuskambėjo „Champion Sound“, „Are We One“, „At Home“. Kolektyvas taip pat sugrojo „Plage, kuri vėlgi maloniai nustebino, nes gyvai skambėjo dar įdomiau – grupė labai išmaniai ištempė kūrinio priedainį, kurį energingai traukė ir patys klausytojai. Viso koncerto metu buvo smagu žvalgytis į aplinkinius – dauguma iš tikrųjų ir labai nuoširdžiai mėgavosi muzika ir entuziastingai palaikė muzikantus. Grupės nariams nubėgus į užkulisius šiek tiek atsipūsti plojimai, šūkavimai bei kojų trypimas siekiant juos išsikviesti bisui nenutilo kelias minutes. O jau kai Crystal Fighters grįžo ant scenos tai fanų jie tikrai nenuvylė – driokstelėjo „I Love London“ (arba kaip jie patys pradžioje uždainavo „I love Vilnius“), „Wave“ ir „Xtatic Truth“. Galiausiai atidavę visas jėgas jie pasitraukė nuo scenos, o žmonės nenoriai pradėjo skirstytis.

Jau senai teko matyti tokią energingą grupę– visi šeši scenoje grojantys muzikantai puikiai bendravo su publika, kuri atsakė lygiai su tokiu pačiu entuziazmu ir šėliojimu. Po koncerto teko matyti daugybe sušilusių, besišypsančių ir laimingų klausytojų veidų, todėl norėčiau padėkoti „Loftui“ ir „Bushmills” už tai, kad atsivežė Crystal Fighters į Lietuvą. Jeigu jie kada nors čia grįžtų tikrai eičiau dar kartą ir visiems rekomenduočiau – tai ne tik puikus koncertas, bet ir dar geresnis vakarėlis bei teigiamų emocijų pripildytas vakaras.

Paspaude ČIA galite perskaityti išskirtinį manomuzikos interviu su grupės lyderiu Sebastian Pringle.

ba. – Sugebėt pasikeist

manoVIDEO

Prieš beveik mėnesį jaunasis Lietuvos indie muzikos atlikėjas ba. ( Benas Aleksandravičius) pristatė savo naujausią singlą „Sugebėt pasikeist” bei krūvą šios dainos remiksų. Šiandien džiaugiamės galėdami pasidalinti dar viena džiugia žinia iš jo stovyklos – naujausiu vaizdo klipu būtent šiai dainai. Už vizualizacijas šį kart vėl buvo atsakinga „TWODICKS” kompanija, kuri sukūrė ir puikųjį „Tai ne žmogus” vaizdo klipą. „Sugebėt pasikeist” vaizdiniai taip pat nenuvilia ir verčia su nekantravimu laukti dar vieno bendro jų darbo.

Artimiausias ba. koncertas – sausio 17 dieną Šiauliuose.

Rufus Wainwright koncertuos Lietuvoje!

manoNAUJIENA

Amerikoje kuriantis kanadiečių kilmės multitalentas Rufus Wainwright pavasarį atvyksta į Lietuvą!

Rufus Wainwright (nuotr. iš oficialios atlikėjo socialinio tinklapio paskyros)

 

Dainų atlikėjas, kompozitorius, puikus vokalistas, dešimties solinių albumų savininkas, dviejų operų autorius, prisidedantis prie filmuose skambančios muzikos („Brokeback Mountain”, „Moulin Rouge!“, „Shrek“, „Meet the Robinsons“ ir kt.), skaičiuojantis įvairių apdovanojimų (tarp jų – ir „Grammy“ už gyvo garso albumą „Rufus Does Judy at Carnegie Hall”), ir dar didesnį bendradarbiavimų skaičių su įvairiais muzikos pasaulio grandais („Sting“, Tori Amos, Ben Folds, „Antony and the Johnsons“ ir kt.), aktorius („The Aviator“ ir kt.), teatro, ir apskritai, Scenos Žmogus (didžiosiomis raidėmis) pirmą kartą Lietuvoje 2014 metų kovo 20-tąją dieną Vilniaus kongresų rūmuose, talpinančiuose vos 800 žmonių, surengs savo pasirodymą.

ManoMUZIKA.lt informuoja, kad išankstinė „Ticketpro“ bilietų  prekyba jau prasidėjo!

http://www.youtube.com/watch?v=iDVoLpDhvWk

Negyvatiški gyvatės metai: kokie jie buvo Lietuvai?

manoBLOGAS

Prieš ketverius metus Lietuvą (o kartu ir visą senąjį žemyną) užvaldžiusi krizė pasireiškė visur – ir ekonomikoje, ir mąstyme, ir, žinoma, muzikoje. Džiugu, kad ketverių metų periodas baigėsi, o atsigavusi mūsų visaapimančių pinkodų kreivė šiandien sparčiai kyla aukštyn ir pagrįstai leidžia pozityviai įvertinti nuo pjedestalo nueinančius 2013- uosius. Jie Lietuvai buvo sėkmingi ne tik todėl, kad pirmininkaujame ES Tarybai ar galime puikuotis turėdami vieną sparčiausiai atsigaunančių ekonomikų visoje Europoje (nors šie skaičiai taip pat labai džiugina). Šiuos metus turime pagrindo vadinti sėkmingais dar ir todėl, kad užmetę akį į Lietuviškos muzikos padangę galime daryti akivaizdžias išvadas: tokių derlingų metų (sudėlioję esminius taškus ant „i”) jau seniai neturėjome. Pradėti vardinti nėra taip lengva kaip atrodo, mat pozityvo buvo labai daug. Tačiau metams skaičiuojant savo paskutines dienas, atrodytų, visai logiška išskirti kai kuriuos nueinančių gyvatės metų muzikinius reiškinius.

Ko gero sunku būtų paneigti faktą, kad mūsų muzikinėje padangėje šiemet kertiniu akcentu tapo Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje” sugrįžimas. Taip, sugrįžimas buvo labai staigus ir trumpas, tačiau net ir pats didžiausias pesimistas negalės nuginčyti, kad kūrinio „Kitoks pasaulis” kūrėjai sugrįžo labai efektyviai, jaukiai ir ypatingai. Sausakimšas didžiausių šalies miestų arenas surinkusi kultinė Lietuvos muzikos scenos ikona įrodė: kokybės, legendos ir lietuviško išskirtinumo mišinys mūsų šalyje gali pritraukti daugiau žmonių, nei milijonus plokštelių pardavęs Didžiosios Britanijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų atlikėjas. Kita vertus, Andriaus Mamontovo sugrįžimas dar kartą aiškiai įrodė, kad jo grupė turi kone ištikimiausius gerbėjus, grupės nepamiršusius net ir praėjus šešiolikai metų nuo kolektyvo „mirties”. Lapkričio mėnesį tūkstančiai lietuvių širdžių dainavo vienu balsu, kvėpavo vienu oru ir viršun kėlė vieną idėjinę vėliavą, ant kurios puikavosi užrašas „Foje”. Net neabejoju, kad apsilankę Andriaus koncerte žmonės jau dabar patyliukais laukia pasirodančių renginio video akimirkų, „nusėsiančių” vientisame ilgame DVD formate.

Žinoma, kalbėdami apie „Foje”, negalime nepaminėti ir koja kojon praėjusio tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje su „Pabėgimo” kūrėjais žengusio Egidijaus Dragūno grupės „Sel„, kuri savo gerbėjų armijas šiemet taip pat sutraukė į ne vieną daugiatūkstantinį muzikos renginį.

Akimirka iš A. Mamontovo ir grupės Foje pasirodymo Vilniuje (Foto M.Ambrazo)

Taigi, šiuos metus tam tikra prasme galime vadinti „atgyjančių legendų metais”. Jeigu reikia galutinio šio teiginio užtvirtinimo, žvalgytis toli neteks – net ketverius metus tylėjusi, su nauja medžiaga šiemet sugrįžta netrukus savo trisdešimtmetį švęsianti grupė „Antis„. Metų viduryje „Anties” lyderis Algirdas Kaušpėdas dovanoja nuostabią (kiekvienam skaityti mėgstančiam melomanui privalomą) pusiau autobiografinę knygą „Antiška”, o šiomis dienomis į pasaulį paleidžia savo naujausią albumą „Baisiai džiugu!”. Visiškai kitoks skambesys ir kur kas griežtesnė muzika (kai kam priminsiantį lietuvišką aukso vidurį tarp „Prodigy” ir „Ac Dc”) „Antį” turėtų pakylėti dar aukščiau. Jeigu yra ciniškai staugiančių ir įtikėjusiu teiginiu, esą „Anties” laikas paskendo praėjusio šimtmečio vandenyne, turiu jus nuvilti: „Baisiai džiugu!” ne tik pranoko visus lūkesčius, bet ir turi rimtą pagrindą pretenduoti į geriausio šių metų muzikinio albumo titulą. Šiame kontekste labai smagu  yra dar ir tai, kad „Antis” albumo prodiuserinį darbą patikėjo atlikti Victorui „Vee” Diawarai, suteikusiam scenos legendų kūrybai visiškai kitokį muzikinį prieskonį.

Beje, Vee, šiuo atveju taip pat vertas išskirtinės vietos 2013 metuose. Būtent jo ir visos menų fabriko „Loftas” kompanijos dėka šiemet Lietuva toli gražu neturėjo progos vadintis muzikos pasaulio užkampiu. Jeigu ne jis ir jo sėbrai, mūsų šalyje 2013 metais tikrai nebūtų koncertavę tokie atlikėjai kaip „Editors„, Toro Y Moi, Ellie Goulding, Kelis, AraabMuzik ar islandai „Mum„. Džiugu ir tai, kad svetingiausiu miesto klubu pripažintas menų fabrikas „Loftas” šiemet rado vietos ir kokybiškiems Lietuvos atlikėjams. Per pastaruosius dvylika mėnesiu vienoje pagrindinių miesto scenų savo koncertus surengė tokios grupės kaip „G&G Sindikatas”, „Freaks On Floor„, Jurga Šeduikytė ar vilniečiai „Biplan„. Tarp kitko, pastarojo kolektyvo šių metų muzikiniai žingsniai – dar viena priežastis ploti katučiu ir kelti nosis aukštyn. Tris hitais tapusius kūrinius išleidę Biplanai, vėl sugebėjo pramušti rytines sienas ir ne tik surengti savo išskirtinius pasirodymus kaimyninėse rytų valstybėse, bet ir pristatyti tų šalių rinkoms specialiai jiems adaptuotas savo lietuviškų dainų versijas. Nė kiek nenustebčiau, jei per ateinančius kelerius metus „Biplanai” taptų rimta tose šalyse Lietuvą reprezentuojančia grupe. Kažkada nusvilusi rytų rinkose Vilniaus grupė kyla į dar vieną, šįkart, tikėkimės, kur kas sėkmingesnį skrydį. Tiesa, „Biplan” turi dar vieną progą džiaugtis: savo koncerte menų fabrike „Loftas” praėjusį savaitgalį grupė (ir sau, ir visiems savo kritikams) įrodė galinti koncertuoti pilnoje arenoje, kurioje taip pat audringai sutinkama tiek senoji, tiek ir naujoji grupės kūryba. Tai – dar viena savotiška reabilitacija ir papildoma motyvacija pačiam kolektyvui ir jo gerbėjams.

Ir nors „Biplan” buvo viena sėkmingiausiai Lietuvos muzikos rinkoje šiemet „besisukusių” gruipų – jie taip ir neišleido savo naujo albumo. Nežiūrint į tai, ne vienas šiemet išleistas mūsų šalies atlikėjų diskas gali pagrįstai ieškoti tvirtos vietos net ir kritiškiausių melomanų fonotekose. Visų pirma,būtina išskirti Leon Somov & Jazzu. Akivaizdu, kad dueto plokštelė „Lees and Sees” yra vienas geriausių pasatarojo penkmečio muzikinis albumas Lietuvoje. Smagu, kad tai vertina ir mūsų šalies gyventojai, šluote šluodami ne tik patį albumą, bet ir bilietus į grupės pasirodymus visoje Lietuvoje.

Editors koncertas menų fabrike Loftas (Foto V. Stackevičius)

Kalbant apie metų albumus nereikėtų užmiršti ir vienos talentingiausių mūsų šalies atlikėjų – „Empti” vokalistės Giedrės Kilčiauskienės nuopelnų. Ji šiemet išleido net dvi plokšteles, iš kurių vienas – nuostabus solinis diskas „Optinė apgaulė”, o kitas – džiazo mylėtojų ausis lepinantis įrašas „Jazz Miniatures“, kuris Giedrei leidžia atsiskleisti ir kaip puikiai džiazo stiliaus atlikėjai. Tiesa, kad genialioji muzikantė šį žanrą ir taip yra puikiai įvaldžiusi, muzikos mylėtojai galėjo įsitikinti prieš porą metų, kai ji, drauge su grupe, paruošė specialią bossanova stiliumi paremtą programą.

Šiemet ir vėl žibėjo Markas Palubenka, drauge su savo kūrybine grupe į pasaulį paleidęs ne tik šūsnį naujos kūrybos, bet ir pirmąją Lietuvoje mobiliojo telefono aplikaciją. Į muzikos sceną itin išraiškingai (ir kartu nevienareikšmiškai) įsiveržė indie scenos talentus suvienijęs projektas „Kurak„, kurios vadybininkas Martynas Butkevičius Lietuvos melomanams metų pradžioje pristatė puikų kokybiškos gyvos muzikos renginių ciklą „Lrt Opus. Vieną geriausių visų laikų lietuviškų smooth house stiliaus kūrinių išleido „Downtown Party Network„, drauge su „Mmpsuf” vokaliste Egle Sirvidyte įrašę dainą „Space Me Out„. Kūrybinio indie roko garsų skambesio niekaip neleisdavo užmiršti „Without Letters„, hip hopo sceną puikiai reprezentavo „Senoji Mokykla“, o  pavyzdinis projektas „Vilnius Temperature” mums ir toliau reguliariai primindavo kaip gražiai ir jaukiai gali suskambėti muzika mielame Lietuvos kraštovaizdyje (beje, ačiū Jums už tai – Jūsų darbas tikrai papuošia lietuviškąją muzikos ir vaizdų platformą).

Ir visa tai – tik vienas lašas didelėje mūsų šalies krantus skalaujančioje Lietuviškos Baltijos jūros muzikiniame gyvenime. Proveržio ir muzikinio pozityvo Lietuvoje šiemet buvo gerokai daugiau.

Taip, mes praktiškai nebeturime muzikos parduotuvių (tačiau ir čia liko visada gerai kūrybai ištikimas „Rūdnininkų knygynas„, kuriame galima įsigyti žurnalų, vinilų ar tiesiog Lietuvą aplenkiančių kompaktinių diskų ). Kita vertus, šiemet mūsų šalyje galiausiai atsirado  „Spotify”, kurio dėka turime progą pasiekti viso pasaulio naujausią muziką. Negana to, įsigiję „premium accountą” galime ta muzika mėgautis net ir neturėdami interneto (už mėnesį temokėdami 25 litus).

Taigi, besikeičiant laikams, vartojimo įpročiams ir kultūrai, o jaunimui tampant modernesniu ir veržlesniu nei buvome mes – dabartinė mano atstovaujama trisdešimtmečių karta, vis dar išlieka šis tas pastovaus. Tai muzika. Poreikis muzikai. Ir meilė muzikai. Ir šiandien aš galiu drąsiai sakyti, kad pagaliau esu laimingas matydamas muzikinius pokyčius Lietuvoje.

Šiandien mes turime daug. Ir galime daug. Tereikia paieškoti. Atsirinkti. Ir…. įsiklausyti.

Šiandien mes nebegalime skųstis, nes pasirinkimo įvairovė mums suteikia galimybę. Galimybę net ir nedidelėje, viso labo tris miljonus gyventojų turinčioje šalyje, atrasti muziką sau. Savo ausiai. Savo nuotaikai. Ir, kas svarbiausia, savo širdžiai.

Vien todėl mes šių metų negalime laikyti prastais.

Vien todėl mes turime rimtą priežastį švęsti 2013-uosius!

Lietuvoje koncertuos legendinis Peter Gabriel

manoNAUJIENA

Peter Gabriel

Kitais metais mūsų šalyje įvyks vienos iškiliausių XX amžiaus Britų muzikos ikonų koncertas. Lietuvoje pasirodys buvęs grupės „Genesis” lyderis Peteris Gabrielis! Apie tai, kad hitų „Soulsburry Hill” ir „Red Rain” atlikėjo koncertas neaplenks ir mūsų, savo pranešimu spaudai, išvardinęs papildomus savo koncertinio turo miestus, informavo pats muzikantas. Sąraše – 11 naujų vietų, tarp kurių galima rasti ir Vilnių. Tiesa, kol kas konkreti Peter Gabriel koncerto mūsų šalyje diena paskelbta nėra.

Per savo karjerą muzikantas išleido 13 studijinių albumų. Nuo 1969 metų grojęs grupėje „Genesis” su šia pasauliui padovanojo 7 diskus.

Daugiau nei 40 metų aktyviai muzikuojantis Gabrielis savo kolekcijoje turi šūsnį įvairių apdovanojimų, tarp kurių – trys „Brit Awards”, 6 „Grammy”, 13 „MTV Video Music Awards” statulėlių. Nuolat aktyviai kovojantis už žmogaus teises britų muzikos legenda 2006 metais iš Nobelio premijos laureatų gavo „Taikos žmogaus” apdovanojimą, o 2008- aisiais leidinys „TIME” muzikantą įvardino vienu iš 100 įtakingiausių žmonių visame pasaulyje. Už viso gyvenimo nuopelnus atlikėjas 2007 metais buvo apdovanotas „Ivor Novello”, o 2009- aisiais – „Polar Music” prizu. Prieš ketverius metus, kaip grupės „Genesis” narys jis buvo įtrauktas į rokenrolo šlovės galeriją, į kurią visai neseniai pasiūlytas ir kaip solo atlikėjas.

LT: Downtown Party Network Ft. Eglė Sirvidytė – Space Me Out

manoVIDEO

Šiandien daugelis lietuviškos šokių muzikos mylėtojų gali drąsiai kelti rankas į viršų ir džiaugtis: panašu, kad turime dar vieną naują potencialų smooth house hitą.

Vos prieš akimirką dienos šviesą išvydo vilniečių dueto „Downtown Party Network” ir „Mmpsuf” vokalistės Eglės Sirvidytės bendras darbas „Space Me Out” ir jo vaizdo klipas.

Savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook grupė, pasidalinusi naujuoju kūriniu parašė: „Džiaugiamės, pagaliau galėdami pasidalinti savo širdimis ir sielomis, savo bemiegėmis naktimis ir svajonėmis, kurios pagaliau tapo realybe”.

Editors koncerte Vilniuje – didžiausia „Lofto” istorijoje scena

manoNAUJIENA

Editor (nuotr. grupės archyvo)

Iki britų roko grupės „Editors“ koncerto menų fabrike „Loftas” likus kiek mažiau nei dviems savaitėms, renginio organizatoriai jau pluša prie parengiamųjų darbų. Labai atsakingai savo koncertams besirengiantis Tomo Smitho  kolektyvas jau yra pateikęs techninių reikalavimų (tech. rider – L.Z) sąrašą, kuriuos būtina įgyvendinti tam, kad koncertas mūsų šalyje tikrai įvyktų.

„Galiu visai atvirai pasakyti, kad „Editors” dar kartą patvirtino savo, kaip kokybiškos muzikos atstovų, vardą. Reikalavimų sąraše nėra nieko neįprasto, kas galėtų ypatingai nustebinti žiniasklaidą ar sensacijų ištroškusius žmones. Visą įmanomą dėmesį grupė skiria garso kokybei, scenos apšvietimui ir kitom techninėms sąlygoms, kurias būtina įgyvendinti tam, kad koncertas būtų kokybiškas”, – sakė koncerto organizatorius Viktoras Vee Diawara.

Tiesa, muzikantas, prodiuseris ir renginių organizatorius Vee pridūrė, kad be išskirtinai kokybiško garso spalio 2 dieną „Editors” koncerte apsilankę melomanai išvys ir pačią didžiausią „Lofto” istorijoje sceną.  Pasak Viktoro, tokios scenos „Lofto” lankytojams dar neteko matyti ir, ko gero, greičiausiu metu neteks.

Savo naujausią albumą „The Weight Of Your Love” šiuo metu aktyviai pristatinėjanti grupė „Editors” į Lietuvą atvažiuos iš Rygos. Kita stotelė, pasibaigus koncertui Lietuvos sostinėje, britų rokerių maršrute yra numatyta Poznanės mieste Lenkijoje.

Į išskirtinį „Editors” pasirodymą Vilniuje bilietai sparčiai tirpsta. Jų likučių galite ieškoti ČIA.

Akimirka iš grupės repeticijos (nuotr, grupės archyvo)

 

Kviečiame pažiūrėti naujausią LRT Opus Ore pasirodymą su grupe „InSearch”.

manoNAUJIENA

Dalinamės dar vienu puikiai nufilmuotu bei įgarsintu „LRT Opus Ore” serijos koncertu. Šį kartą studijoje lankėsi džiazo, post roko bei kitus stilius maišantis lietuvių kolektyvas „InSearch„. Birželio 26 dieną įvykęs pasirodymas pagaliau buvo paleistas į internetą, todėl kviečiame pasimėgauti aukščiausios kokybės svajinga, ramia, ekspresyvia ir tiesiog puikia lietuviška muzika.

 

Michael Kiwanuka: Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą

manoINTERVIU

Nuotr. atlikėjo archyvo

Jeigu kas nors pasakytų, kad Michaelo Kiwanukos gyvenimas buvo rožėmis klotas – tai būtų netiesa. Neiškentę Ugandos diktatoriaus rėžimo Michaelo tėvai buvo priversti bėgti iš savo šalies ir taip su šeima atsidūrė kosmopolitiniame Londone. Tačiau net ir tai talentingajam atlikėjui nebuvo kliūtis. Mokyklą Michaelas dar 2005 metais baigė aukščiausiais įvertinimais, o jo muzikinį talentą netruko pastebėti ir industrijos atstovai.

Pernai kovą muzikos parduotuves pasiekė Kiwanukos diskas „Home Again”. Tiesiai į melomanų sielas pataikiusi nuoširdi ir nepretenzinga akustinė soul muzika ne vienam lyrikui tapo metų muzikiniu kelrodžiu, todėl ne veltui  Kiwanukos debiutas buvo pažymėtas išskirtinumu: diskas pasiekė UK TOP 40 penketuką, buvo nominuotas „Mercury” apdovanojimui, o pats muzikantas tapo BBC Sound  of 2012 laimėtoju.

Bėglio iš Ugandos žvaigždė, regis, sėkmnigai sužibo ir Anglijos muzikos žvaigždyne. Muzikos kritikai jo kūrybai iki šiol negaili gerų žodžių, o melomanai Kiwanuką lygina su tokiais muzikos istorijos talentais, kaip Marvin Gaye, Bill Withers ar Van Morrison.

Po dvejų savaičių Michaelo Kiwanukos gerbėjai iš Baltijos šalių turės progą švęsti: XXI amžiaus Ugandos dainius savo pasirodymą surengs Latvijoje vykstančiame festivalyje „Positivus„. Pats muzikantas prisipažino šio koncerto labai laukiantis ne tik dėl to, kad niekada nebuvo Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje, bet ir dėl to, kad visiškai nežino ko galima tikėtis iš…Baltijos brolių publikos.

Tad šįkart – išskirtinis trumpas manoMUZIKOS pokalbis su šiaurės Londono atlikėju Michaelu Kiwanuka. Apie muziką, kūrybą ir… paskutinę gyvenimo dieną.

Sveikas Michaelai, kelintą interviu jau šiandien duodi?

Tau pasisekė, nes tu – pirmasis eilėje. Po tavęs turiu dar keletą (šypsosi)

Tuomet būsiu solidarus ir pasistengsiu per daug tavęs neklausinėti.

(juokiasi). Pirmas visada laimi, todėl aš visas – Lietuvos.

Smagu girdėti. Papasakok kuo šiandien gyveni?

Gyvenu, kaip visada, muzika. Praėjusį savaitgalį grojau „Glastonbury” festivalyje, o tai – mano senos svajonės išsipildymas. Buvo puikus oras, nuostabi publika, nereali nuotaika ir neįtikėtinas jausmas.

Taip pat turėjau progos klausytis kitų atlikėjų pasirodymų. Labai patiko „Mumford And Sons” ir Laura Mvula. Žodžiu, savaitgalį praleidau tikrai neprastai.

Jau netrukus lankysies didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus”. Ar teko apie jį ką nors girdėti?

Tiesą sakant, žinau, kad toks festivalis egzistuoja, tačiau šiame taške mano žinojimas ir užsibaigia. Nežinau nei kas jame gros, nei kokie žmonės mūsų koncerto klausysis. Todėl labai laukiu savo pasirodymo jame ir nekantrauju pamatyti Baltijos šalių melomanus.

Išleidęs debiutinį (ir kol kas vienintelį albumą) „Home Again” nuolat keliauji. Ar užtenka laiko naujai kūrybai?

Negaliu sakyti, kad laiko turiu daug, tačiau kūryba mane lydi nuolat. Labai norėčiau, kad kitais metais pilnas įrašas atsidurtų parduotuvėse, tačiau galvos dėl to tikrai nedėčiau. Nemoku „kepti” dainų. Kūrybinis procesas – tai ilgas ir sudėtingas kelias. Įsivaizduok, kol kas netgi neturiu albumo skambėjimo vizijos… Žinau tik tiek, kad jame bus šiek tiek daugiau gitarų, tačiau bendros visumos dar, toli gražu, nematau.

Nori pasakyti, kad iki kitų metų nesulauksime nė vienos muzikinės naujienos iš Michaelo Kiwanukos?

Labai jau tu mane spaudi (juokiasi). Gerai, prisipažinsiu: rugsėjį ketinu išleisti mini albumą (EP), bet kol kas tai – tik ketinimai. Turiu įrašęs keletą naujų kūrinių ir galbūt jie rudenį išvys dienos šviesą.

Tavo pernai išleisto debiutinio albumo sėkmės gali pavydėti praktiškai kiekvienas pradedantysis muzikantas. „Home Again” pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topo penketuką, diskas buvo nominuotas „Mercury” prizui laimėti, o rubrikoje “BBC Sound of 2012” tapai nugalėtoju. Ar gali debiutas būti dar sėkmingesnis?

Esu patenkintas savo debiuto sėkme. Visgi kuriu labai tvirtas šaknis turinčioje muzikinėje rinkoje, kur atrasti savo vietą tikrai nėra lengva. Tačiau nekeliu sau klausimo ar galėjo būti geriau. Visada klausiu savęs kurlink aš eisiu rytoj, kokie yra mano ateities tikslai. Ir žinai, keisčiausia yra tai, kad visada savyje randu tą patį atsakymą: mano vienintelė ambicija – muzika. Noriu ją kurti, atlikti ir noriu, kad ji rastų vietą klausytojų širdyje. Noriu, kad mano muzika perteiktų emociją ir kažką reikštų ne tik man, bet ir kitiems. Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą. Kaskart aš iš savęs reikalauju vis gražesnio, kokybiškesnio ir geresnio kūrinio.

Ar apdovanojimai tau ką nors reiškia?

Tai sudėtingas klausimas. Galėčiau į jį atsakyti klausimu “kurie apdovanojimai?”. Galbūt jie ir prideda populiarumo, tačiau tai nėra įvertinimas. Didžiausias įvertinimas muzikantui – tai žmonės, ateinantys į jo koncertą. Apdovanojimas – gražus daiktas, tačiau didžiausia dovana kūrėjui – tai matyti ir jausti, kad jo muzika pasiekia žmones. Deja, bet apdovanojimai dažniausiai to neįrodo. Žmonės leidžia muzikai gyventi. O tai svarbiau už bet kokį apdovanojimą.

Kaip apibūdintum savo muzikos klausytoją?

Dar vienas sunkus klausimas (šypsosi). Tikrai nežinau. Sakyčiau, kad tai žmogus, besidomintis muzika, vaikštantis į koncertus ir vis dar perkantis albumus. Skirtingo amžiaus, skirtingos lyties, skirtingų tautybių ar rasių. Mano publika – labai įvairi, netelpanti į jokius rėmus.

Esi lyginamas su galybe nuostabių atlikėjų pradedant Bill Withersu ir Marvinu Gaye ir baigiant tokiais legendiniais šiandienos muzikantais kaip Van Morrisonas. Kaip tau atrodo, ar būti lyginamam su tokiais muzikos genijais yra gerai?

Net neįsivaizduoju. Manau, kad yra labai svarbu atrasti savo unikalų garsą. Geriausia – tiesiog būti išskirtiniu muzikoje. Žinoma, kartais smagu būti lyginamam su tokiais talentais, bet muzikoje reikia būti savimi. Mano muzika – soul ir folk žanrų mišinys. Tikiuosi, kad joje aš savo vietą atradau arba bent jau pradedu atrasti.

Kas tau padarė didžiausią įtaką?

(mąsto). Geras klausimas, tačiau tai – nuolat besikeičiantys muzikantai. Jei būtinai reikia įvardinti, sakyčiau, jog Marvin Gaye ir Neil Young. Žinoma, yra daug atlikėjų, be kurių mano muzika nebūtų tokia, kokia ji yra, tačiau jei jau privalau įvardinti keletą – rinkčiausi būtent šiuos du. Kita vertus yra nemažai šiandienos atlikėjų, kuriais žaviuosi ir su kuriais mielai sukurčiau ką nors gražaus. Kad ir „Alabama Shakes” vokalistė Brittany Howard.

Pokalbio pradžioje minėjai, kad „Glastonbury” scena buvo viena iš tavo svajonių. Ar turi dar kokių nors svajonių vietų, kurios norėtum surengti koncertą.

Tokių vietų yra tikrai daug. Mielai pakoncertuočiau „Madison Square Garden” arba “Fillmore East” (koncertų arenos Niujorke – L.Z.).

Ką veiktum jeigu sužinotum, kad tavo gyvenime lieka vienintelė diena…?

Įrašyčiau viską, ką esu sukūręs ir neįrašęs (šypsosi). Man nereikia daugiau nieko – tik muzikos.

Ačiū už pokalbį

„Deeper Upper” pristatė naujausią EP „Structures”

manoNAUJIENA

 

Lietuvių post punk kolektyvas „Deeper Upper” paskutiniu metu tikrai nesiskundžia veiklos trūkumu – šiais metais surengtas koncertinis turas Latvijoje, dalyvavimas „Tallin Music Week” ir šiandien pristatytas grupės EP „Structures”. Jis buvo įrašytas naujoje „Ymir Audio” studijoje ir tai iškart jaučiasi – įrašo garso kokybė atitinka visus Vakarų standartus. Iškart norime pranešti, jog jį galima nemokamai atsisiųsti grupės svetainėje ČIA.

Pristatymas vyko nevisai įprastoje vietoje – Energetikos ir technikos muziejuje, tačiau tokia vieta visai gerai atitiko patį grupės skambesį. Industrinė atmosfera gražiai derėjo prie kolektyvo kūrybos ir padėjo lengviau įsijausti į muziką. Pačių muzikantų žodžiais „Structures” simbolizuoja viską apjungiantį elementą, struktūrą. Kūriniai yra apie miestą, kuris yra svarbus pačiai grupei, bei žmogaus ryšį su juo, o keturios dainos ( Trapping In, As We’re About To Fall, In This Dance, Stoneworks)  tarsi atitinka keturis gyvenimo etapus. Šio mini albumo metu struktūros yra išjudinamos, jos pradeda griūti, tačiau paskutinis kelios EP eilutės: „On a hundredth stonework brick our relation has been built /On a hundredth stonework brick structures rises swaying” nutyli istorijos pabaigą, kurią kiekvienas klausytojas gali interpretuoti savaip.

Vasara šias bei kitas grupės dainas galėsite išgirsti gyvai įvairiuose festivaliuose – pirmiausia „Loftas Fest„, vėliau „Granatos Live” bei „Karklė” , o jeigu lankysitės „Positivus” festivalyje Latvijoje taip pat neužmirškite mūsų tautiečių ir užsukite paklausyti jų muzikos.

 

(Dmitrijaus Radlinsko nuotr., Alfa.lt)

 

 

 

LT: ba. – Tai ne žmogus

manoVIDEO

Benas Aleksandravičius, geriau žinomas slapyvardžiu „ba.” , per savo kol kas trumpa karjerą nusipelnė nemažai pagyrų ir visiškai pelnytai, nes šis vaikinas dar net nėra sulaukęs pilnametystės, tačiau jau dabar kuria dėmesio vertą muziką. Tokią muziką, kuria verta dalintis, todėl apsidžiaugėme šiandien atradę jo naujausią vaizdo klipą dainai „Tai ne žmogus” , kurį sukūrė kompanija „TWODICKS„. Smagu, kad ir vizualizacija vykusi – gražiai ir kokybiškai nufilmuotos Beno klajonės po Vilniaus miestą.

 

Ellie Goulding: daugiau jokių koverių!

manoINTERVIU

nuotr, Elliegoulding.com

Ji jauna, talentinga ir unikali. Jos albumus iš parduotuvių iššluoja tiesiog per akimirką ir ją myli ne tik gimtoji Anglija, bet ir didžioji likusio pasaulio radijo stočių klausytojų dalis. Tik jai ir Adele pavyko tais pačiais metais „nuskinti” du prestižinius Didžiosios Britanijos apdovanojimus. Ji truputėlį keistoka, bet labai nuoširdi, tikra ir, kaip pati prisipažįsta, labai atvira. Jos vardą pastaraisiais metais nuolat kartoja ne tik muzikos mylėtojai, bet ir jos kritikai, negailintys atlikėjos muzikai gražių epitetų, kurių nuoširdžiai pavydėti gali visi muzikos talentai.

Taigi, susipažinkite su Ellie Goulding – atlikėja, į kurios koncertą Menų Fabrike „Loftas” bilietai ištirpo gerokai greičiau nei pavasarinis šių metų sniegas Lietuvoje . Neabejotinai vieno įsimintiniausių šių metų įvykio kaltininkė – atlikėja, kurios gyvenimo meilė – elektroninės muzikos kūrėjas „Skrillex”, sutiko duoti išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt. Su Ellie kalbėjome likus vos valandai iki jos pasirodymo „Lofte”

Lietuvoje lankaisi pirmą kartą. Kokį įspūdį palieka mūsų šalis?

Neturėjau galimybės pamatyti labai daug, tačiau tiek, kiek mačiau, man tikrai patiko. Keliaudama po pasaulį aplankau daugybę šalių. Deja, mano koncertų grafikas yra toks įtemptas, kad dažniausiai spėju pamatyti viešbutį ir koncertų salę.

Iš Lietuvos išsivešiu mintis apie mielus ir labai draugiškus žmones bei ypatingai skanų maistą…

Kokį įvykį galėtum įvardinti esminiu, po kurio supratai, kad muzika– tavo pašaukimas, ateitis ir gyvenimas?

Tada, kai 2009-aisiais pasirašiau sutartį (aut. past– su leidybine kompanija „Polydor”) galutinai suvokiau, kad muzika bus tai, kuo užsiimsiu artimiausią savo gyvenimą. Prieš tai grodavau įvairiuose baruose, siųsdavau savo kūrinių demo versijas galybei leiblų, tačiau tik tada, kai sukirtome rankomis, supratau, kad man pradeda sektis.

 

MUZIKINIS KELIAS – PAKILIMAI IR NUOPUOLIAI 

 

Žinau, kad prieš lipdama į didžiąją sceną mokeisi groti klarnetu. Ar dar sugebėtum juo sugroti, pavyzdžiui, savo dainos „Guns And Horses” priedainio melodiją?

Bandau įsivaizduoti, kaip tai daryčiau (juokiasi). Ir visgi manau, kad sugebėčiau.

Tačiau jei leistum rinktis – gročiau būgnais arba gitara (juokiasi). Manau, kad gitara šią dainą sugročiau geriausiai (aut. past. – koncerto Menų Fabrike „Loftas” metu atlikėja šią dainą ir sugrojo akustine gitara būdama viena scenoje).

Didžiojoje Britanijoje tik dviems atlikėjoms pavyko tais pačiais metais laimėti du prestižinius apdovanojimus – „BBC Sound Of…” ir „Brit Awards” kritikų pasirinkimo kategorijoje. Adele tai padarė 2008-aisiais, Tu – po dvejų metų. Ką tai tada reiškė Tau?

2010-aisiais man tai atrodė kaip nerealus sapnas. Tačiau dabar suvokiu, kad šie du apdovanojimai ir tariamas Adele rekordo atkartojimas tebuvo mažas žingsnelis mano dideliame muzikiniame kelyje.

Mano muzikinėje karjeroje yra buvę ir didelių pakilimų, ir skaudžių nuopuolių. Šis įvykis – vienas iš tų pakilimų. Tačiau jo tikrai nesureikšminu. Tai graži praeitis, nuo kurios atsispyrusi galėjau dar stipriau žengti į priekį.

Laimėti visada smagu, tačiau žmonėms, kurie tai kada nors padarys galiu duoti patarimą: neskęskite šlovėje. Tai svarbus įvykis, tačiau ne dėl apdovanojimų turime stengtis.

Nuotr. Ellie Goulding.com

Tačiau dabar esi viena populiariausių Jungtinės Karalystės atlikėjų visame pasaulyje, o tarptautinei šlovei pasiekti šis įvykis buvo tikrai svarbus.

Be abejo. Bet tai buvo tik vienas iš daugelio faktų, dėl kurio man pavyko atsidurti tokiame taške, kuriame esu dabar. Dirbu tikrai labai daug ir tik atkaklaus ir nuoseklaus darbo dėka šiandien esu tuo, kuo esu.

Išleidai du studijinius albumus – „Lights” ir „Halcyon”. Kritikai abiems diskams negailėjo gerų žodžių. Abu įrašai yra ir panašūs, ir kartu labai skirtingi. Ar galėtum juos palyginti jau iš atlikėjos varpinės? Kokie Tavo kaip muzikos kūrėjos ir atlikėjos nuomone yra esminiai šių albumų skirtumai?

Į „Lights” sudėjau senas metų metais kurtas savo dainas. Tai buvo savotiška ankstyvoji Ellie Goulding kūryba (šypsosi). Tuo tarpu su „Halcyon” viskas buvo kitaip. Jis – kiek asmeniškesnis ir nuoširdesnis diskas. Po to, kai pasirodė mano pirmasis albumas „Lights”, supratau, apie ką noriu rašyti ir kurti. Turėjau aiškesnę savo antrojo disko viziją.

„Halcyon” kūriau įvairiose pasaulio vietose, tačiau visą kūrybą vienijo tas pats jausmas, todėl galiu drąsiai sakyti, kad prie paskutinio albumo esu kur kas labiau prisirišusi.

 

MUZIKOJE NIEKADA NENUSTOSIU MOKYTIS

 

Pristatinėdama „Halcyon” keliauji po visą pasaulį. Kaip sekasi koncertuoti?

Atrodo, kad tavo klausimas yra labai paprastas, tačiau į jį atsakyti, kad ir kaip bebūtų keista, yra labai sudėtinga. Žinai, koncertinis turas – tai labai įdomi, tačiau velniškai sunki patirtis. Skraidau po žemės rutulį, koncertuoju. Kai kurie koncertai būna geri, kai kurie – blogi. Visai kaip tie pakilimai ir nuopuoliai, apie kuriuos kalbėjome anksčiau (šypsosi).

Labai smagu grįžti koncertuoti namo. Žinoma, neįtikėtinas jausmas apninka koncertuojant, pavyzdžiui, „Glastonbury” scenoje. Tačiau… Tačiau ilgas koncertinis turas taip pat turi ir savo trūkumų. Kartais jaučiuosi labai vieniša, o kartais imu galvoti, kad išprotėjau. Pradedu suvokti, kad nuovargis man nesvetimas, todėl, noriu to ar ne, galvoje sukasi mintis apie tai, kad atėjo metas bent trumpam sustoti ir atsipūsti.

Kada žadi tai padaryti?

Galbūt rugsėjį.

O kas tada? Naujas albumas?

Be abejo. Tada pradėsiu kurti savo trečią diską. Tik neklausk kada jį išleisiu (juokiasi). Tikiu, kad jis pasirodys ne anksčiau nei kitais metais.

Perdainavai tokių atlikėjų kaip Elton John, „Temper Trap” ar „Bon Iver” dainas. Gal naujame albume ir vėl rasime kokį nors koverį?

Tikrai ne. Albume bus tik mano kūryba. Daugiau jokių koverių!

Nuotr. Elliegoulding.com

Papasakok, kokia Ellie Goulding yra gyvenime ?

(mąsto)  Sakyčiau, kad ji yra labai aistringa, kantri ir turinti visai neprastą humoro jausmą. Jos visas gyvenimas – tai dokumentinė komedija, kurioje Ellie bando suprasti koks įdomus ir keistas tas jos gyvenimas (juokiasi). Kartais ji gali tik dirbti, tačiau kartais jai patinka nieko nedaryti ir mėgautis, kad aplink nieko nėra.

O muzikoje?

O čia jau sunku pasakyti (juokiasi). Ellie muzikoje visada mokosi. Ir, net neabejoju, visada mokysis.

Pabaigai – keli greiti klausimai. Liamas Gallagheris ir „Beady Eye” ar Noelis su „High Flying Birds”.

Žinoma, kad Noelis. Jis mėgsta mano muziką, todėl neturiu kito pasirinkimo kaip tik jis.

„Blur” ar „Oasis”?

„Blur”. Jie – mano jaunystės dievai, todėl pasirinkdama tikrai neturiu jokių abejonių.

„Pink Floyd” ar „The Beatles”?

„Beatles”. Tik būk geras, neklausk kodėl (juokiasi).

Na ir paskutinis: „Tottenham Hotspur” ar „Arsenal”?

(kvatoja) „Tottenham Hotspur”. Bet tikrai ne dėl to, kad sergu už juos. Pasirinkau atsitiktinai, nes vienintėlė komanda, kurią palaikau – tai Londono „Chelsea”. Jokia kita komanda, o juo labiau iš Londono, mano palaikymo tikrai nesulauks (juokiasi).

Į Tavo koncertą menų fabrike „Loftas” bilietai išpirkti jau seniai, todėl esu tikras, kad daug likusių gerbėjų iš Lietuvos į koncertą tiesiog nesugebės patekti. Gal nori jiems ką nors pasakyti?

Visiems gerbėjams Lietuvoje noriu pasakyti nuoširdų ačiū. Ačiū už tai, kad klausotės ir ačiū už tai, kad palaikote. Džiaugiuosi galėdama būti čia ir labai norėčiau susitikti su jumis visais.

Dėkui už pokalbį.


Moullinex į Lietuvą atveža pavasarišką muzikos saulę

manoNAUJIENA

Moulilnex (nuotr. Nian Canard)

Portugalas iš Miuncheno. Ko gero taip reikėtų pradėti kalbą apie Luisą Clara Gomesą,  daugiau nei penkerius metus muzikuojanti po „Moullinex” pseudonimu. Turintis šūsnį papildomos veiklos, vadovaujantis įrašų kompanijai „Discotexas„, nuolat keliaujantis po visą pasaulį –  tai tik kelios iš visos galybės priežasčių, kodėl jis savo debiutinį albumą „Flora” išleido praėjus daugiau nei penkmečiui nuo žengtų pirmųjų rimtų žingsnių pasaulinėje muzikos industrijoje.

Ką rasite klausydami „Flora”? Pats Luisas sakytų – gerą dozę Nu Disco garsų. Mes galbūt bandytumėme situaciją apversti aukštyn kojomis ir pasakytumėme paprasčiau: stilingą elektroninės muzikos kokteilį, kurį gerdami skonį turėtų pajusti ir cinikai, į šuns dienas dedantis naujos šokių muzikos XXI amžiaus apraiškas, ir muzikos gurmanai, vis dar ieškantys ir vertinantys tai, kas kokybiška, novatoriška ir anaiptol nenuvalkiota.

Visą „Moullinex” albumą „Flora” galite išgirsti apačioje. Na o jeigu su muzikanto kūryba jau esate susipažinę, ją pamėgę ir jai neabejingi, turime Jums gerų žinių: temperamentingas portugalas kovo 8 dieną sostinės klube „Studio 9”  surengs išskirtinį savo pasirodymą ir pasistengs sušildyti pavasario niekaip nesulaukiančius lietuvius.

„Moullinex” į Lietuvą atveža  „Disco Mafia Social Club„. Daugiau apie renginį galite rasti čia.

manoMUZIKA tikrai klausysis portugalo, todėl drąsiai siūlome kovo 8 dieną susitikti būtent ten!