Koronaviruso sukeltas karantinas iki šiol jaukia mūsų kasdienybę. Nepaisant to, kad gyvenimo sąlygos šiek tiek laisvėja – galime lankytis parduotuvėse, atsisėsti lauko kavinėje ar drąsiau vaikščioti po miestą (tai darant turime laikytis visų atsargumo priemonių), laikas jau nebe toks, koks buvo anksčiau. Ko gero, toks, koks buvo iki COVIC-19 pandemijos, jis dar ilgai negrįš į savo vėžes.
Pasikeitė mūsų gyvenimas, kasdienybė, saugumo jausmo suvokimas. Pasikeitė daugelis dalykų. Žinoma, pasikeitė ir muzikos industrijai, kuriai dabar (turbūt daugiau nei kada nors) reikia ne tik šviežio oro gūsio, bet ir gyvo santykio su žmonėmis.
Taigi, šįkart nusprendėme pakalbinti Jums puikiai pažįstamus Lietuvos muzikantus. Paklausėme labai paprastų klausimų: ką jie veikia karantino metu, kaip išnaudoja laisvą laiką ir kaip pakito jų kasdienybė? Prie to paties pridėjome ir dar vieną paprastą klausimą – kaip, jų nuomone, pasikeis muzikos industrija pasibaigus karantinui.
Tad Jūsų dėmesiui – muzikantų mintys ir linkėjimai iš namų, sodybų ar pasivaikščiojimų po miškus.
A. Mamontovas
Andrius Mamontovas: Karantinas labai mažai pakeitė mano gyvenimą, nes kai neturiu koncertų ir kelionių, tuo metu visada dirbu namuose. Būtent tai dabar ir darau. Įrašinėju muziką, gvildenu naujas idėjas, kolaboruoju su kitais muzikantais ir studijuoju bei gilinuos į savo turimus muzikos instrumentus ar kompiuterines programas, skirtas muzikos įrašymui ir prodiusavimui. Pagrindinis gyvenimo pasikeitimas yra tas, kad visi susitikimai ir bendravimas persikėlė į internetą. Kas, tiesą sakant, man nėra didelė problema. Esu intravertas ir atsiskyrimas man visada patiko, netgi būdavo šiokia tokia siekiamybė.
Muzikos industrija pasikeis tiek, kiek pasikeis joje dirbantys žmonės. Manau, kad kai sugrįš galimybė rengti normalius koncertus, tai sugrįš ir industrija. Kadangi to tekts šiek tiek palaukti, gali būti, kad kai kurie žmonės nuspręs pasirinkti kitas profesijas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad tokių bus daug. Ne visiems dabar lengva. Tie, kurie neturi santaupų arba buvo įpratę lengvai švaistyti uždibtus pinigus, jau turėjo pajusti padėties pasikeitimą ir pradėti nerimauti. Tie, kurie su pinigais elgėsi apdairiau, tiesiog ramiai tęsia savo veiklą, stebi situaciją ir ruošiasi tam laikui, kai viskas sugrįš į savo vietas. O, kad sugrįš – neturiu nė mažiausios abejonės.
L. Adomaitis
Linas Adomaitis: Karantinas namuose – dviprasmiškas reikalas: iš vienos pusės gerai, daug laiko su šeima, terasą kieme pasidarėm, žiūrim serialus, į sodybą nulekiam pabūti kitoje namų izoliacijoje ir pasimėgauti gamta. Kita medalio pusė kiek kitokia – pasiilgau realių koncertų, pasiilgau draugų, gyvų susitikimų, miesto kavinukių, pasivaikščiojimo ne su kauke o su šypsena.
Na, o kūrybiniame fronte bręsta mano kardinaliai kitoks albumas, kurį rudenį išleisiu vinilo formatu. Apie tai kol kas sakau pirmą kartą, bet daugiau faktų atskleisiu truputėlį vėliau.
Kaip ši situacija pakeis šou verslą niekas negali pasakyti. Pamenu, 2008 metais tarp muzikantų sklandė niūrus žodis „krizė” ir daugelis sakė, kad dabar tai jau bus viskas. Kai kurie muzikantai nieko nedarė ir laukė. Bet tie, kas tikėjo, judėjo, kūrė ir investavo į ateitį – skaniausius vaisius valgė tiesiai nuo medžio. Juk bet kokios krizės praeina ir reikia nepasiduoti liūdnoms mintims. Linkiu visai muzikų bendruomenei ieškoti, kurti, muzikuoti įvairiomis formomis. Viskas bus gerai.
G. Kilčiauskienė
Giedrė Kilčiauskienė: Visas pasaulio laikas priklauso man. Ir tai tik mano pasirinkimai – aš galiu parduoti savo laiką už pinigus, padovanoti sau, kad galėčiau pabūti su šeima arba sukurti naują dainą, paaukoti išplautų indų ar švarių grindų vardan. Ir tai, kad pasaulis sustojo, laiko pasidarė nei daugiau, nei mažiau. Tiesiog šiek tiek pasikeitė mano pasirinkimų galimybės. Jeigu labai paprastai ir be poezijos – daugiau valgau, mažiau judu, per ilgai užsiskaitau nesąmones internete. Knygos ar filmai niekada nebuvo mano aistra, tad ir iššūkių sau jokių nekėliau, maždaug, štai – dabar tai jau pagaliau galėsiu viską perskaityti ir pamatyti 😊
Kas dar? Dar šią savaitę pasirodys mano nauja daina – taigi, dar vienos dainos kūrybinis procesas juda finišo link. Koncertavau vidury karantino, ko gero vieninteliame tuo metu vykusiame koncerte 600 km spinduliu „Drive in live“, daviau kelis fainus interviu, nuvažiuoju į sodą ar mišką. Tačiau visi šie dalykai vykdavo ir ne pandemijos metu.
Labiausiai pasiilgau apkabinti mamą ir savo senelius. Ir koncertų pasiilgau. Ir dalintis patirtimi su savo studentais gyvai, o ne per kompą pasiilgau. Bet viskas bus gerai. Tiesiog. Nes nieko amžino nėra. Na, gal išskyrus laiką 😉
I. Pociūnas
Ignas Pociūnas („Daddy Was A Milkman”): Nemeluosiu – man karantino metu nuotaikos dažnai keičiasi. Kartais neatsidžiaugiu laiku su šeima, o kartais nebežinau kur dėtis, nes nežinios jausmas vargina. Atsakingai laikomės karantino, todėl dainų rašymas vyksta nuotoliniu būdu. Tačiau tikrai labai trūksta „gyvo” darbo studijoje. Per šiuos 2 mėnesius parašėme 2 dainas, dar perskaičiau dvi A.Škėmos knygas, naktimis sužiūrėjau naują „Suits” sezoną, o dabar esu prilipęs prie „Good doctor”. Šiaip mano dienotvarkė gana monotoniška – pamokos su vaikais, miškas su šuniuku, o vakarus, kai yra nuotaika, skiriu kūrybai. Bendrai dėl laisvalaikio – laikas namie visai nereiškia kad jis laisvas, ypač jei turi vaikų:) Jis atsiranda vakare, su sąlyga, kad migdydamas mažuosius neužmiegi pats:)
Kas nutiks su muzikos industrija bei pačiais koncertais pasibaigus karantinui? Muzikos industrija adaptuosis. Jei bus draudžiami dideli renginiai, darysime mažus, jei nebus galima groti vidaus patalpose – grosime lauke. Jei nebus galima groti niekur – išlauksime kol bus galima. Nėra kito kelio, nes muzika, gyvi pasirodymai, festivaliai ar kito formato kultūriniai susibūrimai neišvengiamai liks reikalingi. Manau prisitaikysime visi, kad ir kokie apribojimai bebūtų.
G. Širka
Giedrius Širka („Golden Parazyth”): Karantinas plaukia sava vaga. Kai būnu kaime, jis man labiau patinka. Mieste važiuojant dviračiu į studiją iš namų, aš vis dar mėginu atsikratyti zombių filmo jausmo. Kai aplinkui visi su kaukėm, nori nenori yra toks keistumo jausmas. Ypač dabar kontrastuoja žmonės ir gamta kuri žydi ir kvepia. Būčiau dailininkas – tapyčiau senjorų porą su kaukėm, po žydinčiom slyvom, geltonų kiaulpienių fone…
Laiko dabar mano gyvenime užtenka viskam. Spėju ir studijoje prie muzikos darbuotis, spėju ir gamta pasidžiaugti, spėju ir knygų paskaityti… Tiesiog tobula šiais klausimais. Truputėlį liūdniau, kad koncertus teko nukelti ir panašu, kad viešai groti teks tik lapkritį. Nebent įvyks stebuklas ir kažkas pasikeis greičiau.
Tikrai nėra taip, kad žūtbūt noriu lipti į sceną. Mes gavome kelis pasiūlymus groti šiuo laikotarpiu, bet kažkaip jų atsisakiau, atrodo dar ne toks didžiulis noro koncertuoti šauksmas, kad eičiau tarp daugiabučių su gitara savo arijų giedoti. Tuo tarpu dirbu geriau prie muzikos ir netrukus išleisim dainą duetu su atlikėja Ruta MUR. Be to kuriu naują lietuvišką albumo. Taigi, darbų pakanka, o veiklos kūrybinėje sferoje – per akis.
Industrijos pokyčiai galimi įvairūs. Industrija yra klausytojai, todėl jeigu jie kurį laiką nenorės pirkti bilietų, albumų, merch’o – industrija tiesiog sulėtės. Bet manau nėra dar taip buvę, kad žmogus atsisakytų gyvų koncertų ir performansų. Todėl po truputį viskas stosis į senas vėžes ir gal net kurį laiką žmonės labiau ir atidžiau klausysis koncertų. Gal net telefonų kurį laiką koncertų metu mažiau žiūrovų trauksis filmuoti… Apskritai norėtųsi tikėti, kad žmonės po šitos koronės ir vėl daugumą dalykų pradės vertinti labiau nei iki tol. Gal naivi svajonė, bet negi žmonija iš šitos duobės išlips, taip nieko ir nepasimokiusi…
M. Melmanas
Maksas Melmanas („Biplan”): Kasdienybė pasikeitė iš esmės. Atsirado daugiau laisvo laiko. Ir jį skiriu ne tik nieko neveikimui, bet ir rimtesniems apmąstymams. Gali „pasikrapštyti” savyje (šypsosi).
Daug laiko skiriu sportui. To nedariau anksčiau. Dabar dviratis – mano geriausias draugas. kiek rečiau – bėgiojimas. Netikėtai pradėjau užsiimti rankdarbiais iš medžio (juokiasi). Anksčiau net negalėjau pagalvoti, kad taip kada nors nutiks.
Kadangi mano šeima karantinuojasi Vokietijoje, o aš esu čia, nusprendėme karantinuotis su mama. Labai džiaugiuosi, nes daug su ja bendraujame – tiek vaikščiodami po mišką ar miestą, tiek ir sėdėdami namuose.
Be abejo, norėčiau daugiau laiko praleisti su šeima ar scenoje, tačiau suprantu, kad tai neįmanoma. Todėl labai džiaugiuosi, kad Paluknio aerodrome šį savaitgalį turėsime pirmą „post-karantininį” pasirodymą. Tokie pasirodymai, greičiausiai, ilgainiui taps kasdienybe. Manau, kad tai ir bus didžiausi industrijos pokyčiai. Netikėti pasirodymai, dar daugiau streamų internete, kitoks koncertų vartojimas. Tačiau akivaizdu, jog pokyčiai – neišvengiami. Pamatėme, kad galimybių yra, todėl jas bandysime išnaudoti.
Žinoma, labai laukiu gyvų susitikimų ir pasirodymų. Tikiuosi, kad labai ilgai laukti nereikės.
I. Kofas
Igoris Kofas („Lemon Joy”): Karantinas visai nieko. Man kaip intravertui pilnai tinka socialinė distancija, bendravimas online ir kiti panašūs dalykai. Man patinka apytuštis miestas ir keliai, važinėju dviračiu nuolat ir nelaukiu žalios šviesos
J. Aleksovas
Julijus Aleksovas („Colours Of Bubbles”): Karantinas leido šiek tiek atsikvėpti ir sustoti nuo viso to bėgimo, į kurį buvome įsisukę. Atsirado daug laisvo laiko kūrybai, seniai svajotiems projektams, kuriems niekad nelikdavo laiko kasdienėje rutinoje, muzikiniams eksperimentams. Taip pat pagaliau buvo galima prisėsti prie seniai pradėtų, bet taip ir neužbaigtų dainų. Karantinas tapo galimybe. Teko matyt FB, kad atsirado net naujų muzikinių projektų.
Kaip viskas susiklostys pasibaigus karantinui, manau sunku prognozuoti, nes kol kas nematyti jo pabaigos. Turbūt į masinius renginius dar kurį laiką nesirinksime. Jie bus intimesni, mažesni. Tad renginių organizatoriai turės adaptuoti savo darbo įpročius prie susiklosčiusių aplinkybių. Bet žiūrint bendrai, manau, kad viskas bus gerai ir kitais metais Lietuvoje turėsime daugiausiai kada nors išleistų albumų valstybės istorijoje.
I. Narkutė
Ieva Narkutė: Pirmąjį karantino mėnesį išnaudojau lėtam laikui su šeima. Visą laiką buvome sodyboje, mėgavomės grynu oru, buvimu kartu. Per karantiną labai daug skaitau – tai turbūt pati produktyviausia mano veikla, nes prie instrumento neprisiliečiau nuo pat karantino pradžios. Tik dabar po truputį imu grįžti į kūrybinį ritmą. Nelengva. Gan mėgavausi šitomis prievartinėmis atostogomis, galėjimu nieko nedaryti, o tiesiog būti. Toks paprastas buvimas, turint vaikų, atneša labai daug džiaugsmo. Kasdienybėje imi pastebėt mažus smagius dalykus. Tie maži dalykai ne antraštėms, ne didelei auditorijai, jie lieka šeimoje, širdyje. Tikiu, jie ilgam išlieka mūsų vaikų atsiminimuose. Būtent tokių mažų kasdienybės džiaugsmų buvo pilnas mano karantinas.
Antra jo pusė emociškai sunkesnė, vis labiau norisi grįžti pilna koja prie darbų, vis dažniau kirba koncertų ilgesys, nerimas dėl ateities. Tą nerimą geriausiai gydo darbas, todėl imu ir rašau. Man reikia valios, prisivertimo, bet kai tai įvyksta, džiaugiuosi.
Apie visos muzikos industrijos pasikeitimus bijau kalbėti. Dalis manęs vis dar viliasi, kad viskas bus, kaip buvę. Kita, pesimistiškesnė dalis, sako, kad geriausius laikus jau išgyvenome. Taip ir klajoju kažkur tarp šių dviejų pusių. Geriau pagalvojus, kūrybinį gyvenimą gyvenantis žmogus save tarp tų dviejų pusių aptinka bene kasdien, net ir ne per karantiną. Tad tas neapibrėžtumas, prie kurio visi esam pripratę, dabar yra gerokai stipresnis, bet jis mums jau pažįstamas. Jis nuolat alsuoja kuriančiam žmogui į nugarą.
V. Valiukevičius
Vaidotas Valiukevičius („The Roop”): Išnaudojam karantiną kūrybai ir apmąstymams apie tai, kur ir kaip toliau eisime. Galvojau, kad darbų apmažės, bet tikrai to neįvyko. Veiklos daug, tik vaisius ji duos žymiai vėliau. Aš tikiu, kad industrijos pokyčių bus, tačiau vis tiek visi laukia gyvų koncertų ir to bendrumo jausmo, kurį nuotoliniu būdu labai sunku pasiekti.
Prieš 25 metus jo suburtas kolektyvas „L+” paliko ryškų pėdsaką to meto lietuviškos muzikos padangėje. Ir nors L+” jau seniai nebeegzistuoja, idėjinė ir muzikinė projekto siela Linas Adomaitis ir toliau sėkmingai kuria savo solinę muziką.
Neseniai pervažiavęs didžiąsias Lietuvos koncertines arenas, šiandien Linas pristato ir savo didįjį kūrybos vaisių – naują albumą „Vandenynai”.
Prie naujojo L. Adomaičio albumo dirbo daugiau kaip 150 žmonių. Įrašytas jis drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Paties Lino Adomaičio teigimu, „Vandenynai” – didžiausias ir stipriausias jo darbas.
Albumas išleidžiamas ne tik kompaktiniame diske, bet ir dviguboje vinilinėje plokštelėje. Nuo šiandien jį galima rasti ir muzikos transliacijos platformose internete.
Praėjusių metų lapkritį Lietuvos muzikantas ir kompozitorius Linas Adomaitis savo gerbėjus kvietė į išskirtinį renginį – didžiuosiuose šalies miestuose buvo surengtas jo pasirodymas kartu su Kauno bigbendu.
Koncerto metu drauge su laikinosios sostinės bigbendu buvo atliktos žymiausios muzikanto dainos.
Praėjo beveik metai kol visas filmuotas, suvestas ir sutvarkytas įrašas tapo viešas visiems atlikėjo gerbėjams.
Vakar vakare koncertu iš Kauno savo facebooko paskyroje pasidalijo pats muzikantas. Taigi, Jūsų dėmesiui – fanko stiliumi atliktos populiariausios Lino Adomaičio dainos.
Vakar vakare buvo pristatytas naujas dviejų Lietuvos atlikėjų darbas. Šįkart pajėgas suvienijo Linas Adomaitis ir Pushaz. Atlikėjai pristato dainą „Smėlio laikrodis”.
Naujo bendro kūrinio muzikos ir žodžių autoriai – Linas Adomaitis ir Pushaz.
Kalbėti apie grupę „L+“ nėra lengva. Ne tik todėl, kad mūsų padangėje jos nėra jau 17 metų, bet ir dėl to, kad per tris itin aktyvios veiklos metus grupė šalies muzikos scenoje nuveikė išties nemažai. Nuo 1997 iki 2000 metų kolektyvas išleido keturis studijinius ir vieną geriausių dainų albumą, ne kartą ir ne du apvažiavo visą Lietuvą, laimėjo „Bravo“ statulėlę už geriausią metų debiutą ir tapo neatsiejama šalies muzikinio identiteto dalimi.
L+ (Foto. Claudia Reichardt)
„L+“ į muzikos sceną įsiveržė Lietuvai skaičiuojant septintuosius nepriklausomybės metus. Švelnūs, lyriški ir itin melodingi garsai, mūsuose dar neatrastas pop/r&b žanras šalies gyventojų buvo sutiktas itin palankiai. Ir netgi nežiūrint į tai, kad grupės „L+“ kūriniai taip ir nepakilo iki tuo metu „skonio formuotojais“ laikomų Radiocentro ar „M-1“ topų viršūnių, grupės dainos buvo itin dažnai grojamos, mėgstamos ir klausomos, o kompozicija „Ar tu ją matei“ iki šiol atpažįstama ko gero kiekvieno tautiečio.
Nepaisant to, kad Lino Adomaičio grupės prekiniu ženklu tapo kūrinys „Ar tu ją matei“, „L+“ vadinti „one hit wonderiais“ būtų ne tik neteisinga, bet ir nesąžininga. Per ketverius aktyvios veiklos metus Linas ir kompanija į pasaulį paleido begalę dabar jau legendiniais galimų vadinti dainų. „Lauko vidury“, „Lūpos kaip vyšnios“, „Rudens lietus“ ar „Noriu pakalbėt“ – tik kelios iš jų.
„L+“ skirtingais keliais pasuko 2000-aisiais, surengę atsisveikinimo koncertų turą. Po tų metų apie grupę, jos išsiskyrimą ir veiklą nebuvo praktiškai jokių interviu ar pasakojimų. Todėl šįkart manoMUZIKA rubrikoje manoKARTA – labai svarbus, įdomus išskirtinis ir itin atviras interviu. Šįkart kalbiname ne ką kitą, o grupės „L+“ idėjinį lyderį, dainininką, kompozitorių ir prodiuserį Liną Adomaitį.
Pirmojo albumo afiša
PIRMOJI „L+“ VASARA – 97 KONCERTAI
„Grupės „L+“ laikais buvo analoginės juostos. Pirmasis mūsų albumas „Pasilik“ buvo išleistas kasetėje. Todėl tuo metu, kai eidavai į leidybinę kompanija tu nesakydavai: noriu išsileisti albumą. Sakydavai: noriu išsileisti kasetę. Taigi, laikai gan stipriai pasikeitę ir tame yra daug žavesio“, – šypsodamasis ir dalindamasis prisiminimais pokalbį pradeda neseniai savo solinį albumą „Laiko mašina“ vinilo plokštelėje išleidęs Linas Adomaitis.
Tais 1997-aisiais metais, kai „L+“ išleido tavo minėtą kasetę, šalies muzikos scenoje vyko daug įdomybių: “EXEM” išleido vieną kiečiausių Lietuvos istorijoje šokių muzikos albumą „STEREO“, išsiskyrė grupė „Foje“, sėkmingai sukosi „Naktinės Personos“, „Sel” pristatė vienus garsiausių savo singlų – dainas „Sapnai“ ir „Lengvai“, debiutavo tokios grupės kaip „Junior“, „B‘avarija“. Tai buvo kone patys derlingiausi ir turtingiausi metai praėjusio tūkstantmečio Lietuvos pop muzikos istorijoje. Kartu tai buvo metai, kai mūsų šalyje atsirado „L+“. Kodėl būtent tada?
Darbus įrašų studijoje pradėjome dar 1996-aisiais. Tais metais įrašinėjome savo debiutinį albumą „Pasilik“. Tai buvo mūsų pirmasis darbas, su kuriuo galėjome eiti į leidybines kompanijas. Tuo metu oficialus „prisistatymas“ visuomenei buvo galimas tik turint albumą.
Iki albumo pasirodymo mes jau buvome pradėję koncertinę veiklą, tačiau pasirodymai buvo nedideli. Išleidus “Pasilik” (tada sužibėjo „Ar tu ją matei“, „Rudens lietus“ ir kitos dažnai radijo stotyse transliuojamos dainos) viskas pasikeitė. Laikraščiai ėmė rašyti, kad „L+“ – geidžiamiausia šalies pop grupė.
Tiesą sakant, tokiu staigiu virsmu mums buvo sunku patikėti. Patyrėme lengvą pozityvų šoką. Mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms, bet niekada netikėjome, kad pokytis bus toks greitas.
Iki šiol atsimenu stulbinamus skaičius: per pirmąją savo vasarą turėjome 97 koncertus! Grodavome labai dažnai. Pasitaikydavo tokių dienų, kurių metu turėdavome po du, o kartais – ir po tris pasirodymus.
Kaip tuo metu tau, žengiančiam pirmus žingsnius šalies pop scenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?
Kaip ir šiandien, tada buvo visko – kai kas žavėjo, kai kas nuvylė. Bet mane tiesiog džiugino “L+” veikla. Niekada nekvestionuodavau kitų elgesio. Neturėdavau tam laiko. Kita vertus, mano darbas – kurti muziką. Tai darau iki šiol. Todėl socialinių – analitinių žygių kaip nepradėjau tada, taip nepradedu ir dabar.
Taip, daugeliu klausimų turiu išgrynintą nuomonę. Mano požiūris į kompoziciją, atlikimą ir kitus dalykus yra griežtas ir konkretus. Tačiau niekada nepradedu įrodinėti ar pasakoti kitiems, kad turi būti taip, o ne kitaip. Visi savo darbą dirbam pagal savo požiūrį ir galimybes.
Ar sutinki su nuomone, kad praėjusio tūkstantmečio paskutinieji metai buvo geriausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje tiek muzikos vartojimo, tiek ir muzikos kūrybos prasme? Vartojome muziką atsakingai, klausydavome topų, kurie formavo visos Lietuvos muzikinį skonį, eilėse prie „Muzikos bombos“ laukdavome naujų albumų. Kardinaliai pasikeitė ir laikas, ir kartos, ir, žinoma, muzikos vartojimas…
Esu tikras, kad kiekvienas laikmetis turi savo žavesio. Tada buvo daug smagių dalykų. Tiesą sakant, manau, kad tuomet buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo, o to laikmečio eilės prie muzikos įrašų parduotuvių iki šiol sukelia šiokių tokių sentimentų (šypsosi). Tačiau visai žavu ir dabar… Lietuvos atlikėjai rengia pasirodymus didžiulėse arenose, kopia karjeros laiptais už mūsų šalies ribų, auga nepaprastai talentinga nauja karta.
Kiekviename žingsnyje stengiuosi atrasti ką nors pozityvaus. Ignoruoju tai, kas man negatyvu. Nesiimu komentuoti viešoje erdvėje kitų žmonių elgesio ar leistis į ideologinius konfliktus. Nematau tame prasmės. Taupau ne tik savo laiką, bet ir emocijas. Taip savo laiką padovanoju arba sau artimiems žmonėms, arba kūrybai.
Grupė L+, 1997 m. (Nuotr. grupės archyvo)
PAČIOJE PRADŽIOJE „PRISIBELSTI” IKI LEIDYBINIŲ KOMPANIJŲ MUMS BUVO NEĮMANOMA
Grįžkime į „L+“ karjeros pradžią. Savo muzikinius žingsnius Lietuvoje pradėjote kaip POP/R&B žanro atstovai ir buvote tokie pirmieji šalyje. Ar tų metų „BRAVO” apdovanojimas „Metų debiuto“ kategorijoje jums buvo įrodymas, kad einate teisingu keliu?
Tai buvo labai malonus įvertinimas. Beje, šis prizas yra kol kas vienintelis muzikinis apdovanojimas Lietuvoje, kurį esu gavęs per 20 metų. Tarptautinių gavau 11, o lietuvišką – vieną (šypsosi).
Mums, kaip pradedančiai grupei, gauti „BRAVO“ už metų debiutą buvo labai faina.
Su BRAVO statulėle (foto. L. Adomaičio)
Tik labai faina?
Na, tais laikais muzikos apdovanojimai reiškė tikrai daug. Be to, jie buvo žymiai svaresni ir skaidresni nei dabar.
„BRAVO“ statulėlė iki šiol yra mano įrašų studijoje. Tikrai ja didžiuojuosi.
Tačiau ne apdovanojimai grupei “L+” buvo didžiausias įvertinimas. Didžiausias įvertinimas mums būdavo pilnos salės žmonių ir mūsų klausytojai.
Debiutiniame jūsų albume „Pasilik“ galima rasti „The Beatles“ dainos „Yesterday“ koverį. 1994 metais išleistame „Boyz II Men“ albume „II“ paskutinis kūrinys taip pat šios dainos koveris Tai buvo laikas, kai net ir viešai neslėpei savo meilės šio kolektyvo kūrybai. Ar galima sakyti, kad perdainuoti šią dainą jus įkvėpė būtent „Boyz II Men“?
Ne. Šią dainą labiau įkvėpė patys Bitlai ir Michaelo Boltono koveris.
„Yesterday“ – viena populiariausių ir gražiausių Liverpulio ketverto dainų. Turėjome puikią aranžuotę keturiems balsams, tad nematėme prasmės laukti (šypsosi). Beje, ar žinojai, kad šio koverio genialų smuiko solo atliko Vilhelmas Čepinskis? Jis jau tomis dienomis buvo pasaulinio pripažinimo sulaukęs atlikėjas.
Tiesa, dėl šio bitlų koverio esame patekę į kuriozišką situaciją su leidybine kompanija „Bomba records“. Debiutiniame mūsų albume „Yesterday“ buvo vienintelis kūrinys, įrašytas anglų kalba, tačiau „Bombos“ atstovai paskambino ir sako: „jūsų albumas – anglų kalba, todėl mūsų nedomina“. Aš jiems sakau: „palaukit, ten juk tik viena daina įrašyta angliškai, todėl apie ką jūs šnekate?“. Jie toliau nebediskutavo ir numetė telefono ragelį.
Žodžiu, pačioje pradžioje mums „prisibelsti“ iki leidybinių kompanijų buvo labai sunku. Atrodė, kad visur, kur benueitume, girdime panašius atsakymus: „čia per sudėtinga muzika“, „to Lietuvai nereikia“, „nieko čia neparduosime“. Bet kai mumis patikėjo „Mega Records“, o per pirmus 3 mėnesius albumo „Pasilik“ buvo parduota daugiau kaip 30 tūkst. kopijų, visos leidybinės kompanijos ėmė skambinti ir siūlyti pelningus kontraktus antram albumui.
Tai buvo laikas, kai leiblai vaidino itin reikšmingą vaidmenį muzikantų gyvenime…
Ne tas žodis… Šiuo metu jau septintą savo albumą leisiu pats, todėl puikiai žinau kaip ši mašina veikia. Dabar man tikrai nebereikia jokių leiblų. Jų ko gero reikia jaunam, informacijos apie tai, kas vyksta aplink, dar neturinčiam pradedančiam atlikėjui.
Tačiau tuo metu leidybinė kompanija buvo labai stiprus žaidėjas. Kol nenusivyliau jų veikla, neskaidrumu ir kitais negražiais dalykais, tol mielai su jomis dirbau…
Ar nusivylimas buvo tokio lygio, kaip pavyzdžiui, ir grupei „Biplan“ su albumu „Braškės“ (L.Z. „Biplan“ šio, 1998 m. „Bomba Records“ išleisto albumo negali perleisti iki šiol nes teises atidavė savo leidėjams)?
Ne. Su tokiomis problemomis nesu susidūręs, kadangi nuo pat pirmų „L+“ žingsnių aš turėjau ir teisininką, ir advokatą, talkinusį visais leidybos klausimais. Todėl niekada nedėdavau savo parašo po abejotino turinio sutartimis. Natūralu, būdavo taip, kad su leidėjais dalindavomės teisėmis, tačiau net ir tokius kontraktus sutvarkydavome labai gražiai.
Visiems jauniems atlikėjams, ar grupėms bendradarbiaujančioms su leiblais, labai nuoširdžiai rekomenduoju: bičuliai, nepulkite į euforiją ir neskubėkite aklai pasirašinėti sutarčių. Kartais įsipareigojate keliems metams, o tie keli metai karjeros pradžioje yra labai svarbūs.
Pasitaiko tokių situacijų, kai atlikėjas pasirašo sutartį, kurioje jam surištos rankos, pavyzdžiui, visam penkmečiui…
Tačiau tokia situacija Lietuvoje jau nebėra visiška kasdienybė, ar ne?
Na, dabar visa muzikos leidyba yra perėjus į kitokį lygmenį. Daug kas klausosi muzikos internete, todėl materialioje laikmenoje leidžiamas albumas neturi tokios galios, kaip tada. Žinoma, džiaugiuosi, kad atgyja vinilai (tapau visišku jų fanu), bet iš esmės muzika keliasi į internetą. Ir tai yra šiandienos realija, kuriai prieštarauti nesugebės niekas.
L+, 1998 metai (nuotr. grupės archyvo)
„VIS PASVARSTYDAVOME, KAS BŪTŲ BUVĘ, JEIGU NEBŪTUME PAKEITĘ ŽANRO”
Grįžkime prie grupės reikalų. Debiutinis „L+“ albumas buvo sukaltas to laikmečio amerikietiškojo POP/R&B stiliumi (jautėsi, kad mėgaudavaisi ne tik „Boyz II Men”, bet ir Brian McKnight, Babyface ir kitų panašaus žanro atlikėjų muzika). Tačiau po metų pasirodę albumai (“Lauko vidury” ir “Noriu pakalbėt”) buvo visiškai kitokie. Juose vis dažniau girdime pop disko stiliaus. Kodėl nusprendėte keisti žanrą, kai „L+“ debiutas buvo ir taip palyginus labai sėkmingas ir stiprus?
Tai buvo mūsų kompromisas su tuo, ką išgirdome iš muzikos kritikų ir tuo, kas mums iš tiesų patiko. Visada mėgome disco funką. Vien tik ko vertas Jamiroquai – atlikėjas, kuriuo žaviuosi iki šiol. Taigi, natūralu, kad muzika, kurios klausiausi, formavo ir mane kaip kūrėją.
Stengėmės atskleisti disco funk natą. Tačiau tik vėliau supratome, kad šis eksperimentas mums ne iki galo patiko… Supratome, kad jis tiesiog nepasiteisino.
Kodėl?
Todėl, kad tos šaknys, nuo kurių mes pradėjome (lėtesnė ir melodingesnė R&B muzika) buvo nuostabus startas. Per vėlai supratome, kad reikėjo ir toliau laikytis šios muzikinės krypties.
Tikrai dėl nieko nesigailime. Tačiau vis pasvarstydavome, kas būtų buvę jeigu nebūtume pakeitę žanro…
1998-ųjų „Lauko vidury“ (bent jau mano asmenine nuomone) yra ko gero pats brandžiausias ir kartu įvairiausias „L+“ albumas. Čia buvo visko – ir lyrikos titulinėje dainoje, ir nostalgijos bei liūdesio kūrinyje „Kaip ilgai“, ir krūva Linų surinktų į vieną folko motyvais sukurtą dainą, ir smagios ritmikos tokiose kompozicijose kaip „Aš regiu akis“ ar „Man priklauso laikas“, ir netgi drum‘n‘base žanro dainoje „Rytas“. Kaip gimė šis albumas?
Po albumo „Pasilik“ mes savęs paklausėme: ką darom toliau? Buvo gan sunku, kadangi „Pasilik“ buvo darbas, kuriuo mes tikrai stipriai prisistatėme, labai džiaugėmės ir didžiavomės. Tai buvo ilgas gilių svarstymų ir ieškojimų etapas. Būtent po „Pasilik“ mes ir sulaukėme kritikų klausimų, kurlink judėsime toliau. Taip į kai kurių autoritetingųjų nuomonę įsiklausę pradėjome ieškoti kažko naujo. Įtaką darė senieji Stevie Wonderio įrašai, Jamiroquai darbai.
Sutinku, „Lauko vidury“ – nuostabi daina, tačiau kalbėti apie savo muziką yra gan sunku…
Gerai, tuomet paklausiu kitaip: ar galima sakyti, kad „Lauko vidury“ – tai albumas, kuriuo „L+“ didžiavosi labiausiai?
Tai labai sudėtingas klausimas (šypsosi). Sunku išskirti geresnius, blogesnius ar vertesnius albumus, kai į visus juos įdedi daug širdies.
Labai didžiavomės savo debiutiniu albumu. Ir juo džiaugėmės tikrai nuoširdžiai, nes tai buvo pirmas mūsų įrašas, iki šiol sukeliantis malonų jaudulį.
„Lauko vidury“ – tai ieškojimų ir bandymo nerti į gilius vandenis albumas. Vėliau ieškojome kažko lengvesnio. Po to ir vėl bandėme grįžti prie savų šaknų su kitais ieškojimais. Žodžiu, kūryba buvo ilgas, įdomus ir nenutrūkstamas procesas.
„L+“ gyvavo neilgai – viso labo 4 metus, todėl ir įrašų buvo tiek mažai…
Žinau, dabar klausi, kodėl išsiskyrėme ir ar susipykome (šypsosi). Galiu iškart atsakyti: tikrai nesusipykome, iki šiol esame bičiuliai ir kartkartėmis susiskambiname, o grupės išsiskyrimą lėmė kitos priežastys – skirtingų veiklų pasirinkimas.
Ar tai ir buvo priežastis, dėl kurios ne kartą kito ir grupės sudėtis?
Taip. Tai buvo natūrali kaita: kažkas pakelia sparnus, kuriuos turi pakeisti kiti sparnai. Mūsų grupė visuomet buvo kvartetas. Audronė pakėlė sparnus ir išėjo į Martyno Tylos projektą „Pagalvėlės“. Tada mes į grupę pakvietėme Ingą Jankauskaitę. Po kelerių metų Inga įstojo į aktorinį, persikėlė į Vilnių ir jai dalyvauti „L+“ veikloje tapo sudėtinga. Tada pasikvietėme Kristiną Sriubytę. Vėliau Ieva su Kristina pasinėrė į Kauno muzikinio teatro veiklą.
L+ ir Rolandas Kazlas, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)
” DAINA „AR TU JĄ MATEI” NET NETURĖJO PATEKTI Į MŪSŲ ALBUMĄ”
Nepaisant to, kad jūsų negalima pavadinti one hit wonderiais, norime to ar ne, didžiajai daliai „L+“ vardas visada asocijuosis su daina „Ar tu ją matei?“. Ar tikėjaisi, kad šis kūrinys taps tokia legenda?
Tikrai ne. Niekada negalvojau, kad ši daina susilauks tokios sėkmės. Įrašinėdami albumą galvojome, kad jos apskritai jame nebus. Tuomet mus į priekį stūmė jaunatviškas perfekcionizmas, o „Ar tu ją matei“ atrodė gerokai per saldi.
Tačiau keli mūsų bičiuliai (tarp jų – ir grupės teisininkas) primigtinai siūlė dainą į albumą įtraukti. Įtraukėme. O tada viskas ir prasidėjo… Per kelias savaites „Ar tu ją matei“ tapo kone ryškiausiu kūriniu visoje Lietuvoje. Dainos fragmento paprašė Kauno „Žalgirio” klubas, iškovotai sidabro taurei anonsuoti. Vien ko vertas vaizdo klipas su legendine manekene Ugne Andrikonyte. Būdavo eini gatve ir praktiškai visur girdi skambančią šią dainą – per radiją, parduotuvėje, net trumpai kirptų bachūriukų golfukuose – visur. Tuo metu tai buvo reiškinys.
Ar ši daina turi objektą, kuriam ji yra skirta?
Faktas, kad turi. Bet jos nieks nematė (juokiasi).
Grupės gyvavimo laikais nemažą vaidmenį vaidino fanų klubai. Tai buvo varomoji gerbėjų jėga, kuri paskui grupes buvo pasirengusi keliauti kad ir į pasaulio kraštą. Kokį fanklubą turėjo „L+“?
Mūsų fanų klubas buvo tikrai kietas. Jo prezidentu buvo labai aktyvus bičas Dariukas, vėliau pradėjęs dirbti „Bomboje”. Jis mūsų bendruomenę kuravo labai nuoširdžiai. Būdavo taip, kad su fanais leisdavomės į kelių dienų žygį. Palapinės, laužai, košių virimai, dainos prie laužo – visa tai buvo iš tiesų dieviškai geras laikas.
Tais laikais žmonės siųsdavo vieni kitiems rašytus laiškus. Turėjome ir mes išsipirkę savo pašto dėžutę, kurioje per savaitę „suplaukdavo” dešimtys laiškų (šypsosi). Skaitydavome juos, atrašinėdavome ir taip išnaudodavom šią komunikacinę galimybę. Viskas buvo kitaip. Dabar dažniausiai bendraujame elektroninias laiškais ar feisbuku.
Buvo ir tokių fanų, kurie siūvinėdavo ir siųsdavo mums savo rankdarbius. Iki šiol atsimenu iš vienos fanės gautus ant beržo tošies parašytus laiškus… Taigi, tas laikmetis taip pat turėjo daug žavesio.
L+ susitikimas su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)
Kalbant apie tą laikmetį, negalime užmiršti vieno įdomaus konkuravimo: paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje vyravo ypatinga neformali kova, kuri grupė geresnė – „Sel” ar „Foje”. Kurią pusę tuo metu palaikei tu?
Visada gerbiau scenoje esančius žmones. Gerbiau tuos, kurie kūrė ir kažką darė nuoširdžiai. Andrius Mamontovas ir (ypatingai) “Foje” buvo legenda. Vien tik ko verta mano pati pirmoji įsigyta vinilinė plokštelė…. Tai “Foje” albumas “Gali skambėti keistai”. Nesenstanti muzika, kuri ir šiandien skamba labai skaniai.
Egis irgi buvo įšokęs savo laiku. Tai yra vienas iš tų nedaugelio atlikėjų, kuris savo bangos nepaleido iki pat šiandienos.
Bet vienos ar kitos barikadų pusės nebuvau užėmęs. Sekiau ir klausiau abiejų.
O kas apskritai tau iš to meto šalies muzikos scenos atstovų imponavo? Ko klausydavaisi?
Su malonumu klausydavau “Anties”, “Foje”, Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio, “Bix”, “Sel”, Rūtos Ščiogolevaitės, Rositos Čivilytės, Kastyčio Kerbedžio, “Rebelheart”, “Biplan”, Gyčio Paškevičiaus, Nedos, Arinos ir daugelio kitų. Man tai buvo įdomu ne tik kaip atlikėjui ar scenos kolegai, bet ir kaip garso režisieriui, muzikos prodiuseriui.
L+ su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)
„APIE KITUS GRUPĖS NARIUS: VISUS JUOS LABAI MYLIU, O KARTU PRALEISTAS LAIKAS – NEPAMIRŠTAMAS”
„L+“ dėmesio centre visada būdavai tu. Apie kitus grupės narius būdavo žinoma ganėtinai nedaug. Kokia buvo likusi grupės komanda? Papasakok apie kitus “L+” narius?
Papasakoti trumpai sunkoka, tam reikėtų atskiro straipsnio… Visus „L+“ narius labai gerbiu ir myliu. Kartu žengėme pirmuosius žingsnius į estradinę sceną ir palikome toje scenoje įspaudą. Tai nepamirštama.
Su Pauliumi pradėjome svajoti apie grupę dar mokyklos laikais. Dažnai kalbėdavomės ne apie kiemo žaidimus ar filmus – mūsų pagrindinės temos būdavo apie grupės sukūrimą. Paulius visada turėjo gerų idėjų. Į daug ką žiūrėjo su humoru. Paulius – užkietėjęs „The Prodigy” fanas, o jo mėgstamiausios muzikos kryptys tuomet buvo breakbeat ir drum’n’base.
Ieva turbūt nuo pat gimimo buvo pamišusi dėl dainavimo, o ypač dėl operos. Dar prieš susiburiant grupei ji jau varstė Muzikos akademijos duris ir mokėsi profesionalaus operinio dainavimo. Ievos svajonės realizavosi, nes ji šiuo metu mėgaujasi kūrybingu darbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Iš visų “L+” merginų Ieva buvo nuo pirmos iki paskutinės “L+” dainos. Jos nuoširdumas, žavesys ir rūpestis labai padėjo visai komandai.
Audronė įsiliejo į mūsų gretas gan netikėtai. Susipažinome su ja prieš pat susikuriant grupei. Labai maloni, šilta asmenybė. Koncertuose dėl jos prie scenos nusidriekdavo eilės vaikinų, kurie Audronę tiesiog gerdavo akimis. Ji turėjo kažkokią magišką trauką. Bet ne tik Audronės seksualumas buvo žavus – jos savitas, švelnus balso tembras dainoms suteikė ramybės ir paslapties.
Inga – jautri, kūrybinga ir labai charizmatiška asmenybė. Į grupę įsiliejo kupina fantastiškų idėjų. Lietuva puikiai žino, kokia nepriekaištinga Ingos minčių raiška ir iškalba. Džiaugiuosi, kad šį jos gebėjimą pirmieji pamatėme mes. Pamenu, pažinties pradžioje mudu kartą valgėme braškes, o Inga skaitė man savo nuostabias eiles. Mudviejų sukurta “L+” daina “Man priklauso laikas” iki šiol skamba radijo stočių eteryje.
Kristinos spinduliavimas grupėje buvo labai ryškus. Visada su šypsena, visada su puikia nuotaika. Gera buvo koncertuoti drauge. Kristina ir Ieva mūsų grupės primadonos, sėkmingai iki šiol muzikuoja Kauno muzikiniame teatre. Dievinu operą ir aš, bet juokais griežiu dantį ant šio žanro, nes kažkada būtent opera “nusiviliojo” net dvi žavias ir talentingas grupės dainininkes (šypsosi). Labai džiaugiuosi Kristinos pasiekimais.
Jeigu tau leistų atsukti laiką atgal, ką pakeistum „L+“ veikloje?
Manau, kad nekeisčiau nieko. Viskas buvo įdomu, nauja, netikėta.
Visas grožis ir yra tada, kai procese yra ir pakilimų, ir duobių. Jų mes tikrai turėjome. Iš pakilimų pajutome, kad esame stiprūs, na o iš duobių mokėmės ir identifikuodavome tai, ką reikia stiprinti.
L+, 2000 metai (nuotr. Laimutis Brundza)
„Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba”
Kas tau labiausiai užsifiksavo iš grupės gyvenimo? Ką geriausiai prisimeni?
Žinoma, kad pirmąją mūsų vasarą. Tos nuolatinės kelionės iš koncerto į koncertą…Mes labai to siekėme ir laukėme, todėl tai buvo savotiškas svajonės išsipildymas.
Grupės pradžia buvo smūginė. Per akimirsnį atsidūrėme pačiame viršuje, todėl labai džiaugiuosi, kad neužrietėme nosių ir išlikome savimi.
O kokia buvo nuotaika nuo scenos nulipus po paskutinio grupės koncerto?
Prisipažinsiu, buvo liūdna…
Paskutinė mūsų daina suskambėjo scenoje drauge su maestro Stasiu Povilaičiu. Labai gerbėme šį žmogų. Ir labai džiaugėmės, kad jis gerbė mus. Vienam albumui jis „L+“ pasikvietė tam, kad įdainuotume visų dainų pritariančiuosius vokalus.
Paskutinis mūsų koncertas įvyko per naujus metus. Atlikome dainą su Stasiu Povilaičiu, nulipome nuo scenos, išėjome į lauką, pasižiūrėjome fejerverkus, apsikabinome ir… ir štai taip baigėsi „L+“ era.
L+ su S. Povilaičiu, 1999 m. (Nuotr. grupės archyvo)
Nuo grupės išsiskyrimo praėjo 17 metų. Tai pakankamas laikas tam, kad žiūrint į praeitį įvertintume „L+“ reikšmę. Kaip tau atrodo, kokia šios grupės vieta Lietuvos muzikos istorijos knygoje?
Į šį klausimą atsakyti turiu ne aš. Tai klausimas Lietuvos žmonėms.
Dainos parodo, kokia yra grupės vieta. Turėjome kelias tikrai labai stiprias dainas, kurios grojamos, transliuojamos ir perdainuojamos iki šiol. Dalį jų vis dar atlieku ir savo koncertuose.
Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba. Jeigu jos vis dar skamba – vadinasi vieta istorijoje yra. Jei ne – to jos ir tevertos…
Ar yra šansų dar kada nors grupę išvysti ant scenos?
Tai labai mažai tikėtina. Bet jeigu tai įvyktų, tai būtų žiauriai brangu (juokiasi).
*********
1997 m. vasara
„L+“ NARIAI APIE TAI, KĄ JIEMS REIŠKĖ BŪTI GRUPĖJE „L+“
Paulius Škelevas: „L+“ man buvo… nauja patirtis, nauji žmonės, gerai praleistas laikas.
Ieva Vaznelytė – Baltrušaitienė: „L+“ man buvo smagi, įdomi patirtis. Tai buvo kiek kitokio (nei, kad turiu dabar) būvimo ir muzikavimo scenoje metas. Naujų pažinčių laikas. Tiesiog geras laikas.
Audronė Kancė: „L+“ man buvo pirmas žingsnis į suaugusiųjų gyvenimą. Daug nuotykių, patyrimų, susitikimų. Muzika, kuri man pačiai labai tiko ir patiko. Aš tikėjau šia grupe, jos kūrybine linija ir net didžiavausi (šypsosi). Tai buvo šviesus ir tyras gyvenimo tarpsnis, įnešantis gražią spalvą į mano patyrimų mozaiką.
Inga Jankauskaitė: „L+“ man buvo daugybė pirmų kartų, patirčių, pradžių ir galimybių! Tas puslapis labai šviesus ir iki šiol gyvas savo drąsa, naivumu ir nuotykiais. Ačiū, Linai, už tai, kad neprasilenkėme tada. Kad galėjom kartu ir po vieną, nusiųsti žinutę pasauliui – MES ESAM!
Kristina Siurbytė: L+ man buvo nuostabus nuotykis ir puikus laiko praleidimas su draugais. Prisijungiau vėliausiai, bet jaučiausi tikrai gerai. Tos nesibaigiančios kelionės po Lietuvą, kai tą pačią dieną įmanoma pakoncertuoti Klaipėdoj ir Vilniuj ar panašiai. Žodžiu, šilti ir šviesūs prisiminimai iš tų laikų (šypsosi). Ačiū Linui ir visai kompanijai už pašėlusį laiką!
******
Apie grupę „L+“ iš pirmų lūpų:
V. Baumila
Vaidas Baumila, dainininkas: „L+” buvo ta grupė, kuri paauglystės metais mane velniškai žavėjo balsų sąskambiais, pirmąja Lietuvoje soul muzikos tematika. Tai buvo pirmoji grupė, palietusi tokią man artimą soul ir R&B natą. Tuo metu tiesiog negalėjau net pagalvoti, kad kažkas mūsų šalyje galėtų tai daryti. Aš pats buvau ankstyvosios „MTV” kartos vaikis, todėl mane visada lydejo repas ir krepšinis. Tad toks gražus balsų derinys ir švelni muzika tuo metu man buvo kažkas neįtikėtino. Pats Linas Adomaitis (ir tada, kai dainavo grupėje, ir vėliau) buvo didžioji mano inspiracija., o grupės dainos „Lauko vidury”, „Ar tu ją matei” yra tie hitai, kurių niekada neužmiršiu.
M. Melmanas
Maksas Melmanas, grupės „Biplan”: Jie grojo kitokį žanrą, bet ant bangos mes buvome panašiu metu. Tiesa, hitas „Ar tu ją matei” pasirodė berods metais anksčiau nei mus į aukštumas iškėlęs kūrinys „Labas Rytas”.
„L+” man tiesiogiai asociacijuojasi ir su Šventojoje vykusiais „Ultra Vires” gimtadieniais. Tai buvo nemažas festivalis, kuriame kartu grodavome. Kiek atsimenu „Biplanus” tose šventėse, visada čia būdavo ir Linas su chebra. Patikėkite, užkulisiuose praleidome daug gero laiko(šypsosi).
Ir tada, ir dabar labai gerbiu ir vertinu tai, ką daro Linas Adomaitis. Visa jo veikla yra velniškai profesionali. „L+” visada buvo profai, kurie dainavo tikrai nešpietnai. Dabar tai vienas daro Linas. Jis – tikrų tikriausias profesionalas.
Linas Adomaitis – vienas iš tų atlikėjų, kurio Lietuvoje pristatinėti tikrai nereikia. Dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje įkūręs grupę „L+“, jis iki šiol turi tvirtą vietą mūsų šalies muzikos padangėje.
Keturiasdešimtmetį kitąmet švęsiančiam muzikantui, prodiuseriui ir kompozitoriui L. Adomaičiui muzikinio „CV“ pavydėti galėtu daugelis. Beveik per dvidešimt metų į gyvenimą „paleidęs“ ne vieną populiarumo sulaukusį projektą, „susišlavęs“ tuziną apdovanojimų, dalyvavęs galybėje tarptautinių konkursų, šiandien Linas lieka ištikimas toms pačioms muzikinėms tiesoms ir vertybėms, su kuriomis pradėjo savo muzikinį kelią. Kokybė ir profesionalumas – pagrindiniai kriterijai, kurių muzikantas niekada neatsižada.
Kad šie žodžiai yra tiesa, ateinantį ketvirtadienį (rugpjūčio 20 d.) galėsite įsitikinti patys. Sostinės „Vasaros terasoje“ įvyks Lino Adomaičio koncertas, po kurio geriausia muzika su publika dalinsis ir portalo manoMUZIKA.lt autoriai.
Likus kelioms dienoms iki Lino pasirodymo sostinėje, su juo kalbėjome apie kūrybą, muzikinį kelią ir ateinančią – jaunąją kartą.
Šiemet – Tavo muzikinės karjeros dvidešimtmetis. Kuo Linas Adomaitis 1995- aisiais skiriasi nuo Lino Adomaičio 2015- aisiais? Kas tarp jų bendro?
Nors pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiau 1995-aisiais, dvidešimtmetį pradėsiu skaičiuoti 2017 – aisiais. Būtent tada su grupe „L+“ pradėjome viešą muzikinę veiklą. Tai buvo metai, kai Linas stačia galva nerdavo į galybę muzikinių projektų, daug ieškojo, daug ką keitė. Šiandien Linas Adomaitis nebėgioja maratonų, nelaksto po įvairias muzikines scenas ir viską pasveria prieš priimdamas sprendimus. O kas sieja tuos du Linus? Žinoma, kad sunkioji atletika ir nekriminalinė praeitis bei ateitis! (juokiasi) Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be šių dalykų. (toliau juokiasi)
Per dvidešimt metų į gyvenimą paleidai ne vieną skirtingą projektą – “L+”; “UAB Music”, duetą su Simona ir t.t. Kuris iš projektų tau pats brangiausias? Kurio projekto gyvavimo epocha labiausiai prisidėjo prie šiandieninio Lino Adomaičio asmenybės susiformavimo?
Esu dėkingas kiekvienai dienai, kiekvienam mokytojui ir draugui, sutiktam mano muzikiniame kelyje. Todėl visi projektai, kuriuose muzikavau, buvo ypatingai mylimi, puoselėjami ir išieškoti. Tačiau įsimintiniausias, žinoma buvo projektas “L+”. Tai buvo kelio pradžia, nuo kurio prasidėjo mano muzikinė kelionė.
Esi ne tik muzikantas, kompozitorius, prodiuseris, bet ir Kauno technologijos universitete dėstai garso režisūrą. Kokią matai savo studentų – t.y. jaunąją kartą? Koks yra jaunų Lietuvos žmonių muzikinis potencialas?
Ateina tokia galinga karta, kad esu visiškai ramus dėl Lietuvos ateities. Ir kalbu ne tik apie garso režisūrą. Daugelyje sričių bręsta toks potencialas, kad bus suduotas rimtas smūgis visiems tiems, kas vis dar suka senas girnas ir mala bala žino ką.
L. Adomaitis
Daug keliauji po pasaulį. Ar kelionės daro įtaką tavo muzikai? Kokioje keisčiausioje vietoje esi sukūręs dainą?
Vietname, kalnuose sukūriau dainą “Laiko mašina”. Ji tapo tituliniu mano naujausio albumo kūriniu. Beje tokio paties pavadinimo turas pernai praskriejo po didžiausius Lietuvos miestus. Muzika buvo atlikta kartu su simfoniniu orkestru. Tada dar kartą įsitikinau, kad jeigu tiki – viskas įmanoma. Tai kol kas buvo mano ambicijų viršūnė, bet aš jau nukreipiau pašnekesio temą…
Ko, Tavo manymu, muzikos rinkai (plačiąja prasme) labiausiai trūksta? Kokia, tavo akimis, yra Lietuvos populiariosios muzikos kultūra?
Nesu ekspertas, bet, prisipažinsiu, esu skeptiškas kai kuriems muzikiniams projektams, kuriuos dirbtinai formuoja ir kuriuose jaunus talentingus žmones gręžia prie fanieros. Man nepriimtina, kai žmonėms ant kaktų kalami štampai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Atsivertus kitai tiesiog klausausi tų, kurie man patinka ir džiaugiuosi, milžinišku progresu Lietuvos muzikiniame gyvenime. Daug talentų renkasi ilgesnį, bet ilgaamžį kelią. Tai yra nuostabu.
Netrukus koncertuosi sostinės Varsaros terasoje. Ko žmonės turėtų tikėtis, eidami į tavo koncertą?
Kaip visada – padorūs tekstai, cenzūrinė leksika, visos šviesos ir visas garsas! (juokiasi) Na gerai gerai, atskleisiu – bus nuostabus scenos ir publikos pokalbis. Mes duosime daug nesuvaidintų emocijų, o publika gražins su kaupu ir mums, jei, žinoma, būsime verti. O mes tikrai būsime. Pažadu.
Neseniai išleidai “Laiko mašiną”, koncertavai kartu su orkestru ir tikrai produktyviai leidai laiką. Kas toliau? Kokie tavo artimiausi planai? Kada sulauksime naujo albumo?
Artimiausiu metu drauge su Gyčiu Paškevičium pristatysime galingiausią muzikinį šou didžiosiose Lietuvos arenose drauge su simfoniniu orkestru, dviem chorais, galinga varinių pučiamųjų sekcija, ritmo grupe ir pritariamaisiais vokalais. Nekantraudamas laukiu šio koncertų turo. O naują albumą ketinu įrašyti savo 20 metų scenoje jubiliejaus proga. Tai bus 2017 metais.
. Šiaip mano dienotvarkė gana monotoniška – pamokos su vaikais, miškas su šuniuku, o vakarus, kai yra nuotaika, skiriu kūrybai. Bendrai dėl laisvalaikio – laikas namie visai nereiškia kad jis laisvas, ypač jei turi vaikų:) Jis atsiranda vakare, su sąlyga, kad migdydamas mažuosius neužmiegi pats:)
