„Madrugada“. Nuotrauka iš grupės „Instagram“ paskyros.

Laukdama koncerto po truputį užsipildančioje nedidelėje Varšuvos „Niebo“ („Dangus“) koncertų salėje, mąstau apie laiką. Tikrai to neplanavau, tačiau tai jau trečiasis „dvidešimtmečio turo“  tipo koncertas, kuriame lankausi šiemet. Nesu itin sentimentalus žmogus. Kai draugai man pasiūlo važiuoti į kokio nusenusio dėdės koncertą, tik purkštauju ir atsisakau. Bet suprantu, kodėl tai, kas buvo, taip traukia. Laikas bėga labai greitai, ir labai lengva jam pasiduoti. Nustoti domėtis. Susenti kartu su tuo dėde, kurio atvaizdais buvo aplipdytos tavo paaugliško gyvenimo sienos.

Norvegų grupės „Madrugada“ (ispanų kalba – aušra, ankstus rytas) vokalistas Sivert Høyem tokiu dėde netapo. Gal net atvirkščiai, atrodo, kad bėgantis laikas buvo jam gailestingas. Iš paaugliuko, kurį staiga užgriuvo populiarumo našta, jis tapo itin laisvai scenoje nardančiu vyru, spinduliuojančiu pasitikėjimą savimi, charizmą ir dar kažką tamsaus, nenusakomo, labai seksualaus.

Tačiau Sivert Høyem yra visų pirma jo balsas. Galingas ir nė kiek nepasikeitęs per tą dvidešimtmetį. Todėl – kaip ironiška – pasigirdus pirmiesiems „Vocal“ žodžiams, „you better run, you better run, you better not wait too long“, pasijuntu tarsi įaugusi į grindis. Šis vokalas duria tiesiai į paširdžius, tarsi didžiulis gumulas užstringa gerklėje. Ir nepaleidžia iki pat koncerto pabaigos. Ką jau ten, man atrodo, kad vis dar jį jaučiu, nors nuo koncerto prabėgo jau savaitė.

https://www.youtube.com/watch?v=J2A2ZWQkZWI

Tai stebuklas, kad „Madrugada“ susirinko šiam turui. Karjeros pradžioje, prieš dvidešimtmetį, jie buvo vadinami Norvegijos alternatyviojo roko viltimi – dar 1998-aisiais grupė pasirašė šešių albumų deal‘ą  su norvegiškuoju Virgin Music padaliniu. Ir tapo tikrai žinomi. Tačiau sėkmė netruko nė dešimtmečio. 2007-ųjų vasarą grupės frontmenas, gitaristas Robert Burås buvo rastas negyvas savo bute Osle. Su gitara rankose, kaip ir priklauso tikram muzikantui. Tik žymiai per anksti – jam tebuvo 31-eri. Jo mirties priežastis niekuomet nebuvo atskleista viešai, tačiau puse lūpų buvo prasitariama apie rokenrolo marą – narkotikus. Šeštąjį savo albumą, pavadintą tiesiog „Madrugada“, grupė išleidžia jau po jo mirties. Išleidžia, susikaupia paskutiniam koncertiniam turui ir išsiskirsto.

Tad jų sugrįžimas prabėgus dešimčiai metų nuo paskutinio koncerto – netikėtai maloni staigmena po pasaulį išsibarsčiusiems grupės gerbėjams (ypač daug jų – Graikijoje, bei, žinoma, gimtojoje Norvegijoje). Trumpas koncertinis turas po Europą yra skirtas pirmojo jų albumo, „Industrial silence“ dvidešimtmečiui paminėti. Ir nors grupė nepatvirtino gandų apie atsikūrimą, jų turas vis ilgėja, buvo paskelbti nauji festivaliniai pasirodymai, o tai suteikia vilties, kad galbūt – galbūt – laikas jau užgydė žaizdas ir „Madrugadai“ išauš naujas rytas (pun intended). Pats S. Høyem po koncerto Varšuvoje juokavo, kad sugrįš po šešerių metų. Ką gi, ilgokai, bet vis šis tas.

O kol kas jie užtikrintai užvaldo lenkų publiką. Tai pirmas „Madrugados“ koncertas šioje šalyje – kiek pavėlavęs, bet vis dėl to labai lauktas. Daina po dainos, grupė sugroja visą „Industrial silence“. Dainų eiliškumas kiek pakeistas – pradėję, kaip ir pridera, nuo „Vocal“, pirmąją koncerto dalį grupė užbaigė kūriniu „Electric“. Pristatydamas šią dainą S. Høyem prisiminė, kad būtent „Electric“ anuomet tapo tuo kūriniu, leidusiu jam suprasti, kad „Madrugada“ sukūrė šį tą vertingo – įrašę šį kūrinį, grupės nariai visą naktį klausėsi jo grupės studijoje, stebėdami autostrada pravažiuojančius automobilius. Nesunku įsivaizduoti, kaip gimė „Industrial silence“ pavadinimas ir ta specifinė, šiaurietiškai niūroka albumo nuotaika. „Tos studijos Osle jau nebėra ir nuo to laiko daug kas pasikeitė“,– karčiai priduria grupės vokalistas.

Jis prisiminė ir tai, kad grupė „netyčia“ sukūrė daug gražių baladžių, ir prieš 20 metų tai buvo gana didelė problema. „Norėjome būti tikrais rokeriais“ – šypsodamasis nuo scenos pasakojo S. Høyem. Atrodo, kad jis jau pakeitė savo nuomonę apie tikrai nemenką lyrišką „Madrugados“ palikimo dalį. Tad šį vakarą netrūko nei lėtesnių baladžių, nei energingesnių kūrinių – po „This Old House“ sekė „Strange Color  Blue“, o antrąją koncerto dalį, skirtą vėlesniai kūrybai, pradėjo „Black Mambo“, „Hands Up – I Love You“ ir „Only when you’re gone“.  Šilta – šalta, myli – nemyli, subtilus industrinis viliotinis tęsėsi ištisas dvi valandas, publikai dainuojant, šokant, plojant ir – taip, žinoma – braukiant ašarą kartu.

Laikas gali būti negailestingas grupėms. Jos sensta, praranda savo aktualumą, o jų vokalistai – balsą. „Madrugadai“ taip (dar) neatsitiko. Atrodo, kad šios grupės muzika yra universali, nepavaldi laikui – jų kūriniai užkabina kažką labai žmogiško. Žmogiško, tačiau esančio giliai viduje ir retai išleidžiamo į paviršių. Ši muzika klampina. Tai odė melancholijai, vienišumui ir susvetimėjimui. Odė meilei, kuri ne visada baigiasi „happy end‘u“. Odė tylai.

„Madrugada“ nariai šypsodamiesi nulipa nuo scenos. Tai pavykęs koncertas, ir jei šį vakarą salėje buvo atsitiktinių užklydėlių, esu tikra, kad jie buvo užverbuoti grupės garsų ir energijos. O man prireikia šiek tiek laiko ir pastangų, kol nusipurtau jų sukurtą nuotaiką nuo savo pečių. Tai galinga, daugiasluoksnė muzika, todėl turėtų būti vartojama atsargiai. Tačiau ji tikra, todėl labai reikalinga pasaulyje, kuriame dažnai užsidedame kaukes ir iš visų jėgų šypsomės.