Amerikiečių roko grupė „Kings of Leon“, nuo 2008 metų besimėgaujanti savo sėkmės viršūne, po truputį atsikleidžia vis daugiau informacijos apie kuriamą dokumentinį filmą „Talihina Sky: The Story Of Kings Of Leon” (“Talihina dangus: Kings of Leon istorija”).
Nors dar nėra paskelbta oficiali išleidimo data, 87 minučių trukmės dokumentinės juostos apie „Kings of Leon“ premjera įvyks jau šį mėnesį filmų festivalio „Tribeca“ Niujorke metu.
Pasak šios dokumentikos režisieriaus Stephen C. Mitchell, filmas turėtų sudominti ne tik grupės gerbėjus. Juostoje bus pasakojama visa muzikos kolektyvo, susidedančio iš trijų brolių bei pusbrolio, gyvavimo istorija, atskleidžiamas vaikystėje patirtas griežtas bažnytinis auklėjimas ir grupės jaučiamas ypatingas ryšys su savo „šaknimis“.
Beje, filmo pavadinimas sutampa su „Kings of Leon“ debiutiniame albume „Youth & Young Manhood” esančia daina „Talihina Sky“.
Talihina yra miestas Oklahomos valstijoje, JAV, iš kurios ir kilo grupės nariai. Na, o tolimesni atsakymai į klausimus turėtų būti atskleisti minėtoje dokumentinėje juostoje.
Susikūręs 2006 metais, o po dviejų metų išleidęs ir savo debiutinį albumą, amerikiečių kolektyvas „The Airborne Toxic Event” nesnaudžia ir toliau. Praėjusiais metais pasauliui dovanoję gyvą įrašą „Live At The Walt Disney Concert Hall”, šių metų balandžio pabaigoje muzikantai į muzikos parduotuves atveš ir antrąjį savo studijinį darbą – „All At Once”.
Roko muzikos mylėtojų simpatijas visame pasaulyje pelniusi grupė vakar vėlai vakare pristatė savo pirmąjį oficialų „All At Once” singlą. Juo tapo daina „Numb”, kuriai buvo sukurtas ir vaizdo klipas.
Visiems ManoMUZIKA skaitytojams su naujausia „The Airborne Toxic Event” daina „Numb” ir siūlome susipažinti.
Beje, užbėgsime įvykiam už akių ir išduosime Jums mažytę paslaptį….Jau neilgai trukus muzikos portale ManoMUZIKA.lt galėsite rasti didelį, išsamų ir, kaip visada, specialų (tik ManoMUZIKA.lt skaitytojams skirtą) „The Airborne Toxic Event” interviu.
Tais metais, kai pasaulio pop scenoje „apsireškė“ Lady Gaga, kai „Muse“ išleido ilgai lauktą savo singlą „Uprising“, kai visiškai netikėtai „Mercury“ statulėle buvo apdovanota mažai kam žinoma britų reperė „Speech Debelle“, o „Florence & The Machine” pasauliui parodė savo muziką, Anglijos muzikos parduotuves pasiekė albumas „I Had The Blues, But I Shook Them Loose“. Keista, tačiau tuo metu dar mažai kam žinomos grupės įrašą prodiusavo muzikos pasaulyje ypatingai vertinamas prodiuseris Jim‘as Abbiss‘as, kuris tarsi leido suprasti, kad grupė, su kuria jis dirba – tikrai verta dėmesio.
Taip, tai buvo 2009-ieji – metai, kai grupė, prieš trejus metus laimėjusi prestižinį konkursą „Road To V“, išleido savo debiutinį albumą.
Nepaisant to, kad debiutinis kolektyvo įrašas nebuvo ypatingai sėkmingas, „Bombay Bicycle Club“ nenustojo kurti ir po metų išleido savo antrąjį studijinį darbą „Flaws“, kuriame skambėjusios dainos „Rinse Me Down“ ir „Ivy & Gold” neilgai trukus tapo pagrindinių britų radijo stočių grojaraščių kūriniais. „Flaws“ debiutavo aštuntoje perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų topo vietoje ir tai garantavo jaunai Londono ketveriukei žinomumą, sėkmę ir, žinoma, klausytojų meilę.
Šiuo metu indie folk muzikos atstovai „Bombay Bicycle Club“, užsidarę studijoje kartu su Jim‘u Abbiss‘u, įnirtingai dirba prie trečiojo albumo, ruošiasi vasaros festivaliams ir, be jokios abejonės, koncertiniam turui.
ManoMUZIKA kolektyvo studijoje „pagavo“ Suren‘ą De Saram‘ą – grupės būgnininką, gitaristą ir pagalbinį vokalistą, sutikusį su mumis pasidalinti mintimis apie ketveriukės veiklą, pasirodysiantį albumą ir, žinoma, pažįstamus draugus, kurie jam primena… Lietuvą. Nepaisant to, kad „Bombay Bicycle Club“ Lietuvoje dar nėra buvę, Suren‘as tikisi prie Baltijos jūros apsilankyti dar šiemet.
Beje, muzikantas, pasisveikinęs su manimi, švaria lietuvių kalba ištarė „Labas“. O po to pridėjo: „don‘t be surprised. I know about Lithuania few things…“
Taigi ManoMUZIKA.lt skaitytojams – išskirtinis sparčiai populiarėjančios britų grupės „Bombay Bicycle Club“ nario Suren‘o De Saram‘o interviu.
ManoMUZIKA: Panašu, kad grupės „Bombay Bicycle Club“ sėkmės kelias prasidėjo dar 2006 metas, kuomet laimėjote „Channel‘s 4“ rengtą konkursą „Road To V“. Ar pati grupė šį įvyki įvardina kaip sėkmingo kelio muzikos pramonėje pradžią?
Suren’as: Tiesą sakant, tai iš tiesų buvo rimtas startas, tačiau negalvok, kad laimėjus „Road To V“ viskas tapo it rožėmis klota. Tada mums buvo tik po 16 metų, tad iki mokyklos baigimo buvo likę dar dveji metai. Norėjome viską daryti kryptingai, tačiau suderinti muziką su mokykla nebuvo taip lengva, kaip atrodo iš šalies. Mokėmės, tačiau kartu stengėmės nepaleisti mums nusišypsojusios sėkmės.
Ruošiatės išleisti savo trečią studijinį albumą. Muzikos portaluose jau kalbama, kad albumas muzikos parduotuvių lentynas turėtų pasiekti birželio mėnesį. Kaip skambės naujasis jūsų darbas? Galbūt jau žinote kaip jis vadinsis?
Manau, kad paskubėjome su žiniomis apie birželio mėnesį. Panašu, kad įrašas, kuris kol kas neturi pavadinimo, bus išleistas tik rugsėjį. Kalbant apie patį albumą, jau dabar galiu pasakyti, kad grįšime prie elektrinių gitarų skambesio, todėl jis turės panašumų į mūsų pirmąjį darbą. Kai kurios dainos jame bus paprastos – gitara, bosinė gitara ir mušamieji, o likusiose bus galima išgirsti ir nemažai elektronikos elementų.
Paskutinis jūsų įrašas “Flaws”, išleistas pernai vasarą, buvo itin sėkmingas, populiarus ir perkamas. Ar tiki, kad naujausias albumas pakartos tą pačią sėkmę, kurią pavyko pasiekti su “Flaws”?
Sunku pasakyti. Galiu prisipažinti, kad niekuomet nesitikėjome, jog “Flaws” bus toks populiarus. Mes jį sukūrėme ir įrašėme patys, todėl jis praktiškai nieko nekainavo. Beveik visas albumas buvo įrašytas namuose (juokiasi). Žinai, jei atvirai, tai mus kaip kolektyvą labiausiai džiugina tas faktas, kad “Flaws” muzikaliai buvo tikras ir grynas albumas. „Bombay Bicycle Club“ tikslas buvo išgauti tikrą skambesį ir tai mums pavyko padaryti, tačiau nei mes, nei mūsų prodiuseriai nesitikėjo, kad albumas bus toks mylimas. Akivaizdu, jog labai džiaugiamės, kad žmonės klausėsi mūsų kūrybos. Kita vertus, tie, kurie mėgo “Flaws”, gali truputėlį sutrikti išgirdę naująjį darbą, nes jis, kaip jau sakiau, bus visiškai kitoks.
Prie naujojo albumo, kaip ir prie ankstesnių, dirbo žymus prodiuseris Jim‘as Abbiss‘as (prodiusavęs tokias muzikos žvaigždes kaip „Arctic Monkeys“, Adele, „Editors“, „Kasabian“ ir kitus). Kodėl pasirinkote būtent jį?
Mums visiems labai patinka dirbti su Jim’u. O užvis svarbiausia – mus džiugina rezultatas, kurį pasiekiame kartu. Naujam albumui su Abbiss’u jau įrašėme 7 dainas, o jos, mūsų manymu, skamba tikrai neblogai.
Kas jums daro didžiausią muzikinę įtaką?
90- ųjų Amerikiečių indie grupės, džiazas ir hiphopas.
Turite savo leidybinę kompaniją “Mmm Records”. Ką darysite su ja?
Šiuo klausimu ir mes esame pasimetę. Tiesą sakant, dar nebandėme rimtai pasirašinėti sutarties ir dirbti su kažkokiais atlikėjais. Kelis kartus, išgėrę ne vieną ir ne du alaus bokalus, bandėm skambinti pažįstamom grupėm ir siūlėm joms pasirašyti sutartį su mumis, bet jie, įtariu, suprato, jog mes buvom girti (juokiasi). Šiandien galvoju, kad mes niekada nepasirašysime jokių sutarčių, nes leidybinėje srityje esame niekam tikę, tačiau kas ten žino (juokiasi)…
Ar yra kokių atlikėjų ar prodiuserių, su kuriais norėtumėte dirbti?
Nesu tikras dėl bendro darbo, tačiau labai norėčiau susitikti su Steve’u Albini (red. past. – Steve’as Albini – kompozitorius, gitaristas, žurnalistas, muzikos prodiuseris, dirbęs su tokiom garsiom žvaigždėm kaip „Nirvana„, „Pixies„, „Cheap Trick„, „Manic Street Preachers” ir kitais). Jis skamba išties įspūdingai. Taip pat esu labai didelis “Four Tet” fanas, todėl tikiuosi, kad jis remiksuos vieną iš mūsų naujojo albumo kūrinių.
Papasakok apie „Bombay Bicycle Club“ ateities planus.
Visi labai norime greičiau užbaigti naujo albumo įrašus ir galiausiai jį išleisti. Taip pat grosime keliuose vasaros festivaliuose (pora Anglijoje, pora kitose Europos šalyse). Manau, kad rudenį leisimės į koncertinį turą, kuriame pristatysime savo naujausią įrašą. Tikiuosi, kad turo metu aplankysime daug įdomių vietų (kad ir tokias kaip Australija, Pietų Amerika ar Lietuva). Na, o kai baigsime koncertines gastroles, tikiuosi, jog galėsime bent jau trumpam atsipūsti.
Ar galėtum įvardinti įsimintiniausią įvykį iš kelionių su grupe?
Išvykos į tolimus kraštus jau savaime yra įsimintinos. 2009 metais buvome Japonijoje. Manau, kad ši kelionė ir buvo labiausiai įsimintina. Ten tiesiog viskas kitaip!!! Mus žavėjo daug netradicinių ir niekur nematytų dalykų – kad ir žaidimų automatai ar žinia, kad galima, pavyzdžiui, valandai išsinuomoti šunį ir išvesti jį pasivaikščioti. Taip pat šypseną „spaudė” Super Mario muzika, dažnai lydėjusi mus vaikštant Tokijo gatvėmis. O ir žmonės ten labai mieli ir energingi.
Ką manai apie šiandieninę muzikos industriją?
Ko gero mano nuomonė jau nieko nebenustebins. Aplanko didelis liūdesys, kai suvokiu, kad pasaulyje yra labai daug neregėtą talentą turinčių žmonių, kurie „neiškyla” dėl įvairių priežasčių: kartais jie tiesiog neturi užsibrėžę tikslo, o kartais – tiesiog nepažįsta asmenybių, galinčių padėti. Tuo tarpu muzikos versle yra begalė „personažų”, kurie yra visiški liurbiai, tačiau kartais tampa labai populiariais dėl neaiškių aplinkybių. Nenoriu jų įvardinti, tačiau dažnai, klausant britiškų radijo stočių, išgirstu tokią pop muziką, kad net nenutuokiu kokiu būdu ji patenka į eterį. Negana to, tikrai nesuprantu, kaip tokie žmonės užlipa ant scenos ir sugeba “dovanoti” publikai tokį šlamštą. Žinoma, yra klausytojų, kuriems ir tokio mėšlo reikia, tačiau jų aš taip pat absoliučiai nesuprantu…
Baigdamas interviu paklausiu tavęs paprasto klausimo: kaip manai, ar yra galimybių „Bombay Bicycle Club” išvysti Lietuvoje?
Kol kas nieko nesame suplanavę, tačiau tikiuosi, kad ateinančio koncertinio turo metu kažkurią iš Baltijos šalių tikrai aplankysime. Tai turėtų būti arba šių metų pabaiga, arba 2012-ųjų pradžia.
Tiesa, kalbant apie jūsų šalį, galiu pasakyti, kad mokykloje turėjau gerą bičiulį, kuris puikiai kalbėjo lietuviškai, todėl dar nuo tų laikų moku pasakyti “labas” ir “geros dienos” (red. past. – pastaruosius žodžius muzikantas ištaria ganėtinai švaria Lietuvių kalba).
Aiškėja muzikos pasaulį sudrebinusios žinios apie grupės „The White Stripes” išsiskyrimą detalės.
Duetas, kuris nuo 2007 metų nėra išleidęs nieko naujo, išsiskyrė vasario pradžioje. Oficialiuose pranešimuose Jack’as ir Megan White’ai teigė, kad kolektyvo nariai „tiesiog pajuto, kad grupė nebepriklauso jiems patiems, o tam, kad geri prisiminimai, susiję su kolektyvu neišdiltų, „The White Stripes” turi tiesiog išsiskirstyti”.
Po praėjusią savaitę įvykusio „Southe West (SXSW)” festivalio, kuriame Jack’as White’as atliko trumpą solinį pasirodymą, muzikantas sutiko pasidalinti mintimis apie „White Stripes” išsiskyrimą:
„Ilgą laiką grupė nebuvo išleidusi nieko naujo, todėl žmonės nuolat klausinėdavo: „kodėl nedarote to? Kodėl nedarote ano? Nejaugi savo klausytojams nesate „skolingi” naujos muzikos?” Tokie klausimai pradėjo varginti, todėl visuomet bandydavau paaiškinti žmonėms, kad muzikantas – kaip ir menininkas ar skulptorius, kuris kuria savo skulpturą. Mes kuriame muziką ir leidžiame ją į pasaulį. Su „White Stripes” buvo taip, kad nebegalėjome kurti…o nebegalėdami kurti suvokėme, kad grupė mums tiesiog nebepriklauso. Mes nebegalėjome jos sukontroliuoti, todėl viską baigėme tam, kad galėtumėme ja dalintis su visais savo gerbėjais”.
ManoMUZIKA primena, kad Jack’as White’as maždaug prieš mėnesį kalbėdamas su muzikiniu žurnalu „Q“ pripažino, kad po „White Stripes“ išsiskirstymo jis tikrai nebekurs naujų muzikinių projektų
Muzikos įrašų parduotuvių dienos proga Didžiosios Britanijos grupė „Radiohead” ribotu tiražu (tik plokštelės formatu) išleis du naujus kūrinius.
Kolektyvas, kurio ilgai lauktas albumas „The King Of Limbs” kompaktinio disko pavidalu tik vakar pasiekė Europos muzikos parduotuves, balandžio 16 išleis dvi niekur neskambėjusias dainas – „Supercollider” ir „The Butcher”.
Thom’as Yorke’as kalbėdamas apie pasirodysiančius kūrinius sakė, kad kiekvieno iš jų bus išleista tik po 2000 kopijų.
Beje, ManoMUZIKA informuoja, kad nuo šios savaitės Jungtinėje Karalystėje galima gauti ir nemoakamą „Radiohead” laikraštį. Daugiau informacijos apie jį galite rasti čia
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad Mančesteris – muzikos mylėtojams yra geriausia vieta gyventi Didžiojoje Britanijoje.
Apklausoje, kurią atliko Jungtinės Karalystės autorinių teisių saugotojų asociacija „PRS for Music„, buvo apklauti 3000 respondentų. Paklausti, ar turi pakankamai vietinių gyvų pasirodymų savo gyvenamojoje vietoje, net 77 % apklaustųjų Mančesteryje atsakė teigiamai.
„Vietiniai atlikėjų koncertai yra puiki proga susirinkti bendruomenėms ir įvertinti vietos talentus. Mančesteris visuomet turėjo pretenzijų tapti Didžiosios Britanijos muzikos sostine. Panašu, kad ši apklausa tai tik dar labiau išryškino. Beje, kai kuriems miestams, pamačius šios apklausos rezultatus reikėtų tikrai stipriai „pasitempti”. – kalbėjo „PRS for Music” atstovas spaudai Barney Hooper’is.
Apklausos duomenimis, po Mančesterio rikiuojasi Niukastlas, Notingemas, Lankašyras ir Londonas.
Kasmetiniuose Kanados muzikos apdovanojimuose „JUNO” šiemet triumfavo Montrealio grupė „Arcade Fire„.
Toronte įvykusioje jau 40 kasmetinėje muzikos apdovanojimų ceremonijoje, pernai puikiai kritikų įvertintą albumą „Suburbs” išleidęs kolektyvas susišlavė keturis apdovanojimus. „Arcade Fire” buvo pripažinta metų grupe, metų dainų autore, o įrašas „Suburbs” – geriausiu metų albumu ir geriausiu metų alternatyviuoju albumu.
Atsiimdamas vieną iš apdovanojimų, grupės narys Richard’as Reed’as Parry kalbėjo: „Mes esame priblokšti. Ačiū visiems. Dėkojame mūsų namams – Montrealiui. Ačiū visiems Toronte. Torontas yra miestas, kuriame mes turėjome vieną pirmųjų (o kartu ir vieną įsimintiniausių) pasirodymų, po kurio suvokėme, kad gali įvykti kažkas beprotiško. Ir tai, žinoma, įvyko. Ačiū visiems, buvusiems ten”.
Balandžio 16 dieną „Beastie Boys” muzikos mylėtojams „dovanos” pirmą singlą iš netrukus pasirodysiančio albumo „Hot Sauce Committee Pt 2”. Beje. Kūrinys bus išleistas tik vinilo formatu labai ribotu tiražu.
Tą pačią dieną „Gorillaz” žada išleisti titulinę albumo „The Fall” dainą.
Apie atskiro singlo išleidimą muzikos įrašų parduotuvių dienos proga jau yra paskelbęs ir Beck’o bei „Bat For Lashes” duetas, kurie tądien pasauliui pristatys bendrą savo kūrinį „Let’s Get Lost”, skambėjusį paskutinėje „Saulėlydžio” dalyje.
Vos 20 metų atlikėja iš Naujosios Zelandijos – Kimbra (tikrasis vardas Kimbra Johnson) dar prieš debiutinio albumo pasirodymą sugebėjo sudominti visko mačiusią muzikos industriją. Kimbros kūrybos neo-soul, pop, jazz skambesys primena Roisin Murpfy, „Florence & The Machine”, Nina Simone ir Bjork kartu sudėjus, tačiau tuo pat metu tai yra naujas ir labai individualus mišinys.
Įdomu tai, jog Kimbra gitara groja nuo dvylikos, o dainas kuria nuo dešimties metų. Aktyvi įvairių konkursų dalyvė jau ne kartą dainavo tūkstantinei miniai, todėl scenoje naujoke nesijaučia.
Kol šiai savamokslei vokalistei prognozuojama „didelė“ ateitis, o kritikai laukia jos debiutinio albumo „Vows“, kuris turėtų pasirodyti šiais metais, siūlome išgirsti pirmąjį pristatytą singlą „Settle Down“ ir įvertinti video.
Grupė „You Me At Six” jau pradėjo darbą prie naujojo studijinio albumo.
Kolektyvas šiuo metu yra užsidaręs studijoje JAV, kur ruošia darbą, seksiantį po 2010- ųjų metų įrašo „Hold Me Down”.
Pirmąją įrašų dieną (kovo 21) , „You Me At Six” savo Twitter profilyje patalpino žinutę: „Mes esame susižavėję”.
Prieš tai tame pačiame profilyje grupės nariai rašė: „Tai tikrai geriausia, ką mes esame sukūrę iki šiol. Jei mėgote mus, po naujo albumo išleidimo jūs mus įsimylėsite. Na o jei mūsų nekentėte, įtariame, kad persigalvosite, nes tai, ką išleisime patiks kone kiekvienam”.
ManoMUZIKA primena, kad jauna britų grupė iki šiol yra išleidusi du studijinius albumus. 2010 metų įrašas „Hold Me Down” pasiekė Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų topo penketuką.
Jie nepripažįsta instrumentų ir tiki balso galia. Jie – daugiau negu dvidešimt metų pasaulyje gyvuojantis kolektyvas. Jie – paprasti vyrukai iš Amerikos, pirmąjį savo egzistencijos dešimtmetį kur kas ilgiau leidę Japonijoje, nei gimtojoje šalyje. Jie išgarsėjo sudainavę reklaminę dainą “Folgers” kavos reklamai. Jie koncertavo su Billy Joel’iu ir kitais gerai pasaulyje žinomais atlikėjais. Jie liūdi dėl neigiamos technikos evoliucijos įtakos muzikos pramonei, bet tiki muzikos ateitimi. Jie sako, kad grupė – tai jų šeima. Jie į tekančios saulės šalį “atvežė” a cappella stilių. Jie labai nustemba sužinoję, jog turi gerbėjų Lietuvoje, bet tuo pat matu labai tikisi čia apsilankyti. Jie – tai grupė “Rockapella”.
Penkių vyrukų kolektyvas, kurio sąstatas keitėsi galybę kartų, per visą savo karjerą, prasidėjusią dar 1986 metais, išleidęsa 20 albumų, surengęs aibę koncertų visame pasaulyje ir tapęs itin populiariu ne tik tekančios saulės šalyje, bet ir Australijoje, JAV, Europoje ir tolimuosiuose rytuose. Galybė koverių ir originalių kūrinių, šimtai pasirodymų su pasaulinio lygio žvaigždėmis ir tikėjimas, kad a cappella stilius turi atrasti vietą po saule, amerikiečių grupę “Rockapella” pavertė pasaulinio masto žvaigždėmis, kurias tikras muzikos mylėtojas “mirk – gyvenk” turi išgirsti savo ausimis.
“Rockapella” grafikas įtemptas: balandžio pradžioje koncertai Vokietijoje, po kurių – vėl skrydis virš Atlanto į gimtąją Ameriką. Grupės vadybininkas prisipažino, kad po JAV balso virtuozai skris į Japoniją, kiek vėliau – į Australiją, o po to – vėl į Europą. Paklaustas, kada visa tai baigsis, žmogus, atsakingas už “Rockapella” koncertus visame pasaulyje, tik kilsteli pečius ir šypteli: “Ko gero dar negreit… Vaikinai myli savo darbą, jį atlieka puikiai ir dėl to noriai koncertuoja”.
Iš tiesų, girdint “Rockapella” net nekyla klausimų apie tai, kodėl juos myli publika, kodėl jie yra paklausūs ir kodėl jų muzika užburia. Bet jei ir kyla, atsakymas yra paprastas: jie daug dirba, tobulėja ir džiaugiasi galėdami dainuoti.
Ko gero, nepradėsime aiškinti, kas yra a cappellastilius. Tam skirtos enciklopedijos ir kiti informaciniai kanalai. Šįkart ManoMUZIKA savo skaitytojams dovanoja išskirtinį dviejų grupės narių – pagrindinio vokalisto Scott’o Leonard’o ir grupės vokalinio perkusininko (nusprendėme vadinti jį būtent taip, nes pavadinimas “beatboxer’is” tiesiog nelipo) Jeff’o Thacher’io interviu. Muzikantai nepatingėjo skirti geros pusantros valandos pokalbiui su ManoMUZIKA (ačiū jiems už tai!!!), todėl pernelyg “nekarpę” ir nekeitę jo, siūlome paskaityti ir Jums.
Beje, trumpa ManoMUZIKA ‘pastaba – priminimas’: kadangi norime, jog mūsų portale gautumėte pačias tikriausias ir gryniausias naujienas, publikuojame visą pilną pokalbį su Jeff’u ir Scott’u. Tad nepatingėkite pasigaminti rytinės (ar popietinės) kavos ir pusvalandį skirti nuoširdžiai pažinčiai su balso virtuozais iš “Rockapella”
ManoMUZIKA: jūs abu grupėje “Rockapella” dainuojate apie dvidešimt metų. Ar galėtumėte palyginti šiandieninę “Rockapella” su ta, kuri buvo prieš dvidešimtmetį?
Scott’as: Nors iš šalies atrodo, kad per tuos metus įvyko tik smulkūs pasikeitimai, žvelgdamas į pastarąjį dvidešimtmetį turiu pripažinti, jog grupė pasikeitė iš esmės. Pradžioje buvome keturiese. Tai buvo taip nauja, kad rūpinomės tik grupe ir garsu. Be to, tuomet dar neturėjome vokalinio perkusininko.
Dabar mums svarbi ne tik muzika, bet ir polėkis bei artistiškumas. Į savo pasirodymus įtraukėme nemažai choreografijos ir dainuojame kur kas daugiau R&B stiliaus muzikos.
Jeff’as: Prieš 20 metų “Rockapella” vis dar buvo mums išgarsėti padėjusio amerikietiško televizijos šou „Where In the World Is Carmen Sandiego“ dalis. Tada mažai galvojome apie įrašus JAV, bet dažnai būdavome Japonijoje, kur praktiškai kasmet išleisdavome po naują albumą. Manau, kad tuomet visa “Rockapella” veikla dar buvo nepastovi, tačiau labai jaudinanti. Stengėmės išnaudoti visas suteiktas galimybes: bandėme begalę muzikos stilių, dainavome įvairią muziką ir, tikrąja to žodžio prasme, ieškojome savo vietos po saule. Laikui bėgant ir kai kuriems nariams paliekant “Rockapellą”, supratome, kad nebesugebame apjungti savo skambesio ir stiliaus – kiekvienas norėjo išsiskirti, o tai, be abejo, neleisdavo skambėti vientisai. Tačiau ilgainiui, pradėjome skambėti vis tvirčiau, o šiandien jau žinome, kaip reikia dirbti, kad mūsų muzika išliktų. Be to, verta paminėti, jog šiuolaikinė a cappella muzika pasaulyje yra labai mylima, todėl dabar esame labiau pasirengę prisitaikyti prie klausytojų poreikio.
ManoMUZIKA: Scott’ai, Tu prie “Rockapella” prisijungei 1991 metais. Tuokart grįžai iš Tokijaus, kur vietiniame Disneyland’e grojai ir dainavai pop grupėje. Ką tokie pasikeitimai reiškė tau?
Scott’as: Buvo velniškai smagu. Vienas geriausių dalykų, susijusių su “Rockapella”, yra tas, kad man nereikia nuolat būti pagrindiniu vokalistu. Dažnai dainuoju pritariančius vokalus ir tai, turiu pasakyti, man tikrai labai patinka. Gal netgi labiau negu dainuoti pagrindinę partiją.
Jeff’ai, Tavo istorija grupėje prasidėjo dviem metais vėliau…?
Jeff’as: Taip. Kai mokiausi mokykloje, o vėliau koledže, labai mėgau dainuoti. Tiesa, tada dar neketinau tapti dainininku. Prisijungimas prie “Rockapella” reiškė galimybę būti muzikantu ir tuo pat metu daryti kažką naujo bei labai asmeniško – muzika ir garsai buvo mano vaizduotės ir burnos kūriniai… 1993 metais profesionalaus vokalo perkusininko ( red. past. beatboxer’io) darbas kokioje nors instrumentinėje ar a cappella grupėje buvo gan naujas ir neįprastas, todėl viskas, kas su tuo susijo, teikė daug patirties ir džiaugsmo. Tada žinojau tik du žmones, kurie tuo užsiiminėjo profesionaliai. Sunkiausias dalykas buvo įgyti ištvermės dainuoti ir leisti įvairiausius garsus įprastuose, porą valandų trunkančiuose pasirodymuose. Tiesą sakant, iki tol, kol jie mane pakvietė prisijungti prie grupės, “Rockapella’os” boso partijos atlikėjas kartais bandydavo imituoti kūrinių ritmą. Deja, tai padaryti yra gan sudėtinga ir retai kada primena tikrą būgnų skambesį. Aš netgi manau, jog man prisijungus, jis galėjo jaustis laisviau atlikdamas savo partijas. Žinoma, tada mūsų laukė didžiulis ir, sakyčiau, pagrindinis iššūkis – išmokti muzikuoti drauge.
Kaip nusprendei užsiimti vokalo perkusija?
Jeff’as: Kai buvau mažas labai mėgdavau įgarsinti įvairius savo žaislus, tokius kaip kosminiai “Lego” laivai ir panašiai… Paaugęs pradėjau imituoti per radiją išgirstus garsus. Taip pat stebėdavau tuometinius rap atlikėjus, kurie į savo pasirodymus įtraukdavo “beatbox’ą”. Laikui bėgant išmokau tiems patiems garsams suteikti skirtingas spalvas. Tai – savotiška garsų gimnastika.
Baigęs koledžą kartu su keliais vaikinais Bostone įkūriau a cappella grupę, kurioje pasiūliau pabandyti kūrinius atlikti kartu su vokaline perkusija. Nors dabar tai atrodo kaip natūralus dalykas, tuo metu skambesys buvo daugiau nei “egzotiškas”. Po metų beieškodamas darbo atradau skelbimą su “Rockapella” kvietimu į perklausą. Tada ir supratau, kad tikrai noriu dirbti su jais.
Esi ne tik atlikėjas, bet ir prodiuseris, dirbęs su galybe muzikantų. Kuris darbas tau mielesnis – prodiuserio ar atlikėjo. Kokį muzikantą norėtum prodiusuoti ateityje?
Jeff’as: Žinai, abu užsiėmimai yra vienodai mieli! Abu darbai reikalauja skirtingų, bet labai susijusių mano asmenybės dalių. Abejoms veikloms reikia klausymo. Dainuojant a cappella – būtina klausyti ir staigiai reaguoti į pasikeitimus, negalima „slėptis” už jokio instrumento. Kitaip tariant, užgimstu ir mirštu su kiekviena nata. Tai mane kaip muzikantą labai intriguoja… Reikia pasitikėti kitais grupės nariais, kurie muzikuoja šalia, nes tik tada gali gerai atlikti savo darbą. Be to, tai turi būti labai interaktyvu net ir tuo atveju, jei tą pačią dainą atliekame tūkstantąjį kartą.
Bet aš taip pat mėgstu tiesiog sėdėti, klausyti ir objektyviai vertinti įrašus. Prodiuserio darbas reikalauja visų muzikinių įgūdžių, atminties ir galiausiai išminties bei bendravimo galių. Manau, jog yra labai svarbu, kai prodiuseris su atlikėju kalba ta pačia muzikine kalba.
Na, o dėl ateities darbų tai sunku pasakyti… Tiesa, jei būtų įmanoma, tikrai norėčiau pabandyti prodiusuoti pats save (juokiasi). Dar nelabai teko dirbti su pačiu savimi, tad manau, jog kartu galėtume padaryti daug įdomių dalykų.
Grįžkime prie “Rockapellos” reikalų. Tapote itin populiarūs pasaulyje po to, kai įrašėte puikią reklaminę dainą “Fogers” kavos reklamai. Kiek vėliau įrašėte nemažai kūrinių kitoms reklamoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad reklamos jums padėjo išgarsėti?
Scott’as: Tiesą sakant, reklaminiai „džinglai” mums suteikė galimybę sumokėti mokesčius (juokiasi). O tavo minėta “Folgers” reklama, ko gero, iki šiol yra mūsų pats didžiausias hitas.
2010 metais turėjote begalę įsimintinų įvykių: galiausiai po aštuonerių metų pertraukos išleidote naują albumą “BANG”, leidotės į pirmą savo istorijoje muzikinį kruizą ir t.t. .. Ar galite sakyti, kad tai – pats sėkmingiausias periodas grupei?
Scott’as: Norėčiau tai vadinti nauju “Rockapella” startu. Aš tikiuosi, kad naujas įrašas, nauji kūriniai ir naujos patirtys – tai tik mūsų sėkmingiausio periodo pradžia.
Pasidalinkite savo įspūdžiais iš kruizo.
Scott’as: Tai buvo pirmas mano ir visos grupės kruizas. Dabar tikrai suprantu, kodėl žmonės mėgsta tokio pobūdžio atostogas. Žinai, gal tau ir pasirodys keista, tačiau kiekvieną dieną leisti fanų draugijoje buvo nepaprastai miela. Mūsų gerbėjai mums yra labiau draugai nei tiesiog klausytojai.
Abu kalbate apie “Rockapella” kaip apie kažką stebuklingo. Ar galėtumėte tiesiog pasakyti, ką jums reiškia Rockapella?
Scott’as: “Rockapella” man visų pirma yra malonumas. Pats tikriausias, gryniausias ir neišskiriamas malonumas…
Jeff’as: Per 18 metų tai tapo didžiule dalimi manęs. Jei atvirai, grupė tapo keistais, bet dažniausiai labai intriguojančiais namais. Nežinia, kiek tai tęsis, bet kol kas mes penkiese esame absoliučiai neišskiriami. Galima sakyti, jog „Rockapella” – tai savotiška santuoka.
Koncertavote įvairiose pasaulio šalyse, pokalbio pradžioje minėjote ir Japoniją – vietą, kurioje praleidote labai daug laiko. Ar galite palyginti publikas skirtinguose pasaulio kraštuose? Įvardinkite sceną, kurioje jums groti mieliausia.
Scott’as: Kiekviename koncerte klausytojai yra skirtingi. Pavyzdžiui, Japonijoje mus įspėjo, kad publika bus santūri ir elgsis pagarbiai. Tačiau vos užlipę ant scenos Tokijuje supratome, kad ten – pati garsiausia ir labiausiai pamišusi publika iš visų, kurioms esame koncertavę.
Jei kas nors paprašytų jūsų įvardinti mėgstamiausias “Rockapella” dainas ir albumą, ką pasirinktumėte?
Scott’as: Mano albumas–favoritas, žinoma, būtų “Bang”, o mėgstamiausia daina – “Chipmunks Christmas Song”. Jeff’as: Mano mėgstamiausi albumai – “Bang” ir 1994 metais išleistas „Vocobeat“. Na, o mėgstamiausios dainos, priešingai nei Scott’as, aš neturiu… Atvirai kalbant, visada stengiuosi į jas žiūrėti panašiai. Šnekant dar atviriau, yra netgi keletas tokių, kurių daugiau nebenorėčiau dainuoti! Gal net ir ne keletas… (juokiasi)
Esate koncertavę (arba apšildę) daug pasaulinio lygio žvaigždžių. Kuris pasirodymas buvo įsimintiniausias?
Scott’as: Ko gero koncertas su Billy Joel’iu Madison Square Garden arenoje Niujorke. Dainavome su juo ir negalėjome patikėti, kad prieš mus stovi 20 000 žmonių minia, mokanti kiekvieną Bill’io dainos žodį mintinai.
Pakalbėkime apie pasaulinę a cappella rinką. Kokia ji jūsų akimis? Ar turite savo a cappella favoritus?
Scott’as: Aš visada stebiuosi, kokia populiari pasaulyje tapo a cappella muzika. Kai mes pradėjome “Rockapella” gyvenimą, pasaulyje tebuvo “saujelė” šio stiliaus atstovų. Tuo tarpu dabar kone kiekviena šalis gali pasigirti a cappella grupėmis. Galiu drąsiai sakyti, kad būtent mes “atvežėme” a cappella muziką į Japoniją. Džiugu, kad dabar tekančios saulės šalyje yra a cappella kolektyvų, kurie pasiekia perkamiausių šios šalies singlų ir albumų topų viršūnes. Tai, žinoma, mane labai džiugina.
Kas jus liūdina muzikoje? Ką manote apie šiandieninę muzikos rinką?
Scott’as: Manęs neliūdina niekas. Nebent nepataikantis į toną dainuojantysis (juokiasi).
Jeff’as: O aš manau, kad čia galima “pakapstyti” ir giliau… Šiandienos muzikantai yra ne ką mažiau kūrybingi ir talentingi nei anksčiau. Žmonės, kurie kuria muziką, niekada niekur nedings. Deja, liūdina tai, jog, regis, jų pasirinkimai ir kūrybingumas dažniausiai yra “perfiltruojami” rinkos, kol iš daugelio lieka tik keli laimingiausi, galintys džiaugtis vieša šlove. Verta paminėti tai, kad dažniausiai klausytojais yra manipuliuojama.
Kita vertus, šiais laikais muzika yra labai lengvai pasiekiama. Netgi mažiausiai žinomi atlikėjai gali išleisti savo CD ar MP3 ir padaryti juos prieinamus kiekvienam. Tai – tikrų tikriausia muzikos vartojimo revoliucija.
Jei atvirai, galiu pasakyti, jog mums visiems apmaudu, kad šiais laikas yra be galo paprasta įrašyti „tobulai“ skambantį įrašą pasitelkiant nūdienos technologijas. Klausimas – ar gali tas pats atlikėjas taip pat „tobulai“ tą muziką atlikti scenoje ir nuoširdžiai patraukti publikos dėmesį? Atsakymą, tikiu, žinai ir tu. Manau, jog technologijos iš muzikos atima dalį žmogiškumo. Galvoju, jog tai, ką daro “Rockapella” ir kitos panašios grupės yra lyg iššūkis technologijoms. Tai – žmogiška muzika.
O jei kabėtumėme apie optimizmą muzikoje? Kaip manote, koks geriausias dalykas atsitiko muzikai praėjusiais metais?
Jeff’as: Vienareikšmiškai atsakysiu ir už Scott’ą (nes žinau, kad jis pritars): “Grammy” apdovanojimas Metų Albumo kategorijoje buvo suteiktas mažai žinomai (lyginant su konkurentais) grupei (red. past. “Arcade Fire”). Tai šokiravo žmones. „Suburbs” buvo nuostabus albumas, todėl apdovanojimo įteikimas kanadiečiams yra labai teisingas, labai sveikintinas ir labai sveikas žingsnis.
(red. past. Po šio atsakymo Scott’as pritardamas Jeff’o atsakymui linksi galva)
Kokia pirmoji mintis “šauna į galvą” pagalvojus apie Lietuvą?
Scott’as: Apie Lietuvą nežinau nieko, todėl labai norėčiau pas jus apsilankyti ir kažko išmokti. Jeff’as: Tai yra vieta, apie kurią tikrai norėčiau sužinoti daugiau. Lietuva man – lyg klaustukas. Bet po visų pasaulinių turų aš supratau, jog žmonės visur yra tokie patys. Mes turime daugiau bendrumų negu skirtumų: mes valgome, mes dirbame, “gaminame vaikus” ir mėgstame muziką.
Kaip manote, ar galima tikėtis jus išvysti Lietuvoje?
Scott’as: Bent jau aš tai labai to tikiuosi
Jeff’as: Aišku. Bet kol kas, leiskime internetui mus pristatyti Lietuvai.
Na, ir paskutinis klausimas – prašymas: pasakykite ką nors grupės gerbėjams Lietuvoje?
Scott’as: Tiesą sakant, tikrai niekada nemaniau, kad turime fanų Lietuvoje. Labai norėčiau juos sutikti ir sužinoti apie jūsų šalies gyvenimą. Supažindinkite mane su Lietuva!
Jeff’as: Labai dėkojame už tai, kad klausotės, ir tikimės kada nors susimatyti! Pasaulis yra kur kas mažesnis, nei atrodo!
Albumo „Pala” pirmasis singlas „Live Those Days Tonight” jau rytoj vakare gyvai bus pristatytas JAV pokalbių laidoje su Jimmy Fallon’u, o 21:30 (Lietuvos laiku) jį bus galima išgirsti ir oficialioje grupės svetainėje.
Gegužės 31 dieną grupės „Pearl Jam” lyderis Eddie Vedder’is išleis savo solinį albumą.
Įrašą, kuris vadinsis „Ukulele Songs” išleis „Pearl Jam” nuosava leidybinė kompanija „Monkeywrench Records„. Kaip jau leidžia spręsti pats pavadinimas, albume skambės Vedder’io kūriniai (ir koveriai), kuriuos atlikėjas įrašė būtent ukulele instrumentu.
„Ukulele Songs” muzikantui talkins ir Cat Power (tai sceninis pseudonimas, po kuriuo slepiasi amerikietė atlikėja Chan Marshal).
ManoMUZIKA primena, kad grupės „Pearl Jam” lyderis 2003- aisiais metais talkino „Cat Power” įrašinėjant jos albumą „You Are Free”, todėl darbas su „Ukulele Songs” – tai tam tikras Chan Marshal duoklės atidavimas legendinės grupės lyderiui.
Beje, albumo išleidimo dieną „Monkeywrench Records” išleis ir Vedder’io koncertinį DVD „Water On The Road”, kuriame bus galima išvysti akimirkas iš dviejų atlikėjo solo koncertų Vašingtone 2008- aisiais. Koncertuose muzikantas atliks savo solines dainas, grupės „Pearl Jam” kūrinius ir kitų kolektyvų koverius.
Čia jums pateikiame tiek „Water On The Road”, tiek ir „Ukulele Songs” albumų sąrašą:
Ukulele Songs:
01 Can’t Keep
02 Sleeping by Myself
03 Without You
04 More Than You Know
05 Goodbye
06 Broken Heart
07 Satellite
08 Longing to Belong
09 Hey Fahkah
10 You’re True
11 Light Today
12 Sleepless Nights [ft. Glen Hansard]
13 Once in Awhile
14 Waving Palms
15 Tonight You Belong to Me [ft. Cat Power]
16 Dream a Little Dream
Water on the Road:
01 The Canyon
02 Sometimes
03 Trouble
04 Around the Bend
05 Girl From the North Country
06 Guaranteed
07 Setting Forth
08 Far Behind
09 No Ceiling
10 Rise
11 Golden State
12 Society
13 Forever Young
14 Ed Piano (Instrumental)
15 I’m Open
16 Man of the Hour
17 Driftin’
18 No More
19 You’re True
20 Ukulele Interlude (Instrumental)
21 Unthought Known
22 Arc
23 Hard Sun
24 The Canyon (Reprise)
„Duran Duran” prisipažino, kad darbas su prodiuseriu Timbaland’u prie 2007- ųjų metų grupės albumo „Red Carpet Massacre” buvo košmaras.
Grupės būginininkas Roger’is Taylor’as, kalbėdamas su „The Quietus” atskleidė, kad dirbti su Timbaland’u nebuvo pats lengviausias išbandymas grupei.
„Visas projektas buvo daugiau nei košmaras. Mes atnešėm įrašytą albumą savo leidėjams į „Sony”. Įrašas buvo tikras ir natūraliai skambantis. Praktiškai natūralaus roko įrašas. Tačiau leidėjai pareiškė, kad jiems trūksta pop skambesio ir pasiūlė padirbėti su Timbaland’u. Mūsų nelaimei, mes sutikome…”. – kalbėjo muzikantas.
Liedamas apmaudą, Tayloras pridėjo: „Kai sužinojome apie galimybę dirbti su Timbaland’u, pagalvojome „kodėl gi ne? pabandykim”. Manau, kad prodiuseris, gavęs mūsų įrašus, kuriuose jau buvo viskas sutvarkyta – ir gitaros, ir būgnai, ir klavišiniai – tiesiog pasijuto įžeistas, kad tai – ne jo paties darbas. Tada prasidėjo mūsų muzikos keitimas ir „kraipymas”. Tai buvo siaubinga”.
ManoMUZIKA primena, kad per savo 33 metų gyvavimą, britų grupė išleido 13 albumų ir laimėjo begale prestižinių muzikinių apdovanojimų.
Trečiadienio vakarą važiavau į Antverpeną, norėdama išgirsti tokius „Interpol”, kokie jie yra įrašuose – užburiantys savo niūria nuotaika, melancholiški ir tamsūs. Norėjau suteikti jiems antrą šansą, kadangi pirmas, kai prieš keleta mėnesių pamačiau juos apšildančius „U2”, buvo iš tiesų nuviliantis…
Kai sužinojau, kad „Jutus” apšildys „Interpol”, labai apsidžiaugiau, kad man taip pasisekė – vienas koncertas ir dvi puikios grupės. Geriau ir būti negali! Bet „Interpol” pasirodymas Briuselio stadione buvo toks prastas, toks pilkas, nuobodus ir neįsimintinas (nors daugeliui ten buvusių jis įsiminė būtent savo prastumu), kad grįžusi namo puoliau klausyti jų įrašų, norėdama suvokti, kas nutiko – ar mano skonis taip pasikeitė, ar jie man tiesiog nebepatinka…
Perklausiau jų įrašus ir supratau: „Interpol”liko tokie patys ir, kas svarbiausia, aš juos tikrai vis dar mėgstu.
Taigi, pamačiusi, kad amerikos rokeriai pavasarį vėl sugrįžta į Belgiją (šį kartą – į Antverpeną), nutariau Paul’ui Banks’ui ir kompanijai suteikti antrą šansą. Juk dabar jie bus pagrindinės žvaigždės ir joks Bono neturėtų jiems sutrukdyti žibėti:)
Taigi, su pagalbine priemone – alaus stikline rankoje (dėl visa ko) – atsistojau netoli scenos laukti koncerto pradžios…
O pradžia buvo nebloga: pozityvo uždavė „Success”, po to sekė „Say Hello to the Angels” ( bent jau mano galva – rokenroliškiausia jų daina) ir tada „Narc” (nuostabus kūrinys, kurio negalima nemylėti). Po trijų, atrodytų, tobulų kūrinių, buvo sugrota pasakiška daina „Hands Away„, tačiau koncerte visiškai „nesuskambėjo”. Situaciją gelbėjo „Barricade”, tačiau ją ir vėl „pagadino” „Rest My Chemistry„.
Klausiausi jų ir galvojau: kad ir kokie jie bebūtų ypatingi, visgi ne visos „Interpol”dainos yra tinkamos koncertams. Kai kurios iš jų yra tobulos automobiliui, namams ar miškui, tačiau koncerte jos tiesiog “nesuskamba” (bet tai, žinoma, tik mano nuomonė). Visa laimė, kad jie turi nemažai kūrinių, puikiai skambančių gyvai – tai ir „Evil„, ir „C’mere”, ir „The Heinrich Maneuver”, ir mano mylimiausia „Slow Hands”, kuri užbaigė amerikiečių pasirodymą trečiadienį .
Ar „Interpol”pateisino antrą šansą? Ir taip, ir ne. Koncertas nebuvo vientisas – kartais dainos neskambėjo taip gerai, kaip jos skamba įrašuose, ir tai šiek tiek nuvylė. Tai nebuvo tas kartas, kai sulaikai kvapą nuo pirmo akordo ir pradedi vėl kvėpuoti tik koncertui pasibaigus. Tačiau jei manęs kas paklaustų, ar aš gailiuosi suteikusi jiems antrą šansą, atsakymas būtų vienareikšmis: Tikrai ne! Visgi, jie šiek tiek sužibėjo… Bet ar „duočiau” jiems trečią galimybę atsakyti būtų sunku… Ko gero visgi likčiau prie jų įrašų namuose.
Nors, kaip liaudies išmintis byloja, niekada negali žinoti….
Amerikiečių roko grupė „Kings of Leon“, nuo 2008 metų besimėgaujanti savo sėkmės viršūne, po truputį atsikleidžia vis daugiau informacijos apie kuriamą dokumentinį filmą „Talihina Sky: The Story Of Kings Of Leon” (“Talihina dangus: Kings of Leon istorija”).
Prieš kelias valandas amerikiečių indie folk grupė 
Susikūręs 2006 metais, o po dviejų metų išleidęs ir savo debiutinį albumą, amerikiečių kolektyvas „
Tais metais, kai pasaulio pop scenoje „apsireškė“ Lady Gaga, kai „
Beje, muzikantas, pasisveikinęs su manimi, švaria lietuvių kalba ištarė „Labas“. O po to pridėjo: „don‘t be surprised. I know about Lithuania few things…“
Kas jums daro didžiausią muzikinę įtaką?
Aiškėja muzikos pasaulį sudrebinusios žinios apie grupės 
Muzikos įrašų parduotuvių dienos proga Didžiosios Britanijos grupė „
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad Mančesteris – muzikos mylėtojams yra geriausia vieta gyventi Didžiojoje Britanijoje.
Muzikos įrašų parduotuvių dienos proga savo naujus singlus išleis ir 
Vos 20 metų atlikėja iš Naujosios Zelandijos – 
Grupė „
Jie nepripažįsta instrumentų ir tiki balso galia. Jie – daugiau negu dvidešimt metų pasaulyje gyvuojantis kolektyvas. Jie – paprasti vyrukai iš Amerikos, pirmąjį savo egzistencijos dešimtmetį kur kas ilgiau leidę Japonijoje, nei gimtojoje šalyje. Jie išgarsėjo sudainavę reklaminę dainą “Folgers” kavos reklamai. Jie koncertavo su Billy Joel’iu ir kitais gerai pasaulyje žinomais atlikėjais. Jie liūdi dėl neigiamos technikos evoliucijos įtakos muzikos pramonei, bet tiki muzikos ateitimi. Jie sako, kad grupė – tai jų šeima. Jie į tekančios saulės šalį “atvežė” a cappella stilių. Jie labai nustemba sužinoję, jog turi gerbėjų Lietuvoje, bet tuo pat matu labai tikisi čia apsilankyti. Jie – tai grupė “
Ko gero, nepradėsime aiškinti, kas yra 
Scott’as: Nors iš šalies atrodo, kad per tuos metus įvyko tik smulkūs pasikeitimai, žvelgdamas į pastarąjį dvidešimtmetį turiu pripažinti, jog grupė pasikeitė iš esmės. Pradžioje buvome keturiese. Tai buvo taip nauja, kad rūpinomės tik grupe ir garsu. Be to, tuomet dar neturėjome vokalinio perkusininko.
Pasidalinkite savo įspūdžiais iš kruizo.
„
Gegužės 31 dieną grupės 
ManoMUZIKA primena, kad grupės „Pearl Jam” lyderis 2003- aisiais metais talkino „Cat Power” įrašinėjant jos albumą „You Are Free”, todėl darbas su „Ukulele Songs” – tai tam tikras Chan Marshal duoklės atidavimas legendinės grupės lyderiui.
„Duran Duran”
Trečiadienio vakarą važiavau į Antverpeną, norėdama išgirsti tokius
O pradžia buvo nebloga: pozityvo uždavė