Praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo tada, kai penki vaikinai iš Mančesterio išleido albumą, tapusį vienu svarbiausių britų muzikos istorijoje. Tačiau 2026-aisiais „Oasis“ pasiekė dar vieną, atrodytų neįmanomą, viršūnę – jų antrasis albumas„(What’s The Story) Morning Glory?“ oficialiai tapo perkamiausiu studijiniu albumu Jungtinės Karalystės istorijoje, aplenkdamas pačius „The Beatles“ ir legendinį„Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“.
Šį rekordą paskelbė „Official Charts Company“, minėdama 70-ąsias Jungtinės Karalystės albumų topo metines. Sudarant naują visų laikų perkamiausių albumų sąrašą buvo skaičiuojami ne tik fiziniai pardavimai, bet ir pastarojo dešimtmečio srautinių transliacijų rezultatai. Būtent ši metodika atskleidė tai, ką milijonai britų, ko gero, jautė jau seniai – „(What’s The Story) Morning Glory?“ nėra tik vienas sėkmingiausių devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio albumų. Tai britų kultūros reiškinys.
Šiuo metu albumas yra sukaupęs apie 6,2 milijono „chart units“ – bendrų pardavimų ir perklausų vienetų. Tai daugiau nei legendinis „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, kuris ilgą laiką buvo laikomas perkamiausiu studijiniu albumu šalies istorijoje.
Įdomiausia tai, kad „Oasis“ šį rekordą pasiekė ne nostalgijos muziejuje, o šių dienų kultūroje. Pastarųjų metų grupės susijungimas ir milžiniškas „Live ’25“ turas iš naujo supažindino jaunesnę kartą su Noelio ir Liamo Gallagherių kūryba. Tuo metu, kai daugelis legendinių grupių gyvena tik vinilų kolekcionierių lentynose, „Oasis“ dainos vėl tapo gyvos stadionuose, baruose ir futbolo arenose.
Prie šio atgimimo prisidėjo ir netikėtas „Wonderwall“ antrasis gyvenimas. Daina šią vasarą tapo neoficialiu Anglijos rinktinės himnu pasaulio futbolo čempionato metu, o jos populiarumas vėl iššovė iki aukščiausių singlų topo pozicijų. Sunku būtų rasti kitą trisdešimties metų senumo kūrinį, kuris taip natūraliai įsilietų į šiuolaikinę popkultūrą.
Tačiau šis rekordas pasako daugiau nei tik apie pardavimus. Jis liudija apie neįprastą „Oasis“ vietą britų kultūros istorijoje. Kai „The Beatles“ simbolizuoja šeštojo dešimtmečio optimizmą ir kūrybinę revoliuciją, „Oasis“ įkūnija kitokią Britaniją – darbininkų klasės pasididžiavimą, devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio vidurio pasitikėjimą savimi, laikus, kai britų popkultūra vėl jautėsi pasaulio centru.
Albumas„(What’s The Story) Morning Glory?“ sukūrė ne vieną kartą lydėjusį garso takelį. „Don’t Look Back In Anger“, „Champagne Supernova“, „Some Might Say“ ir, žinoma, „Wonderwall“ seniai tapo daugiau nei dainomis. Tai kūriniai, kuriuos žmonės dainuoja stadionuose, vestuvėse, baruose ir gedulo akimirkomis. Nedaug albumų sugeba išeiti už muzikos ribų ir tapti visuomenės kolektyvinės atminties dalimi. Šis – vienas iš jų.
Paradoksalu, kad 1995 m. pasirodęs albumas nebuvo visuotinai sutiktas kaip šedevras. Kai kurie muzikos kritikai jį laikė pernelyg komerciniu, pernelyg triukšmingu ar net kūrybiškai silpnesniu už debiutinį„Definitely Maybe“. Tačiau istorija dažnai būna geresnė teisėja nei recenzentai. Po trijų dešimtmečių būtent šis albumas stovi aukščiau už visus kitus studijinius įrašus Jungtinės Karalystės istorijoje.
Galbūt todėl šis rekordas atrodo simboliškas. Jis nėra apie tai, kad „Oasis“ yra „geresni“ už „The Beatles“ – tokios diskusijos muzikoje dažniausiai beprasmės. Šis rekordas greičiau rodo, kad kiekviena karta turi savo albumą, kuris apibrėžia jos laikmetį. Šeštajam dešimtmečiui tai buvo „Sgt. Pepper“. Devintojo dešimtmečio pabaigai ir Britpop eros viršūnei –„(What’s The Story) Morning Glory?“.
O dabar oficialu: albumas, kuriame skamba „Wonderwall“, „Don’t Look Back In Anger“ ir „Champagne Supernova“, yra ne tik Britpop simbolis. Jis yra perkamiausias studijinis albumas Jungtinės Karalystės istorijoje.
Ir, ko gero, Liamui Gallagheriui tai būtų pati maloniausia pergalė – aplenkti grupę, kurią jis visą gyvenimą garbino.
