BON IVER gyvai: kai muzika paliečia sielą

"Bon Iver" manta ((nuotr. Ashlee Lee Gray)

Nuo tos akimirkos, kai Justinas Vernonas užsidarė savo tėčio vasarnamyje (Viskonsine) ir sukūrė legenda tapusį albumą „For Emma Forever Ago”, kolektyvas „Bon Iver” mano pasąmonėje tapo kur kas didesniu reiškiniu nei protu suvokiamas fenomenas. Albumas mane lydėjo kiekviename pastarųjų poros metų gyvenimo žingsnyje, o Justino Vernono kūrybą (tiek grupėje „Bon Iver”, tiek ir jo kituose projektuose) aš jau buvau išmokęs mintinai. „Bon Iver” tapo mano gyvenimo kultu, muzikiniu kelrodžiu, dvasiniu guru, muzikinės raiškos idealu ir mano geriausiu draugu, kuriam vos prabilus, pasaulis ne tik nusidažydavo kur kas ryškesnėmis spalvomis, bet ir įgaudavo kur kas daugiau prasmės.
Nežinau, ar žodžiais apskritai įmanoma paaiškinti šio kolektyvo reikšmę man – žmogui, visą gyvenimą gyvenančiam muzika ir aplinką suvokiančiam būtent per muzikines reikšmes, tačiau tai, ką atradau „Bon Iver” muzikoje tapo neatskiriama mano asmenybės dalimi.

Hamburge (klube „Docks”) turėjo įvykti šio Viskonsino kolektyvo antrojo albumo „Bon Iver” koncertinio turo pasirodymas. Kaip ir galima buvo tikėtis, prieš keletą mėnesių nusipirkęs bilietus jau iš anksto žinojau, kad pirmasis lapkričio sekmadienis taps mano laukiamiausia metų diena…

Atsiradę prie klubo (o čia atėjome likus maždaug pusvalandžiui iki durų atidarymo) radome didžiulę minią žmonių, kuri bylojo apie tai, kad prieš kelis metus menkai žinomas Viskonsino kolektyvas per pastaruosius metus sugebėjo suburti didžiulę savo kūrybos gerbėjų armiją. Kai paklausėme už mūsų stovėjusių jaunuolių, ar tikrai durys atsidarys septintą (mat koncerto pradžia buvo nurodyta aštuntą), sulaukėme ne tik teigiamo atsakymo, bet ir gryna amerikietiška tartimi ištarto klausimo iš kur esame. Pasakę, kad „Bon Iver” pamatyti atvykome iš Lietuvos, sužinojome, kad mūsų pašnekovas – Peteris. Jaunas, maždaug dvidešimt vienerių metų vyrukas studijuoja Londone, o gimė Justino Vernono gimtinėje Viskonsine.

Į salę įėjome drauge ir, apdardami visą Vernono gyvenimo kūrybą, projektus ir gyvenimiškas frazes, pasiekėme  sceną ir ėmėme laukti koncerto.

Kaip ir galima buvo tikėtis, tuo metu, kai laikrodis išmušė koncerto pradžią, ant scenos pasirodė apšildanti atlikėja. Po pirmos dainos sužinojome, kad tai – Justino Vernono kolegė kanadietė Kathelyn Edwards, grupę „Bon Iver“ lydinti turo Europoje metu. Niekuo neišsiskirianti indie folko atstovė, šalia savęs pasistačiusi du palydovus, regis, visai patiko santūriesiems vokietukams, kurie atlikėjai po šios pasirodymo (protarpiais palydėto gašliais britiškais juokelių intarpais) padovanojo  gausių ovacijų jūrą.

Bon Iver koncertas Hamburge (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Nulipus Kathelyn, scenoje vyko perstumdymai: į patį centrą „atvažiavo“ tuzinas gitarų (suskaičiavau mažų mažiausiai 8), keli pučiamieji ir styginiai ir… dveji būgnų komplektai (kurių vienas, kaip visada, būna skirtas etatiniam grupės nariui Seanui Carey, o kitas – muzikantui, prisidėjusiam prie legenda tampančios Viskonsino grupės tik šio turo metu).

„Someone‘s smoking weed“ – staiga mano mintis stebint besikeičiantį scenos  vaizdą pertraukė šalia stovintis Peteris. Įkvėpęs pajutau, kad jis nemelavo. Kažkas salės viduryje iš tiesų sugalvojo įpūsti žolės. Prie pat scenos stovėję apsauginiai, regis, pajuto tą patį. Pradėję dairytis ir žadėdami imtis rimtų priemonių, jie, mažų mažiausiai, visų mūsų priekyje stovėjusių žmonių veiduose sukėlė didžiules šypsenas, mat kad ir ką bebūtų darę minios viduryje esantys žmonės, pakeisti situaciją būtų praktiškai neįmanoma. Publikoje buvo taip tiršta, kad netgi elementarus posūkis į dešinę ar į kairę tapo prabangos dalimi.

Galiausiai apsaugininkai, susitaikę su nepakeičiama dabartimi, grįžo į savo vietas, o  sausakimšame „Docks“ klube nutilus muzikai ir pasigirdus pirmiesiems „Perth“ (antrąjį albumą pradedančio kūrinio) akordams ant scenos žengė „Bon Iver“.

Tiems, kas žino Viskonsino berniukų muziką, tačiau nesidomi jų sudėtimi, didžiausią nuostabą tuirėjo sukėlti 9 ant scenos pasirodę žmonės. Ilgą laiką koncertavę keturiese, „Bon Iver“ šio turo metu, norėdami išgauti maksimalų gyvos muzikos skambesį, į pagalbą pasikvietė dar keturis rimtus muzikantus.

Kitas, savotiškai nustebti verčiantis faktas buvo tas, kad Vernonas ant scenos pasirodė su „St. Pauli“ klubo marškinėliais. Tai – antra Hamburgo futbolo komanda, kurios didžiausias priešininkas, kaip ir galima buvo tikėtis, yra pirmoji Hamburgo komanda „Hamburger SV“. Žinant ką Vokiečiams reiškia futbolas, sakyčiau, šis Vernono žingsnis buvo pakankamai rizikingas. Tačiau nuaidėjus pirmajam, kaip kad įtariu, būtent marškinėlių išprovokuotam masiniam „šaršalui“, netrukus vėl viskas buvo tvarkoje ir salė pamiršo futbolą. Liko tik muzika, „Bon Iver“ ir tūkstančiai susirinkusių pakvaišusių jų muzikos mylėtojų.

Justinas Vernonas (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Po „Perth“ ir trumpo „labas vakaras“ sekė „Minesota, WI“. Jeigu šie du kūriniai (labai sąlyginai) buvo sutikti pakankamai santūriai, tai netrukus pradėjęs skambėti „Holocene“ parodė, ko verta yra ne tik grupė, bet ir „Docks“ klube susirinkusi melomanų kariuomenė. Įtariu, kad kone kas antras ten buvęs pilietis dainą, kurios vaizdo klipe nuostabiai pavaizduotas Islandijos kraštovaizdis, traukė mintinai… O priedainio eilutes „And Once I Knew I was not Magnificent…“ minia traukė taip atsidavusi, kad kone kiekvieno žiūrovo akyse, įtariu, buvo galima įžiūrėti milžinišką muzikinę euforiją.

Skambant lyriškajai „Holocene“ ne tik jutau visu mano kūnu bėgiojančius šiurpuliukus, bet ir niekaip nenustojau galvoti ir ieškoti atsakymo į klausimą:  „ar tai vis dar sapnas, ar aš iš tiesų jau esu  „Bon Iver“ koncerte“. Dainai artėjant į pabaigą pamačiau, kaip scenos apsauginis šalia manęs stovėjusiai merginai padavė servetėlę. Impulsyviai pasisukęs į kairę pamačiau, kad tai – ta pati vokietaitė, kuri visų trijų dainų žodžius mokėjo mintinai. Šįkart skirtumas buvo tas, kad niūniuoti ji jau nesugebėjo, mat jos skruostu it pasruvusiais upeliais tekėjo ašaros… iš tiesų atmosfera tapo tokia karšta, kad jautėsi taip, it virš mūsų tvyrotų stiprus ir didelis susikaupusių nuostabių emocijų debesis,  kurio išsklaidyti skambant šiai muzikai tiesiog nebebuvo įmanoma… Rodėsi, kad minia buvo ir pamišusi, ir sentimentali, ir liūdna, ir, žinoma, trokštanti kuo daugiau nebaigiančios skambėti muzikos.

Panašu, kad tai jautė ir pati grupė, mat sentimentalų ir lyrišką „Holocene“ greit pakeitė kiek judresnis „Towers“ ir senas geras „Creature Fear“. Beje, pastaroji daina, prasidėjusi visiškai susvingingu sinatrišku ritmu ir trimito garsu, ilgainiui perėjo į tokį stiprų ir įtaigų rokenrolą, kad sunku buvo patikėti, jog prieš mūsų akis stovi lyriškieji „Bon Iver“. Apskritai koncertas parodė, kokie kūrybingi ir neįtikėtinai muzikaliai apsukrūs (žinoma, gerąja prasme) yra šie Viskonsino kūrėjai. Prikėlę naujam gyvenimui senas albumo „For Emma, Forever Ago“ dainas muzikantai privertė publiką ne tik aiktelti, bet ir judėti tose vietose, kurios, anksčiau natūraliai reikalavo išskirtinės romantinės aplinkos, vyno taurės ir spragsinčio židinio jausmo.

Bon Iver atlieka "Skinny Love" (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Nuskambėjus dar keliems kūriniams (tarp kurių buvo ir legendinio Peterio Gabrielio pamėgtas „Flume“) atėjo metas dar vienam ramybės lašui. Iš scenos pasitraukė visi muzikantai, o į ją po akimirkos sugrįžo vienas Justinas Vernonas, kuris apgaubtas balkšvos kontrinės šviesos atliko vieną gražiausių savo akustinių baladžių „Re: Stacks“. Tokios kurtinančios tylos iš tūkstantinės gvardijos, atėjusios pasiklausyti „Bon Iver“, nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti. Galėjome girdėti kiekvieną (net ir patį smulkiausią) stygos trūktelėjimą, kiekvieną falcetą įvaldžiusio muzikanto atsikvėpimą ir, kas be ko, kiekvieną moterų nosies pūtimą… Tiesiog skambant pastarajam kūriniui ašarą braukiančių moterų minioje padaugėjo n kartų. Tiesą sakant, toks jų muzikos klausymas buvo visiškai suprantamas… Grojantis vieną jautriausių savo dainų Justinas Vernonas sugebėjo sukurti tokią trapią intymumo akimirką, kad tas minėtas emocijų ir muzikinės aistros debesis skambant „Re: Stacks“ tiesiog pratrūko…

Vernonas kalbėjo nedaug, tačiau kalbų, ko gero ir nereikėjo, mat muzika kalbėjo už jį. Jis puikiai jautė situaciją, matė žmonių veidus, regis, girdėjo netgi plakančias jų širdis ir praktiškai galėjo daryti su jais ką tik panorėjęs.
Netrukus ant scenos sugrįžo visi likę grupės nariai. Tik šįkart jie nepuolė prie savo instrumentų. Sustojo už Vernono nugaros į jaukų puslankį ir pritarė jam dainuoti „Skinny Love“.  Žinoma, pritarė jam ir publika, kuri bent jau traukdama eilutes „my My my….“, vietomis euforijos apnikti spiegdavo kur kas garsiau nei pati grupė.
Apskritai „bekai“ buvo dar viena nepriekaištinga šio vakaro muzikinė dalis. Visi koncertuojantys atlikėjai turėjo savo mikrofonus, todėl kartais aranžuotos jų dainos suskambėdavo net 7 balsais. Harmonija ir dermė buvo tiesiog nepriekaištinga.

Koncertas ėjo į pabaigą ir kai „Skinny Love“ pakeitė „Calgary“, visi suprato, kad svajonės išsipildymo procesas netrukus bus baigtas. Pagrindinės dalies finalinis akordas buvo padėtas su kūriniu „Wolves“.  Kaip visada, lėtai ir lyriškai prasidedanti daina įsibegėjo taip stipriai, kad pasiekusi savo epogėjų ji priminė jau nebe lyriškųjų „Bon Iver“ pasirodymą, bet didžiulės ekstazės apimtą kokios nors roko-reivo grupės sceninę euforiją.  Atrodė, kad sulyg „Wolves“ pamišo ne tik publika, bet ir scenoje esantys muzikantai, todėl nenuostabu, kad po šios dainos, nusilenkę ir išėję iš scenos, jie buvo priversti sugrįžti.

Minia šaukė, trypė kojomis ir neilgai trukus Vernonas ir kompanija grįžo paskutiniam bisui.

Kaip vėliau sužinojau, bisą sudarė viso labo dvi dainos. Pirmoji – Bjork kūrinio „Who is it“ koveris, kuris, pritariant iššaukiančiai atrodžiusio juodaodžio bytboksui nuskambėjo labai įtaigiai. Na, o antroji – mano viena mėgstamiausių dainų – kūrinys „For Emma“. Ar reikia pasakoti, kad jis buvo atliktas puikiai? Ko gero tikrai ne, mat tai buvo tiesiog nepakartojamas taškas, padėtas visos „Bon Iver“ istorijos Hamburge pabaigoje.

Bon Iver koncertas Hamburge (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Vientisas, nuoširdus, pasakiškas, harmoningas, gražus ir išbaigtas – tai pirmieji žodžiai, šaunantys man į galvą prisiminus tą stebuklingą praėjusį savaitgalį įvykusį „Bon Iver“ koncertą. Ar koncertas pateisino mano lūkesčius? Su kaupu. Milijardai mano nugara bėgiojusių šiurpuliukų Justino Vernono muziką mane privertė pajusti kiekviena savo kūno dalimi… Tai nebuvo vien tik koncertas. Tai buvo didžiulė muzikinė pasaka ir svajonė, kurioje savo vietą buvau atradęs ir aš.

Taip, „Bon Iver“ nesudainavo nei „The Lump Sum“, nei „Blindsided“, nei Bonie Raitt koverio „I Can‘t Make you Love Me“, tačiau vieno koncerto šiai grupei yra paprasčiausiai per maža. Jie tiesiog turi per daug geros muzikos, kurią „sutalpinti“  į trumputį, vos pusantros valandos tetrukusį pasirodymą, yra paprasčiausiai neįmanoma.

Kita vertus, tai tik dar vienas įrodymas, kad vieną kartą pamatyti „Bon Iver“ yra negana.

Salėje užsidegė šviesos, žmonės pradėjo judėti išėjimo link. Nusipirkęs bokalą alaus išėjau ir aš. Tik kažkodėl dar ilgai negalėjau atitraukti akių nuo klubo, kuriame ką tik išsipildė mano muzikinė svajonė.  Toldamas nuo koncerto vietos ėjau ir mąsčiau, kad XXI amžiaus gyventojai gali būti velniškai laimingi: jų kelyje pasitaikė galimybė būti vieno didžiausių mūsų laikų genijaus – Justino Vernono kūrybos liudininkais.

4 Komentarai apie “BON IVER gyvai: kai muzika paliečia sielą

  1. v sako:

    ir aš te buvau, bon iver klausiau:)

  2. olegas sako:

    o aš jums abiems pavydžiu.

  3. Mon sako:

    aghh!! skaitant dainos galvojekambėjo :}

  4. Ignas sako:

    Nuostabu! :)

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *