M83: Turėjau tapti futbolininku, bet likimas iškrėtė pokštą

2012-03-20Liudas Zakarevičius

Ko gero, ne vienas elektroninės muzikos gerbėjas, paprašytas įvardinti bent keletą atlikėjų, kuriuos norėtų išvysti gyvai, savo favoritų sąraše atrastų vietos projektui „M83“ – laikui nepavaldžios muzikos reiškiniui, jau daugiau nei dešimtmetį savo kūryba lepinančiam muzikos mylėtojus.

Prancūzijos pietuose gimęs „M83“ įkūrėjas Anthony Gonzalesas augo „muzika nederlingoje“ žemėje. Galbūt tai ir paskatino jį kurti unikalią, išskirtinę ir analogų pasaulyje neturinčią nežemišką muziką. Niekada neslėpęs meilės muzikai Gonzalesas, kaip pamatysite iš pokalbio, turėjo tapti… futbolininku. Tačiau kaip pats atlikėjas sako, „niekada nežinai ko galima tikėtis iš gyvenimo“.

Per savo dešimties metų karjerą išleidęs 6 studijinius albumus ir apšildęs tokias grupes kaip „Kings Of Leon“, „Killers“ ar „Depeche Mode“, šiandien idėjinis grupės lyderis prisipažįsta: „M83“ subrendo! Kad jis kalba tiesą įsitikinti nesunku: praėjusių metų pabaigoje išleistas grupės albumas „Hurry Up, We‘re Dreaming“ iškart „šovė“ į populiariausių nepriklausomos muzikos albumų sąrašų viršūnes, o paskelbus metinius parduotų plokštelių topus, šeštasis grupės įrašas beveik visuose jų karaliavo aukščiausiuose dešimtukuose.

Šiandien „M83“ – didelis vardas muzikos padangėje, anaiptol nevažinėjantis su „apšildančios grupės“ etikete. Sausakimšas arenas renkanti Prancūzijos grupė rengia solinius koncertus ir, negana to, į pagalbą kaip apšildančius atlikėjus kviečia nemenką būrį pasaulyje taip pat neprastai žinomų vardų (tokių kaip „Active Child“, „Porcelain Raft“ ir kiti). „M83“ tapo savotišku elelktroninės šokių muzikos veidrodžiu, kurį savo šalyse nori matyti ne vienas renginių organizatorius. Ne veltui vasarą didžiuosius festivalius Europoje aplankysianti grupė  yra vadinama vienu didžiausių tokių renginių svečiu.

Prisipažinsiu, gauti šios grupės lyderio interviu buvo iš tiesų ilgas, nuoseklus ir pakankamai sudėtingas darbas. Tačiau atkaklumo, gerų bičiulių (ačiū už pagalbą muzikos apžvalgininkui Ramūnui Zilniui) ir, ko gero, likimo dėka šiaip ne taip pavyko suderinti pokalbio laiką ir prisėsti trumpam pašnekesiui su Anthony Gonzalesu. Tiesa, tai turėjo įvykti Varšuvoje prieš „M83“ pasirodymą vasario pabaigoje. Deja, kaip ir daugelis lietuvių, nuvykęs ten radau tik užrašą ant arenos durų, kad grupė dėl prastų oro sąlygų koncerto nesurengs. Todėl atlikėjo vadybininkai perkėlė pokalbį į Berlyną ir po dviejų savaičių nuo sutarto pirminio laiko, pakalbinti pietų Prancūzijos kompozitorių, prodiuserį ir muzikantą man vis dėlto pavyko.

Taigi, visiems manoMUZIKOS skaitytojams siūlome išskirtinį interviu su šiandienos elektroninės muzikos korifėjumi  – „M83“ siela ir kūnu – Anthony Gonzalesu.

Sveikas Anthony, kaip sekasi?

Labas. Džiugu, kad galiausiai turime progą pakalbėti. Žinau, kad turėjome susitikti Varšuvoje, tačiau, deja, mums nepavyko iki jos atvykti.

Sekasi neblogai. Šįvakar koncertuosime Berlyne.

Kadangi paminėjai Varšuvą, apie ją ir paklausiu. Ne paslaptis, kad turite daug gerbėjų Lietuvoje. Nemaža jų dalis vyko ir į „M83” koncertą Varšuvoje, kur jūsų pasirodymas buvo netikėtai atšauktas likus valandai iki jo pradžios. Kas nutiko?

Užstrigome Lenkijos keliuose. Tuo metu stipriai snigo ir dėl sudėtingų oro sąlygų patekome į avariją. Mūsų autobusas net negalėjo pakilti į kalną. Laikrodis mušė šeštą valandą vakaro, o mums dar buvo likusios daugiau nei dvi valandos kelio iki Varšuvos. Žodžiu, situacija buvo prasta…

M83 siela Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Tačiau pati grupė nenukentėjo?

Tikrai ne. Incidentas buvo menkas, tačiau jis palaidojo visas mūsų galimybes koncerto vietoje pasirodyti laiku. Užstrigome taip, kad dėl sniego ir slidaus kelio negalėjome pajudėti iš vietos. Galvojome bandyti kitaip nuvykti į Varšuvą, tačiau praktiškai visa įranga buvo autobuse, todėl supratome, kad nebeturime jokių galimybių.

Buvo velniškai apmaudu, nes labai norėjau surengti pasirodymą Varšuvoje. Tačiau tikiuosi, kad dar turėsime progą čia sugrįžti (aut. past. neseniai buvo pranešta, kad „M83“ taps vienomis pagrindinių Lenkijoje vykstančio vasaros festivalio „Heineken Opener” žvaigždėmis). Be to, tikiu, kad Lietuviai taip pat dar turės progą išgirsti mūsų muziką gyvai.

Pašnekėkime apie praėjusių metų gale išleistą „M83” albumą „Hurry Up, We’re Dreaming”. Tai – šeštasis grupės diskas, kurį įrašyti prireikė net trejų metų…

Sakai „net“? Nemanau, kad treji metai – ilgas laiko tarpas. Juk paprastai įrašius ir išleidus albumą, maždaug metus užtrunkama koncertiniame ture. Tad metus laiko muzikos praktiškai nekūriau. Po to prasidėjo permainos mano gyvenime – pakeičiau gyvenamąją vietą ir išsikrausčiau į Los Andželą. Šis procesas taip pat pareikalavo nemažai laiko.

Kita vertus, nenorėjau skubėti, todėl dirbau prie kitų projektų ir stengiausi išnaudoti laiką taip, kad sukurčiau kuo geresnį įrašą.

 

Naujausias albumas – trisdešimtmečio refleksija ir muzikos įtakų oazė

 

Esi minėjęs, kad apie dvigubą diską (būtent toks ir yra „Hurry Up, We’re Dreaming”) svajoji nuo tos akimirkos, kai išgirdai 1995- aisiais metais išleistą „Smashing Pumpkins” albumą „The Mellon Collie and The Infinite Sadness”. Jei tai buvo tavo svajonė, kodėl prireikė tiek laiko iki dvigubo „M83” įrašo išleidimo?

Tikro ir vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra. Taip, aš visada svajojau išleisti dvigubą diską, tačiau norėjau sulaukti tam tinkamo laiko. Nenorėjau skubėti… Įrašinėjant „Hurry Up, We’re Dreaming” jutau, kad tinkamas laikas yra būtent dabar. Taigi, prireikė dešimties „M83” gyvavimo metų tam, kad suvokčiau, jog atėjo tinkamas laikas dvigubo disko „gimimui“ (juokiasi).

Ar esi patenkintas albumo sėkme?

Žinoma. Džiaugiuosi, kad galiausiai pasisekė ir man. Žinai, pasijuntu nuostabiai, kai suprantu, kad mano muzikos klausosi tokia galybė žmonių. Mane žavi mintis, kad klausytojų ratas auga ir aš, galų gale, galiu drąsiai pasakyti, kad albumas buvo tikrai sėkmingas.

Albume yra keli su kitais atlikėjais  įrašyti kūriniai. Kuris iš jų tau yra pats mieliausias?

(mąsto) Nežinau… Jeigu rinktis privalu – rinkčiausi duetą su Zola Jesus. Ji yra mano gera draugė, todėl įrašinėjimas kartu buvo mielas ir betarpiškas. Kita vertus, aš jau kurį laiką esu didelis Zola Jesus muzikos gerbėjas. Jai, kaip sužinojau vėliau, taip pat labai patinka „M83”. Todėl susitikę Los Andžele iškart pajutome stiprų abipusį ryšį, lengvai radome bendrą kalbą ir „pagimdėme” kažką bendro. Dirbti su tokia talentinga muzikante kaip Zola Jesus buvo tikrai neįkainojama patirtis.

Galbūt ateityje „M83” gerbėjai gali tikėtis daugiau bendros tavo ir Zola Jesus kūrybos?

Ateityje galima tikėtis bet ko (juokiasi). Kaip ir sakiau, mėgstu jos muziką, todėl jeigu tik jai reikės pagalbos – aš tikrai padėsiu.

Papasakok apie muziką, kuri padarė didžiausią įtaką tavo praėjusių metų albumui.

Sunku išskirti vieną vardą. Tai albumas, atspindintis visą mano mėgstamą muziką. Klausausi septyniasdešimtųjų muzikos, tačiau mėgstu ir aštuoniasdešimtaisiais išpopuliarėjusias grupes (tokias kaip „Tears For Fears” ir t.t.). Žinoma, nesu abejingas ir moderniajai muzikai,  todėl šis albumas ir skamba moderniai. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Hurry Up, We’re Dreaming” – tai savotiškas mano muzikinių įtakų mišinys.

Viename interviu esi sakęs, kad šis albumas – tai tavo trisdešimties gyvenimo metų refleksija. Neklausiu ar tie trisdešimt metų buvo geri (nes jeigu vertinsime juos pagal albumą – reiktų sutikti, kad nugyvenai nuostabų laiką), tačiau paklausiu paprastesnio klausimo: ar tau liko neįgyvendintų tikslų ir ar esi užsibrėžęs kažką, ką privalai padaryti ateityje?

Aš esu laimingas. Nugyvenau nuostabius trisdešimt metų. Ko gero, šiame gyvenimo etape laimingesnis būti negalėčiau. Tačiau kalbant apie muziką, galiu drąsiai pasakyti, kad svajonių ir tikslų tikrai turiu. Nuo muzikos nepavargau, todėl mėgaujuosi tiek ją kurdamas, tiek ją atlikdamas. Žaviuosi galimybe keliauti, koncertuoti, įrašinėti ir tikiuosi, kad ši galimybė nuo manęs dar nenusisuks. Norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai.

Paminėjai muzikinius tikslus. Gal galėtum išduoti paslaptį, kas tai per svajonės?

Vienas iš tikslų yra akivaizdus (juokiasi). Labai norėčiau įrašyti garso takelį kino filmui. Dievinu kino filmus. Galiu prisipažinti, kad didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo ne dvigubas muzikinis diskas, bet būtent garso takelis. Tikiuosi, kad dabar, kai gyvenu Los Andžele, ši svajonė galės tapti realybe. Nesvarbu kokiam režisieriui – Davidui Lynchui, Todui Einsui, Terrence‘ui Mallickui ar kuriam kitam iš mano mėgiamųjų sąrašo. Tiesiog norėčiau padirbėti su garso takeliu filmui.

 

„Depeche Mode“ pamokos ir Los Andželo privalumai

 

Esi keliavęs ir koncertavęs su „The Killers”, „Kings Of Leon”, „Depeche Mode” ir kitais. Ką tau reiškė šios gastrolės?

Vien tik būti tokių grupių turo dalimi yra neįkainojama patirtis. O kelionės su „Depeche Mode”… (atsidūsta) Tai buvo kažkas neapsakoma. Jie yra gyvas kultas. Galimybė keliauti su jais – tai kur kas daugiau nei paprastos svajonės išsipildymas. Stebėdavau visus jų koncertus ir nuolat mokydavausi. Ir, tiesą sakant, iš kiekvieno pasirodymo išmokdavau kažko naujo. Jeigu manęs paklaustų, ar daryčiau tai darkart – nė nemirktelėjęs atsakyčiau teigiamai. Be abejo, apšildyti tokio masto grupę yra didžiulis iššūkis ir sudėtingas darbas, tačiau tai – nuostabi patirtis. Po turo su „depešais“ „M83“ tapo kur kas brandesniu projektu.

Turiu vieną paprastą asmeninį klausimą: mėgstamiausias mano „M83“ kūrinys – tai velniškai graži ir ilga daina „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” iš 2005- ųjų metų grupės albumo „Before The Dawn Heals Us“ . Kada paskutinį kartą ji skambėjo koncerte?

Prieš trejus ar ketverius metus kartu su Los Andželo Nacionalinės Filharmonijos orkestru.  Ją sunku atlikti, mat daina yra tikrai ilga ir harmoninga…

Galiu prisipažinti – „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” yra ir mano pati mėgstamiausia „M83” daina. Be to, šis kūrinys turi labai ypatingą vietą ir mano širdyje. Jį parašiau savo geriausiam draugui, kuris iškeliavo iš šio pasaulio. Tad šią dainą atlikti gyvai sunku dar ir dėl to, kad ji paliečia giliausią mano širdies dalį… Tampu pernelyg jautrus ir emocionalus skambant „Lower Your Eyelids To Die With A Sun“.

Amerika ir Prancūzija – dvi visiškai skirtingos šalys, kuriose tau teko gyventi. Ilgą laiką gyvenai Europoje, o prieš dvejus metus išsikraustei į Los Andželą. Papasakok apie esminius muzikinius šių šalių skirtumus.

Esi teisus sakydamas, kad didžiąją gyvenimo dalį aš praleidau Prancūzijoje. Ilgą šio etapo dalį gyvenau pietų Prancūzijoje, kur muzikinė scena buvo gana skurdi. Tačiau dvejus metus praleidau Paryžiuje – mieste, kuris muzika tikrai negali skųstis. Dabar gyvenu Los Andžele – vietoje, kurioje praktiškai kasnakt galiu džiaugtis gera muzika ir stebėti  gyvus pasirodymus. Gyvendamas čia jaučiuosi taip it kasdien dirbčiau su naujais muzikantais. Tai – labai įkvėpianti vieta, kurioje būti muzikantu yra tiesiog nuostabu. Neabejoju, kad persikraustymas į Los Andželą yra vienas teisingiausių mano muzikinės karjeros žingsnių.

Kuriu muziką mieste, kuris kvėpuoja muzika. Darau tai, kas man patinka ir tikrai galiu jaustis laimingu.

 

Turėjo tapti futbolininku

 

Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Muziką kuri visą gyvenimą, tačiau ar pagalvoji, ką veiktum, jeigu nebūtum muzikantu?

Manau, kad būčiau arba paruošiamosios mokyklos mokytojas, arba futbolininkas.

Futbolininkas???

Taip. Kodėl stebiesi?

Na, jei atvirai, tikrai nesitikėjau tokio atsakymo.

(juokiasi). Visą gyvenimą augau „futbolinėje” aplinkoje. Mano tėtis buvo futbolininkas. Mano senelis taip pat buvo profesionalus futbolininkas. Beje, mano senelis žaidė už nacionalinę Prancūzijos futbolo rinktinę 1966-ųjų metų pasaulio futbolo čempionate. Tad futbolas buvo praktiškai mano likimas, tačiau gyvenimas – pilnas staigmenų. Niekada nežinai ko iš jo tikėtis (juokiasi).

Lietuva neturi daug bendro su futbolu, tačiau pabaigai paklausiu klausimo, kurio klausiu visų savo pašnekovų: su kuo tau asocijuojasi žodis „Lietuva”?

Žinoma, kad su futbolu (juokiasi). Nicos klube, kurį aš ir palaikau, žaidė jūsų šalies futbolininkas Edgaras Jankauskas. Nepaisant to, kad jam ne itin gerai sekėsi, visgi jis žaidė už mano mylimą komandą.

Na o daugiau…? Tiesą sakant nežinau ypatingai daug apie Lietuvą. Tai šalis, kurią aš tikrai norėčiau aplankyti. Nedažnas mano bičiulis tavo šalyje yra buvęs.

Visai Lietuvai noriu pasakyti, kad svajoju kada nors surengti koncertą Lietuvoje ir labai tikiuosi, kad kažkada susitiksiu su savo muzikos gerbėjais jūsų šalyje.

 

Akimirka iš M83 koncerto (nuotr. grupės archyvo)

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>