L+: mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms

Kalbėti apie grupę „L+“ nėra lengva.  Ne tik todėl, kad mūsų padangėje jos nėra jau 17 metų, bet ir dėl to, kad per tris itin aktyvios veiklos metus grupė šalies muzikos scenoje nuveikė išties nemažai.  Nuo 1997 iki 2000 metų kolektyvas išleido keturis studijinius ir vieną geriausių dainų albumą, ne kartą ir ne du apvažiavo visą Lietuvą, laimėjo „Bravo“ statulėlę už geriausią metų debiutą ir tapo neatsiejama šalies muzikinio identiteto dalimi.

L+

L+ (Foto. Claudia Reichardt)

„L+“ į muzikos sceną įsiveržė Lietuvai skaičiuojant septintuosius nepriklausomybės metus. Švelnūs, lyriški ir itin melodingi garsai, mūsuose dar neatrastas pop/r&b žanras šalies gyventojų buvo sutiktas itin palankiai. Ir netgi nežiūrint į tai, kad grupės „L+“ kūriniai taip ir nepakilo iki tuo metu „skonio formuotojais“ laikomų Radiocentro ar „M-1“ topų viršūnių, grupės dainos buvo itin dažnai grojamos, mėgstamos ir klausomos, o kompozicija „Ar tu ją matei“ iki šiol atpažįstama ko gero kiekvieno tautiečio.

Nepaisant to, kad Lino Adomaičio grupės prekiniu ženklu tapo kūrinys  „Ar tu ją matei“, „L+“ vadinti „one hit wonderiais“ būtų ne tik neteisinga, bet ir nesąžininga. Per ketverius aktyvios veiklos metus Linas ir kompanija į pasaulį paleido begalę dabar jau legendiniais galimų vadinti dainų. „Lauko vidury“, „Lūpos kaip vyšnios“, „Rudens lietus“ ar „Noriu pakalbėt“ – tik kelios iš jų.

„L+“ skirtingais keliais pasuko 2000-aisiais, surengę atsisveikinimo koncertų turą. Po tų metų apie grupę, jos išsiskyrimą ir veiklą nebuvo praktiškai jokių interviu ar pasakojimų. Todėl šįkart manoMUZIKA rubrikoje manoKARTA – labai svarbus, įdomus išskirtinis ir itin atviras interviu. Šįkart kalbiname ne ką  kitą, o grupės „L+“ idėjinį lyderį, dainininką, kompozitorių ir prodiuserį Liną Adomaitį.

 

IMG_2114

Pirmojo albumo afiša

PIRMOJI „L+“ VASARA – 97 KONCERTAI

„Grupės „L+“ laikais buvo analoginės juostos. Pirmasis mūsų albumas „Pasilik“ buvo išleistas kasetėje. Todėl tuo metu, kai eidavai į leidybinę kompanija tu nesakydavai: noriu išsileisti albumą. Sakydavai: noriu išsileisti kasetę. Taigi, laikai gan stipriai pasikeitę ir tame yra daug žavesio“, – šypsodamasis ir dalindamasis prisiminimais pokalbį pradeda neseniai savo solinį albumą „Laiko mašina“ vinilo plokštelėje išleidęs Linas Adomaitis.

Tais 1997-aisiais metais, kai „L+“ išleido tavo minėtą kasetę, šalies muzikos scenoje vyko daug įdomybių: “EXEM” išleido vieną kiečiausių Lietuvos istorijoje šokių muzikos albumą „STEREO“, išsiskyrė grupė „Foje“, sėkmingai sukosi „Naktinės Personos“, „Sel” pristatė vienus garsiausių savo singlų – dainas „Sapnai“ ir „Lengvai“, debiutavo tokios grupės kaip „Junior“, „B‘avarija“. Tai buvo kone patys derlingiausi ir turtingiausi metai praėjusio tūkstantmečio Lietuvos pop muzikos istorijoje. Kartu tai buvo metai, kai mūsų šalyje atsirado „L+“. Kodėl būtent tada?

Darbus įrašų studijoje pradėjome dar 1996-aisiais.  Tais metais įrašinėjome savo debiutinį albumą „Pasilik“. Tai buvo mūsų pirmasis darbas, su kuriuo galėjome eiti į leidybines kompanijas. Tuo metu oficialus „prisistatymas“ visuomenei buvo galimas tik turint albumą.

Iki albumo pasirodymo mes jau buvome pradėję koncertinę veiklą, tačiau pasirodymai buvo nedideli. Išleidus “Pasilik” (tada sužibėjo „Ar tu ją matei“, „Rudens lietus“ ir kitos dažnai radijo stotyse transliuojamos dainos) viskas pasikeitė. Laikraščiai ėmė rašyti, kad „L+“ – geidžiamiausia šalies pop grupė.

Tiesą sakant, tokiu staigiu virsmu mums buvo sunku patikėti. Patyrėme lengvą pozityvų šoką. Mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms, bet niekada netikėjome, kad pokytis bus toks greitas.

Iki šiol atsimenu stulbinamus skaičius: per pirmąją savo vasarą turėjome 97 koncertus! Grodavome labai dažnai. Pasitaikydavo tokių dienų, kurių metu turėdavome po du, o kartais – ir po tris pasirodymus.

Kaip tuo metu tau, žengiančiam pirmus žingsnius šalies pop scenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?

Kaip ir šiandien, tada buvo visko – kai kas žavėjo, kai kas nuvylė. Bet mane tiesiog džiugino “L+” veikla. Niekada nekvestionuodavau kitų elgesio. Neturėdavau tam laiko. Kita vertus, mano darbas – kurti muziką. Tai darau iki šiol. Todėl socialinių – analitinių žygių kaip nepradėjau tada, taip nepradedu ir dabar.

Taip, daugeliu klausimų turiu išgrynintą nuomonę. Mano požiūris į kompoziciją, atlikimą ir kitus dalykus yra griežtas ir konkretus. Tačiau niekada nepradedu įrodinėti ar pasakoti kitiems, kad turi būti taip, o ne kitaip. Visi savo darbą dirbam pagal savo požiūrį ir galimybes.

Ar sutinki su nuomone, kad praėjusio tūkstantmečio paskutinieji metai buvo geriausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje tiek muzikos vartojimo, tiek ir muzikos kūrybos prasme? Vartojome muziką atsakingai, klausydavome topų, kurie formavo visos Lietuvos muzikinį skonį, eilėse prie „Muzikos bombos“ laukdavome naujų albumų. Kardinaliai pasikeitė ir laikas, ir kartos, ir, žinoma, muzikos vartojimas…

Esu tikras, kad kiekvienas laikmetis turi savo žavesio. Tada buvo daug smagių dalykų. Tiesą sakant, manau, kad tuomet buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo, o to laikmečio eilės prie muzikos įrašų parduotuvių iki šiol sukelia šiokių tokių sentimentų (šypsosi). Tačiau visai žavu ir dabar… Lietuvos atlikėjai rengia pasirodymus didžiulėse arenose, kopia karjeros laiptais už mūsų šalies ribų, auga nepaprastai talentinga nauja karta.

Kiekviename žingsnyje stengiuosi atrasti ką nors pozityvaus. Ignoruoju tai, kas man negatyvu. Nesiimu komentuoti viešoje erdvėje kitų žmonių elgesio ar leistis į ideologinius konfliktus. Nematau tame prasmės. Taupau ne tik savo laiką, bet ir emocijas. Taip savo laiką padovanoju arba sau artimiems žmonėms, arba kūrybai.

L+ 1997_4

Grupė L+, 1997 m. (Nuotr. grupės archyvo)

PAČIOJE PRADŽIOJE „PRISIBELSTI“ IKI LEIDYBINIŲ KOMPANIJŲ MUMS BUVO NEĮMANOMA

Grįžkime į „L+“ karjeros pradžią. Savo muzikinius žingsnius Lietuvoje pradėjote kaip POP/R&B žanro atstovai ir buvote tokie pirmieji šalyje. Ar tų metų „BRAVO” apdovanojimas „Metų debiuto“ kategorijoje jums buvo įrodymas, kad einate teisingu keliu?

Tai buvo labai malonus įvertinimas. Beje, šis prizas yra kol kas vienintelis muzikinis apdovanojimas Lietuvoje, kurį esu gavęs per 20 metų. Tarptautinių gavau 11, o lietuvišką – vieną (šypsosi).

Mums, kaip pradedančiai grupei, gauti „BRAVO“ už metų debiutą buvo labai faina.

L+ 1998_su BRAVO statulele

Su BRAVO statulėle (foto. L. Adomaičio)

Tik labai faina?

Na, tais laikais muzikos apdovanojimai reiškė tikrai daug. Be to, jie buvo žymiai svaresni ir skaidresni nei dabar.

„BRAVO“ statulėlė iki šiol yra mano įrašų studijoje. Tikrai ja didžiuojuosi.

Tačiau ne apdovanojimai grupei “L+” buvo didžiausias įvertinimas. Didžiausias įvertinimas mums būdavo pilnos salės žmonių ir mūsų klausytojai.

Debiutiniame jūsų albume „Pasilik“ galima rasti „The Beatles“ dainos „Yesterday“ koverį. 1994 metais išleistame „Boyz II Men“ albume „II“ paskutinis kūrinys taip pat šios dainos koveris  Tai buvo laikas, kai net ir viešai neslėpei savo meilės šio kolektyvo kūrybai. Ar galima sakyti, kad perdainuoti šią dainą jus įkvėpė būtent „Boyz II Men“?

Ne. Šią dainą labiau įkvėpė patys Bitlai ir Michaelo Boltono koveris.

„Yesterday“ – viena populiariausių ir gražiausių Liverpulio ketverto dainų. Turėjome puikią aranžuotę keturiems balsams, tad nematėme prasmės laukti (šypsosi).  Beje, ar žinojai, kad šio koverio genialų smuiko solo atliko Vilhelmas Čepinskis? Jis jau tomis dienomis buvo pasaulinio pripažinimo sulaukęs atlikėjas.

Tiesa, dėl šio bitlų koverio esame patekę į kuriozišką situaciją su leidybine kompanija „Bomba records“. Debiutiniame mūsų albume „Yesterday“ buvo vienintelis kūrinys, įrašytas anglų kalba, tačiau „Bombos“ atstovai paskambino ir sako: „jūsų albumas – anglų kalba, todėl mūsų nedomina“. Aš jiems sakau: „palaukit, ten juk tik viena daina įrašyta angliškai, todėl apie ką jūs šnekate?“. Jie toliau nebediskutavo ir numetė telefono ragelį.

Žodžiu, pačioje pradžioje mums „prisibelsti“ iki leidybinių kompanijų buvo labai sunku. Atrodė, kad visur, kur benueitume, girdime panašius atsakymus: „čia per sudėtinga muzika“, „to Lietuvai nereikia“, „nieko čia neparduosime“. Bet kai mumis patikėjo „Mega Records“, o per pirmus 3 mėnesius albumo „Pasilik“ buvo parduota daugiau kaip 30 tūkst. kopijų, visos leidybinės kompanijos ėmė skambinti ir siūlyti pelningus kontraktus antram albumui.

Tai buvo laikas, kai leiblai vaidino itin reikšmingą vaidmenį muzikantų gyvenime…

Ne tas žodis… Šiuo metu jau septintą savo albumą leisiu pats, todėl puikiai žinau kaip ši mašina veikia. Dabar man tikrai nebereikia jokių leiblų. Jų ko gero reikia jaunam, informacijos apie tai, kas vyksta aplink, dar neturinčiam pradedančiam atlikėjui.

Tačiau tuo metu leidybinė kompanija buvo labai stiprus žaidėjas. Kol nenusivyliau jų veikla, neskaidrumu ir kitais negražiais dalykais, tol mielai su jomis dirbau…

Ar nusivylimas buvo tokio lygio, kaip pavyzdžiui, ir grupei „Biplan“ su albumu „Braškės“ (L.Z. „Biplan“ šio, 1998 m. „Bomba Records“ išleisto albumo negali perleisti iki šiol nes teises atidavė savo leidėjams)?

Ne. Su tokiomis problemomis nesu susidūręs, kadangi nuo pat pirmų „L+“ žingsnių aš turėjau ir teisininką, ir advokatą, talkinusį visais leidybos klausimais. Todėl niekada nedėdavau savo parašo po abejotino turinio sutartimis. Natūralu, būdavo taip, kad su leidėjais dalindavomės teisėmis, tačiau net ir tokius kontraktus sutvarkydavome labai gražiai.

Visiems jauniems atlikėjams, ar grupėms bendradarbiaujančioms su leiblais, labai nuoširdžiai rekomenduoju: bičuliai, nepulkite į euforiją ir neskubėkite aklai pasirašinėti sutarčių. Kartais įsipareigojate keliems metams, o tie keli metai karjeros pradžioje yra labai svarbūs.

Pasitaiko tokių situacijų, kai atlikėjas pasirašo sutartį, kurioje jam surištos rankos, pavyzdžiui, visam penkmečiui…

Tačiau tokia situacija Lietuvoje jau nebėra visiška kasdienybė, ar ne?

Na, dabar visa muzikos leidyba yra perėjus į kitokį lygmenį. Daug kas klausosi muzikos internete, todėl materialioje laikmenoje leidžiamas albumas neturi tokios galios, kaip tada. Žinoma, džiaugiuosi, kad atgyja vinilai (tapau visišku jų fanu), bet iš esmės muzika keliasi į internetą. Ir tai yra šiandienos realija, kuriai prieštarauti nesugebės niekas.

L+ 1998_foto_Gintautas Trimakas_Nida_2

L+, 1998 metai (nuotr. grupės archyvo)

„VIS PASVARSTYDAVOME, KAS BŪTŲ BUVĘ, JEIGU NEBŪTUME PAKEITĘ ŽANRO“

Grįžkime prie grupės reikalų. Debiutinis „L+“ albumas buvo sukaltas to laikmečio amerikietiškojo POP/R&B stiliumi (jautėsi, kad mėgaudavaisi ne tik „Boyz II Men”, bet ir Brian McKnight, Babyface ir kitų panašaus žanro atlikėjų muzika). Tačiau po metų pasirodę albumai (“Lauko vidury” ir “Noriu pakalbėt”) buvo visiškai kitokie. Juose vis dažniau girdime pop disko stiliaus. Kodėl nusprendėte keisti žanrą, kai „L+“ debiutas buvo ir taip palyginus labai sėkmingas ir stiprus?

Tai buvo mūsų kompromisas su tuo, ką išgirdome iš muzikos kritikų ir tuo, kas mums iš tiesų patiko. Visada mėgome disco funką. Vien tik ko vertas Jamiroquai – atlikėjas, kuriuo žaviuosi iki šiol. Taigi, natūralu, kad muzika, kurios klausiausi, formavo ir mane kaip kūrėją.

Stengėmės atskleisti disco funk natą. Tačiau tik vėliau supratome, kad šis eksperimentas mums ne iki galo patiko… Supratome, kad jis tiesiog nepasiteisino.

Kodėl?

Todėl, kad tos šaknys, nuo kurių mes pradėjome (lėtesnė ir melodingesnė R&B muzika) buvo nuostabus startas. Per vėlai supratome, kad reikėjo ir toliau laikytis šios muzikinės krypties.

Tikrai dėl nieko nesigailime. Tačiau vis pasvarstydavome, kas būtų buvę jeigu nebūtume pakeitę žanro…

1998-ųjų „Lauko vidury“ (bent jau mano asmenine nuomone) yra ko gero pats brandžiausias ir kartu įvairiausias „L+“ albumas. Čia buvo visko – ir lyrikos titulinėje dainoje, ir nostalgijos bei liūdesio kūrinyje „Kaip ilgai“, ir krūva Linų surinktų į vieną folko motyvais sukurtą dainą, ir smagios ritmikos tokiose kompozicijose kaip „Aš regiu akis“ ar „Man priklauso laikas“, ir netgi drum‘n‘base žanro dainoje „Rytas“. Kaip gimė šis albumas?

Po albumo „Pasilik“ mes savęs paklausėme: ką darom toliau? Buvo gan sunku, kadangi „Pasilik“ buvo darbas, kuriuo mes tikrai stipriai prisistatėme, labai džiaugėmės ir didžiavomės. Tai buvo ilgas gilių svarstymų ir ieškojimų etapas. Būtent po „Pasilik“ mes ir sulaukėme kritikų klausimų, kurlink judėsime toliau. Taip į kai kurių autoritetingųjų nuomonę įsiklausę pradėjome ieškoti kažko naujo. Įtaką darė senieji Stevie Wonderio įrašai, Jamiroquai darbai.

Sutinku, „Lauko vidury“ – nuostabi daina, tačiau kalbėti apie savo muziką yra gan sunku…

Gerai, tuomet paklausiu kitaip: ar galima sakyti, kad „Lauko vidury“ – tai albumas, kuriuo „L+“ didžiavosi labiausiai?

Tai labai sudėtingas klausimas (šypsosi). Sunku išskirti geresnius, blogesnius ar vertesnius albumus, kai į visus juos įdedi daug širdies.

Labai didžiavomės savo debiutiniu albumu. Ir juo džiaugėmės tikrai nuoširdžiai, nes tai buvo pirmas mūsų įrašas, iki šiol sukeliantis malonų jaudulį.

„Lauko vidury“ – tai ieškojimų ir bandymo nerti į gilius vandenis albumas. Vėliau ieškojome kažko lengvesnio. Po to ir vėl bandėme grįžti prie savų šaknų su kitais ieškojimais. Žodžiu, kūryba buvo ilgas, įdomus ir nenutrūkstamas procesas.

„L+“ gyvavo neilgai – viso labo 4 metus, todėl ir įrašų buvo tiek mažai…

Žinau, dabar klausi, kodėl išsiskyrėme ir ar susipykome (šypsosi). Galiu iškart atsakyti: tikrai nesusipykome, iki šiol esame bičiuliai ir kartkartėmis susiskambiname, o grupės išsiskyrimą lėmė kitos priežastys – skirtingų veiklų pasirinkimas.

Ar tai ir buvo priežastis, dėl kurios ne kartą kito ir grupės sudėtis?

Taip. Tai buvo natūrali kaita: kažkas pakelia sparnus, kuriuos turi pakeisti kiti sparnai. Mūsų grupė visuomet buvo kvartetas. Audronė pakėlė sparnus ir išėjo į Martyno Tylos projektą „Pagalvėlės“. Tada mes į grupę pakvietėme Ingą Jankauskaitę. Po kelerių metų Inga įstojo į aktorinį, persikėlė į Vilnių ir jai dalyvauti „L+“ veikloje tapo sudėtinga. Tada pasikvietėme Kristiną Sriubytę. Vėliau Ieva su Kristina pasinėrė į Kauno muzikinio teatro veiklą.

L+ 1998_su Rolandu Kazlu

L+ ir Rolandas Kazlas, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

“ DAINA „AR TU JĄ MATEI“ NET NETURĖJO PATEKTI Į MŪSŲ ALBUMĄ“

Nepaisant to, kad jūsų negalima pavadinti one hit wonderiais, norime to ar ne, didžiajai daliai „L+“ vardas visada asocijuosis su daina „Ar tu ją matei?“. Ar tikėjaisi, kad šis kūrinys taps tokia legenda?

Tikrai ne. Niekada negalvojau, kad ši daina susilauks tokios sėkmės. Įrašinėdami albumą galvojome, kad jos apskritai jame nebus. Tuomet mus į priekį stūmė jaunatviškas perfekcionizmas, o „Ar tu ją matei“ atrodė gerokai per saldi.

Tačiau keli mūsų bičiuliai (tarp jų – ir grupės teisininkas) primigtinai siūlė dainą į albumą įtraukti. Įtraukėme. O tada viskas ir prasidėjo… Per kelias savaites „Ar tu ją matei“ tapo kone ryškiausiu kūriniu visoje Lietuvoje.  Dainos fragmento paprašė Kauno „Žalgirio” klubas, iškovotai sidabro taurei anonsuoti. Vien ko vertas vaizdo klipas su legendine manekene Ugne Andrikonyte. Būdavo eini gatve ir praktiškai visur girdi skambančią šią dainą – per radiją, parduotuvėje, net trumpai kirptų bachūriukų golfukuose – visur. Tuo metu tai buvo reiškinys.

Ar ši daina turi objektą, kuriam ji yra skirta?

Faktas, kad turi. Bet jos nieks nematė (juokiasi).

Grupės gyvavimo laikais nemažą vaidmenį vaidino fanų klubai. Tai buvo varomoji gerbėjų jėga, kuri paskui grupes buvo pasirengusi keliauti kad ir į pasaulio kraštą. Kokį fanklubą turėjo „L+“?

Mūsų fanų klubas buvo tikrai kietas. Jo prezidentu buvo labai aktyvus bičas Dariukas, vėliau pradėjęs dirbti „Bomboje”. Jis mūsų bendruomenę kuravo labai nuoširdžiai. Būdavo taip, kad su fanais leisdavomės į kelių dienų žygį. Palapinės, laužai, košių virimai, dainos prie laužo – visa tai buvo iš tiesų dieviškai geras laikas.

Tais laikais žmonės siųsdavo vieni kitiems rašytus laiškus. Turėjome ir mes išsipirkę savo pašto dėžutę, kurioje per savaitę „suplaukdavo” dešimtys laiškų (šypsosi). Skaitydavome juos, atrašinėdavome ir taip išnaudodavom šią komunikacinę galimybę. Viskas buvo kitaip. Dabar dažniausiai bendraujame elektroninias laiškais ar feisbuku.

Buvo ir tokių fanų, kurie siūvinėdavo ir siųsdavo mums savo rankdarbius. Iki šiol atsimenu iš vienos fanės gautus ant beržo tošies parašytus laiškus… Taigi, tas laikmetis taip pat turėjo daug žavesio.

L+ 1998-1999_su fanais_1

L+ susitikimas su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

Kalbant apie tą laikmetį, negalime užmiršti vieno įdomaus konkuravimo: paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje vyravo ypatinga neformali kova, kuri grupė geresnė – Sel” ar Foje”. Kurią pusę tuo metu palaikei tu?

Visada gerbiau scenoje esančius žmones. Gerbiau tuos, kurie kūrė ir kažką darė nuoširdžiai. Andrius Mamontovas ir (ypatingai) “Foje” buvo legenda. Vien tik ko verta mano pati pirmoji įsigyta vinilinė plokštelė…. Tai “Foje” albumas “Gali skambėti keistai”. Nesenstanti muzika, kuri ir šiandien skamba labai skaniai.

Egis irgi buvo įšokęs savo laiku. Tai yra vienas iš tų nedaugelio atlikėjų, kuris savo bangos nepaleido iki pat šiandienos.

Bet vienos ar kitos barikadų pusės nebuvau užėmęs. Sekiau ir klausiau abiejų.

O kas apskritai tau iš to meto šalies muzikos scenos atstovų imponavo? Ko klausydavaisi?

Su malonumu klausydavau “Anties”, “Foje”, Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio, “Bix”, “Sel”, Rūtos Ščiogolevaitės, Rositos Čivilytės, Kastyčio Kerbedžio, “Rebelheart”, “Biplan”, Gyčio Paškevičiaus, Nedos, Arinos ir daugelio kitų. Man tai buvo įdomu ne tik kaip atlikėjui ar scenos kolegai, bet ir kaip garso režisieriui, muzikos prodiuseriui.

L+ 1998-1999_su fanais_4

L+ su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

„APIE KITUS GRUPĖS NARIUS: VISUS JUOS LABAI MYLIU, O KARTU PRALEISTAS LAIKAS – NEPAMIRŠTAMAS“ 

„L+“ dėmesio centre visada būdavai tu. Apie kitus grupės narius būdavo žinoma ganėtinai nedaug. Kokia buvo likusi grupės komanda? Papasakok apie kitus “L+” narius?

Papasakoti trumpai sunkoka, tam reikėtų atskiro straipsnio… Visus „L+“ narius labai gerbiu ir myliu. Kartu žengėme pirmuosius žingsnius į estradinę sceną ir palikome toje scenoje įspaudą. Tai nepamirštama.

Su Pauliumi pradėjome svajoti apie grupę dar mokyklos laikais. Dažnai kalbėdavomės ne apie kiemo žaidimus ar filmus – mūsų pagrindinės temos būdavo apie grupės sukūrimą. Paulius visada turėjo gerų idėjų. Į daug ką žiūrėjo su humoru. Paulius – užkietėjęs „The Prodigy” fanas, o jo mėgstamiausios muzikos kryptys tuomet buvo  breakbeat ir drum’n’base.

Ieva turbūt nuo pat gimimo buvo pamišusi dėl dainavimo, o ypač dėl operos. Dar prieš susiburiant grupei ji jau varstė Muzikos akademijos duris ir mokėsi profesionalaus operinio dainavimo. Ievos svajonės realizavosi, nes ji šiuo metu mėgaujasi kūrybingu darbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Iš visų “L+” merginų Ieva buvo nuo pirmos iki paskutinės “L+” dainos. Jos nuoširdumas, žavesys ir rūpestis labai padėjo visai komandai.

Audronė įsiliejo į mūsų gretas gan netikėtai. Susipažinome su ja prieš pat susikuriant grupei. Labai maloni, šilta asmenybė. Koncertuose dėl jos prie scenos nusidriekdavo eilės vaikinų, kurie Audronę tiesiog gerdavo akimis. Ji turėjo kažkokią magišką trauką. Bet ne tik Audronės seksualumas buvo žavus – jos savitas, švelnus balso tembras dainoms suteikė ramybės ir paslapties.

Inga – jautri, kūrybinga ir labai charizmatiška asmenybė. Į grupę įsiliejo kupina fantastiškų idėjų. Lietuva puikiai žino, kokia nepriekaištinga Ingos minčių raiška ir iškalba. Džiaugiuosi, kad šį jos gebėjimą pirmieji pamatėme mes. Pamenu, pažinties pradžioje mudu kartą valgėme braškes, o Inga skaitė man savo nuostabias eiles. Mudviejų sukurta “L+” daina “Man priklauso laikas” iki šiol skamba radijo stočių eteryje.

Kristinos spinduliavimas grupėje buvo labai ryškus. Visada su šypsena, visada su puikia nuotaika. Gera buvo koncertuoti drauge. Kristina ir Ieva mūsų grupės primadonos, sėkmingai iki šiol muzikuoja Kauno muzikiniame teatre. Dievinu operą ir aš, bet juokais griežiu dantį ant šio žanro, nes kažkada būtent opera “nusiviliojo” net dvi žavias ir talentingas grupės dainininkes (šypsosi). Labai džiaugiuosi Kristinos pasiekimais.

Jeigu tau leistų atsukti laiką atgal, ką pakeistum „L+“ veikloje?

Manau, kad nekeisčiau nieko. Viskas buvo įdomu, nauja, netikėta.

Visas grožis ir yra tada, kai procese yra ir pakilimų, ir duobių. Jų mes tikrai turėjome. Iš pakilimų pajutome, kad esame stiprūs, na o iš duobių mokėmės ir identifikuodavome tai, ką reikia stiprinti.

L+ 2000_foto_Laimutis Brundza_3

L+, 2000 metai (nuotr. Laimutis Brundza)

„Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba“

Kas tau labiausiai užsifiksavo iš grupės gyvenimo? Ką geriausiai prisimeni?

Žinoma, kad pirmąją mūsų vasarą. Tos nuolatinės kelionės iš koncerto į koncertą…Mes labai to siekėme ir laukėme, todėl tai buvo savotiškas svajonės išsipildymas.

Grupės pradžia buvo smūginė. Per akimirsnį atsidūrėme pačiame viršuje, todėl labai džiaugiuosi, kad neužrietėme nosių ir išlikome savimi.

O kokia buvo nuotaika nuo scenos nulipus po paskutinio grupės koncerto?

Prisipažinsiu, buvo liūdna…

Paskutinė mūsų daina suskambėjo scenoje drauge su maestro Stasiu Povilaičiu. Labai gerbėme šį žmogų. Ir labai džiaugėmės, kad jis gerbė mus. Vienam albumui jis „L+“ pasikvietė tam, kad įdainuotume visų dainų pritariančiuosius vokalus.

Paskutinis mūsų koncertas įvyko per naujus metus. Atlikome dainą su Stasiu Povilaičiu, nulipome nuo scenos, išėjome į lauką, pasižiūrėjome fejerverkus, apsikabinome ir… ir štai taip baigėsi „L+“ era.

L+ 1999_su AA maestro Stasiu Povilaičiu_2

L+ su S. Povilaičiu, 1999 m. (Nuotr. grupės archyvo)

Nuo grupės išsiskyrimo praėjo 17 metų. Tai pakankamas laikas tam, kad žiūrint į praeitį įvertintume „L+“ reikšmę. Kaip tau atrodo, kokia šios grupės vieta Lietuvos muzikos istorijos knygoje?

Į šį klausimą atsakyti turiu ne aš. Tai klausimas Lietuvos žmonėms.

Dainos parodo, kokia yra grupės vieta. Turėjome kelias tikrai labai stiprias dainas, kurios grojamos, transliuojamos ir perdainuojamos iki šiol. Dalį jų vis dar atlieku ir savo koncertuose.

Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba. Jeigu jos vis dar skamba – vadinasi vieta istorijoje yra. Jei ne – to jos ir tevertos…

Ar yra šansų dar kada nors grupę išvysti ant scenos?

Tai labai mažai tikėtina. Bet jeigu tai įvyktų, tai būtų žiauriai brangu (juokiasi).

*********

L+ 1997_2

1997 m. vasara

„L+“ NARIAI APIE TAI, KĄ JIEMS REIŠKĖ BŪTI GRUPĖJE „L+“

Paulius Škelevas: „L+“ man buvo… nauja patirtis, nauji žmonės, gerai praleistas laikas.

Ieva Vaznelytė – Baltrušaitienė: „L+“ man buvo smagi, įdomi patirtis. Tai buvo kiek kitokio (nei, kad turiu dabar) būvimo ir muzikavimo scenoje metas. Naujų pažinčių laikas. Tiesiog geras laikas.

Audronė Kancė: „L+“ man buvo pirmas žingsnis į suaugusiųjų gyvenimą. Daug nuotykių, patyrimų, susitikimų. Muzika, kuri man pačiai labai tiko ir patiko. Aš tikėjau šia grupe, jos kūrybine linija ir net didžiavausi (šypsosi). Tai buvo šviesus ir tyras gyvenimo tarpsnis, įnešantis gražią spalvą į mano patyrimų mozaiką.

Inga Jankauskaitė: „L+“  man buvo daugybė pirmų kartų, patirčių, pradžių ir galimybių! Tas puslapis labai šviesus ir iki šiol gyvas savo drąsa, naivumu ir nuotykiais. Ačiū, Linai, už tai, kad neprasilenkėme tada. Kad galėjom kartu ir po vieną, nusiųsti žinutę pasauliui – MES ESAM!

Kristina Siurby: L+ man buvo nuostabus nuotykis ir puikus laiko praleidimas su draugais. Prisijungiau vėliausiai, bet jaučiausi tikrai gerai. Tos nesibaigiančios kelionės po Lietuvą, kai tą pačią dieną įmanoma pakoncertuoti Klaipėdoj ir Vilniuj ar panašiai. Žodžiu, šilti ir šviesūs prisiminimai iš tų laikų (šypsosi). Ačiū Linui ir visai kompanijai už pašėlusį laiką!

******

Apie grupę „L+“ iš pirmų lūpų:

Vaidas Baumila

V. Baumila

Vaidas Baumila, dainininkas: „L+“ buvo ta grupė, kuri paauglystės metais mane velniškai žavėjo balsų sąskambiais, pirmąja Lietuvoje soul muzikos tematika. Tai buvo pirmoji grupė, palietusi tokią man artimą soul ir R&B natą. Tuo metu tiesiog negalėjau net pagalvoti, kad kažkas mūsų šalyje galėtų tai daryti. Aš pats buvau ankstyvosios „MTV“ kartos vaikis, todėl mane visada lydejo repas ir krepšinis. Tad toks gražus balsų derinys ir švelni muzika tuo metu man buvo kažkas neįtikėtino. Pats Linas Adomaitis (ir tada, kai dainavo grupėje, ir vėliau) buvo didžioji mano inspiracija., o grupės dainos  „Lauko vidury“, „Ar tu ją matei“ yra tie hitai, kurių niekada neužmiršiu.

maksas

M. Melmanas

Maksas Melmanas, grupės „Biplan“: Jie grojo kitokį žanrą, bet ant bangos mes buvome panašiu metu. Tiesa,  hitas „Ar tu ją matei“ pasirodė berods metais anksčiau nei mus į aukštumas iškėlęs kūrinys „Labas Rytas“.

„L+“ man tiesiogiai asociacijuojasi ir su Šventojoje vykusiais „Ultra Vires“ gimtadieniais. Tai buvo nemažas festivalis, kuriame kartu grodavome. Kiek atsimenu „Biplanus“ tose šventėse, visada čia būdavo ir Linas su chebra. Patikėkite, užkulisiuose praleidome daug gero laiko(šypsosi).

Ir tada, ir dabar labai gerbiu ir vertinu tai, ką daro Linas Adomaitis. Visa jo veikla yra velniškai profesionali. „L+“ visada buvo profai, kurie dainavo tikrai nešpietnai. Dabar tai vienas daro Linas. Jis – tikrų tikriausias profesionalas.

5 Komentarai apie “L+: mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms

  1. ? sako:

    Ar galima kadanors tikėtis straipsnio apie Pompa?

  2. Liudas Zakarevičius sako:

    Tikrai taip. Pompą turime „būtinų pakalbinti“ sąraše. Sunku įsivaizduoti, kad taip nebūtų:)

  3. wrong sako:

    Būtų smagu paskaityti apie Airija / Requiem / SSG / SH / Empti

  4. Liudas Zakarevičius sako:

    Apie didžiąją dalį iš jūsų minėtųjų tikrai bus:)

  5. asdf sako:

    O kaip del Foje? Geguzes 17-ajai galima tiketis kokio, nors ir nedidelio interviu…? :) Tokia grazi sukaktis bus…

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *