GOLDEN PARAZYTH: mes tikrai neišvarėme Lapės visiems laikams

GP-1

Giedrius Širka (Golden Parazyth)

Dueto „Golden Parazyth” Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Ne kartą girdėtas, ne kartą liaupsintas ir visada įdomus kolektyvas mūsų šalyje išgarsėjo tokiais kūriniais kaip „Lapė”, „Regatta Of Happiness”, „Downtown Game” ar „Try Again”. Tačiau dešimtmečio sukaktį neseniai minėjusi grupė šiemet brėžia didelį ir užtikrintą brūkšnį tarp to, kas jie buvo anksčiau ir to, kas jie yra šiandien.

Nauja – lėtesnė, brandesnė ir kur kas labiau išieškota muzika jau atranda kelią į melomanų širdis. Nuostabus vasariškas koncertas Vilniaus Botanikos sode ir netrukus įvyksiantys grupės pasirodymai Kotrynos bažnyčioje – tai vietos, kuriose grupės gerbėjai turi progą susipažinti su naujuoju „Golden Parazyth” veidu. Veidu, kuris ir toliau kalbės muzikos kalba, tačiau kuriame išvysite ir pajusite gerokai daugiau brandumo, patirties ir subtilumo požymių.

„Man jau trisdešimt ketveri ir aš pavargau būti pajacu”, – kalbėdamas apie savo muzikinę dabartį vieną vėsų, bet saulėtą spalio rytą manoMUZIKAI prisipažino „Golden Parazyth” idėjinė siela ir pagrindinis balsas Giedrius Širka.

Gerdami rytinę kavą vienoje Vilniaus kavinėje su Giedriumi kalbėjome ne tik apie jo naująją muziką ir koncertus, bet ir apie didžiausius tikslus, kažkur labai toli iškeliavusią „Lapę” bei tėtį – žmogų, kuriam ir yra skirta beveik visa Giedriaus kūryba.

Vasarą kalbėjote apie planus rudenį išleisti naują 8 dainų albumą. Tačiau ruduo jau juda pabaigos link, pilno albumo nėra, bet muzikos transliavimo platformose atsirado kelių dainų gyvas EP „Botanika”. Ar apie šį albumą ir buvo kalba?

Tikrai ne. Albumas jau yra įrašytas. Turime net ir nuostabų jo viršelį, kurį nupiešė Lietuvos dalininkas Stasys Eidrigevičius. Tačiau žinai kaip su albumais būna… (šypsosi). Šiuo konkrečiu atveju tiesiog nenorime patekti į švenčių karštinę. Nenorime, kad viskas nublanktų.

Pradžioje savo naują įrašą siūlysime užsienio leiblams. Ilgą laiką to nedarėme, nes galvojome, kad neturime produkto, kuris galėtų juos sudominti. Tačiau situacija pasikeitė. Turime muziką, kuri gali sudominti daugelį.

„Botanika” buvo labai savalaikis įrašas. Šiemet turėjome daug svarbių koncertų, todėl džiugu, kad kai kurie iš jų galėjo būti įprasminti būtent šitaip.

„Golden Parazyth” nuolat keičiasi. Mes niekada nepataikavome klausytojams. Visada darėme tai, kas miela mums. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl dalį jų išbarstome. Neabejoju, kad jeigu ir toliau grotume „Regatta of Happiness” ar „Lapę”, mes galbūt rinktume pilną „Compensą“. Tačiau keičiamės mes, keičiasi mūsų turinys, o su tokiu turinių Lietuvoje labai populiarus būti tiesiog negali.

Nauja mūsų muzika nebus skirta masėms. Todėl mes neskubame, nesistengiame kažkam įtikti. Tiesiog mėgaujamės muzikavimu.

Galiu pasakyti paprastai: turime nuostabų kokybišką albumą. Belieka jo sulaukti. Bet pradžioje bandysime jį siųsti svetur.

Tad išvada paprasta: jūsų prioritetas – užsienis?

Savoje šalyje pranašu juk nebūsi (šypsosi).

Lietuva visada išlieka labai svarbi. Čia turime savą klausytojų ratą. Kartais jis paauga, kartais sumažėja, tačiau jis yra.

Pasirodžius „Botanikai” reakcija buvo gan įvairi – vieni mus labai gyrė, kiti smerkė. Ir tai, žinoma, yra natūralu. Tačiau Lietuvos rinka yra nedidelė, todėl visą laiką norisi būti ne tik joje, bet ir už jos ribų.

Puikiai suprantame, kad proveržiui užsienyje reikia laiko. Bet mes juk ir esame jo valdovai. Todėl neskubėsime.


Atrodo, kad Jūs sąmoningai bandote brėžti tam tikrą takoskyrą tarp „Golden Parazyth” šiandien ir „Golden Parazyth” anksčiau. Kodėl taip yra?

Tai – tam tikra apsauga. Daugybė žmonių „Golden Parazyth” girdi kaip tarškantį kleine musik aparatą, kurio priešakyje – publiką linksminantis pajacas. Tačiau dabar mes jau toli gražu nebe pajacai. Taip, galbūt esu kaltas, kad net kelerius metus slėpiau tą muziką, kuri mus reprezentuoja dabar. Tačiau šiandien ji jau lenda į dienos šviesą.

Nors mes jau esame kitokie, senosios muzikos šleifas vis dar velkasi paskui. Todėl jau ilgai visiems kartojame: senieji „Golden Parazyth” išvyko. Kaip galime tai pasakyti kitaip jei ne tiesiai į akis?

Tokios dainos kaip „Supasi supasi”, „Upė” ar “Come Closer” yra gerokai univeraslesnės ir lėtesnės palyginus su tuo, kas buvo iki šiol. Taigi iš esmės „Golden Parazyth” dabar turėtų tikti platesniam klausytojų ratui.

Galbūt, tačiau tam, kad klausytojų ratas augtų, reikia laiko. Daugybė žmonių, kurie anksčiau klausėsi mūsų, šiandien girdi kitokius „Golden Parazyth”. Naujoji mūsų kūryba tam tikra prasme yra smūgis jiems į paširdžius.

Pavargau būti pajacu. Buvo geras laikas, bet mes jau kitokie. Labai tikimės, kad žmonės mus supras; tie, kurie neatrado – dar atras, o tie, kurie klausėsi, klausysis ir toliau.

Pasikeitė ne tik jūsų kūryba, bet ir gyvi pasirodymai. Ant scenos atrodote gerokai brandžiau, o tavo balsas skamba kur kas labiau užtikrintai. Samdeisi vokalo mokytoją?

Mokytojo tikrai nesisamdžiau (šypsosi). Tiesiog savo dainavimui pradėjau skirti gerokai daugiau dėmesio.

Visa mano aistra yra muzika. Jeigu manęs ji nevežtų, jeigu į ją neinvestuočiau visko, ką galiu – laiko, pinigų ir jėgų – kabinčiau muzikinius bucus ant vinies.

Muzika man yra viskas. Tai mano gyvenimo šviesa ir variklis. Niekada negailėjau savęs muzikai. Mėginu ieškoti atsakymų į muzikinius klausimus, bandau atrasti vis gražesnį skambesį. Ir kaskart tai darant jaučiu kaip mane veža.

„Daryk viską paprasčiau – ir geriau gyvensi, ir lengviau bus”, – dažnai girdžiu iš šalies. Bet man nepavyksta. Aš taip nemoku. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu ir iš ko aš gyvenu.

Esu laimingas, kad turiu gerą komandą. Man patinka mūsų vadybininko požiūris į gyvus pasirodymus. Jis yra įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, ar užsidirbsime pinigų, ar ne, tačiau viskas turi būti padaryta aukščiausiame lygyje. Kad ir kas bebūtų – garsas, šviesa ar aptarnavimas – viskas turi būti idealu. Ši kartelė turi būti standartas. Kai tokius reikalavimus keli aplinkai, natūralu, ir pats iš savęs imi reikalauti gerokai daugiau.

Nežinau, kur yra tų reikalavimų sau riba…Galbūt dabar būtent jos ir ieškau. Man jau 34 metai. Esu subrendęs ne tik gyvenime, bet ir muzikoje. Joje siekiu kokybės. Tik jos.

Šie metai jums apskritai gan derlingi: įspūdingas koncertas Botanikos sode, neilgai trukus įvyksiantys pasirodymai Kotrynos bažnyčioje (iš kurių vienas visiškai parduotas), beveik paruoštas albumas. Sakyčiau, per metus nuveikėte tikrai nemažai…

Šie metai ir yra rodymas to, kaip pasikeitėme ir kas šiuo metu esame. Visą susikaupusį gniutulą muzikos išleidome į pasaulį ir stebime, kas iš jo išeis (šypsosi).

Turime daugybę muzikos, kurios dar niekas negirdėjo. Dalis jos skambės Kotrynos bažnyčioje, dalis – tik naujame albume. Beje, jame bus 8 visiškai negirdėtos, niekada neskambėjusios ir niekur dar nepublikuotos dainos.

Kažkada interviu manoMUZIKAI Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl lietuviškos grupės dainuoja angliškai ir besdamas pirštu į Islandiją kartoja, jog tarptautiniam pripažinimui jau nebereikia anglų kalbos. Ką jam atsakytum?

Oj žinau šį Algirdo požiūrį, nes jis man tai sakė labai daug kartų (kvatoja).

„Dainuok, kaip Justė ir viskas bus gerai. Bus pilnos arenos”, – ne kartą mane įkalbinėjo Algirdas. Paskutinis toks kartas buvo „Laisvės piknike”. Tiesa, tąkart jis buvo patenkintas. Priėjo prie mūsų po koncerto ir pasakė: „na va, šaunuoliai – lietuviškų dainų jau daugiau”. Tačiau jo grupės kontekstas, tikslai ir saviraiškos ekosistema buvo kitokia. „Antis” nešė lietuvišką vėliavą.

O „Golden Parazyth”?

Nežinau… mano mintyse skambančiai muzikai natūraliai gimsta angliški tekstai. Net ir „Supasi supasi” (L.Z. – paskutinis grupės radijo singlas) pradžioje turėjo anglišką tekstą, tačiau kažkuriuo metu grojant ją studijoje visai netikėtai gimė lietuviški žodžiai.

Paskutiniame jūsų EP „Botanika” (kuriame galima rasti ir lietuvišką dainą) yra kūrinys „Come Closer”, kuris su hipnotiniu pianinino intro, pereinančiu į itin sodrią ir brandžią kulminaciją, bent jau man kažkodėl labai priminė Gilmourišką „Pink Floyd” kūrybą...

Aš pastebiu, kad skirtingiems žmonėms skirtingi kūriniai sukuria skirtingas asociacijas. Bent jau man „Come Closer” ir „Pink Floyd” neturi absoliučiai nieko bendro. Aišku, malonu, kad tau ši daina kažkuo primena gerą grupę (šypsosi).

Apskritai su „Come Closer” visada būna įdomu. Aurimas (L.Z. – kitas grupės „Golden Parazyth” narys) ilgai netikėjo šia daina ir netgi nenorėjo, kad ji skambėtų botanikos sodo koncerte. Tai – nuolat augantis kūrinys, kuriam taip pat labai svarbi ir vieta, ir laikas.

Bet jeigu reikėtų dainuoti Pink Floydus, aš juos dainuočiau kitaip (juokiasi).

Ar turi brangiausią „Golden Parazyth” dainą?

Sunku pasakyti. Ko gero, šiuo metu man brangiausia yra „Upė”. Ją dainuodamas kartais net noriu verkti.

Tačiau artimos dainos yra gan laikinos. Kitaip tariant, pasikeičia laikmetis, pasikeičia ir artima daina. Be to, natūralu, kad kiekvienas muzikantas pasakys, jog jam artimiausia yra pati naujausia muzika. Aš – ne išimtis.

Savo kūryboje turite ir vieną seną dainą, iki šiol daugelį žavinčią savo naiviu nuoširdumu, kurios visi vis dar laukia per koncertus ir kurią jūs taip sėkmingai toliau ignoruojate. Prisipažink, kodėl atsisveikinote su „Lape”?

Mes norime atsikratyti senų etikečių.

„Lapė” – vaikystės daina. Keistai atrodytų, kai atsistojęs 34 metų vyras pliekia „žaliam žaliam miške gyveno lapė…”

Kita vertus, mūsų atsisveikinimą su „Lape” paskatino patys žmonės, kiekvieno koncerto metu šaukdami „Lapė”. Kažkuriuo metu jie nustojo tai daryti, nes galybę kartų melavau klausytojams, sakydamas, kad pardaviau „Lapę” vokiečių filmui (šypsosi).

Tačiau ciniškame, skubančiame ir vartojančiame moderniame pasaulyje tas naivus, bet velniškai žavus vaikiškas nuoširdumas, kurį girdime „Lapėje”, kartais gali ne tik išgelbėti muziką, bet ir taip gražiai papuošti kasdienybę…

Ilgą laiką taip ir buvo. Labai ilgai „Lapė” apskritai nešė „Golden Parazyth” vėliavą. Tačiau paskutinį kartą ją dainavome berods 2009-aisiais.

Nesakau „Lapei” amžino NE. Neišvarėme jos visiems laikams. Manau, kad jai tiesiog reikia atrasti naują veidą. Galbūt ateis laikas sukurti naują aranžuotę. Kad ir su orkestru…Galbūt tada „Lapė” galės sugrįžti. Nauja, pasikeitusi, bet tokia pat graži, naivi ir nuoširdi. Tačiau kol kas ji dingusi ir apie jos artimiausius grįžimo planus aš nieko nežinau (šypsosi)

Kam apskritai yra skirta jūsų muzika? Ar ji turi objektą?

Dažnai muzika būna skirta man brangiems žmonėms.

Tačiau dažniausiai kuriu ir dainuoju savo tėčiui. Jo jau seniai nebėra šalia. Galvoju apie jį, matau jį besišypsanti, o tada viskas aplink tampa prasminga…Apskritai dažnai suprantu, kad daug dalykų gyvenime darau dėl jo – būnu geras, rūšiuoju šiukšles, tiesiog geriau gyvenu. Noriu būti geru žmogumi ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tėtis savo pavyzdžiu man suformavo poreikį tokiu būti. Taigi, daugumą dalykų, kuriuos darau, darau dėl savo tėčio. Taip tarsi jaučiu, kad tęsiu jo pradėtus gerus darbus.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *