(Juliaus Kalinsko/ 15min nuotr)
Tai buvo tiesiog geras sekmadienio vakaras. Šiltas, ramus, muzikalus ir melodingas.
Termometro stulpeliai rodė daugiau nei 20 laipsnių celsijaus. Nereikėjo nei megztinių, nei tradicinių šios vasaros Lietuvos gyventojų palydovų – skėčių.
Kairėnų Botanikos sode sėkmingai dūzgė bitės, piknikavo šeimos, romantika mėgavosi įsimylėjėliai. Tai buvo idiliškas, tobulas vasaros sekmadienis kai ramybė karaliavo, regis, kiekviename šio sodo užkampyje.
Artėjant vakaro atomazgai čia plūstelėjo tokia pati rami ir atsipūtusi žmonių minia – po audringo savaitgalio, pasiruošę gerai muzikos dozei. Tai, kuri nemaišo aplinkai, kurios tiesiog gera klausytis ir kuri pasiekia tai, ką turi pasiekti – pavargusias galvas, širdis ir, žinoma, ausis.
Nežinau, ar egzistuoja Lietuvoje nors vienas kitas kolektyvas, kuris tokiai vietai tokią dieną galėtų tikti geriau nei „Golden Parazyth“. Rami, melodinga elektronika, po giedru vasaros dangumi liepomis kvepiančiame parke tiko maždaug taip, kaip Victoria‘s Secret modeliams tinka specialiai joms sukurti maudymosi kostiumėliai. Žiūri ir supranti, kad viskas čia dera pernelyg gerai, kad atrodytų tikra.
Priešpaskutinį liepos sekmadienį Botanikos sode nebuvo daug kalbų. Buvo daug naujos negirdėtos muzikos, naujų garsų, naujai skambančių senų dainų ir tiesiog gero pozityvo. Seniai teko būti tokiame koncerte, kur bendra vyraujanti nuotaika – tokia pozityvi ir neįpareigojanti. Ant pledų vaikus dabojančios mamos ir tėčiai, jaunoji hipsterių karta, mintinai mokanti senųjų auksinių parazitų dainų žodžius, stilingi Vilniaus gyventojai ir tiesiog šviesūs mūsų šalies žmonės. Tai – auditorija, kuria galėtų didžiuotis bet kuris Lietuvos kolektyvas.
Juliaus Kalinsko/15min nuotr
Dalis žmonių lingavo į taktą, dalis sugulę žiūrėjo į dangų. Buvo ir tokių, kurie tiesiog mėgaudamiesi skaniais muzikos garsais pasinėrė į pavakario miegą. Tam erdvės buvo tikrai daug.
„Gintariniai akiniai“ po koncerto savo FB paskyroje leido suprasti, kad jiems buvo nuobodoka. Man, priešingai, organiška ramybė ir melodingi elektroninės muzikos garsai neprailgo. Tai buvo koncertas, į kurį ėjau mėgautis ramybe ir kokybe. Lūkesčiai buvo patenkinti. Gavau pusantros valandos muzikinės reabilitacinės terapijos, kurios kiekviena akimirka mėgavausi su pasigardžiavimu. Buvo ir gražu, ir skanu. Ir naujos dainos, tokios kaip „Supasi Supasi“, ir naujai skambantys senesni kūriniai, ir visada gerai suskambanti daina „Try Again“, kuri šįkart buvo sugrota du kartus, buvo tiesiog geras savaitgalio pabaigos akordas. Giedriaus Širkos vokalas svaigino, o gyvai atliekama grupės muzika panardino į jaukią sekmadienišką ramybę.
Nežinau, kaip „Golden Parazyth“ skambėtų lietingą rudens vakarą uždarame klube, tačiau Botanikos sode aš galėjau mėgautis gaivališkai muzikaliu sekmadienio vakaru.
Ir nors viskas šį vakarą buvo gerai, be tunto uodų tiek aš, tiek ir dar šimtai (o gal ir tūkstančiai tokių kaip aš) vieną trūkumą vis dėlto atradome. Kiek žinau, grupė apie jo likvidavimą nenori nieko girdėti. Taip pat žinau ir tai, kad šis trūkumas – tai tam tikras brūkšnio tarp praeities ir ateities/dabarties simbolis. Tačiau šio trūkumo vardas, nori parazitai to ar ne, ne kartą buvo minimas ir minioje – kartais tyliau, o kartais garsiau. Žinau ir tai, kad tas trūkumas iš kitos parko pusės patyliukais stebėjo koncertą ir… ir jeigu tik Neptūnas būtų pirmavęs, jis drąsiai žengtų į aikštelę. Ir jo (bala nematė, – jos) pasirodymas būtų nudžiuginęs ne vieną. Ne dešimtį. Ir netgi ne šimtą tą karštą sekmadienio vakarą atėjusių žmonių.
Tad jeigu muzikantų tikslas paversti publiką visiškai laiminga, gal vis dėlto suteikite tai rudauodegei galimybę dar kartą išbėgti į aikštelę, m?
