„Sraigės efektas”

„Sraigės efektas“ nėra dar viena lietuvių roko grupė, „įstrigusi“ garaže. Nieko panašaus – šis kolektyvas pasižymi išskirtiniu skambesiu, kuris sudomina vis platesnį klausytojų ratą. Šių metų knygų mugės metu prie jų stendo sustojo ir grupės narių autografus susirinko… pati prezidentė Dalia Grybauskaitė!.. Pradėję savo kūrybinį kelią nuo stoneriškų, sunkių gitaros ir boso rifų, muzikantai nesiliauja judėti į priekį: jie eksperimentuoja su muzikos stiliais, kurią muziką filmams ir ruošia trečiąjį albumą.

Visai neseniai paskelbėme žinią apie naujausią šios eksperimentinio lietuvių roko grupės singlą ir video klipą „Tik ėjmas“. Nors trio dabar intensyviai dirba su įrašais, jie mielai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis, patirtimis ir džiaugsmais su manoMUZIKOS skaitytojais. Į klausimus atsako grupės vokalistas ir gitaristas Kristijonas Nenartavičius.

Šiuos metus „Sraigės efektas“ pradėjo su trenksmu, sudomindami neeilinę klausytoją. Menka paslaptis, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė sustojo prie „Sraigės efekto“ stendo knygų mugėje, įsigijo antrąjį 2018 m. albumą „Snaigės defektas“ ir ant jo vinilinės plokštelės susirinko jūsų parašus. Ne kiekvienas kolektyvas gali pasigirti tokia patirtimi. Kaip tuo metu jautėtės? Ką toks pripažinimas reiškia jums kaip kūrėjams?

Tai buvo gražus ir visam gyvenimui likęs netikėtumas, kurio planuok neplanavęs. Jausmas tuo metu buvo labai pakilus. Endorfinų kiekis netilpo į visas galimas jo vidines saugyklas tipinę dargonatą lietuvišką žiemą. Kūrėjui bet koks malonus įvertinimas visada glosto ego, bet kai tai padaro tokio aukšto lygio mėgiamas politikas, stuburas pasitempia ir nosis išsiriečia be didelių pastangų.

Dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos ir apkarpytų gyvų pasirodymų šiemet nemažai grupių nurimo, nutilo, bet jūsų tai, regis, nepalietė. „Sraigės efektas“ juda pirmyn: pristatėte singlą ir vaizdo klipą, kuriate jau trečiąjį studijinį albumą „Tik ėjimas“. Kada pradėjote ruošti šį albumą, kokia jo atsiradimo istorija?

Pirmuosius darbus pradėjome 2019 m. rudens pabaigoje, kai įrašėme darbinius būgnų demo. Albumo garsiniam pavidalui daug įtakos turėjo patirtis su Benjamino Christenseno nebyliojo filmo „Ragana“ gyvu įgarsinimu kino teatre. Dalis kompozicijų albume buvo sukurtos ruošiantis šiam pasirodymui. Žinoma, dirbant su „Tik ėjimu“ tas kompozicijas adaptavome, perorkerstravome. Kita dalis kūrinių ar kompozicinių idėjų surinktos iš paskutinių dviejų grupės gyvavimo metų laikotarpio. Tai kompozicjos, kurios vienokia ar kitokia forma suskambėdavo mūsų gyvuose pasirodymuose.

Kas yra pagrindinė kūrybinė jėga, kuri veda jus kaip kolektyvą į priekį – iš kur randate jėgų, noro ir energijos kurti?

Pasakysiu tiesmukai: daugiausiai energijos suteikia asmeninis egocentrizmas ir noras būti ypatingu. Čia galima būtų atvirauti apie savo psichologinius portretus ir įvairius kompleksus, bet visą tai atskleidžiame būdami ant scenos. Leidžiame klausytojui kūrybą interpretuoti pačiam ar ieškoti kažko bendro su savo pasaulėžiūra.

Pristatydami įrašą socialinėje medijoje, minėjote, kad albumo pavadinimas gimė iš žodžių ir prasmių žaismo – „tik ėjimas” vs. „tikėjimas“. Dainų tekstai remiasi tikėjimu kaip psichologine būsena, atsiribojant nuo bet kokių religinių poteksčių. Kas duoda įkvėpimo tokių tekstų atsiradimui? 

Gali pasirodyti banalu, gal pretenzinga, bet tekstų turinys atsiranda iš nesibaigiančio savęs pažinimo proceso pavadinimu „gyvenimas žmonių bendruomenėje“. Jei konkrečiau, tai išskirčiau tokius fenomenus kaip baimė, meilė ir liūdesys. Man asmeniškai tai atrodo susiję su į kitus nukreiptu egocentrišku potraukiu pasaulį padaryti gražesnį ir subtilesnį.

Kalbant apie rašymo techniką, tai siekiant gero rezultato, įrašytas variantas gimsta priartėjimo būdu: pradedant nuo visiškai žalių, padrikų, emocijomis grįstomis minčių, baigiant kritišku teksto redagavimu ir melodijos sukūrimu.

Rašymo procese dalyvauja ir mano draugė. Kadangi žaviuosi tuo, kaip šis žmogus valdo žodį, ir sėkmingai sutariame pasaulio suvokimo prasme, todėl ji man kartais padeda sudėlioti vieną kitą eilutę ar redaguoti tekstą.

„Sraigės efekto“ muziką klausytojai neretai apibūdindavo kaip kinematografišką ir tai jūs pateisinote tiesiogine to žodžio prasme. Naujausio albumo muzika paremta eksperimentiniu, beveik dviejų valandų trukmės garso takeliu  švedų režisieriaus Benjamino Christenseno nebyliojo kino filmui „Ragana“ („Häxan”). Filmą gyvai įgarsinote 2019 m. rugsėjį kino teatre „Skalvija“. Kokia šio pasirodymo istorija – kas lėmė, kad garso takelį sukūrėte būtent jūs? Kaip vyko kūrybinis pasiruošimas šiam neįprastam pasirodymui?

Organizatoriai mus susirado patys ir tada pradėjome derinti detales. Pasiruošimas gyvam pasirodymui vyko etapais. Iš pradžių susirinkome studijoje pažiūrėti filmo be garso ir padiskutuoti, kokią nuotaiką kuria vien tik vaizdinė informacija. Kadangi filmas susideda iš septynių dalių, tai suteikė aiškią struktūrą. Pagal tai susidėliojome akcentus ir pasidarėme nuotaikų „moodbord‘ą“. O tada daug improvizavome ir su vaizdu, ir be jo, kol atradome tinkamiausius garsus filmui. Tai nerealiai smagi patirtis, kurią norėtųsi pakartoti arba pavystyti išsamiau ir ateityje.

Žiūrėjau tą filmą kino salėje ir puikiai pamenu, kad muzikine prasme tame pasirodyme buvo nemažai monotonijos. Mane tai panardino į švelnią transo būseną. Ar nuolat pasikartojantys muzikiniai motyvai – „Sraigės efekto“ vizitinė kortelė?

Manau, kad ne. Kai pastatai save į pretenzingą poziciją arba neturi ko pasakyti, tai įvardini grupės stilių kaip „repeat roką“. Šiuo atveju tikslingai šaipausi iš kažkada paties paleistos skambios frazės. Atsižvelgdamas į tai, kaip vyksta albumo įrašai ir ką galvojame apie ateitį, sakyčiau, kad mes nuolat keičiamės, o jei sustosime tai daryti, tai sustos ir grupė. Konkrečiu „Häxan“ atveju – filme, kuris trunka 1 valandą 40 minučių, norom nenorom turi valdyti monotoniją. Kurdami filmo garso takelį siekėme kuo geriau suvaldyti garso ir filmo audiovizualinę dinamiką. Rezultatu buvome patenkinti, o taip pat džiugu kad ir tau kaip žiūrovui buvo „kažkoks efektas“.

Kaip vyksta grupės kūrybinis procesas? Ar kažkas jau ateina į repeticiją ir pagroja tam tikrus iš anksto atrastus rifus? O gal muzika gimsta eksperimentuojant kartu? 

Kadangi esame kolektyvas, kūrybiniame procese dalyvaujame visi kartu.  Kolektyvinė kūryba – sudėtingas dalykas, kuris reikalauja pasitikėjimo vienas kitu. Čia kartais reikia vesti į priekį, kartais nusileisti, kartais pripažinti, kad klysti arba tiesiog kalbėtis vienam su kitu. Dainos gimsta įvairiai: kartais pradžioje būna melodija, kartais boso tema, kartais ritmas, kartais tiesiog pokalbis prie cigaretės. Man pačiam paskutinis atradimas – tai programėlė „GarageBand“, kurioje kompozicijas gali kurti tiesiog telefonu, fiziškai būdamas bet kur. Šis atradimas išjudino daryti daugiau kūrybinių pratimų, kurie atneša kokybiškesnius sprendimus.

Pirmasis jūsų albumas „Monotonijos anatomija“ (2015 m.) vien instrumentalistinis. „Snaigės defekte“ (2018 m.) klausytojas išgirsta šiek tiek vokalo, nors ir nemenkai apipinto papildomais efektais. O štai „Tik ėjimo“ pirmajame single vokalo girdime kur kas daugiau. Ar jo bus daugiau ir likusiose dainose? 

Taip, vokalo bus daugiau. Kaip tik paskutiniu metu lavinu savo sugebėjimus ir privačiai lankausi pas vokalo mokytoją.

Koncertas LRT „Opus” terasoje

Menka paslaptis, jog įrašai tinkami leidybai nepasidaro savaime. Ar daug prakaito tenka išlieti dirbant prie techninės įrašų dalies? Kas padeda pasiekti norimą rezultatą?

Susiklostė dėkinga situacija, kadangi šiuo metu repetuojame besikuriančioje Lauryno Kamarausko studijoje „Moon Room“. Tuo pačiu mūsų būgnininkas Vaidotas Darulis per paskutinius penkiolika metų yra dirbęs su ne vienu įrašu ir sukaupė nemažai patirties. Taip susikirto du stiprūs poliai. Norėčiau tikėti, kad laikui bėgant bendromis jėgomis susikursime kokybišką studiją.

Kūrybiniame darbe neateini į studiją žinodamas, kaip viskas bus. Tenka atlikti daug dublių ir tokiu būdu artėti prie geriausio rezultato. Jei kalbėčiau skaičiais, tai savo kompiuteryje suskaičiuoju trisdešimt keturias singlo versijas. Jei skaičiuočiau tai, ko atsisakėme iš karto, gautųsi pakankamai apvalus skaičius. Norimą rezultatą padeda pasiekti visų dirbančių kartu žmonių intelektas ir patirtis, lydima bendrų kokybiškų diskusijų.

Paskutiniajame albume „Snaigės defektas“ pasirodė ne vienas svečias: „OBŠRR“, „Erdvė“ ir „Extravaganza“. Ar „Tik ėjime“ taip pat bus bendradarbiavimo su kitais muzikantais? Jei taip – su kuo?

Šis klausimas liečia mūsų grupės koncepciją. Savee pozicionuojame kaip atvirą kompozcinį trio, kuris bet kada galėtų pasikviesti į kompaniją kad ir chorą „Liepaitės“. „Tik Ėjime“ esame numatę vietas saksofonui ir pianinui,  taip pat bičiuliams iš grupės „Erdvė” bei elektroninių garsų iš projekto „Obšrr“.

Kaip pristatysite albumą? Ar planuojami gyvo garso koncertai?

Jau esame apsvarstę galimą strategiją. Vizualioji albumo raiška remiasi mano ir  bičiulio Luko Ato neformalaus kolektyvo „K.N.A.L.“ audiovizualiniu eksperimentu „Rezonansas“, kurio metu garsinėmis bangomis sukuriamas paveikslas, vėliau išryškinamas cianotipijos technika. Tokiu būdu planuojame išgauti monochrominės mėlynos spalvos antspaudą kiekvienam albumo kūriniui. Turime ambicingų idėjų albumą pristatyti su šia menine instaliaciją kokioje nors tam tinkamoje erdvėje. O paskui gal bus ir keli koncertai. Pažiūrėsime.

Albumo „Tik ėjimas” viršelis

Ačiū už pokalbį!