Albumai, kuriuos išgirsti būtina: birželis, 2021

0

Naujas mėnuo, nauji albumai! Nors liepos mėnuo keliauja į pabaigą, birželio mėnesio albumai negali būti užmiršti. Juk tarp jų technologijų motyvų apsuptas „Modest Mouse“ albumas, tikras lyrikos perlas iš „Kings of Convenience“, sunkiojo metalo legendų „Darkthrone“ įrašas ir indie gerbėjų nenuvilsiantis „Wolf Alice“ darbas. Pasiklausykime!


Modest Mouse – The Golden Casket

Nors medžiagos naujam albumui „Modest Mouse“ turėjo 2015-aisiais, pasirodžius jų albumui „Strangers To Ourselves“, ir naujas diskas fanams buvo žadėtas „taip greitai kaip legaliai įmanoma“, turim ką turim – vėl gana ilgą, net šešerių metų pertrauką tarp albumų.

Grupės narys ir vizionierius Isaac Brock albumą „The Golden Casket“ pavadino optimistiniu, bet optimizmas jame yra labai jau „modestmousiškas“. I. Brock apdainuoja tai, kas jam rūpi – o rūpi jam daugybė dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad viskas skleidžia nematomas bangas. Apskritai, technologijų, smartfonų, smsų ir kitų technologijų motyvas vis pasirodo šiame albume, sukurdamas kone paranojišką nuotaiką. Tačiau tai ne technologijų smerkimas, greičiau bandymas susigyventi su jomis ir atrasti savo vietą tarp jų – tarp ilgo sąrašo dalykų dainoje „Transmitting Receiving“ randame eilutę „niekas šiam pasaulyje manęs nebegąsdina“.

Kitas I. Brockui svarbus dalykas – jo vaikai. Tos meilės išraiška albume – kūrinys „Lace Your Shoes“. Toks švelnus, balansuojantis ant sentimentalumo ribos. Bet ir čia netrūksta šešėlio – juk batraiščių užsirišimas tolygus išėjimui į pasaulį, kuriame tenka nuolat balansuoti tarp įvairių grėsmių ir pavojų. Toks ir yra šis albumas – balansuojantis tarp įvairių, atrodo, nesuderinamų dalykų. Bandantis rasti išeitį ir neprarasti vilties.


Kings Of Convenience – Peace Or Love

Duetas iš Norvegijos „Kings Of Convenience” nekepa albumų vieno po kito. Nuo paskutiniojo, 2009 metais išleisto „Declaration of Dependence“ praėjo daugiau kaip 12 metų. Belaukdami gerbėjai turbūt jau prarado visas viltis. Tačiau grupė sugrįžo! Ir sugrįžo su trenksmu. Nors naujojo įrašo „Peace Or Love“ tikrai negalėtume pavadinti trankiu. Visame albume vienintelė daina „Fever“ yra su būgno ritmu. 

Naujasis „Peace Or Love“ įrašas tai odė lyrikai. Akustinės gitaros, retkarčiais pasirodantys styginiai ir nepaprastai gražiai tarpusavyje derantys dueto balsai nuneša kažkur toli. Ten kur šilta, bangos svajingai muša į krantą, o vėjas maloniai vėsina. Muzika nepaprastai tinkanti vasaros metui. Norisi atverti langus ir mėgautis muzika, kuri skamba taip muzikaliai, kaip Baltijos jūros dugne gulintis gintaras.

O kai išgirstame „Love Is A Lonely Thing“ nekyla abejonių, kad geresnio vokalo moteriškai partijai grupė parinkti negalėjo. Atlikėja Feist su savo krikštolo skaidrumo balsu taip gražiai įsilieja į kūrinį, kad lieka tik apgailestauti, kad jis baigiasi taip greitai. Gerai, kad yra dar vienas kūrinys „Catholic Country“ su šios nuostabios atlikėjos balsu.

Muzika, kuri sušildo. Taip, jeigu reikėtų pristatyti keliais žodžiais apibūdintume šį albumą. Nors šią vasarą šilumos netrūksta, manome „Peace Or Love“ bus puikus garso takelis palydint saulę, leidžiant vakarus laužo šviesoje ar palydint vasarą ir pasitinkant rudenį. Pasimėgaukite! 


Darkthrone „Eternal Hails……

Norvegijos sunkiojo metalo veteranai „Darkthrone“ vis dar vaikšto ta plonyte riba tarp populiarumo ir paribio. Šis Fenriz ir Nocturno Culto duetas yra legendinis. Jie gerai žinomi ir gerbiami sunkiojo metalo scenoje, tačiau jie ne „Metallica“ ir ne „Sepultura“. Jie nerenka tūkstantinių arenų. Nieko panašaus. Tiesą sakant, jie iš vis nekoncertuoja. Ir ne tik tai… Iš esmės visos savo muzikinės karjeros eigoje „Darhthrone“ sugebėjo, nepaisant žvėriško populiarumo, išlaikyti deramą atstumą tarp savęs ir klausytojų tokiu būdu savo labui kurdami tam tikrą grupės mistiką.

Naująjame albume „Eternal Hails……“ grupė stebina savo gebėjimu sukurti kažką naujo pernelyg neišlipant iš komforto zonos. Albumas skamba naujai, nors gerai atpažįstama estetika, jungianti visus „Darkthrone“ darbus išlieka nepakitusi. Naująjame „Darkthrone“ albume rasime penkis kūrinius savo ilgiu ir struktūra kur kas artimesnius doom ar heavy metal žanrams, nei juodmetaliui. Nepaisant to šiame albume telpa viskas, ko iš „Darkthrone“ galima tikėtis. Šaltis. Tarsi nuo katakombų sienų atsimušantys gitarų aidai. Tyčia prasta, bet klausymui tinkama įrašo kokybė… Ne paslaptis, jog „Darkthrone“ yra viena Norwegian balck metal žanro pradininkių. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie kartu su savo tėvynainiais „Mayhem“ ir „Burzum“ suformavo tai, ką šiandien žinome, kaip Norvegiškojo juodojo metalo pagrindą. Ir nors “Darkthrone” jau seniai gerokai nutolo nuo savo šaknų ir praplėtė muzikinių žanrų sąrašą (jų palikime greta black metal taip pat rasime death metal, crust punk, doom ir kitų sunkiosios muzikos stilių užuominas), jie tą eklektišką skambesį sugeba apgaubti sava, puikiai atpažįstamą skraiste. Juodos spalvos.

Šis albumas įrašytas 2021-aisiais, bet laisvai galėtų būti iš 1992-ųjų. O tai savotiškai nostalgiška…


Wolf Alice – Blue Weekend

Grupė „Wolf Alice“ susibūrė Londone, 2010 – aisiais, tačiau savo pirmąjį studijinį albumą „My Love Is Cool“ išleido tik 2015 – aisiais. Ketveriukės debiutas buvo gerai priimtas ir viskas kilo tik aukštyn. Po poros metų pasirodžiusį antrąjį darbą „Visions of a Life“ grupė pristatė „apšildydami“ „Foo Fighters“, „Queens of the Stone Age“, bei Liam Gallagher viename iš jo koncertų. Viską vainikavo 2018 – ųjų rugsėjis, kai „Wolf Alice“ atsiėmė „Mercury Prizą“ už metų albumą. 

Grupė maišo Alternative Rock, Dream Pop ir Indie Rock stilius ir jiems tai sekasi. Šį birželį jie dar kartą tai įrodė pristatydami trečiąjį savo albumą „Blue Weekend“, kurį puikiai įvertino ir kritikai, ir gerbėjai. „Blue Weekend“ išleisdo „DIRTY HIT“, o prodiusavo „Arcade Fire“ prodiuseris Marcus Dravs. Taip pat prie grupės ketverto – Ellie Rowsell (vokalas), Joff Oddie (gitara), Theo Ellis (bosinė gitara), Joel Amey (būgnai) – šiais metais prisijungė Ryan Malcom (klavišiniai). Su tuo albume „Blue Weekend“ girdisi tikrai daug instrumentalo / muzikos sluoksnių, apjungiami indie ir alternative rock bei 90-ųjų garsai/skambesys.

Galbūt alternatyvaus roko gerbėjai sakys, kad jiems tai popsas, galbūt jiems trūks draivo ar įdomesnių sprendimų, bet indie gerbėjai tikrai klausysis ir mėgausis mėgstama muzika. Nesvarbu kurią pusę palaikot, bet albumas – vertas pasiklausymo.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *