ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: RUGPJŪTIS, 2021

0

Kaip ir kiekvieno mėnesį – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį, orams atvėsus ir atėjus tamsesniam metų laikui, norisi daugiau muzikos ir nejučia linkstam prie ramesnesnės, melancholiškos ar tamsesnės… Šio mėnesio rekomendacijas pradedame nuo manoMUZIKA.lt kolektyvo labai mėgstamo kūrėjo Fink naujo darbo – „IIUII (It Isn’t Until It Is)“. Jas tęsiame su neįprastai lyrišku ir ramiu „Deafheaven“ albumu, bei melodingu ir švelniu „Angus & Julia Stone“ skambesiu, o pabaigai – „The Killers“ sugrįžimas „prie šaknų“ bei tamsios jaunos lietuvių grupės „Akli“ refleksijos.

FINK – IIUII (It Isn’t Until It Is)

Portalo manoMUZIKA.lt kolektyvo narių skonis – ganėtinai įvairus. Kažkam stoner-doom metalas yra muzika, o kažkam – siaubingas triukšmas. Kažkam lyriškos baladės yra nepakartojamos, o kažkam – nuobodybių nuobodybė. Na, bet jei ir yra vienas dalykas, dėl kurio visi sutariame be išlygų, tai faktas, jog Fink yra beprotiškai fantastiška grupė. Neįsivaizduojame tokios situacijos, kad mums imtų ir tiesiog nepatiktų naujas Fink albumas. Vieni patinka labiau, kiti gal mažiau, bet kalbant apie Fink, pripažįstame, jog objektyvūs išlikti negalime. Todėl absoliučiai nieko nuostabaus, kad naująjį Fin Greenall ir jo grupės darbą pristatome tarp dėmesio vertų rugpjūčio mėnesio naujienų.

Tiesa, albumą „IIUII (It Isn’t Until It Is)“ naujiena pavadinti gal ir nėra itin tikslu. Šis albumas – naujai įrašytų geriausių Fink dainų rinkinys. Bet „rinkiniu“ šį grožį pavadinti irgi neapsiverčia liežuvis. „IIUII“ – kažkas panašaus į šių metų gegužę pasirodžiusį Moby albumą „Reprise“. Albume skamba žymiausi per visą muzikinę karjerą sukurti Fink kūriniai, bet įrašyti jie yra visiškai naujai.

Ar esate buvę Fink koncerte? Jis jau ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje. Prisiminkite kaip skambėjo jo dainos gyvai. Kūriniai iš ankstyvųjų Fink albumų „Biscuits for Breakfast“ ar „Sort of Revolution“ šiandien gyvai skamba sodriau, tvirčiau, išraiškingiau. Jie, kartu su naujesniais Fink kūriniais susilieja į tą nuostabią visumą, kuri tiesiog užburia, kelia sunkiai paaiškinamą ilgesį ir nostalgiją prabėgusiam laikui. Būtent šį žavingą, gilų skambesį jūs ir išgirsite naujajame albume. Sakome „albume“, o ne „rinkinyje“, nes „IIUII“ vis dėl to yra albumas. Tai – stipriausių Fink kūrinių retrospektyva, į kurią galime pažvelgti per šiandieninę, patirties kupiną grupės skambesio prizmę. Seni kūriniai čia įgauna daugiau spalvų, o naujesni – puikiai papildo senuosius.

Galime ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie tai, kokias dainas rasite šiame albume, kokių dainų mums dar trūko ir kaip norime vėl (ir vėl, ir vėl) sudalyvauti Fink koncerte. Bet pasakysime tik tiek – jei jūs norite įsigyti tik vieną Fink albumą, bet nežinote kurį ir nenorite apsigauti – įsigykite šį. Čia rasite viską, kas mus Fink kūryboje taip žavi.

DEAFHEAVEN – INFINITE GRANITE

Iš San Francisko kilusi eksperimentinio metalo grupė „Deafheaven“ savo muzikoje perpina įvairius stilius ir kitų muzikantų įtakas – nuo black metal iki post-rock ir shoegaze motyvų. Šis kolektyvas gan greitai tapo viena iš labiausiai patrauklių šio laikmečio Amerikos metalo grupių.

Greičiausiai būtent dėl šių savybių „Deafheaven“ mane taip patraukė. Prieš kurį laiką absoliučiai pakerėjo 2018-ųjų studijinis albumas „Ordinary Corrupt Human Love” bei 2013-ųjų „Sunbather”. Garsėjantys rifai, screamo tipo vokalas ir nenumaldomas intensyvumas šiuose albumuose pritraukė net ir tuos klausytojus, kurie nėra juodojo metalo gerbėjai.

O kaip su naujausiuoju įrašu „Infinite Granite”? Jis neįprastai ramus, lyriškas, gausus shoegaze stiliaus motyvų. O kur jame juodmetaliui ir ankstesniems grupės albumams būdingas scream’as? Kur sunkūs akordai?

Jie yra, tik jų reikia paieškoti ir išlaukti. Daina „Great Mass Color” šiuo aspektu buvo atgaiva mano sunkaus skambesio ištroškusioms ausims. „Metališkesnių” gitaros partijų išgirsite ir kūrinyje „The Gnashing” ar „Mombasa”. Likusios dainos labiau primena dream-pop grupės įrašą su shoegaze motyvais. Turiu pripažinti, kad, jei nežinočiau, ko klausausi, galbūt nė nepasakyčiau, jog tai tie patys „Deafheaven“.

Smagu, jog šie muzikantai nesėdi vietoje ir ieško kūrybinių naujovių. Visgi klausantis didžiosios dalies dainų apima nuobodulys. Jei „Infinite Granite“ būtų dream-pop stilių grojančios grupės debiutas, tai būtų gan įspūdingas albumas. Tačiau žinant „Deafheaven“ istoriją, jų naujausias darbas atrodo kaip daugeliui kitų grupių būdinga transformacija į švelnesnį skambesį.

ANGUS &JULIASTONE – LIFE IS STRANGE

Brolio ir sesers duetas iš Australijos „Angus & Julia Stone“ sugrįžo po keturių metų pertraukos ir išleido albumą „Life Is Strange“. Per tuos keturis metus giminaičiai nesėdėjo rankų sudėję, o dirbo prie savo solinių projektų. Angusas „Dope Lemon“ vardu 2019 metais pristatė albumą „Smooth Big Cat“, o Julia dar šiais metais pavasarį pristatė savo trečiąjį albumą „Sixty Summers“. Tačiau ar giminystės ryšiai, ar užsakymas iš video žaidimų gamintojų (albumas „Life Is Strange“ yra garso takelis video žaidimui) vėl subūrė duetą naujam įrašui.

Naujasis diskas nieko per daug nenustebins. Tiems, kam patinka „Angus & Julia Stone“ muzika, šis albumas taip pat labai patiks. Kam jie per daug lyriški ar vienodi, šis naujasis įrašas gali pasirodyti toks pats, kaip ir seniau išleisti. Melodingas, švelnus, ramus, su nuostabiu Julios vokalu ir Anguso balso papildymais. Muzika buvo įrašinėjama skirtingose vietovėse – Anguso fermoje Kolorado valstijoje ir Neilo Finno studijoje Oklande. Viena iš dvylikos „Life Is Strange“ dainų – „Blue“ – yra senos, 2014 metais išleistos, „Angus & Julia Stone“ dainos „Main Street“ interpretacija.

„Man labai patinka šis albumas, nes tai yra miksas seno ir naujo“, – yra pasakiusi Julia Stone pranešime spaudai. Nieko keisto, juk mums šis albumas ir pasirodė, kaip tęsinys senosios „Angus & Julia Stone“ kūrybos. O gal tik mums taip atrodo? Išgirskite ir įvertinkite patys.

THE KILLERS – PRESSURE MASHINE

Kažkada juos ne veltui maišydavo su britiškos muzikos scenos atstovais. Kažkada jie buvo vieni tikro europietiško indie roko vėliavnėšių. Kažkada jie „rovė stogą“ su tokiais kūriniais kaip „Mr. Brightside“, „All the Things That I‘ve Done“, „Somebody Told Me“ „When You Were Young“ ar „Read My Mind“. Kažkada jie į pasaulį paleido du nuostabius albumus: „Hot Fuss“ (2004 m.) ir „Sam‘s Town“ (2006 m.). Taip galvodavo senieji „The Killers“ gerbėjai, kuriems šio tūkstantmečio pradžioje laisvas indie rokas ir grupės pavadinimas buvo neatsiejamos sąvokos.

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad Brandono Flowerso kolektyvas pavergė Europos roko mylėtojų širdis, jiems to buvo negana. JAV rinkai užkariauti griežtesnio gitarinio roko nepakako, todėl pastarieji 14 metų buvo dedikuoti gerokai lengvesnei, paprastesnei ir kur kas mažiau gitarų skambesio savyje turinčiai pop muzikai.

Senieji „žudikų“ fanai nustojo tikėtis „grįžimo prie šaknų“, o nauja „žudikų karta“ mėgavosi lengvesniais muzikos vėjais Las Vegaso „rokerių“ kūryboje. Ir netgi nepaisant to, kad „Spotify“ populiariausiųjų sąrašuose visąlaik karaliavo senosios dainos, B. Flowersas ir co. toliau nuosekliai judėjo gan saldžios pop muzikos vandenyno ištakų link. 

Rugpjūtį pasirodęs naujas „The Killers“ albumas „Pressure Machine“ – maloni staigmena seniesiems „žudikų“ gerbėjams. Kur kas daugiau gitarų. Kur kas daugiau maišto. Kur kas daugiau tų senųjų „Killers‘ų“, kurie iš proto varė tuomet itin populiarios roko muzikos scenos mylėtojų gretas.

Muzikos forumuose ir toliau netyla ginčai, kas geriau – „senieji“ ar „naujieji žudikai“. Ir visgi mums, seniesiems „The Killers“ fanams, teigti gan lengva: pirmą kartą per pastaruosius 12 metų Las Vegaso rokeriai sugrįžo prie to, dėl ko mes juos taip mylėjome. Ilgą laiką galvojome, kad neturėsime progos to pasakyti, bet vis dėlto: „The Killers“ su „Pressure Machine“ ir vėl yra ta grupė, kurią mes įsimylėjome (iš pirmo žvilgsnio) ir dėl kurios ėjome iš proto ne tik savaitgalio „baliukuose“, bet ir kasdienėje erdvėje.

Visiems nusivylusiems jų muzika pastarąjį dešimtmetį  – primigtinai rekomenduojame. Naujasis „Pressure Machine“ – visiškai kitoks nei saldieji „Imploding the Mirage“, „Wonderful Wonderful“, „Battle Born“ ar „Day & Age”. Ir tai šį albumą paverčia nuostabia atgaiva tų senųjų „žudikų“ muzikos ištroškusioms sieloms.

AKLI – REFLEKSIJA

2020 -ųjų vasarą į Lietuvos muzikos sceną įsiveržė post-punk trio „Akli“. Grupė patraukė dėmesį jau pirmuoju singlu „Baimė“, o grupės debiutinis albumas „Taika“ sulaukė daug pagyrimų ir buvo labai stiprus vyrukų startas. Šią vasarą, rugpjūčio 11 dieną, „Akli“ pristatė antrąjį savo albumą „Refleksija“. Po stipraus pirmojo abumo, antrąjam lūkęsčiai buvo tikrai aukšti. Naujame savo albume grupė sudėjo 9 naujus kūrinius ir instrumentinį „Outro“. Juose „Akli“ dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save.

Antrajame albume „Refleksija“ grupė nenutolsta nuo savo muzikinės linijos ir gvildena tas pačias temas, tik su daugiau pasitikėjimo savimi ir viskas dar giliau, tamsiau ir drąsiau. Nauji kūriniai giliau ir skaudžiau rėžia dūšią ir aplink tampa tikrai tamsu… Tamsi muzika – tamsiems vakarams ir melancholiškoms sieloms. Visgi „Akli“ nenuvylė ir pristatė brandesnį, drąsesnį, atviresnį bei dar stipresnį albumą. Kaip ausiai draugiškiausius / publikai subalansuotus kūrinius, galima išskirti – „Šventi“ bei „Nuobodu“. O albumuose ieškantiems paslėptų perliukų – siūlau perklausyti tamsius „Arčiau“ bei „Skauda“.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *