Rasabasa (nuotr. Andrey Motorichev)
Galiu visai atvirai prisipažinti: eidamas į „Rasabasa” koncertą neketinau rašyti jo apžvalgos. Ir tam „neketinimui” turėjau rimtą priežastį – šiam, ne itin dažnai Lietuvos padangėje pasirodančiam kolektyvui, manoMUZIKA.lt pastaruoju metu skyrė nemažai dėmesio, todėl dar vienas straipsnis apie Rasą Bubulytę ir jos draugus iš Norvegijos galėjo pasirodyti tarsi reklaminis tekstas, po kurio neutraliai šio kolektyvo atžvilgiu nusiteikę žmonės turėtų pilną teisę pasakyti: per daug.
Ir visgi, išėjęs iš pasibaigusio „Rasabasa” pasirodymo supratau, kad neparašyti bent jau kelių žodžių aš tiesiog negaliu…
Ne todėl, kad dar nuo realybės šou „Dangus” jaučiau muzikines simpatijas iš Aukštaitijos kilusiai atlikėjai. Ne todėl, kad „Rasabasa” – tai kolektyvas, kurio vardo „Yvų”, „Delfinų” ir visų kitų šiandieninės pop kultūros paskenduolių gerbėjai net nėra girdėję. Ne todėl, kad „Rasabasa” – tai grupė, kurios skandinaviškos muzikos „razina” džiugina patriotinę gyslą, nes joje pagrindiniu smuiku griežia lietuvė. Ir netgi ne todėl, kad „Rasabasa” – neabejotinai vienas geriausių šiandien Lietuviškos muzikos padangėje esančių reiškinių…
Ir nors visos aukščiau išvardintos priežastys tikrai galėtų tapti rimtu muzikiniu akstinu apie „Rasabasą” rašyti (ir rašyti daug), šįkart kelis sakinius apie ją suraityti mane privertė… nuoširdumas ir… pavasario saulės agonija.
Pabėgusi iš „Dangaus” prieglobsčio ir į sunešiotų drabužių spintą paslėpusį sėkmę garantavusią ‘folkrokinę’ skrybėlę, Rasa jau kurį laiką rašo savo naują muzikinę istoriją. Galutinai „subrendusi” Paulo McCartney muzikos akademijoje, praėjusį ketvirtadienį Rasa su savo grupe pradėjo naujojo EP „2.” pristatymo turą. Kaip ir galima buvo tikėtis, pirmasis koncertas buvo surengtas Lietuvos muzikos mekoje – sostinėje, tačiau gražios ir saulėtos dienos malonumuose paskendę vilniečiai nerado laiko užsukti į Loftą. Salė buvo labiau nei pustuštė, o pradėjus groti apšildančiam „Kamanių Šileliui”, atrodė, kad į seniai koncertavusios grupės koncertą tesurinko apie šimtą žmonių.
Laimei, ant scenos užlipus „Rasabasa”, žmonių kiek padaugėjo… Tačiau minia vis tiek atrodė labai menka. Gaila…
Apie koncertą (trumpai)
Koncerte netrūko nieko. Nereikėjo klykiančios minios. Nereikėjo vaizdo projekcijų. Nesinorėjo netgi alaus ar kitų svaigiųjų gėrimų. Svaigino muzika, kurios skandinaviška uoga lietuvio ausiai priminė toli gražu ne šiandieninius radijo eteriu sklindančios „mūsų” estrados garsus. Tiek Rasai, tiek ir jos „Norvegijos vyrams”, regis, buvo nė motais faktas, kad sostinės gyventojai jos koncertą paaukojo vardan „Lietuvos Ryto ir Žalgirio” rungtynių, Boriso Grebenščikovo koncerto ar stiklinės šviežiai spaustų sulčių Neries pakrantėje. Jiems buvo nesvarbu ir tai, kad susirinkęs nedidelis gerbėjų burys vangiai judėjo į taktą (kita vertus, sutikime, jos muzika yra ne ta, pagal kurią norisi trypti ir staugti).
Rasabasa (nuotr. Andrey Motorichev)
„Rasabasa”, išaugusi iki galo taip ir nesudevėtas vaikiškas kojines , parodė savo profesionalumą ir amato vertę. Net „ausyliausias” muzikologas nebūtų išgirdęs Rasos dainavimo pro šalį ar kurio nors grupės nario nusigrojimo. Klausantis jų neapleido jausmas, kad grupės muzikantai vienas kitą pažįsta šimtmečius ir yra susigroję ne ką mažiau nei dešimtis metų scenoje praleidę seniokai.
Apibendrindamas koncertą galiu nukėlęs kepurę žemai nusilenkti ir pasakyti: buvo neįtikėtinai jautru. Ir, kad ir kaip kurioziškai ir ‘neversliškai’ renginio organizatorių atžvilgiu skambėtų ši mano nuomonė, aš labai džiaugiuosi, kad Lofte nebuvo daug žmonių… Klausant tokios muzikos norisi turėti bent lašelį laisvės… o juk už tikrąją laisvę gyvenime nėra nieko vertingesnio.
Nežinau, kaip apibūdinti Rasos ir „jos Norvegijos vyrų” muziką. Gal tai Skandinaviškas pop rokas, galbūt tai, kaip pati Rasa, kalbėdama su manoMUZIKA pareiškė, yra tiesiog pop muzika. O gal tai – portalo „Ore.lt” primestas „intelektualusis popsas”. Nenoriu vertinti ir galvoti naujų epitetų, nes pasaulyje muzikinių Niutonų ir Mendelejevų ir taip yra sočiai. Noriu pasakyti tik tiek, kad šiandien „Rasabasa” mane privertė džiaugtis ir sentimentaliai liūdėti. Ir tas sentimentalus liūdesys kilo iš itin gražios ir iki pat kaulų smegenų įsiskverbusios lyriškos, melodingos ir itin kokybiškos muzikos.
Ir netgi supratęs, kad „Rasabasa” koncertui norėčiau kur kas jaukesnės ir intimesnės erdvės nei Loftas, esu beprotiškai laimingas, kad po ‘lietuviškos’ grupės pasirodymo galiu ištarti: AŠ NORIU TAI PAMATYTI IR IŠGIRSTI DAR KARTĄ.
—-
Įvertinimas 9,5/10
