Ne visi darbai stoja. Štai Conor Oberst ir kompanija „Bright Eyes“ šį neramų laiką pasirinko savo sugrįžimui – ką tik pasirodė naujasis jų singlas „Persona Non Grata“, nutraukęs net devynerius metus užsitęsusią tylą. Naujojo „Bright Eyes“ albumo išleidimas taip pat numatomas šiemet – „kaas beatsitiktų“, kaip teigia patys grupės nariai.
„Bright Eyes“ gerbėjai nuo 2011-tųjų išleisto LP „The People‘s Key“ nėra girdėję naujienų iš amerikiečių indie rocko kolektyvo, tačiau šiandien grupės lyderis, siela ir įkūrėjas Conor Oberst dalinasi nauja daina „Hundreds Of Ways“ ir praneša apie gegužę planuojamą solinį albumą „Upside Down Mountain“.
Primename, jog paskutinysis solinis Conor Oberst įrašas buvo pasirodęs 2009-aisiais ir vadinosi „Outer South“.
Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Kalbėti apie tai, ką man reiškia „Bright Eyes“ ir jų muzika, aš galėčiau labai ilgai. O juk kadaise, kai buvau daug jaunesnis ir klausydavau tik pankroko bei post punk, spjaudavau į jaunojo indie vunderkindo Conoro Obersto poeziją ir virkaujantį vokalą. Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, kinta jų požiūriai. Aš pasikeičiau. O ir Conoras – jau toli gražu nebe tas penkiolikmetis, kuris trejetą akordų gebėdavo paversti daina. Dabar prieš mane – trisdešimtmetį perkopęs vyras ir jo aštuonerių asmenų komanda, po atviru dangumi pristatanti programą, apimančią beveik visą devynių albumų katalogą. Na, bet apie viską iš eilės…
„Bright Eyes“ pasirodymas – dar vienas iš visą vasarą trunkančio „Williamsburg Waterfront“ muzikinio festivalio/maratono renginių. Ta proga paaukoju didžiąją dalį savo dienos ir daugiau nei penketą valandų atstoviu eilėje prie vartų. Bet verta! Susipažįstu su kitais eilėje nuobodžiaujančiais „Bright Eyes“ gerbėjais, gurkšnoju vandenį ir džiaugiuosi, kad vilkiu tik berankovius marškinėlius. Saulė, kepinanti mūsų galvas, nė negalvoja pasiduoti. Vartai atveriami, bilietai nuskanuojami, eilė tvarkingai suleidžiama į parko teritoriją ir aš, susiradęs vietą pirmoje eilėje, nusiteikiu ilgam ir ištvermingam stovėjimui vardan neišdildomų prisiminimų, kurie jau ne už ilgo rėšis į atmintį.
Conoras Oberstas (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Pirmieji scenoje – neitin seniai Naujojo Džersio valstijoje susikūrusi psichodelinio indie roko grupė „Real Estate“. Juos girdžiu pirmą kartą, ir ši muzika visai smagiai skamba. Gal tik dainos truputį panašios viena į kitą, bet pirmas įspūdis tikrai neblogas. Antrieji apšildantieji – Pensilvanijos valstijos rokeriai „Dr. Dog“. Girdėta chebrytė, bet ankščiau jais nesidomėjau. Penkis albumus išleidusi grupė groja virš valandos, bet tas laikas neprailgsta. Minioje jie turi gerbėjų, kurie per kitų galvas dainuoja kartu, o girdintys šią muziką pirmą kartą nejučia taipogi linguoja į taktą.
„Ar laukiate vakaro kaltininkų?“ – klausia minios grupės vokalistas Scottas McMickenas. – „Mes juos girdėjome vakar, ir jie tiesiog nepakartojami. Tikiu, kad ir šį vakarą jie jums parodys šį bei tą.“
Jis net negali įsivaizduoti, kiek jo žodžiuose tiesos.
„Bright Eyes“ savo koncertą pradeda albumo „Cassadaga“ pažiba – daina „Four Winds“. Scenoje groja net aštuoni žmonės, tarp kurių ir nuolatinis „Bright Eyes“ branduolys: prodiuseris ir multiinstrumentalistas Mike Mogisas, klavišininkas virtuozas Nate Wallcotas, bei nepakartojamasis dainų autorius Conoras Oberstas. Po „Four Winds“ seka linksmoji „Bowl of Oranges“, melancholiškoji „Old Song (For The New World Order)“, bei mechaniškoji „Take It Easy (Love Nothing)“. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” sušunka kažkas minioje, bet nekreipdami į šį pageidavimą jokio dėmesio Conoras ir kiti tesia savo programą toliau. Suskambus pirmiesiems „Lover I Don‘t Have to Love“ akordams aš geriu kiekvieną garselį ir net savo oda jaučiu, koks tai nuostabus mano gyvenimo momentas. Deja, kaip ir kiekvienas momentas, jis prabėga net nemirktelėjus, o baladę seka kelios dainos iš naujojo grupės darbo „The People‘s Key“.
„Bright Eyes“ kūrybą galima suskirstyti į dvi skirtingas pakraipas. Viena – akustinė ir poetiška, koks buvo albumas „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“. Kita – elektroninė, tamsi, ir nenuspėjama. Būtent toks ir yra naujasis grupės albumas „The People‘s Key“. Man šis darbas, kuriam įtaką padarė psichodelikos, senovės mitologijos ir rastafari idėjų mišinys labai patiko, todėl džiaugiuosi girdėdamas dainas ir iš jo. Akinančių prožektorių šviesoje skamba „Jejune Stars“, Shell Games“ bei svajingoji „Approximate Sunlight.“ Vėliau turime progą išgirsti keliaujančio muzikanto kasdienybe nuspalvintą „Another Traveling Song“, Gillian Welch dainos „Wrecking Ball“ koverį, mano mėgstamą himną gyvenimo pilnatvei „Arc of Time“, ir dar keletą perliukų, siekiančių net senojo, depresyvaus albumo „Fevers and Mirrors“ laikus. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” vėl šūkteli kažkas, bet vietoje to sugoję „Ladder Song“ Conoras ir kiti „Bright Eyes“ muzikantai pamojuoja ir pradingsta užkulisuose.
Tamsa. Tyla. Po sceną šmirinėjantys šešėliai derina aparatūrą. Sublykčioja ir nurimsta šviesos. Vėl stoja tamsa.
Sugrįžę „Bright Eyes“ išpildo rėksnių troškimą ir sugroja „Let‘s Not Shit Ourselves (To Love and Be Loved)“. Conoras pastato į kampą gitarą ir pakviečia į sceną blyksinčiais barškučiais ginkluotą armiją „draugų“. Suskamba Liudwigo Van Beethoveno inspiruotoji „Road to Joy“, o charizmatiškasis grupės lyderis scenos priekyje pasineria į šokį-trancą kartu su visa minia. Dainai pasibaigus į gerbėjų rankas pasipila blyksintys barškučiai ir vienas iš jų tenka man.
Ir tada ateina pabaiga.
Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Conoras iškilmingai pristato savo bendražygius, kurie jam taip aktyviai talkino visą šį laiką. Daug liaupsų tenka Mike Mogisui. Jį Conoras netgi pavadina geriausiu savo draugu ir geriausiu muzikos prodiuseriu pasaulyje (ir anot jo: „Velniop Ricką Rubiną, Dr. Dre ir „Danger Mouse“!!!”). „Nežinau, kada kitą kartą grosime Niujorke,” – sako Conoras, – „gali praeiti laiko, bet tikiuosi, kad jūs visi ten būsite.” Suskamba „The People’s Key” baigiamasis kūrinys „One For You, and One For Me.”
Klausant “Bright Eyes” muzikos rodos, kad Conoras yra užsidaręs, drovus vaikinukas, kuriam tiesiog sekasi rašyti gražius eilėraščius. Bet nuo scenos į mane žvelgia brandus ir įvairiapusiškai talentingas grupės frontman’as, kurio negasdina nei prikaustyti minios žvilgsniai, nei dėmesys. Apie tai ir mąstau muzikai nutilus. Ech, taip, buvo gražu. Deja, jau antrą kartą matau „Bright Eyes“, bet neteko gyvai girdėti žymiosios baladės „Lua”. O šį kartą nebuvo ir „We are Nowhere, and It’s Now.” Keista… Na, bet gal tokia jau šiandieninio setlist’o tematika. Svarbiausia, kad buvo gražu. O kai „Bright Eyes“ sugrįš – aš irgi būsiu ten!
Nuo 1996-tųjų muzikuojantis Marc Bianchi, kuris yra geriau atpažįstamas jo solinio projekto „Her Space Holiday“ vardu, pareiškė, jog palieka sceną.
Per penkiolika kūrybos metų amerikiečio išleistų albumų bei singlų sąrašas yra gana solidus, atlikėjui, kurio muzika priskiriama indietronic, indie rock žanrui, teko bendradarbiauti su „Bright Eyes“, „The Faint“, „Pinback“, „REM“, „Xiu Xiu“, „American Analog Set“ ir kitais.
Tiesa, „Her Space Holiday“ aktyvusis kūrybos laikotarpis ir pripažinimas atėjo po kūrinio „Home Is Where You Hang Yourself“ 2000 metais.
Na, o šį kartą, prieš tardamas sudie ir besiruošdamas paskutiniojo albumo pasirodymui, kuris, kaip skelbiama, dienos šviesą turi „išvysti“ rugpjūčio 16 d., Marc‘as savo gerbėjams dovanoja keturių dainų EP „Black Cat Balloons“, kurį nemokamai iš karto galima atsisiųsti čia.
Tolimesnių planų Marc Bianchi kol kas neatskleidžia ir nėra aišku, ar jo muzikinė veikla atgims kituose projektuose.
Viršuje – kūrinys „Black Cat Balloons“ iš „šviežiojo“ EP.
Vargu, ar atsiras daug tokių, kurie nė karto nebūtų girdėję CocoRosie skambesio. Amerikietės sesutės Bianca Leilani Casady (mamos duota pravarde Coco) bei Sierra Rose Casady (mamos vadinta Rosie) stebina savo muzika jau aštuntus metus, todėl su niekuo nesupainiojamą Coco bei Rosie vokalą greičiausiai ne retas atpažįsta.
Per aktyvius kūrybos metus sesės išleido keturis pilnus studijinius albumus, du EP ir du singlus, gausiai koncertavo, dalinosi viena scena su Antony and the Johnsons, Devendra Banhart, „Bright Eyes”, „TV On The Radio”, Joanna Newsom, „Animal Collective” ir daugeliu kitų. CocoRosie muzika buvo ne kartą panaudota kvepalų reklamose, garsių mados namų kolekcijų pristatymuose, spektakliuose bei filmuose.
Išskirtinė yra ne tik sesučių kuriama muzika, tiesmukiškai vadinama freak folk. Visa CocoRosie grupės susikūrimo istorija, ko gero, verta kino juostos. Galima drąsiai teigti, jog ši muzikos grupė gimė.. vonioje. Bet apie viską iš pradžių.
Bianka ir Sierra, beje, turinčios ir indėniško kraujo, augo Amerikoje. Kai Biankai buvo treji, o Sierrai porą metų daugiau, jų tėvai išsiskyrė ir mergaitės liko augti su nuolat keliaujančia dainininke motina. Sesės kraustės iš miesto į miestą, o mamos įsitikinimo dėka, jog vaikai daugiau išmoks realiame pasaulyje nei tarp mokymosi įstaigos sienų, nė viena iš jų vidurinės mokyklos taip ir nepabaigė.
Sulaukusi pilnametystės Sierra išvyko į Niujorką, o vėliau į Paryžių, kur studijavo konservatorijoje ir siekė tapti operos soliste. Bianka pasuko visai kitu keliu – pasirinko lingvistiką, sociologiją, atsidavė vizualiniam menui bei rašymui, o su muzika iš viso neplanavo turėti nieko bendro. Sesės, atsidūrusios skirtinguose pasaulio pusėse, nutolo ir beveik visiškai nustojo bendrauti.
Kone po dešimtmečio nesimatymo Bianka netikėtai atsidūrė ant Sierros namų slenksčio. Tarp ilgų pokalbių sesijų ir bandymų iš naujo pažinti viena kitą, sesės užsidarydavo vonioje, imdavo į rankas bet kokius neįprastus daiktus, skleidžiančius barškančius, žvangančius ir kitokius garsus, kėlė savotišką „triukšmą“ ir pritardamos dainavo. Kodėl vonioje? Nes čia buvo tinkama akustika nekaltam, linksmam „maivymuisi“, o judviem bendraujant norėjosi mažos erdvės.
Skleisdamos vonioj garsų ir vokalo kratinį jos nė nenumanė, kad šitaip kuria pirmąjį savo dainų rinkinį, kuris vėliau buvo išleistas studijiniame debiutiniame albume. Įrašiusios smagaus pasižaidimo rezultatą sesutės kikendamos mėgėjišką kasetę išsiuntinėjo draugams. Įdomu, jog šie įrašą perdavė savo draugams, pastarieji saviems, ir taip iš rankų į rankas keliaudamas įrašas veikiausiai atsidūrė išmanančio žmogaus akiratyje, kuris kuo puikiausiai suprato, jog tokia kūryba yra kur kas daugiau negu tiesiog fantasmagoriški garsai.
Debiutinis albumas „La maison de mon rêve“ puikiai įsiliejo į Amerikos nu-folk judėjimą ir greitai atrado savo klausytoją. Nors kritikai suko galvas, kokiais terminais apibūdinti Coco ir Rosie kūrybos rezultatus, sesutės nė nemanė dėl to nerimauti: „darom tai, ką darom ir tiek“.
Antrasis įrašas „Noah‘s Ark“ „gimė“ jau nebe vonioje, o muzikinio turo metu, tačiau savo stiliumi mažai kuo skyrėsi nuo pirmojo – Coco ir Rosie nesiliovė eksperimentavusios. Su šiuo albumu sesės galutinai įtvirtino savo vietą po saule ir išgarsėjo kaip analogų neturintis duetas. Vėliau sekė aktyvus kūrybos periodas, kurio rezultatą vainikavo dar du albumai – „The Adventures of Ghosthorse and Stillborn“ ir vos prieš metus pasirodęs „Grey Oceans“.
Beje, CocoRosie bendraujant su žiniasklaida apibūdinamos kaip drovios, kuklios ir vaikiškos. Paprašytos įvardinti savo sektiną pavyzdį, sesutės nurodo Pepę Ilgakojinę. Gal todėl pačios daug mieliau šokinėja ant batuto nei bendrauja su žiniasklaidos atstovais. O ir muziką jos kur kas mieliau kuria nei apie ją kalba. Nesiverčia liežuvis su jomis nesutikti – juk neabejotinai labiau nusipelnę yra tie atlikėjai ir grupės, kurie muzikiniais darbais, o ne šnektom įrodo savo vertę.