Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Kalbėti apie tai, ką man reiškia „Bright Eyes“ ir jų muzika, aš galėčiau labai ilgai. O juk kadaise, kai buvau daug jaunesnis ir klausydavau tik pankroko bei post punk, spjaudavau į jaunojo indie vunderkindo Conoro Obersto poeziją ir virkaujantį vokalą. Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, kinta jų požiūriai. Aš pasikeičiau. O ir Conoras – jau toli gražu nebe tas penkiolikmetis, kuris trejetą akordų gebėdavo paversti daina. Dabar prieš mane – trisdešimtmetį perkopęs vyras ir jo aštuonerių asmenų komanda, po atviru dangumi pristatanti programą, apimančią beveik visą devynių albumų katalogą. Na, bet apie viską iš eilės…
„Bright Eyes“ pasirodymas – dar vienas iš visą vasarą trunkančio „Williamsburg Waterfront“ muzikinio festivalio/maratono renginių. Ta proga paaukoju didžiąją dalį savo dienos ir daugiau nei penketą valandų atstoviu eilėje prie vartų. Bet verta! Susipažįstu su kitais eilėje nuobodžiaujančiais „Bright Eyes“ gerbėjais, gurkšnoju vandenį ir džiaugiuosi, kad vilkiu tik berankovius marškinėlius. Saulė, kepinanti mūsų galvas, nė negalvoja pasiduoti. Vartai atveriami, bilietai nuskanuojami, eilė tvarkingai suleidžiama į parko teritoriją ir aš, susiradęs vietą pirmoje eilėje, nusiteikiu ilgam ir ištvermingam stovėjimui vardan neišdildomų prisiminimų, kurie jau ne už ilgo rėšis į atmintį.
Conoras Oberstas (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Pirmieji scenoje – neitin seniai Naujojo Džersio valstijoje susikūrusi psichodelinio indie roko grupė „Real Estate“. Juos girdžiu pirmą kartą, ir ši muzika visai smagiai skamba. Gal tik dainos truputį panašios viena į kitą, bet pirmas įspūdis tikrai neblogas. Antrieji apšildantieji – Pensilvanijos valstijos rokeriai „Dr. Dog“. Girdėta chebrytė, bet ankščiau jais nesidomėjau. Penkis albumus išleidusi grupė groja virš valandos, bet tas laikas neprailgsta. Minioje jie turi gerbėjų, kurie per kitų galvas dainuoja kartu, o girdintys šią muziką pirmą kartą nejučia taipogi linguoja į taktą.
„Ar laukiate vakaro kaltininkų?“ – klausia minios grupės vokalistas Scottas McMickenas. – „Mes juos girdėjome vakar, ir jie tiesiog nepakartojami. Tikiu, kad ir šį vakarą jie jums parodys šį bei tą.“
Jis net negali įsivaizduoti, kiek jo žodžiuose tiesos.
„Bright Eyes“ savo koncertą pradeda albumo „Cassadaga“ pažiba – daina „Four Winds“. Scenoje groja net aštuoni žmonės, tarp kurių ir nuolatinis „Bright Eyes“ branduolys: prodiuseris ir multiinstrumentalistas Mike Mogisas, klavišininkas virtuozas Nate Wallcotas, bei nepakartojamasis dainų autorius Conoras Oberstas. Po „Four Winds“ seka linksmoji „Bowl of Oranges“, melancholiškoji „Old Song (For The New World Order)“, bei mechaniškoji „Take It Easy (Love Nothing)“. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” sušunka kažkas minioje, bet nekreipdami į šį pageidavimą jokio dėmesio Conoras ir kiti tesia savo programą toliau. Suskambus pirmiesiems „Lover I Don‘t Have to Love“ akordams aš geriu kiekvieną garselį ir net savo oda jaučiu, koks tai nuostabus mano gyvenimo momentas. Deja, kaip ir kiekvienas momentas, jis prabėga net nemirktelėjus, o baladę seka kelios dainos iš naujojo grupės darbo „The People‘s Key“.
„Bright Eyes“ kūrybą galima suskirstyti į dvi skirtingas pakraipas. Viena – akustinė ir poetiška, koks buvo albumas „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“. Kita – elektroninė, tamsi, ir nenuspėjama. Būtent toks ir yra naujasis grupės albumas „The People‘s Key“. Man šis darbas, kuriam įtaką padarė psichodelikos, senovės mitologijos ir rastafari idėjų mišinys labai patiko, todėl džiaugiuosi girdėdamas dainas ir iš jo. Akinančių prožektorių šviesoje skamba „Jejune Stars“, Shell Games“ bei svajingoji „Approximate Sunlight.“ Vėliau turime progą išgirsti keliaujančio muzikanto kasdienybe nuspalvintą „Another Traveling Song“, Gillian Welch dainos „Wrecking Ball“ koverį, mano mėgstamą himną gyvenimo pilnatvei „Arc of Time“, ir dar keletą perliukų, siekiančių net senojo, depresyvaus albumo „Fevers and Mirrors“ laikus. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” vėl šūkteli kažkas, bet vietoje to sugoję „Ladder Song“ Conoras ir kiti „Bright Eyes“ muzikantai pamojuoja ir pradingsta užkulisuose.
Tamsa. Tyla. Po sceną šmirinėjantys šešėliai derina aparatūrą. Sublykčioja ir nurimsta šviesos. Vėl stoja tamsa.
Sugrįžę „Bright Eyes“ išpildo rėksnių troškimą ir sugroja „Let‘s Not Shit Ourselves (To Love and Be Loved)“. Conoras pastato į kampą gitarą ir pakviečia į sceną blyksinčiais barškučiais ginkluotą armiją „draugų“. Suskamba Liudwigo Van Beethoveno inspiruotoji „Road to Joy“, o charizmatiškasis grupės lyderis scenos priekyje pasineria į šokį-trancą kartu su visa minia. Dainai pasibaigus į gerbėjų rankas pasipila blyksintys barškučiai ir vienas iš jų tenka man.
Ir tada ateina pabaiga.
Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Conoras iškilmingai pristato savo bendražygius, kurie jam taip aktyviai talkino visą šį laiką. Daug liaupsų tenka Mike Mogisui. Jį Conoras netgi pavadina geriausiu savo draugu ir geriausiu muzikos prodiuseriu pasaulyje (ir anot jo: „Velniop Ricką Rubiną, Dr. Dre ir „Danger Mouse“!!!”). „Nežinau, kada kitą kartą grosime Niujorke,” – sako Conoras, – „gali praeiti laiko, bet tikiuosi, kad jūs visi ten būsite.” Suskamba „The People’s Key” baigiamasis kūrinys „One For You, and One For Me.”
Klausant “Bright Eyes” muzikos rodos, kad Conoras yra užsidaręs, drovus vaikinukas, kuriam tiesiog sekasi rašyti gražius eilėraščius. Bet nuo scenos į mane žvelgia brandus ir įvairiapusiškai talentingas grupės frontman’as, kurio negasdina nei prikaustyti minios žvilgsniai, nei dėmesys. Apie tai ir mąstau muzikai nutilus. Ech, taip, buvo gražu. Deja, jau antrą kartą matau „Bright Eyes“, bet neteko gyvai girdėti žymiosios baladės „Lua”. O šį kartą nebuvo ir „We are Nowhere, and It’s Now.” Keista… Na, bet gal tokia jau šiandieninio setlist’o tematika. Svarbiausia, kad buvo gražu. O kai „Bright Eyes“ sugrįš – aš irgi būsiu ten!
