Death From Above 1979

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: KOVAS, 2021

manoNAUJIENA
Kovo mėnesio albumai

Kovo mėnesį buvo kiek mažiau albumų nei vasarį ir pasirinkimas nebuvo toks platus, bet atrinkome Jums penkis albumus, kuriuos siūlome pasiklausyti. Jie tikrai leis išgirsti kažką naujo ar net atrasti naują kūrėją/atlikėją ir muzikaliai pasitikti pavasarį.

Tarp jų rasite visko – aštuntąjį „Kings Of Leon“ albumą, kitaip suskambusį ir atsiskleidusį Ben Howard, dance-punk duetą „Death From Above 1979“, įvairialypį „Tune-yards“ albumą ir kiek aštrokus „Genghis Tron“. Smagaus klausymo!

KINGS OF LEON „When You See Yourself“

Kai „Kings Of Leon“ išleidžia kažką naujo, muzikiniame pasaulyje visada kyla šurmulys. Tačiau tai visai natūralu, mat hito „Sex On Fire“ kūrėjai niekada nebuvo kasmetiniai „albumų kepėjai“. Tai pagrindžiantis teiginys gali būti iliustruotas paprastu faktu: naujo brolių Followilų albumo reikėjo laukti net penkerius metus.

Naujasis „When You See Yourself“ sulaukė nevienareikšmiškų kritikų reakcijų. Nemaža dalis jį maišė su žemėmis, sakydami, kad grupei trūksta naujų vėjų, naujos ugnies ir, svarbiausia, naujų idėjų. Tačiau ar tikrai naujų vėjų ir naujos ugnies reikia kolektyvui, kuris savo kolekcijoje turi ne vieną ir ne du stadioninius himnus, kurių pavydėtų net ir didžiausi pasaulio muzikos korifėjai?

„Kings Of Leon“ išliko nuoseklūs ir ištikimi savam savitumui, kas šiais, muzikinių tapatybių ieškojimo laikais, yra didžiausia vertybė. Taip, jie nekeičia savo muzikinės krypties (kaip tą padarė tokios grupės, kaip „The Killers“ ar „Coldplay“, ilgainiui pametę savo tikrąją tapatybę), tiesiog, sukuria gražias dainas, įpina jas į visiems puikiai atpažįstamą gitarinį skambesį ir dovanoja savo klausytojams.

Todėl mūsų vertinimas labai paprastas ir aiškus: „When You See Yourself“ – puikus albumas. Tiems, kurie mylėjo „Kings Of Leon“, mylės juos ir toliau. Tiems, kurie jų nekentė – tikrai nepamils. Tiems, kuriems iš amerikiečių reikėjo gražios muzikos ar gražių baladžių – šiuos komponentus ras ir naujame, jau aštuntajame grupės albume.

Žmonėms, mėgusiems jų „Sex On Fire“, „Wait For Me“, „Pyro“, „Use Somebody“ ar „Revelry“, šis albumas padovanos ne vieną gražų analogą. O tokios dainos kaip „A Wave“, „100,000 People“, „Golden Restless Age“, „Supermarket“ ar „Claire and Eddie“ šį albumą pavers plokštele, kurią norėsis suktis daug kartų.

„Kings Of Leon“ sukūrė dar vieną nuostabų albumą, kuriame – pilna gražių dainų. Mylėjome juos iki šiol ir, priešingai nei dauguma muzikos kritikų teigia, bent jau mūsų meilė jiems po šio įrašo tikrai nemažėja.

Ben Howard – „Collections from the Whiteout“

Kovo 26 dieną savo ketvirtąjį studijinį albumą „Collections from the Whiteout“ pristatė Ben Howard. Šis diskas pasirodė po trijų metų pertraukos nuo ankstesniojo albumo „Noonday Dream“ išleidimo. Pirmasis „Collections from the Whiteout“ albumo singlas „What a Day“ buvo pristatytas „BBC Radio 1“ laidoje sausio 26 dieną. Jis pakurstė gerbėjų smalsumą, bet jiems ilgai laukti nereikėjo. Neilgai trukus, vasario 2 dieną, pasirodė antrasis singlas „Crowhurst’s Meme“. Po jo sekė dar trys kūriniai, o kovo viduryje pasirodė ir ilgai lauktas albumas.

Naujasis Ben Howard darbas yra jo bendradarbiavimo su prodiuseriu Aaron Dessner rezultatas. Atlikėjas šiame albume atsikrato lyriško, ramaus dainininko su gitara rankoje etiketės ir neria į gilesnius vandenis. Čia jis eksperimentuoja su garsais, priima netradicinius sprendimus ir išeina iš komforto zonos. Toks jo pasirinkimas sulaukė daugybės palankių kritikų vertinimų. Naujasis albumas leidžia Ben Howard atsiskleisti, įsileisti naujų lyriškų ir muzikinių idėjų, kurios jį papildytų bet neužgožtų.

Albume „Collections from the Whiteout“ rasite net 16 naujų kūrinių. Jis sudarytas iš dviejų diskų, nes į vieną visi kūriniai paprasčiausiai nebūtų tilpę. Klausydami naujo albumo ištikimiausi Ben Howard gerbėjai gali pasigesti ramios, lyriškos melodijos, tačiau jis tikrai pradžiugins tuos, kurie iš naujojo disko nieko nesitikėjo. Pilnas muzikinių eksperimentų ir naujų garsų albumas tikrai papuoš šio atlikėjo diskografiją ir leis jo muziką išgirsti naujai.

Death From Above 1979 – „Is 4 Lovers“

Kanados dance-punk duetas „Death From Above 1979“ visuomet atrodė esantys paribyje. Jų debiutas „You’re a Woman, I’m a Machine“ pasirodė 2004-aisiais. Palyginimui tais pačiais metais savo debiutą „Hot Fuss“ taip pat išleido grupė „The Killers“, o Grammy apdovanojimu metų dainos kategorijoje buvo pagerbtas „Coldplay“ kūrinys “Clocks”. Pamenate? Va tokie buvo laikai. Ir jau tada „Death From Above 1979“ atrodė kaip keistuoliai būryje keistuolių. Duetas, o ne normali grupė. Ne tokie bliuzovi kaip „The White Stripes“ ir ne tokie garažiniai, kaip „The Black Keys“. Kažkokie keisti ir agresyvūs, bet kai jų muzikinė sinergija užkabina – neįmanoma atplėšti ausų.

Tiesą sakant, šiek tiek netikėta, jog šis duetas, jei neskaičiuosim gan ilgų veiklos pertraukų, gyvuoja jau beveik du dešimtmečius. Atrodė, jog po debiutą lydėjusio turo, nuspalvinto tarpusavio nesantaika ir pasibaigusio grupės iširimu, „Death From Above 1979“ taip ir liks vieno albumo projektu. Bet ne! „Is 4 Lovers“ yra jau ketvirtasis albumas dueto diskografijoje.

„Is 4 Lovers“ toli gražu nestebina taip, kaip prieš beveik du dešimtmečius stebino grupės debiutas. Tačiau naujasis darbas yra neabejotinai stiprus. Gal net stipresnis už du ankstesnius „Death From Above 1979“ albumus. „Is 4 Lovers“ yra kryptingas, vientisas ir, svarbiausia, trunka vos pusvalandį… būtent tiek, kiek jam ir reikia trukti. Muzikai nutilus ranka nevalingai vėl siekia „Play“ mygtuko. Nesakykite, kad neperspėjom.

Tune-Yards – „sketchy.“

Kaip albumas, kuris yra toks piktas visa savo esybe, gali skambėti taip maloniai lengvai? Gali, jei šis albumas sukurtas indie pop grandų iš Kalifornijos, „Tune-yards“. Tik pasirodžiusiame penktajame jų albume „sketchy.“ kliuvo kone visiems – nuo Jėzaus („seems like Jesus and Dylan got the whole thing wrong, if you cannot hear a woman, then how can you write her song?”) iki tiesiog tėvų, kurie galbūt nepadarė visko, ką galėjo ir maitino savo vaikus melais tol, kol galiausiai patys jais įtikėjo. „Tune-yards“ nariai Merrill Garbus ir Nate Brenner puikiai supranta, ko iš jų tikisi jų gerbėjai – jie nori pramogos, tačiau neatleistų už lėkštas dainužėles. Kartu, „Tune-yards“ jaučiasi neturintys teisės moralizuoti, nes net kritikuodami sistemą – jie yra jos dalis. Bet pamirškime trumpam seksizmą, rasizmą, feminizmą ir kitus -izmus, o tiesiog pasiklausykime muzikos. Albume „sketchy.“ rasite kuo pasimėgauti ir pagal ką pašokinėti – nuo diską pradedančio „nowhere, man“ ar puikaus „hypnotized“ iki žymiai ramesnio „my neighbor“. Kiekvienam pagal pageidavimą.

Genghis Tron – „Dream Weapon“.

„Genghis Tron“ – nuo 2004 metų gyvavusi Amerikiečių grupė, kurios įkūrėjų Hamilton Jordan, Michael Sochynsky ir Mookie Singerman tikslas buvo sumaišyti ekstremalų metalą ir elektroninę muziką. Jiems tai pavyko labai sėkmingai, tačiau 2010 m. „Genghis Tron“ paskelbė apie išsiskyrimą. Pakeitusi sudėtį, po dešimties metų pertraukos, 2020-aisiais grupė atsikūrė ir vėl pradėjo kurti tai, ką kūrė pačioje pradžioje – progresyvų metalą / matematinį roką.

Kovo 26d. grupė pristatė naują savo darbą – „Dream Weapon“. Tai trečiasis grupės studijinis albumas su net aštuoniais naujais kūriniais. Albumas sudomina ir traukia klausyti dėl tikrai neįprasto skambesio, kur daug progresyvo, matematikos ir elektronikos. Tikrai įdomus miksas! Kiekviena daina skirtinga, pasakojanti savo istorija. Dainose daug skirtingų garsų ir stilių, kuriuos grupė skoningai apjungia. Dainose grupė lieka ištikima trejų natų melodijoms, tačiau viskas vis keičiasi, ritmai „ištaško“, bet kartu jų pasikartojimas meditatyviai įtraukia.

Naują „Genghis Tron“ albumą siūlau paklausyti tiems, kurie nori išgirsti kažką naujo, truputį agresyvaus ir atitraukti save nuo kasdienybės. Asmeninis favoritas – „Pyrocene“, bet kiekvienas išsirenkame savo.

Death Cab for Cutie besileidžiančioje Manheteno saulėje

manoISTORIJA

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

„Death Cab for Cutie“  pasirodymas Bruklino (Niujorkas, JAV) „East River State“ parke – labai svarbus čia vykstančio vasarinio muzikos open-air festivalio „Williamsburg Waterfront“ akcentas. Čia, akmeninėje parko pakrantėje, kurią plauna Rytų upė, šią vasarą jau griaudėjo „Coheed and Cambria“, „Thievery Corporation“, „Kid CuDi“, „Death From Above 1979“, „Stone Temple Pilots“ ir „They Might Be Giants“. O šio vakaro kaltininkai – neabejotinai laukiami išskėstomis rankomis ir vilčių kupinomis akimis. Tai liudija prie įėjimo jau nuo dvyliktos valandos ryto besibūriuojantis gerbėjų pulkas. Publika šįkart stebėtinai mišri – paaugliai ir vyresnė karta, hipsteriai ir studenčiokai, jaunos mergytės ir vyresnės jų seserys. Melancholiškos, ilgesingos „Death Cab for Cutie“ muzikos klauso daugelis. Deja, toli gražu ne visiems norintiems pavyko juos pamatyti birželio penktąją, kai grupė viešėjo itin mažoje Niujorko „Bowery Ballroom“ salėje. Šiąnakt – atsiskaitymas dėl tokios perdėtos neteisybės.

Vartai atveriami lygiai 17:30. Apsauginiai ima krėsti lankytojų krepšius, kad šie į parko teritoriją neįsineštų savo alkoholio ar šiaip ko nors pavojingo. Iš anksto džiaugiuosi paklausęs savo jaunesnės sesers ir atėjęs palūkuriuoti prie įėjimo ankstėliau. Puspenktos valandos saulėje kaitinta eilė, nusidriekusi kiek akys užmato, iš lėto pradeda judėti parko vidun. Užsiėmęs gretas prie pat scenos atsisuku ir su pasimėgavimu gurkšteliu Manheteno saulės šviesos grožio. Netrukus aplink didžiulę sceną susispiečia visa minia ir gig‘as prasideda.

Frightened Rabbit (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Apšildantieji – škotai man nieko nesakančiu pavadinimu „Frightened Rabbit“. „Ryža“, barzdota penkiukė pristato devynių dainų (kaip vėlesnis tyrimas parodė, apimančių visą trijų albumų diskografiją) setlistą ir palieka visai neprastą įspūdį. Pasirodymą apibūdinčiau fraze „vietoje ir laiku“. Šis (vis dar) saulėtas antradienio vakaras – visai tinkamas laikas tokiai muzikai.

Škotai atsisveikina, personalas kurį laiką lieja prakaitą sujungdami laidus ir ruošdami galutinį „Death Cab for Cutie“ arsenalo variantą, ir štai, pagaliau, jie scenoje! Koncertas prasideda energingu „I Will Possess Your Heart“ jam’u kurio metu grupės idėjinis vedlys Benas Gibbardas groja net trim instrumentais (deja, turiu nuvilti, ne vienu metu). Albumą „Codes and Keys“ pristatančio turo programoje – šeši kūriniai iš naujojo albumo, ir senesnės, gerai žinomos dainos. Sugrojusi „A Movie Script Ending“ grupė paragina visus atsisukti ir pasigrožėti Manheteno panorama skęstančia saulėlydyje. Miesto siluetas atsispindi upės tėkmėje ir mirguliuoja įvairiaspalvėmis bangelėmis. “Pirmąkart groju tokiam nuostabiam vaizdui,“ – sako Benas. – „Štai koks gražus jūsų miestas!”

Williamsburg Waterfront (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Siurprizas, kurio laukiau nei daug nei mažai – jau šešerius metus – akustinė baladė „I Will Follow You Into the Dark“,  kurią Benas atlieka vienui vienas, apgaubtas mėlynos šviesos ir liejantis širdį kartu dainuojančiai miniai. Pakvimpa nuoširdumu. Rodos prieisi, paplekšnosi jam per petį ir pasakysi: „Žinau kaip tu jautiesi, vyruk, žinau…” Likusi grupės sudėtis grįžta į sceną, Benas pakeičia akustinę gitarą elektrine ir drioksteli naujasis hitas „You are a Tourist”, lydimas šniokščiančio raudonų lempučių krioklio. This… fire… grows… higher! Net nepastebėjau, kad jau sutemo.

Link pirmosios klausytojų eilės atskrieja Beno mestas mediatorius ir švelniai kresteli ant šalia scenos stovinčios kolonėlės viršaus. Tai pastebėję pirmoje eilėje stovintys gerbėjai puola kaulyti apsauginio – stambaus vyruko intelekto nesužalota fizionomija – kad šis jiems jį paduotų. Šis pavarto mediatorių tarp pirštų ir su lūpose žaidžiančia I-Am-Better-Than-You šypsenėle meta jį kažkur į minios vidurį. „Na ir šiknius“ – pagalvoju sau. Gerai, kad tokių balvonų kaip šis – mažuma, ir geros nuotaikos nesugeba sugadinti niekas. Pirmosios programos dalies pabaigai dainos, kurios niekada nespės atsibosti – „The New Year“, „Soul Meets Body“, „Cath“… įspūdingasis „We Looked Like Giants“ jam‘as, trunkantis net dešimt minučių, ir, žinoma, mano asmeninė meilė – „Marching Bands of Manhattan“. Atsisveikinę muzikantai pamojuoja ir palieka sceną.

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Grupė ilsisi, o minia lūkuriuoja. Taip juk būna visuomet. Minutė viena, antra, trečia, ir jie sugrįš. Taip įvyksta ir šįkart. „Atsisukite ir pasigrožėkite savo miestu dabar, mielieji!” – sako visiems Benas, – „O mes grosime toliau. Juk nesame tinginiai!” Atsigrįžus šįkart išvystu naktinę Manheteno panoramą. Skirtingu paros metu regėti skirtingas miesto grožis. Dabar šis – temperamentingas ir kartu mįslingas. Toks ir grupės pateiktas keturių kūrinių bisas – naujojo albumo pristatomoji daina „Home is a Fire“, nostalgiškoji „Title and Registration“, ir nuotaikingoji „The Sound of Settling“, kurios taip trūko pirmojoje koncerto dalyje. Absoliutus koncertą karūnavęs laimėtojas – himnas vienatvei „Transatlanticism“. „I need you so much closer“ – dainuoja Benas, bet štai taip netikėtai ateina pabaiga.

Valandinė mano laikrodžio rodyklė rodo vos dešimtą valandą vakaro. Kadangi koncertas baigėsi anksti – minia skirstosi, bet visi kaip susitarę pajuda centrinės Williamsburgo gatvės Badford Avenue link. Čia jaunimėlio, studentijos ir hipsterių rajone jie apsės barus, valgys restoranuose ir ūš iki ryto. Nesvarbu, kad šiandien tik antradienio naktis. Geros  nuotaikos nėr ko eikvoti veltui! This… fire… grows… higher!