išskirtinis pokalbis

TURBOREANIMACIJA: Visuomet svajojome surengti pankroko festivalį Vingio parke

Lietuvai dar tik žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje lietuviško roko muzikos scena jau žibėjo keletu iki šiol laikui nepavaldžių vardų – „Antis“, „Foje“ ir „BIX“ – kurie sugebėdavo surinkti pilnus Sporto rūmus klausytojų ir maudėsi tūkstantinės minios meilėje. Tačiau šie lietuviško roko grandai, kad ir kaip mylimi, buvo toli gražu ne viskas. Tuo pat metu sostinės ir kitų Lietuvos miestų pogrindyje vyko visai kiti dalykai. Įdomūs dalykai. Čia būrėsi jauni žmonės, neturintys pinigų, tačiau kupini ambicijų. Jie siekė muzikuoti, kažką įrodyti sau ir kitiems… arba tiesiog smagiai praleisti laiką. 1990-1996 metų laikotarpyje urbanistiniame pogrindyje susikūrė ir tuoj pat išsiskyrė daugybė itin įdomių, turiningų ir idėjų kupinų kolektyvų. Kai kurių iš jų įrašų gerai paieškojus dar galima surasti interneto archyvuose ar aktyvesnių melomanų fonotekose. Deja, daugelio kitų muzika šiandien yra nugrimzdusi užmarštin.

Tuo ankstyvos nepriklausomybės laikotarpiu vilniečių pankroko grupė „Turboreanimacija“ žibėjo itin ryškiai. Daugelis melomanų, anuomet varčiusių kultinio žurnalo „Ausis“ puslapius, tarsi šventoves lankiusių parduotuvės „Muzikos bomba“ filialus ir klausiusių radijo stočių, tikriausiai iki šiol puikiai prisimena laukinę šių nenuoramų muziką, beprotiškus interviu ir skandalų kupinus koncertus. Juk argi galima pamiršti radijo bangomis aidintį hitą, kuris net ir sklindantis per radiją tuo pačiu metu deklaruoja: „Aš nekenčiu radijo stočių, todėl ir nededu jokių vilčių!“ Atminkime, kad tai nebuvo 2016-ieji. Tai buvo tada, kai šitoks pareiškimas Lietuvoje buvo mažų mažiausiai unikalus ir iššaukiantis. Tikrai ne kiekvienam suprantamas sveikas humoras ir viską aplink pašiepianti ironija nuolat lydėjo „Turboreanimacijos“ muziką. Ji, tarsi laiko veidrodis, puikiai atspindėjo realybę, kurioje tuo metu mes visi gyvenome.

"Turboreanimacija" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Savo laiku „Turboreanimacija“ įkūnijo tai, ką daugelis jaunuolių norėjo, bet nemokėjo ar negalėjo pasakyti garsiai. Pankrokas, ypač toks, kokį grojo „Turboreanimacijos“ muzikantai, tuometiniam jaunimui buvo muzika, nuspalvinusi pilką kasdienybę ir praturtinusi, atrodo, beprasmį mokyklinį ir studentišką laisvalaikį. „Turboreanimacijos“ kurtame Vilniaus gatvių „garso takelyje“ nebuvo jokios komercijos, vien tik begalinis entuziazmas ir Maištas iš didžiosios „M“. Tai buvo kažkas naujo, kažkas labai garsaus ir vulgaraus, kažkas nepažįstamo, kažkas pavojingo, bet tuo pačiu velniškai patrauklaus ir viliojančio. Tai buvo nebijojimas pasakyti, ką galvoji, ką žinai ir ką jauti. Ir tai buvo būtent tai, ko daugeliui moksleivių ir studentų, pavargusių nuo tėvų patefonais „nudzulintų“ „Pink Floyd“ ir „King Crimson“ plokštelių, tuomet be galo reikėjo.

„Turboreanimacija“ susikūrė 1988 metais. Per dešimtį aktyvios veiklos metų šie Vilniaus pankai išleido net septynis oficialius albumus, iš kurių ryškiausi, be abejo, yra 1996-ųjų „Daugiau skerdienos“ ir 1997-ųjų „Kosmose“. Tuo aktyvios veiklos etapu grupė sugrojo begalę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje, o taip pat dalyvavo pankroko ir alternatyvios muzikos festivaliuose. Deja, po itin sėkmingo ir kritikų bei klausytojų puikiai įvertinto albumo „Kosmose“ grupės veikla kuo toliau, tuo labiau lėtėjo, kol galiausiai visai sustojo. Grupės vokalistas Kastis užsiėmė nauju, bet neilgai gyvavusiu projektu „N-14“, o likę grupės nariai pasinėrė į darbus ir šeimyninius gyvenimus. 1998-aisiais metais „Turboreanimacijos“ gerbėjai buvo pamaloninti geriausių grupės dainų kasete „Geriausi gabalai„, priminusia visiems tokius grupės ištakose aktualius kūrinius kaip „Dar liko nenugertas butelys” ir „Tik alus išgelbės mus„. Praėjus dar dešimtmečiui mes sulaukėme ir kompaktinio disko pavidalu pasirodžiusio rinkinio „Punk Circus 1991-2006“, kuriame be laiko patikrintų kūrinių buvo įrašytos ir dvi naujos dainos – „Mes ant ledo“ bei „Įstatymai turtingiems“. Bet tik tiek… Panašu, kad aktyvi šio pankroko grynuolio veikla šiandien jau yra nugrimzdusi praeitin.

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Bat ar tyla tikrai reiškia, kad šios legendinės pankroko grupės nebėra?

Nors „Turboreanimacijos“ veikloje dalyvavę muzikantai nuolat keitėsi, grupės branduolys visad išliko toks pats – vokalistas Kastytis „Kastis“ Minkauskas ir gitaristas Linas „Kriaučius“ Kriaučiūnas. Šie du pečius surėmę draugai buvo grupės įkūrėjai ir nepailstantis idėjinis variklis. Šiandien į ketvirtą dešimtmetį įkopę grupės lyderiai yra brandesni, rimtesni, tačiau idėjiškai nė kiek nepasikeitę. Į šiandieninį gyvenimą jie vis dar žvelgia pro itin storą ir tirštą ironijos ir humoro rūką, o į klausimus apie grupės atsikūrimą atsako su nuoširdžia nuostaba.

Juk, pasirodo, jie niekad taip ir nebuvo išsiskyrę!

NEPRIKLAUSOMYBĖ IR MAIŠTAS 

Kai klausiausi „Turboreanimacijos“ įrašų 1995-1996 metais, sutikęs judu gatvėje būčiau tikrai sakęs „TU“ ir reikalavęs autografų ant kasetės viršelio, bet kalbant su Jumis šiandien neišvengiamai norisi sakyti „JŪS“. Praėjo daug laiko, o Jūs iš pankroko muzikantų tapote verslininkais ir rimtais žmonėmis. Kuo gyvenime užsiimate šiandien? Kuo pasikeitė Jūsų abiejų gyvenimai nuo „Turboreanimacijos“ „aukso amžiaus“?

Kriaučius: Mūsų nuostatos ir įpročiai formavosi praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Kartais man atrodo, kad kažkuria prasme mes ten ir likom. Tai, kad pražilom, praplikom ar priaugom šiek tiek antsvorio, visai nereiškia, kad labai pasikeitėm. Vargu ar galima būtų mus vadinti rimtais verslininkais. Tarkim, aš esu labiau amatininkas nei verslininkas. Mano dabartinis amatas yra padėti verslininkams priimti sprendimus, kuriuos jie iš principo ir patys puikiai galėtų priimti. Tai vadinama verslo vadybos konsultacijomis.

Kastis: Mano statusas nepasikeitė. Esu laisva asmenybė ir turiu didelį pasitikėjimą savimi, tad galiu ne tik užlipti ant scenos kaip 1995-aisiais, bet ir kurti bei burti aplink save žmones socialiniams projektams, verslui ar pramogoms. Šiuo metu tenka daug laiko praleisti įgyvendinant ir plečiant šeimos verslą – darželį „Margi arkliukai“ Antakalnyje, Vilniuje, ir gamtos edukacinį taką „Haus der Natur Litauen“ ties Giedraičiais. Taip pat ruošiu pankroko dainas kupiškėnų šnekta, tačiau susiduriu su pagrindine problema – neturiu kolegų muzikantų arba neturiu laiko. Tad įrašinėju kupiškėnų punk į diktofoną. Mano šaknys kažkur ties Kupiškiu, tad natūralu, kad norisi paplepėt ir padainuot kupiškėniškai.

Dabar apie esminius pasikeitimus po „aukso amžiaus“: mažiau galiu išgerti, daugiau klausau tylos ir mažiau roko, pajėgiu p**tis tik pora kartų per savaitę. Be to, įgavau patirties. Ir jei trumpai – bandau spręsti tik savo ir artimųjų problemas. Dievų, gamtos reiškinių ar politikos problemas palieku jų savininkams.

Pirmasis „Turboreanimacijos“ albumas „Play Loud“ datuojamas 1992 metais. Lietuva tada po ilgo okupacinio laiko dar tik žengė pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje, tačiau pankų gatvėse nestigo. Ar sovietinė priespauda, o jai sugriuvus, ir naujoji laisvė smarkiai prisidėjo prie ankstyvų grupės idėjų formavimo?

Kriaučius: Pataisysiu – pirmasis mūsų albumas, datuojamas 1991 m., vadinosi „Sik-Sip“. Iš esmės albumas „Play Loud“ buvo ankstesnio albumo išplėstinė versija, įrašyta profesionalioje studijoje. Dėl tuometinės santvarkos – tai žinoma, kad turėjo įtakos. Tiesa sakant, pirmaisiais nepriklausomybės metais mes nematėme skirtumo tarp sovietmečio ir naujos valstybės. Viskas buvo taip pat susijaukę ir korumpuota. Vienas vėliavas pakeitė kitos, o valdžioje iš principo vis dar sėdėjo tie patys veidai. Jie visi mums atrodė vienodi.

Kastis: Tuo metu aplink jutome tikrą šturmą, tautos pakylėtą laisvės idėjų. Grupėje daug diskutuodavom apie įvykius Lietuvoje, idealizavome smetoninį režimą, turėjome įvairių stereotipų Vakarų ir Rytų atžvilgiu. Kodėl protestavome, buvome maištininkai? Matyt, nusibodo dviveidiškumas, tarybinis pakilus ugdymas.

Bet kokia politinė priespauda neišvengiamai formuoja ir priešiškai jai nusiteikusius žmones. Pankų, tokių kokie jie buvo Lietuvoje 1992-aisiais, nebijančių pasakyti, ką galvoja, net jei už tai ir gresia areštas ar vietinės teisėtvarkos smūgiai, šiandien galime išvysti Minsko ir Kijevo gatvėse. Tačiau Vilniuje ši kultūra merdėja. Ar tai reiškia, kad per ilgai „užsigyvenome“ laisvėje ir nebėra ant ko pykti? O gal pasikeitė jaunų žmonių idealai ir mados?

Kriaučius: Nebijančių pasakyti, ką galvoja, visada buvo ir bus. Tik šiais laikais, kad būtum išgirstas, nebūtina išeiti į gatves ir rėkti visa gerkle. Yra kitų priemonių, tokių kaip internetas, socialinė žiniasklaida ir panašiai. Be to, šiais laikais yra daug paprasčiau protestuoti kojomis. Gali tiesiog emigruoti. Aš manau, kad gyvenimas šiais laikais lengvesnis nei 1992-aisiais. Skurdo lygis tikrai mažesnis, nei buvo tada, nepaisant, ką dabar visi kalba aplinkui. Sotūs žmonės, matyt, yra ne tokie pikti ir labiau prisirišę prie turimo komforto lygio.

Kastis: Jei žvelgsime į vakarus – ten ir toliau daug įvairiausių protestų ir judėjimų. Matyt lietuviai, kaip žemdirbių tauta, mėgsta tylų protestą ir tiesiog palieka šį kraštą. Be to, senstant visuomenei, ši mažiau radikalėja. Konkrečiai muzika, apskritai neteko socialinio fenomeno – suvienyti maištautojus ar pristatyti naujas kultūras iš kitų vietovių.

Koks nors pankroku nesidomintis ir mažai apie „punk“ filosofiją žinantis žmogus pankus įsivaizduoja kaip skiauterėtus, odines striukes nešiojančius nevalas, plempiančius alų ir pažeidinėjančius viešąją tvarką. Bet ar taip yra iš tiesų? Kokie yra tikrieji pankai? Kokie buvo Jūsų klausytojai?

Kriaučius: O tai kaip gi kitaip? Kiekvienas tikras lietuvis yra alų plempiantis nevala, pažeidinėjantis viešąją tvarką. Tai mūsų tautos identiteto dalis! Tradicijas reikia gerbti ir puoselėti. O mūsų tuometiniai klausytojai buvo labai marga publika. Koncertuose matydavom, kad tik nedidelė dalis jų atrodė kaip pankai. Daugumoje tai buvo studentai ir progresyvioji alternatyvi jaunuomenė. Kitaip sakant – tie, kurie šiandien yra vadinami „Lietuvos elitu“.

Kastis: Mūsų klausytojai buvo tipiški gerų tėvų vaikai – kūrybingi, šiek tiek atsipūtę, be skiauterių. Studentai ir žavingos panelės, besimokančios menus. Šiaip apie pankus neturiu žalio supratimo, matyt, jų būna įvairių – nuo kaip iš „Madame Tussauds“ vaškinių figūrų muziejaus, grandinėtų ir skiauterėtų, iki tylių IT‘šnikų.

Ką reiškė tuo metu būti panku? Kaip jums atrodo, ką reiškia būti panku dabar?

Kriaučius: Tuomet tai buvo būdas pasakyti ir parodyti, kad esi asmenybė. Tai buvo gana nesudėtingas ir efektyvus būdas pasakyti aplinkiniams, kad turi savo nuomonę. Ir, kad iš vis „FUCK OFF!“, jūs visi. Būti panku šiandieniniame pasaulyje, man atrodo, šiek tiek keista. Juk tai 50 metų senumo kultūros ideologija. Dabar tai atrodytų labiau kaip poza, nei turinys. Esu tikras, kad šiuolaikinis „punk“ vadinasi ir atrodo šiek tiek kitaip.

Kastis: Pankas turėjo keletą elementų, kurie dabar nebeveža: gerti alų, tranzuoti, trankytis gatvėmis, būti apsiskaičiusiu bei persiklausiusiu pankroko.

Kiek „Turboreanimacijos“ tekstuose buvo tikrų Jūsų įsitikinimų ir nuomonių apie valdžią ir tuometinę santvarką, o kiek Jūsų strateginės pozos ir saviironijos?

Kriaučius: Manau, visko po truputį. Tai esame 100% mes, kokie buvome.

Kastis: Aš esu kairuoliškų pažiūrų, tad tuo metu tai tikrai nebuvo jokia poza.

"Turboreanimacija" gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

 

RADIJO STOTYS IR POPULIARUMAS

Anais laikais gyvavo nemažai pogrindinių pankroko grupių, klube „Kablys“ vyko „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Daugelis tų grupių šiandien yra nugrimzdę į užmarštį – „33% Kiaulių pakeliuj į Vatikaną“, „Erkė Maiše“, „Dustas-Nuodai“, „WC“… Tačiau būtent „Turboreanimaciją“ daugelis puikiai atsimena. Kodėl? Kuo Jūs buvote išskirtiniai?

Kriaučius: Matyt, mums tiesiog pasisekė. Tiesa, mes buvome pirmieji ir tuo metu vieninteliai punkrokeriai, leidžiami oficialių įrašų kompanijų. Tai reiškė, kad mūsų įrašų galima buvo įsigyti ir Vilniaus „univermage“, ir Rietavo kioske. Gaila, kad tiek daug gerų to meto grupių taip ir liko neišgirstos.

Kastis: Mes daug grodavome su visomis paminėtomis grupėmis ar atskirais jų nariais, tačiau pagrindinis tikslas buvo laikytis tam tikrų principų – įrašinėti ir leisti savo gabalus bent kartą per metus, duoti pačius beprotiškiausius interviu visur, kur tik pasiūlo, daug koncertuoti ir po to palaikyti gerus santykius su koncertų organizatoriais. Taigi mes bandėme apgraibomis, be vadybininkų, spręsti vadybinius iššūkius.

Pankrokas dažnam žmogui yra suprantamas kaip rūsių ir barų muzika. Ar Jums, pankroko muzikantams, niekada nebuvo noro groti Sporto rūmuose ar Vingio parke, rinkti tūkstantines minias, kaip kokiems „Foje“? Ar bent pasvajodavote apie tai? Ar tai priešinosi Jūsų idealams?

Kriaučius: Iš tikrųjų tai labai norėjome, tik mūsų niekas neleido. Nors, tiesa, Vingio parke kažkokioje masinėje šventėje, berods, kartą grojome.

Kastis: Aš tikrai visuomet svajojau surengti pankroko festivalį Vingio parke!

Ryškiausiai „Turboreanimacija“ sužibo 1996-aisiais. Albumas „Daugiau skerdienos“ buvo labai populiarus, apie Jus rašė žurnalas „Ausis“ ir kiti muzikiniai leidiniai, dainas „Aš nekenčiu radijo stočių“ ir „Sudorok Šleževičių“ grojo… radijo stotys. Tais laikais didžioji dalis Lietuvos pankroko grupių galėjo tik pasvajoti apie tai. Tačiau ar su sėkme muzikoje kažkuo pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Kriaučius: Kiek pamenu, ta sėkmė buvo tokia labai sąlyginė. Nelabai kreipėme į tai dėmesio. Žinoma, kelios spalvotos nuotraukos ar straipsnis „Ausyje“ tuo metu kažkam gal ir atrodė didelis dalykas, bet mums…

Kastis: Šiaip grupė netrukus po šio albumo skilo. Aš tuo metu neturėjau darbo ir norėjau daugiau koncertų bei daugiau galimybių užsidirbti, o kiti nariai dirbo samdomus darbus ir natūraliai galėjo groti radikalius savo gitarinius rifus.

daugiau-skerdienos

Albumo „Daugiau skerdienos” viršelis (1996 m.)

Anuomet, klausantis Jūsų kūrinio „Aš nekenčiu radijo stočių“, atrodė, kad radijo stotys yra blogybė Nr. 1. Žinoma, dominavo Radiocentro LTD’ukas ir M1 Top 40, kur sunkios muzikos neišgirsdavome, bet dabar, prisimenant tą laiką, vis pagalvoju, kad visgi buvo ir tokių radijo laidų, kurios formavo klausytojų skonį siauresnėse nišose – elektroninėje muzikoje, roko muzikoje. Populiarusis radijas turėjo daug daugiau įtakos nei dabar. Kodėl taip nekentėte radijo stočių?

Kriaučius: Todėl, kad tie niekšai ignoravo lietuvišką alternatyvinę muziką! Jų tuo metu dirbtinai kuriami ir transliuojami „topai“ mus tiesiog vimdė. Pozityviai galiu atsiliepti gal tik apie radijo stotį iš Kauno, pavadinimu „Ultra Vires“, kuri nebeegzistuoja.

Kastis: Nemanau, kad verta autorių tapatinti su kūrinio tezėmis. Tuomet ir romane išsakytos mintys taptų gyvo žmogaus savastimi.

Kaip galvojate,  kodėl Jus pradėjo groti radijo stotys? Ar tapote labiau patrauklūs masinei auditorijai aktualizuodami viešąsias temas, ar radijo stotys tiesiog testavo savo klausytojų auditoriją?

Kriaučius: Kažkaip nepamenu, kad tuo metu populiarios radijo stotys būtų aktyviai grojusios mūsų dainas, išskyrus gal mano paminėtus „Ultra Vires“.

Kastis: Mes gerbiame lietuvių kalbą ir visada dainavome lietuviškai. O, be to, ir šiaip kai kurie mūsų gabalai buvo tikrai vykę ir patikrinti laiko.

Ką galvodavote ir kaip vertindavote tuo metu tokias populiarias grupes, kaip „XXL“, „Junior“ ar „Karališka erdvė“?

Kriaučius: Aš neturiu ką pasakyti šiuo klausimu, nes tuo metu man jos tiesiog neegzistavo.

Kastis: Bet kokiu atveju tai buvo mūsų kolegos muzikos pasaulyje. Mes pažvengdavom ar pasišpilkuodavom, jei susitikdavom gyvai. O vertint ar galvoti… Gal tiesiog nebuvo tam progos.

Dėl pernelyg mažos rinkos iš muzikos sunkiai pragyvena net ir didelė dalis populiarios muzikos atlikėjų Lietuvoje. Tikiu, kad „Turboreanimacijos“ muzikantams muzika net ir savo veiklos viršūnėje nebuvo pagrindinis pinigų šaltinis. Ką tuomet dirbote Jūs? Kaip derinote darbą ir tas žinutes, kurias siuntėte savo dainų tekstais? Ar „panko“ etiketė netrukdė asmeniniame gyvenime?

Kriaučius: Mes savęs niekaip neatsiedavom nuo tų, kuriems buvo skirtos mūsų muzikos žinutės. Mūsų muzika kalbėjo apie mus pačius. Tiesiog turėjom kažką papildomai dirbti, kad išgyventume. Aš visuomet kažkaip sugebėdavau tuos du dalykus suderinti. Tuo metu dirbau rinkodaros vadovu viename elektronikos prekių tinkle. Rytais užsimesdavau kostiumo švarkeli ir į darbą. Vakarais – į rūsį su bičiuliais gaivų rokenrolą grot. Viena kitam kažkaip netrukdė.

Kastis: Aš dirbau įvairius darbus, apskritai buvo laikas kai nieko nedirbau ir verčiausi tikrai labai kukliai. Tačiau turėjau supratimą, kaip elgtis su pinigais.

Mėšlas = valdžia“, o taip pat ir pikta, pašiepianti odė tuomet itin populiariam ir lygiai tiek pat nekenčiamam ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui… Jūsų ankstyvose dainose dominavo alus, bet vėliau ironija ir politika stojo į pirmą vietą. Ar ir šiandien manote, jog politikai yra viso blogio ir neteisybės priežastis?

Kriaučius: Visuomenė yra tokia, kokie yra jos išrinkti politikai. Galima pastebėti, kad per pastaruosius dvidešimt metų nedaug kas pasikeitė.

Kastis: Politika tėra viena iš sričių, kur galima realizuoti idėjas arba, kitu atveju, užsidirbti pragyvenimui. Politika – tai apsisprendimas vienu ar kitu klausimu. Dabartinė demokratija yra labai gremėzdiška sistema ir čia nėra jokios politikos.

"Turboreanimacija" klube "Kablys" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” klube „Kablys” 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

PABAIGA?

1997-aisiais pasirodęs, labai kokybiškas ir itin teigiamai įvertintas albumas „Kosmose“. Jo viršelyje iš kerzinių batų susideda svastika. Interviu žurnalui „Ausis“ metu Kastis yra sakęs, kad taip nutiko „netyčia“, tačiau ar tikrai?

Kriaučius: Gal šito reikėtų albumo viršelio dizainerio klausti, nes, kiek pamenu, jam buvo suteikta pilna laisvė pasireikšti. Grupė prie šio viršelio mažai prisidėjo.

Kastis: Iš tiesų man patinka šis simbolis. Svastika buvo naudojama įvairiuose kontekstuose, tad ir batai ten pateko neatsitiktinai.

Albumo "Kosmose" viršelis (1997 m.)

Albumo „Kosmose” viršelis (1997 m.)

„Kosmose“, deja, buvo paskutinis oficialus grupės darbas. Kodėl taip gerai įsivažiavusi grupės veikla ėmė ir pasibaigė?

Kriaučius: Man pačiam tai buvo gana staigu ir netikėta, aš galėjau dar varyti. Bet atsitiko, kaip atsitiko…

Kastis: Aš praradau bet kokį įkvėpimą muzikuoti. Praėjo daug laiko, teko susiimti darbinėje sferoje. Juk šioje skurdžioje šalyje darbas yra kaip religija… 

Kasti, „Turboreanimacijai“ išgyvenant itin sėkmingą laikotarpį „užkūrėt“ ir naują projektą „N-14“. Vieniems klausytojams tai atrodė kaip šventvagystė, bet bent jau man tai buvo tikrai įdomus projektas – lyg ir ta pati „Turboreanimacijos“ ironija, bet pateikta visiškai kitaip ir, galbūt, priimtiniau platesnėms masėms. Koks buvo šis projektas? Kodėl jis pasibaigė vos išleidęs du albumus?

Kastis: „N-14“ prasisuko dėka mano noro ir užsispyrimo muzikuoti. Tuo metu aš buvau įkvėptas elektroninės muzikos ir maniau, kad turiu galimybę driokstelti kitaip nei iki tol. Po poros metų, 1999-aisiais drastiškai sumažėjo koncertų ir viską teko pabaigti.

Kapstantis po 1995-1996-ųjų metų lietuviškos muzikos pasaulį nejučia apima velniška nostalgija tam laikui. Bet juk viskas nebuvo labai gerai. Kas jus tais laikais labiausiai „užknisdavo“, o ko pasiilgstate šiandien?

Kriaučius: Gaila, kad dabar jaunimas mažiau muzikuoja. Nauja roko grupė yra gana retas reiškinys. O anuomet per kelis mėnesius galėjo susikurti ir iširti dešimtys gyvais instrumentais grojančių grupių. Kai yra toks judesys, visada išlieka ir kažkas gero.

Kastis: Šiuo metu visko atrodo tiesiog per daug, sunku viską aprėpti… O 1995-aisiais bet koks albumas, bet koks naujas atlikėjas buvo įvykis, kažkas naujo ir neįtikėtino.

Šiandien pasaulis gerokai pasikeitęs nei anas, kurį prisimename iš 1997-ųjų. Hipsteriai, „iPhoneai”, socialinė medija… Tikiu, kad turite savo tvirtų nuomonių apie šiandienos pasaulį. Ar neniežti nagai paimti į rankas gitaras ir pasakyti, ką galvojate apie visą tai?

Kriaučius: Tai, kad mes negrojame viešai, dar nereiškia, kad visai nemuzikuojame. Tarkim, mano keturios elektrinės gitaros yra naudojamos pagal paskirtį beveik kiekvieną dieną.

Kastis: Na, kalbant apie šiandienos realijas, žmonėms būdingos refleksijos – „postinimas”, viešinimas, komentavimas… O man į visa tai tiesiog nusispjaut. Nešiojuosi mygtukinę Nokiją. Neturiu jokių paskyrų. Turiu penketą gerų bičiulių ir šeimą. Argi reikia ko nors daugiau? Nereikia!

Ar „Turboreanimacijos” daugiau niekada nebebus?

Kriaučius: Kaip bebūtų keista, pasirodo, kad „Turboreanimacija“ taip niekada ir nemirė. Kadangi mes su Kasčiu iki šiol dažnai bendraujame, tai kas keletą metų vis sugalvojame ir įrašome po vieną kitą dainą. Paskutinis kartas buvo 2010-aisiais metais. Jeigu kam įdomu, galit paklausyti tų dainų čia – http://mp3.hardcore.lt/TR/2010/

Kastis: Grupės koncertai įvyks 2018-aisiais, kai švęsime 30 metų kūrybos jubiliejų!

Dėkoju už pokalbį!

 

"Turboreanimacija" 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

How To Dress Well: muzika ir filosofija ieško atsakymų į tuos pačius būties klausimus

Jeigu prieš keletą metų amerikiečio Tomo Krello projektą „How To Dress Well” žinojo tik indie muzikos subtilybėmis itin besidomintis melomanas, tai šiandien šis vardas yra vis dažniau minimas tarp pretendentų laimėti apdovanojimus už geriausią 2012 – ųjų metų indie muzikos albumą. Diskas „Total Loss”, kuris rytoj (rugsėjo 18 dieną) pasieks muzikos parduotuvių lentynas, kai kurių muzikos kritikų jau dabar yra vadinamas vienu laukiamiausiu šių derlingų metų įrašų. Tuo tarpu pats muzikantas, nė kiek nesidižiuodamas prisipažįsta, kad muzikos žinovų įvertinimai jam nėra svarbu.

Tom Krell (nuotr. atlikėjo archyvo)

„Albumą kūriau ne kritikams, o savo muzikos mylėtojams, todėl jų žodžiai ir grįžtamasis ryšys man yra svarbiausias įvertinimas” – tokiais žodžiais išskirtiniame interviu portalui manoMUZIKA.lt Tomas atsako paklaustas apie tai, kokie kritikų žodžiai apie dvejus metus lauktą diską jo nenuviltų. Atlikėjas, su kuriuo galybė indie scenos muzikantų nori ne tik bendradarbiauti kurdami naujus muzikinius projektus, bet ir leistis į bendrus koncertinius turus,  išlieka konkretus: „Noriu kurti savo muziką ir koncertuoti su savo programa. „How To Dress Well” – nėra vienos dainos projektas, todėl publikai noriu pasakyti kur kas daugiau”.

manoMUZIKA labai džiaugiasi galėdama pristatyti interviu su šiandien itin vertinamu ir mėgiamu Lo-Fi/shoegaze/R&B stilių mišinio atstovu. Albumo pasirodymo išvakarėse  Tomą „pagavome” namuose Čikagoje. Filosofijos mokslus universitete prieš keletą metų baigęs, o vėliau muzikantu nusprendęs tapti „How To Dress Well” lyderis buvo ką tik grįžęs iš Kanados.

Filosofija muzikoje ir gyvenime

 

Universitete baigei filosofijos mokslus, tačiau pasukai į muziką. Kas tave pavertė muzikantu?

Draugai ir mama. Niekada nelankiau nei vokalo, nei pianino pamokų, tačiau mama visuomet norėjo, kad tapčiau dainininku. Kai mokiausi universitete, pradėjau bendrauti su bičiuliu iš labai muzikalios šeimos. Jo dėka „išėjau gitaros pirmapradį” ir taip pradėjome kartu kurti muziką (juokiasi).

Pradėjau rašyti dainas prieš penkiolika metų. Tačiau tada buvau jaunas vaikis, o rimtas muzikanto kelias tebuvo tam tikra rožinė svajonė.

Kaip suprantu, ateities studentai nedalyvaus filosofijos paskaitose kurias skaitys „How To Dress Well” siela.

Nenurašyk manęs iš anksto (juokiasi). Manau, kad kada nors tikrai dėstysiu aukštojoje mokykloje.

Ar filosofija daro įtaką tavo muzikai?

(mąsto). Sakyčiau, kad filosofija veikia mano gyvenimą. O mano gyvenimas, natūralu, veikia mano muziką. Galiu pasakyti ir priešingai: muzika daro įtaką mano gyvenimui, o jis, noriu to ar ne, yra paveiktas (ar vis dar veikiamas) filosofijos.

Žinoma, kurdamas dainą aš niekada mechaniškai nemąstau apie filosofines tiesas. Mano kūryba yra paremta naivumu ir atsitiktinumu. Tačiau filosofija ir muzika ateina iš to paties šaltinio ir sprendžia tas pačias problemas. Ir filosofija, ir muzika bando atsakyti į būties klausimus ir leidžiasi į neapibrėžtas idėjines atsakymo į klausimą “kas tu esi” paieškas.  Tai – neatsiejamos sritys, kurios viena kitą papildo ir kartu gyvenimą daro gražesnį ir įdomesnį.

 

“Total Loss” – albumas, žymintis muzikinę brandą

 

Tavo kūrybą seku ne vienerius metus. Perklausęs naują „How To Dress Well” albumą „Total Loss” suvokiau elementarią tiesą: jis velniškai skiriasi tiek nuo 2010- ųjų”Love Remain”, tiek ir nuo pernai išleisto EP „Just Once”. Kokios muzikos klauseisi įrašinėdamas „Total Loss”? Kas jam padarė didžiausią įtaką?

Prie šio albumo „prisidėjo” galybė muzikos (juokiasi). Sunku būtų išvardinti visas dainas, kurių klausiausi ir dėl kurių ėjau iš proto. Tai muzika nuo tokių kūrinių kaip Mariah Carey “Candy Bling”, Janet Jackson “The Velvet Rope” ar Maxwell “This Woman’s Work” iki visos Whitney Houston ar kompozitoriaus Johanno Johanssono kūrybos

Negaliu nepaminėti ir  ambiento – stiliaus, kurio mano gyvenime pastaruoju metu buvo tikrai daug. Vien tik ko vertas paskutinis Timo Heckerio įrašas. “Aphex Twin” ir Brian Eno – dar du vardai, be kurių “Total Loss” tikrai nebūtų toks, koks jis yra.

How To Dress Well (nuotr. Andrew Volk)

Ar galėtum pats palyginti “Total Loss” su ankstesniais savo įrašais “Love Remains” ir “Just Once” ?

“Total Loss” –anksčiau išleistų mano įrašų sintezė su naujo požiūrio į muziką ir naujų garsų priedu. Tai labai ‘nežemiškas’, triukšmingas ir griežtas diskas. Tačiau kartu jis labai atviras ir grynas savo muzikine prasme. Jį kurdamas stengiausi visiškai neriboti emocijų ir manau, kad tai pavyko.

Pirmąjį tavo albumą “Love Remains”  muzikos kritikai įvertino labai palankiai. Ar tiki, kad “Total Loss” jiems taip pat patiks?

Tiesą sakant neturiu jokių lūkesčių. Labai didžiuojuosi šiuo įrašu ir turbūt daugiau nei kas nors kitas esu laimingas, kad “Total Loss” išvydo dienos šviesą.

Kai praėjusį pirmadienį su leidėjais leidome nemokamai perklausyti albumą visiems norintiems – stebėjau klausytojų komentarus ir vertinimus. Jie buvo labai teigiami ir jaudinantys. Todėl galiu pasakyti, kad tai yra pats geriausias įvertinimas, kurio gali tikėtis kūrėjas.

“Total Loss” – kitoks albumas. Jis keistas ir netikėtas. Kai kuriems žmonėms gali prireikti daugiau laiko tam, kad prie jo priprastų. Tačiau toks ir buvo mano siekis. Norėjau sukurti įrašą, apie kurį kalbėdamas su savimi atvirai galėčiau pasakyti : “Velnias, tai tikrai gražu ir teisinga”.

Kita vertus, dabar, kai albumas yra baigtas, žinau kurie muzikiniai elementai bus tobulinami tada, kai dirbsiu prie naujo įrašo. Žinau ką darysiu kitaip. Tad “Total Loss” tampa ne tik mano tan tikro kūrybinio kelio pabaiga, bet žymi ir naujos “How To Dress Well” epochos pradžią.

Kažkada “How To Dress Well” buvo mažai žinomas vardas netgi indie muzikos mylėtojams, dabar muzikos kritikai “Total Loss” įvardina vienu laukiamiausių indie scenos albumu. Ar jauti, kad susidomėjimas tavo muzika visame pasaulyje nuolat auga?

Tikrai taip. Ir tai yra nuostabu. Kartais manau, kad tai neįmanoma, tačiau tarsi atsibudęs iš sapno suprantu, kad esu realybėje (juokiasi). Labai tikiuosi, kad koncertinio turo metu dar daugiau žmonių išgirs mano muziką.

Maždaug prieš metus kalbėjau su “Active Child” lyderiu Pattu Grossi. Šnekėjomės ir apie kūrinį, kurį įrašėte kartu. Tąkart klausiau jo ar nesiruošia leistis į koncertinį turą kartu su tavimi, tačiau jis atsakė, kad tave sunku įkalbėti koncertuoti kartu, mat nemėgsti daug laiko praleisti kelionėse. Netrukus leisies į didelį koncertinį turą po JAV ir Europą. Ar tai reiškia, kad pasikeitė tavo požiūris į keliones?

(juokiasi) Ne. Tiesiog tada nenorėjau nuliūdinti Pato, nes jis ir taip labai liūdnas. Ypač jo muzika (juokiasi).

O jei rimtai, tiesiog nenorėjau vykti į ‘vienos dainos’ turą. Yra muzikinė ir emocinė žinia, kurią noriu perduoti publikai. Deja, ‘vienos dainos’ ture tos žinios perduoti nesugebėčiau. Yra daugiau atlikėjų, kvietusių mane leistis į gastroles kartu, tačiau visiems jiems atsakydavau tą patį, ką atsakiau ir Patui.

Albumo "Total Loss" viršelis

Na  o jeigu galėtum pasirinkti grupę ar atlikėją, su kuriuo norėtum leistis į koncertinį turą – ką išsirinktum?

(mąsto) Yra begalė atlikėjų, su kuriais norėčiau dalintis viena scena. Norėčiau surengti pasirodymus su “Grouper”. Ji – nuostabi.

Apskritai norėčiau koncertuoti su ambient muziką kuriančiais atlikėjais. Pavyzdžiui, su “Orca”.

Bet kuriuo atveju, netrukus leisiesi į ilgą koncertinį turą. Gal ketini užsukti ir į Baltijos šalis?

Kol kas tokių planų neturiu, tačiau mano grafikas nuolat pildomas naujomis vietomis. Jau seniai noriu apsilankyti Lietuvoje, tačiau patraukti Baltijos šalių koncertų organizatorių dėmesį nėra taip lengva.

Ką norėtum pasakyti visiems “How To Dress Well” klausytojams iš Lietuvos, skaitantiems šį interviu ir laukiantiems tavęs mūsų šalyje?

Tikrai labai norėčiau koncertuoti Lietuvoje.. Jeigu tik turėsiu galimybę – būtinai atvažiuosiu ir surengsiu koncertą pas jus. Ačiū visiems tiems, kurie klausosi mano muzikos ir mane palaiko. Tai man labai svarbu. Ačiū tau už interviu ir labai tikiuosi, kad po jo mano muzika Lietuvoje taps dar populiaresnė.

Ačiū tau už pokalbį

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M83: Turėjau tapti futbolininku, bet likimas iškrėtė pokštą

Ko gero, ne vienas elektroninės muzikos gerbėjas, paprašytas įvardinti bent keletą atlikėjų, kuriuos norėtų išvysti gyvai, savo favoritų sąraše atrastų vietos projektui „M83“ – laikui nepavaldžios muzikos reiškiniui, jau daugiau nei dešimtmetį savo kūryba lepinančiam muzikos mylėtojus.

Prancūzijos pietuose gimęs „M83“ įkūrėjas Anthony Gonzalesas augo „muzika nederlingoje“ žemėje. Galbūt tai ir paskatino jį kurti unikalią, išskirtinę ir analogų pasaulyje neturinčią nežemišką muziką. Niekada neslėpęs meilės muzikai Gonzalesas, kaip pamatysite iš pokalbio, turėjo tapti… futbolininku. Tačiau kaip pats atlikėjas sako, „niekada nežinai ko galima tikėtis iš gyvenimo“.

Per savo dešimties metų karjerą išleidęs 6 studijinius albumus ir apšildęs tokias grupes kaip „Kings Of Leon“, „Killers“ ar „Depeche Mode“, šiandien idėjinis grupės lyderis prisipažįsta: „M83“ subrendo! Kad jis kalba tiesą įsitikinti nesunku: praėjusių metų pabaigoje išleistas grupės albumas „Hurry Up, We‘re Dreaming“ iškart „šovė“ į populiariausių nepriklausomos muzikos albumų sąrašų viršūnes, o paskelbus metinius parduotų plokštelių topus, šeštasis grupės įrašas beveik visuose jų karaliavo aukščiausiuose dešimtukuose.

Šiandien „M83“ – didelis vardas muzikos padangėje, anaiptol nevažinėjantis su „apšildančios grupės“ etikete. Sausakimšas arenas renkanti Prancūzijos grupė rengia solinius koncertus ir, negana to, į pagalbą kaip apšildančius atlikėjus kviečia nemenką būrį pasaulyje taip pat neprastai žinomų vardų (tokių kaip „Active Child“, „Porcelain Raft“ ir kiti). „M83“ tapo savotišku elelktroninės šokių muzikos veidrodžiu, kurį savo šalyse nori matyti ne vienas renginių organizatorius. Ne veltui vasarą didžiuosius festivalius Europoje aplankysianti grupė  yra vadinama vienu didžiausių tokių renginių svečiu.

Prisipažinsiu, gauti šios grupės lyderio interviu buvo iš tiesų ilgas, nuoseklus ir pakankamai sudėtingas darbas. Tačiau atkaklumo, gerų bičiulių (ačiū už pagalbą muzikos apžvalgininkui Ramūnui Zilniui) ir, ko gero, likimo dėka šiaip ne taip pavyko suderinti pokalbio laiką ir prisėsti trumpam pašnekesiui su Anthony Gonzalesu. Tiesa, tai turėjo įvykti Varšuvoje prieš „M83“ pasirodymą vasario pabaigoje. Deja, kaip ir daugelis lietuvių, nuvykęs ten radau tik užrašą ant arenos durų, kad grupė dėl prastų oro sąlygų koncerto nesurengs. Todėl atlikėjo vadybininkai perkėlė pokalbį į Berlyną ir po dviejų savaičių nuo sutarto pirminio laiko, pakalbinti pietų Prancūzijos kompozitorių, prodiuserį ir muzikantą man vis dėlto pavyko.

Taigi, visiems manoMUZIKOS skaitytojams siūlome išskirtinį interviu su šiandienos elektroninės muzikos korifėjumi  – „M83“ siela ir kūnu – Anthony Gonzalesu.

Sveikas Anthony, kaip sekasi?

Labas. Džiugu, kad galiausiai turime progą pakalbėti. Žinau, kad turėjome susitikti Varšuvoje, tačiau, deja, mums nepavyko iki jos atvykti.

Sekasi neblogai. Šįvakar koncertuosime Berlyne.

Kadangi paminėjai Varšuvą, apie ją ir paklausiu. Ne paslaptis, kad turite daug gerbėjų Lietuvoje. Nemaža jų dalis vyko ir į „M83” koncertą Varšuvoje, kur jūsų pasirodymas buvo netikėtai atšauktas likus valandai iki jo pradžios. Kas nutiko?

Užstrigome Lenkijos keliuose. Tuo metu stipriai snigo ir dėl sudėtingų oro sąlygų patekome į avariją. Mūsų autobusas net negalėjo pakilti į kalną. Laikrodis mušė šeštą valandą vakaro, o mums dar buvo likusios daugiau nei dvi valandos kelio iki Varšuvos. Žodžiu, situacija buvo prasta…

M83 siela Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Tačiau pati grupė nenukentėjo?

Tikrai ne. Incidentas buvo menkas, tačiau jis palaidojo visas mūsų galimybes koncerto vietoje pasirodyti laiku. Užstrigome taip, kad dėl sniego ir slidaus kelio negalėjome pajudėti iš vietos. Galvojome bandyti kitaip nuvykti į Varšuvą, tačiau praktiškai visa įranga buvo autobuse, todėl supratome, kad nebeturime jokių galimybių.

Buvo velniškai apmaudu, nes labai norėjau surengti pasirodymą Varšuvoje. Tačiau tikiuosi, kad dar turėsime progą čia sugrįžti (aut. past. neseniai buvo pranešta, kad „M83“ taps vienomis pagrindinių Lenkijoje vykstančio vasaros festivalio „Heineken Opener” žvaigždėmis). Be to, tikiu, kad Lietuviai taip pat dar turės progą išgirsti mūsų muziką gyvai.

Pašnekėkime apie praėjusių metų gale išleistą „M83” albumą „Hurry Up, We’re Dreaming”. Tai – šeštasis grupės diskas, kurį įrašyti prireikė net trejų metų…

Sakai „net“? Nemanau, kad treji metai – ilgas laiko tarpas. Juk paprastai įrašius ir išleidus albumą, maždaug metus užtrunkama koncertiniame ture. Tad metus laiko muzikos praktiškai nekūriau. Po to prasidėjo permainos mano gyvenime – pakeičiau gyvenamąją vietą ir išsikrausčiau į Los Andželą. Šis procesas taip pat pareikalavo nemažai laiko.

Kita vertus, nenorėjau skubėti, todėl dirbau prie kitų projektų ir stengiausi išnaudoti laiką taip, kad sukurčiau kuo geresnį įrašą.

 

Naujausias albumas – trisdešimtmečio refleksija ir muzikos įtakų oazė

 

Esi minėjęs, kad apie dvigubą diską (būtent toks ir yra „Hurry Up, We’re Dreaming”) svajoji nuo tos akimirkos, kai išgirdai 1995- aisiais metais išleistą „Smashing Pumpkins” albumą „The Mellon Collie and The Infinite Sadness”. Jei tai buvo tavo svajonė, kodėl prireikė tiek laiko iki dvigubo „M83” įrašo išleidimo?

Tikro ir vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra. Taip, aš visada svajojau išleisti dvigubą diską, tačiau norėjau sulaukti tam tinkamo laiko. Nenorėjau skubėti… Įrašinėjant „Hurry Up, We’re Dreaming” jutau, kad tinkamas laikas yra būtent dabar. Taigi, prireikė dešimties „M83” gyvavimo metų tam, kad suvokčiau, jog atėjo tinkamas laikas dvigubo disko „gimimui“ (juokiasi).

Ar esi patenkintas albumo sėkme?

Žinoma. Džiaugiuosi, kad galiausiai pasisekė ir man. Žinai, pasijuntu nuostabiai, kai suprantu, kad mano muzikos klausosi tokia galybė žmonių. Mane žavi mintis, kad klausytojų ratas auga ir aš, galų gale, galiu drąsiai pasakyti, kad albumas buvo tikrai sėkmingas.

Albume yra keli su kitais atlikėjais  įrašyti kūriniai. Kuris iš jų tau yra pats mieliausias?

(mąsto) Nežinau… Jeigu rinktis privalu – rinkčiausi duetą su Zola Jesus. Ji yra mano gera draugė, todėl įrašinėjimas kartu buvo mielas ir betarpiškas. Kita vertus, aš jau kurį laiką esu didelis Zola Jesus muzikos gerbėjas. Jai, kaip sužinojau vėliau, taip pat labai patinka „M83”. Todėl susitikę Los Andžele iškart pajutome stiprų abipusį ryšį, lengvai radome bendrą kalbą ir „pagimdėme” kažką bendro. Dirbti su tokia talentinga muzikante kaip Zola Jesus buvo tikrai neįkainojama patirtis.

Galbūt ateityje „M83” gerbėjai gali tikėtis daugiau bendros tavo ir Zola Jesus kūrybos?

Ateityje galima tikėtis bet ko (juokiasi). Kaip ir sakiau, mėgstu jos muziką, todėl jeigu tik jai reikės pagalbos – aš tikrai padėsiu.

Papasakok apie muziką, kuri padarė didžiausią įtaką tavo praėjusių metų albumui.

Sunku išskirti vieną vardą. Tai albumas, atspindintis visą mano mėgstamą muziką. Klausausi septyniasdešimtųjų muzikos, tačiau mėgstu ir aštuoniasdešimtaisiais išpopuliarėjusias grupes (tokias kaip „Tears For Fears” ir t.t.). Žinoma, nesu abejingas ir moderniajai muzikai,  todėl šis albumas ir skamba moderniai. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Hurry Up, We’re Dreaming” – tai savotiškas mano muzikinių įtakų mišinys.

Viename interviu esi sakęs, kad šis albumas – tai tavo trisdešimties gyvenimo metų refleksija. Neklausiu ar tie trisdešimt metų buvo geri (nes jeigu vertinsime juos pagal albumą – reiktų sutikti, kad nugyvenai nuostabų laiką), tačiau paklausiu paprastesnio klausimo: ar tau liko neįgyvendintų tikslų ir ar esi užsibrėžęs kažką, ką privalai padaryti ateityje?

Aš esu laimingas. Nugyvenau nuostabius trisdešimt metų. Ko gero, šiame gyvenimo etape laimingesnis būti negalėčiau. Tačiau kalbant apie muziką, galiu drąsiai pasakyti, kad svajonių ir tikslų tikrai turiu. Nuo muzikos nepavargau, todėl mėgaujuosi tiek ją kurdamas, tiek ją atlikdamas. Žaviuosi galimybe keliauti, koncertuoti, įrašinėti ir tikiuosi, kad ši galimybė nuo manęs dar nenusisuks. Norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai.

Paminėjai muzikinius tikslus. Gal galėtum išduoti paslaptį, kas tai per svajonės?

Vienas iš tikslų yra akivaizdus (juokiasi). Labai norėčiau įrašyti garso takelį kino filmui. Dievinu kino filmus. Galiu prisipažinti, kad didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo ne dvigubas muzikinis diskas, bet būtent garso takelis. Tikiuosi, kad dabar, kai gyvenu Los Andžele, ši svajonė galės tapti realybe. Nesvarbu kokiam režisieriui – Davidui Lynchui, Todui Einsui, Terrence‘ui Mallickui ar kuriam kitam iš mano mėgiamųjų sąrašo. Tiesiog norėčiau padirbėti su garso takeliu filmui.

 

„Depeche Mode“ pamokos ir Los Andželo privalumai

 

Esi keliavęs ir koncertavęs su „The Killers”, „Kings Of Leon”, „Depeche Mode” ir kitais. Ką tau reiškė šios gastrolės?

Vien tik būti tokių grupių turo dalimi yra neįkainojama patirtis. O kelionės su „Depeche Mode”… (atsidūsta) Tai buvo kažkas neapsakoma. Jie yra gyvas kultas. Galimybė keliauti su jais – tai kur kas daugiau nei paprastos svajonės išsipildymas. Stebėdavau visus jų koncertus ir nuolat mokydavausi. Ir, tiesą sakant, iš kiekvieno pasirodymo išmokdavau kažko naujo. Jeigu manęs paklaustų, ar daryčiau tai darkart – nė nemirktelėjęs atsakyčiau teigiamai. Be abejo, apšildyti tokio masto grupę yra didžiulis iššūkis ir sudėtingas darbas, tačiau tai – nuostabi patirtis. Po turo su „depešais“ „M83“ tapo kur kas brandesniu projektu.

Turiu vieną paprastą asmeninį klausimą: mėgstamiausias mano „M83“ kūrinys – tai velniškai graži ir ilga daina „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” iš 2005- ųjų metų grupės albumo „Before The Dawn Heals Us“ . Kada paskutinį kartą ji skambėjo koncerte?

Prieš trejus ar ketverius metus kartu su Los Andželo Nacionalinės Filharmonijos orkestru.  Ją sunku atlikti, mat daina yra tikrai ilga ir harmoninga…

Galiu prisipažinti – „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” yra ir mano pati mėgstamiausia „M83” daina. Be to, šis kūrinys turi labai ypatingą vietą ir mano širdyje. Jį parašiau savo geriausiam draugui, kuris iškeliavo iš šio pasaulio. Tad šią dainą atlikti gyvai sunku dar ir dėl to, kad ji paliečia giliausią mano širdies dalį… Tampu pernelyg jautrus ir emocionalus skambant „Lower Your Eyelids To Die With A Sun“.

Amerika ir Prancūzija – dvi visiškai skirtingos šalys, kuriose tau teko gyventi. Ilgą laiką gyvenai Europoje, o prieš dvejus metus išsikraustei į Los Andželą. Papasakok apie esminius muzikinius šių šalių skirtumus.

Esi teisus sakydamas, kad didžiąją gyvenimo dalį aš praleidau Prancūzijoje. Ilgą šio etapo dalį gyvenau pietų Prancūzijoje, kur muzikinė scena buvo gana skurdi. Tačiau dvejus metus praleidau Paryžiuje – mieste, kuris muzika tikrai negali skųstis. Dabar gyvenu Los Andžele – vietoje, kurioje praktiškai kasnakt galiu džiaugtis gera muzika ir stebėti  gyvus pasirodymus. Gyvendamas čia jaučiuosi taip it kasdien dirbčiau su naujais muzikantais. Tai – labai įkvėpianti vieta, kurioje būti muzikantu yra tiesiog nuostabu. Neabejoju, kad persikraustymas į Los Andželą yra vienas teisingiausių mano muzikinės karjeros žingsnių.

Kuriu muziką mieste, kuris kvėpuoja muzika. Darau tai, kas man patinka ir tikrai galiu jaustis laimingu.

 

Turėjo tapti futbolininku

 

Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Muziką kuri visą gyvenimą, tačiau ar pagalvoji, ką veiktum, jeigu nebūtum muzikantu?

Manau, kad būčiau arba paruošiamosios mokyklos mokytojas, arba futbolininkas.

Futbolininkas???

Taip. Kodėl stebiesi?

Na, jei atvirai, tikrai nesitikėjau tokio atsakymo.

(juokiasi). Visą gyvenimą augau „futbolinėje” aplinkoje. Mano tėtis buvo futbolininkas. Mano senelis taip pat buvo profesionalus futbolininkas. Beje, mano senelis žaidė už nacionalinę Prancūzijos futbolo rinktinę 1966-ųjų metų pasaulio futbolo čempionate. Tad futbolas buvo praktiškai mano likimas, tačiau gyvenimas – pilnas staigmenų. Niekada nežinai ko iš jo tikėtis (juokiasi).

Lietuva neturi daug bendro su futbolu, tačiau pabaigai paklausiu klausimo, kurio klausiu visų savo pašnekovų: su kuo tau asocijuojasi žodis „Lietuva”?

Žinoma, kad su futbolu (juokiasi). Nicos klube, kurį aš ir palaikau, žaidė jūsų šalies futbolininkas Edgaras Jankauskas. Nepaisant to, kad jam ne itin gerai sekėsi, visgi jis žaidė už mano mylimą komandą.

Na o daugiau…? Tiesą sakant nežinau ypatingai daug apie Lietuvą. Tai šalis, kurią aš tikrai norėčiau aplankyti. Nedažnas mano bičiulis tavo šalyje yra buvęs.

Visai Lietuvai noriu pasakyti, kad svajoju kada nors surengti koncertą Lietuvoje ir labai tikiuosi, kad kažkada susitiksiu su savo muzikos gerbėjais jūsų šalyje.

 

Akimirka iš M83 koncerto (nuotr. grupės archyvo)

 

FINK: „iki šiol jaučiuosi kaltas, kad pardavinėju savo muziką”

Kai 2000- aisiais metais leidybinė kompanija „Ninja Tunes“ išleido debiutinį „Fink“  albumą „Fresh Produce“, didžiausi muzikos mylėtojai dar tikrai negalėjo pranašauti Fin‘ui Greenall‘ui ir kompanijai ypatingai šviesios ateities. Nepaisant to, kad gan lengvas ir paprastas darbas susilaukė visai neprastų kritikų įvertinimų, jis vis dar tebebuvo eilinis kokybiškas tokio pobūdžio muzikos įrašas. Kito albumo laukti reikėjo net šešerius metus. Dar po metų – 2007- aisiais pasirodė trečiasis, o dar po dvejų – ir ketvirtasis studijinis „Fink“ įrašas. Jei pirmi trys albumai „Fink“ vardą ganėtinai tvirtai įrašė pogrindžio muzikos mylėtojų širdyse ir jų užrašų knygutėse, tai 2009- ųjų albumas „Sort Of Revolution“ Anglijoje susikūrusiam kolektyvui atnešė pasaulinį pripažinimą. Darbas, prie kurio rankas prikišo ir genialusis John Legend‘as, buvo liaupsinamas muzikos kritikų, dievinamas muzikos mylėtojų ir klausomas visų bent lašeliu subtilius muzikinius skambesius mėgstančių žemės rutulio mindytojų.

Puikiai  bliuzo, elektronikos, R&B ir folko muzikos garsus į vientisą darnią muzikinę visumą jungiantis idėjinis „Fink“ vadas Fin‘as Greenall’as suprato, kad po „Sort Of Revolution“ jo lauks dar didesnis iššūkis – sukurti albumą ne prastesnį nei prieš tai buvęs.

Metus klaidžiodamas po pasaulį Fin‘as sėmėsi įkvėpimo ir iš lėto kūrė dainas albumui, kuris, kaip sužinojome po dviejų metų, tamsą nepriekaištingai pavertė tobulybe.

„Niūrus, išbaigtas ir labai muzikalus“ – taip savo ką tik „iškeptą“ penktąjį albumą „Perfect Darkness” apibūdina Fin‘as, neprarandantis meilės gyvenimui ir muzikai, kuriai, kaip pats atlikėjas sako, negali būti jokios prievartos.

Šiandien kritikai negaili liaupsių naujausiam „Fink“ įrašui, o grupė, panašu, žingsnis po žingsnio kopia išsvajotos subtiliosios muzikos viršūnės link. Jų koncertinių turų grafikas kasdien papildomas naujomis pasirodymų vietomis, o nuostabi kolektyvo muzika atranda vis daugiau ir daugiau klausytojų.

Jau seniai norėjau pakalbinti Fin‘ą, nes tai, ką jis sukūrė ir tai, kaip jo muzika skamba, mano galva, jau dabar yra verta tvirtos ir nuolatinės vietos pasauliniame muzikos lobyne. Todėl kai tik gavau teigiamą atsakymą iš grupės vadybininko ir patvirtintą interviu laiką, supratau, kad kartais tokio pobūdžio svajonės irgi gali išsipildyti…

Tokių minčių vedinas, klausydamas „Perfect Darkness“ ir „Sort Of Revolution“, lietingą birželio vakarą sutartu metu paskambinau Fin‘ui. Tuo metu jis su grupe repetavo įrašų studijoje, tačiau atsiliepęs nutraukė repeticiją ir visą pusvalandį skyrė pokalbiui, kurį ManoMUZIKA pateikia Jums.

Sveikas Finai, kaip laikaisi?

Labas. Laikausi puikiai. Mano vadybininkas persiuntė tavo elektroninį laišką apie ManoMuzika.lt ir turiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, kad rašote apie muziką. Panašu, kad tiek jūs, tiek ir aš vienodai ją mylime.

Ačiū už gerus žodžius. Tuomet nuo gerų žodžių pradėsiu ir aš. Perklausiau jūsų naująjį albumą Perfect Darkness“ ir turiu prisipažinti, kad likau sužavėtas. Tai buvo vienas laukiamiausių mano šių metų albumų ir vienareikšmiškai galiu pasakyti – DARBAS NUOSTABUS.

Oho!!! Skamba net neįtikėtinai… Ačiū tau už gražius žodžius. Tai – tikrų tikriausias įkvėpimas.

Nuo pirmojo grupės albumo „Sort Of Revolution“ pasirodymo praėjo dveji metai. Ką „Fink“ per tuos dvejus metus nuveikė?

Atrodo, kad tai buvo vakar… Velnias, kaip greitai bėga laikas.

Tiesą sakant, tie dveji metai buvo labai aktyvūs. Išleidome „Sort Of Revolution“ ir surengėme koncertinį turą. Pervažiavome ne tik įprastas vietas, bet ir Kiniją, Australiją, Ameriką.

Mums tai buvo ypatingas įrašas, po kurio surengėme galybę koncertų. Ir tai grupei tikrai patiko…

Žinai, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad mes vis dar kuriame „Sort Of Revolution“. Kiekviename savo pasirodyme, kai atliekame dainas iš šio albumo, stengiamės joms pridėti kažką naujo ir jas sugroti vis kitaip.

Taigi, metus laiko koncertavome, o tada supratau, kad man reikia poilsio. Keliavau, susitikinėjau su žmonėmis ir po truputį pradėjau „lipdyti“ naują albumą. Taip gimė „Perfect Darkness“.

Susirinkome mano studijoje lofte, įrašėme demo versijas ir repetavome. Nusiuntėme įrašytas dainas į Ameriką ir taip atsidūrėme Los Andžele, kur per tris savaites įrašėme ir visą albumą.

Jei atvirai, tos įrašų savaitės buvo tokios neįtikėtinos, kad atrodė, jog gyvename tikroje svajonėje.

Kaip suprantu, albumu esi patenkintas.

Tikrai taip. Nuoširdžiai jį myliu. Kiti grupės nariai taip pat laimingi dėl „Perfect Darkness“.

Kai kurie albumo kūriniai yra tiesiogiai susiję su mūsų išgyvenimais – vieni su geresniais, kiti su blogesniais. Tai yra tikras mūsų albumas.

Be abejo, man labai patinka ir „Sort Of Revolution“. Jame yra nuostabių dainų. Didžiuojuosi tuo albumu dar ir dėl to, kad jame atlikau prodiuserinį darbą. Patobulėjau ir įgyvendinau savo svajones. Tačiau „Perfect Darkness“ yra išbaigtas įrašas nuo „a“ iki „z“. Jis skamba kitaip. Jame apstu neįtikėtinų boso ir būgnų partijų. Žodžiu, esame tikrai velniškai laimingi.

O kurios dainos yra Tavo albumo favoritės?

Jos keičiasi kiekvieną dieną (juokiasi). Šiandien klausiausi „Wheels“ ir supratau, kad tai – puikus kūrinys. Įvairiose Europos radijo stotyse pristatinėdamas albumą grojau „didžiąsias“ dainas – titulinį kūrinį, „Berlin Sunrise“, „Yesterday Was Hard On All Of Us“ ar „Fear Is Like Fire“, tačiau kitos dainos liko savotiškoje užmarštyje. Todėl šįryt perklausęs „Wheels“ galiu pasakyti, kad būtent ji ir yra mano šiandienos favoritė.

Ką apie titulinę dainą „Perfect Darkness“ dar prieš pasirodant albumui kalbėjo jūsų fanai? (aut. Past. „Fink“ leido nemokamai parsisiųsti šį kūrinį likus maždaug mėnesiui iki naujojo albumo pasirodymo).

Smagiausia yra tai, kad ją labai greitai parsisiuntė beveik 30 tūkstančių gerbėjų. Tai – itin džiuginantis skaičius. „Perfect Darkness“ yra viso albumo vizitinė kortelė. Džiugu, kad ji atsirado muzikos bloguose, kad ja žmonės dalinosi socialiniuose tinkluose ir t.t.

Mes dovanojome žmonėms šitą dainą dėl to, kad ja labiausiai didžiavomės. Tuo tarpų gerbėjų atsiliepimai buvo labai pozityvus. Tokių tikrai nesitikėjome.

Jei Tavęs paprašytų trimis žodžiais apibūdinti naująjį albumą, ką pasakytum?

(mąsto…) Sakyčiau, kad „Perfect Darkness“ yra niūrus, vientisas ir muzikalus.

Iš tiesų mūsų įrašai yra labai muzikalūs. Stengiamės naudoti kuo mažiau „plastmasinės“ technikos ir norime perduoti tą emociją, kurią jaučiame patys.

http://www.youtube.com/watch?v=bTqUaeDL0pk

Finai, praėjo 11 metų nuo jūsų pirmojo albumo „Fresh Produce“ pasirodymo….

(Finas netikėtai mane nutraukia ištiktas nuostabos) Tikrai??? Neįtikėtina… 11 metų!!! Velnias… Taip greitai??? Negaliu patikėti…..Palauk sekunde, prašau… (Atlikėjas atsitraukia nuo telefono ir sušunka savo grupės bičiuliams: „chebra, nuo mūsų pirmo albumo išleidimo praėjo jau 11 metų“. Po šios frazės studijoje pasigirsta juokas ir susižavėjimo atodūsiai)….

Taigi, ar galėtum palyginti „Fink“ 2000- aisias metais su „Fink“ šiandien?

Žinoma, kad galiu. Esminis ryšys tarp tuometinės ir šiandieninės grupės yra rūpestis. Man labai rūpėjo tada – prieš 11 metų ir man lygiai taip pat labai rūpi dabar.

Aš visada norėjau keistis, todėl muzikine prasme „Fresh Produce“ neturi praktiškai nieko bendro su šiandieniniu „Perfect Darkness“. Tada nebuvau dainininkas, neturėjau grupės ir muzikaliai šie albumai yra absoliučiai skirtingi. Tačiau energija tikrai išlieka ta pati.

Nori paatvirausiu? 2000- aisiais galvojau, kad po 15 metų aš būsiu arba miręs, arba milijonierius (juokiasi).

Kartais pamąstau, kad reikėtų perleisti „Fresh Produce“, tačiau mane baugina faktas, jog to albumo šiandieniniai „Fink“ fanai tiesiog nesuprastų.

Beje pasakysiu tai, ko niekam nesakiau: „Fink“ turi „dingusį albumą“. Taip mes vadiname savo įrašą, kurio niekada nesame išleidę. Keletą dainų iš jų panaudojome unikaliems projektams, tačiau plačiajai visuomenei jis tikrai nėra girdėtas. Be to, turime ir dar daugiau neišleistų kūrinių… Gal reikia pagalvoti apie senųjų dainų išleidimą?.. O gal visgi reiktų perleisti „Fresh Produce“ ir leisti jį įsigyti savo gerbėjams?.. Nežinau… Pasimečiau.

Galiu tau prisipažinti dar vieną dalyką: iki šiol jaučiuosi kaltas, kad pardavinėju savo muziką. Manau, kad tai neteisinga.

Kodėl???

Nežinau. Sunku paaiškinti… Man keista, kad žmonės išleidžia 15 ar 20 eurų tam, kad nusipirktų mūsų albumą. Aš pats perku albumus ir džiaugiuosi turėdamas juos savo kolekcijoje, tačiau kai gerbėjai perka mūsų muziką jaučiuosi labai keistai…

Pinigai – apčiuopiamas dalykas. Jie gali komplikuoti (arba tiesiog sumenkinti) emociją, kurią patiria klausytojas besiklausantis muzikos.

Nors kita vertus, kompaktinis diskas – tai išliekamosios vertės garantas. Todėl jeigu žmonės perka kompaktą, vadinasi jie nori jį turėti. „iTunes“ mums suteikia galimybę perklausyti albumą ir išsirinkti geriausią (nes dabar nereikšmingos muzikos yra tikrai labai daug), o praktinį jos pavidalą (jei manai, kad jis turi atsidurti tavo muzikinėje kolekcijoje) gali nusipirkti parduotuvėje.

Dėl to aš nesmerkiu ir nelegalių failų parsisiuntimo programų. Jeigu albumas yra sumautas, tai jo niekas nesisiųs. Tuo tarpu jei įrašas yra tikrai geras, tada jį atsisiųs daug žmonių ir, negana to, dalis jį nusipirks legaliai parduotuvėje.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė: jeigu albume yra tik viena daina, tai visi ir žinos, kad tai – vienos dainos albumas, todėl užuot pirkę visą albumą muzikos parduotuvėje, jie iš „iTunes“ sistemos atsisiųs tik tą vieną vienintelį singlą.

Ir visa tai yra puikus industrijos pasiekimas, mat taip kolektyvai yra motyvuojami sukurti kuo geresnį produktą, į kurio kūrybą privalu įdėti visą širdį.

O Tu pats perki muziką?

Žinoma, kad perku. Tačiau aš perku tuos įrašus, kuriuos noriu išsaugoti amžiams.

Jei netyčia kur nors oro uoste pamesčiau savo nešiojamą kompiuterį, mažu mažiausiai mane paguos žinojimas, kad namuose yra likęs mano mėgstamas albumas.

Prie 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“ dirbai kartu su John Legend. Papaskok apie bendrą darbą su juo?

Tai buvo nuostabu. Jaučiausi kaip filme. Jau laukiu mūsų kito albumo įrašų, nes labai tikiuosi, kad prie jo ir vėl dirbsiu su John Legend.

John‘as yra nuostabus žmogus, neįtikėtinas atlikėjas ir nepaprastas pianistas, todėl praleisti kelias savaites kartu su juo buvo fantastiška.

Paprastai būna taip, kad jeigu grupė vyksta kažkur įrašinėti albumo, tai visoje žmonių minioje būna vienas kūrėjas – lyderis. Šįkart buvo kitaip – kartu kūrėjais buvome tiek aš, tiek ir jis. Kai kas, ką sukūrėme abu, buvo panaudota ir „Sort Of Revolution“.

Gerai atsimenu vieną akimirką, kai jo paprašiau: „John‘ai, gal gali sugroti dainai įžangą?“ Jis atsisėdo prie fortepijono ir 10 minučių grojo intro mano kūriniui. Tai buvo neįtikėtina įžanga… Kažkas dieviško. Žinoma, aš tą įžangą įsirašiau, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, kol kas dar nepanaudojau…

Jis taip pat man padėjo užbaigti kūrinį „Maker“, kurio akustinė versija yra tiesiog pasakiška.

Apskritai visas tas laikas buvo neįkainojamas: citrinos, saulė, geri viešbučiai ir laikas su John‘u. Gyvenau tikroje svajonėje.

Įgyvendinai vieną muzikinę svajonę. O ar liko dar…? Ar dar, be John Legend yra atlikėjų, su kuriais norėtum dirbti?

Be abejo. Yra galybė žmonių su kuriais man būtų didelė garbė muzikuoti kartu…

Norėčiau išbandyti darbą su ko gero didžiausiu bosinės gitaros virtuozu Pino Palladino. Jis – absoliutus muzikos genijus ir tikra legenda. Yra ir dar keletas muzikų, su kuriais norėčiau kažką sukurti.

Beje, labai laukiu būsimo Amy Winehouse albumo. Tikrai norėčiau dirbti ir su ja. Žinoma, Amy nėra pati „paprasčiausia“ dainininkė, tačiau ji yra tikra. O kaip atlikėja ji apskritai nepakartojama – kupina aistros, muzikali ir tikrai puikiai jaučianti muziką.

Dievinu D‘angelo ir esu tikras, kad darbas su juo taip pat teiktų daug malonumo. Beje, taip pat labai laukiu pasirodysiančio naujojo jo albumo, kuris yra ruošiamas visą dešimtmetį. Pažįstu kelis muzikantus, kurie dirba su juo. Jie sakė, kad įrašas bus tolygus tobulybei.

Fink naujausias albumas "Perfect Darkness"

Kokiai auditorijai Tau smagiausia groti?

Sunku pasakyti. Melburnas, Pekinas, Honkongas, Johanesburgas, Los Andželas, Berlynas, Amsterdamas ir t.t. – visi šie miestai turi specifines labai skirtingas auditorijas. Man patinka groti visiems. Net jei minia manęs nekenčia, aš vis tiek turiu gerbti jos pasirinkimą ir negaliu tiesiog nulipti nuo scenos, nes galbūt jaučiuosi nejaukiai.

Jei kalbėčiau apie sudėtingiausias minias, galiu pasakyti, jog festivalių auditorijai dainuoti yra sunkiausia.

Na, o pati idealiausia minia yra ta, kuri susirenka į „Fink“ koncertą tam, kad išgirstų „Fink“ dainas.

Esu labai laimingas, mat mūsų grupė turi puikius klausytojus, kurie ateina į mūsų pasirodymus tam, kad išgirstų ir pamatytų būtent mus.

Tiesą sakant, nors ne visuomet pavyksta, bet dažniausiai stengiamės groti būtent tas dainas, kurių žmonės labiausiai nori.

O ar prisimeni žmogų, kuris pirmasis patikėjo, kad tau pasiseks muzikoje ir kad Tu turi tęsti tai, ką pradėjai – t.y. kurti muziką?

Žinoma. Yra keli žmonės kurių tikėjimas manimi privertė mane patikėti pačiu savimi. Tai keli mano bičiuliai atlikėjai ir draugė fotografė. Jie tikėjo manimi nuo pat pirmos minutės ir skatino mane eiti toliau. Dabar puikiai žinau, kad jie buvo teisūs, nes tęsiu tai, ką pradėjau. Esu tiems žmonėms labai dėkingas.

Gal kada nors dedikuosiu jiems dainas (juokiasi).

Na ir pabaigai užduosiu pora klausimų, kurie jau tapo tradiciniai ManoMUZIKA.lt pokalbiuose. Kas Tave liūdina muzikos industrijoje?

Niekas. Visiškai niekas. Duosiu paprastą pavyzdį: jei tu pasirašai sutartį su velniu, esi naivus jei tikiesi, kad laimėsi pats. Sąžiningiausias faktas muzikos versle gali būti įvardyjamas dviem žodžiais – MUZIKA ir VERSLAS. Aš pasirenku savo pusę ir einu toliau. Aš renkuosi muziką, todėl ją kuriu ir rūpinuosi jos skambesiu bei atlikimu. Žmonės, kurie dirba su mumis iš verslo pusės, pasirinko būtent verslą. Ir tą sritį jie išmano puikiai.

Muzikos versle sukasi milžiniški pinigai, todėl nėra prasmės verkšlenti, skųstis ir guostis. Jei įrašai gerą albumą – gali jį parduoti milijoniniu tiražu ir užsidirbti krūvas pinigų. Be abejo, žinau, kad įrašų kompanijoms dabar ne patys geriausi laikai, tačiau firma, su kuria aš dirbu – „Ninja Tunes“ – yra fantastiška. Žmonės, dirbantys ten, priima teisingus sprendimus, išleidžia „teisingus“ pinigus, sudaro puikias galimybes muzikantams kurti tai, ką jie nori kurti, ir visada stengiasi sudaryti sąlygas grupei tobulėti. Tikrai negaliu skųstis, nes šia prasme esu labai laimingas.

Niekada nenorėjau pasirašyti sutarties su gigantiška kompanija ir vieną po kito leisti singlus. Aš noriu, kad už mane kalbėtų muzika.

Jei Tavo klausimą galėčiau perfrazuoti truputį kitaip ir būtum paklausęs, kas yra blogiausias dalykas šiandieniniame muzikos versle, aš atsakyčiau labai paprastai: šiandien atlikėjams nėra duodama laiko vystytis ir tobulėti. Grupėms reikia laiko augti. Dėl to dažniausiai pirmas albumas nebūna pats geriausias kolektyvo diskografijoje. Kita vertus, kartais ir pačios grupės per anksti nuleidžia rankas. Nepavyksta vienas albumas ir žmonės dažnai net nebenori stengtis. Gaila, nes tokiu atveju kalta nebe leidybinė kompanija, o patys kolektyvai.

Esu laimingas, nes mes turime puikias sąlygas. Mums niekas nediktuoja kiek ir kada turim išleisti albumų. Mes kuriam ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad norime ir kad mums patinka tai daryti. Sulyg kiekvienu įrašu mes tampame geresni ir profesionalesni, o „Ninja Tunes“ mums leidžia tobulėti. Tai – tiesiog nuostabu.

Apie ką pirmiausiai pagalvoji, kai išgirsti žodį „Lietuva”?

Mano geras draugas turi butą Krokuvoje, todėl po vieno koncerto Berlyne planavau važiuoti pas jį, o tada tiesiu taikymu į Varšuvą ir iš jos į Vilnių. Tačiau bičiulis „pranešė“, kad Vilniuje yra daug sniego, minus penki laipsniai ir labai prasti keliai, todėl planus teko atidėti kitam kartui. Tad šią akimirką Lietuva asocijuojasi su prasta kelių danga ir penkiais laipsniais šalčio (juokiasi). Bet kada nors aš tikrai pas jus apsilankysiu.

Ačiū už pokalbį. Linkėjimai likusiems grupės nariams!

Ačiū tau. Buvo tikrai miela pakalbėti. Perduok linkėjimus Lietuvai.

Baigęs pokalbį žvilgterėjau pro langą. Lietus buvo jau nustojęs lyti, o virš Vilniaus kabėjo didelis mėnulis. Laikrodžio rodyklė jau buvo išmušusi kelias minutes po vidurnakčio, grotuvas grojo „Fink” dainą „Yesterday Was Hard On All Of Us”, o pagalvoti apie poilsį net nesinorėjo… Norėjosi toliau klausytis „Fink”, nes užmigus miestui jie skambėjo dar giliau… Muzika, kaip ir sakė pokalbio metu Fin’as, tikrai kalbėjo už save…

Beje, ManoMUZIKA informuoja, kad „Fink” lapkričio 18 dieną koncertuos Varšuvoje.