Killers

Su nauja daina sugrįžta „The Killers”

manoDAINA, manoNAUJIENA

JAV roko grupė „The Killers” produktyvumu skųstis negali. Beje, atsitiktinai ar ne, tačiau pastaraisiais metais produktyvumo vaisius pasauliui Brandono Flowerso kolektyvas pristato būtent rugpjūtį.

Prieš 2 metus, 2020-ųjų rugpjūtį žudikai pasauliui padovanojo savo albumą „Imploding the Mirage”, praėjusių metų rugpjūtį – naują plokštelę „Pressure Machine”, o štai šių metų rugpjūtį Las Vegaso rokeriai pristato savo naują dainą „Boy”.

Dainą prodiusavo Stuartas Price’as ir Shawnas Everettas. O kalbėdamas apie kūrinį grupės lyderis Brandonas Flowersas prisipažino, jog daina buvo sukurta tuo pačiu metu kai „The Killers” kūrė savo paskutinį albumą „Pressure Machine”.

„Tai buvo pirmoji daina, parašyta po to, kai dėl pandemijos turėjome atšaukti „Imploding The Mirage“ turą. Neseniai grįžau į Jutą ir pradėjau keliauti į Nefį – vietą, kurioje užaugau. Pastebėjau, kad vieta, iš kurios taip beviltiškai norėjau pabėgti būdamas 16 metų, dabar yra ta vieta, į kurią nuolat noriu sugrįžti. Turiu sūnų, kuris artėja prie tokio amžiaus, kokio tuo metu buvau. Su „boy“ noriu ištiesti ranką ir pasakyti sau (o kartu ir savo sūnums) negalvoti per daug. Ir ieškoti „baltųjų strėlių“ savo gyvenime. Man dabar baltos strėlės – mano žmona, vaikai, mano dainos ir scena”, – pristatydamas naują kūrinį „boy” sakė B. Flowersas.

Rugpjūčio viduryje – naujas „The Killers” albumas

manoNAUJIENA
Killers (nuotr. grupės archyvo)

Vos prieš metus išleidę savo albumą „Imploding the Mirrage”, Las Vegaso rokeriai „The Killers” patvirtino apie naujos savo studijinės plokštelės pasirodymą.

Naujasis hito „Mr. Brightside” kūrėjų įrašas vadinsis „Pressure Machine”. Dienos šviesą jis išvys jau netrukus – rugpjūčio 13 d.

Pasak grupės lyderio Brandono Flowerso, „Pressure Machine“ – tai karantininių aplinkybių produktas, nes grupė dėl pandemijos negalėjo gastroliuoti. „Tai buvo pirmas kartas per ilgą laiką, kai susidūriau su tyla”, – sakė jis. „Ir būtent šioje tyloje įrašas pradėjo žydėti. Jis yra pilnas dainų, kurios prie kitų aplinkybių būtų buvusios gerokai per tylios ir paskęstų tipiškame „Killers” įrašų triukšme”.

„Pressure Machine” taps septintuoju grupės studijiniu albumu.

Beje, apie tai, kad grupė šiemet išleis albumą buvo pranešta dar balandžio viduryje. Tačiau iki šiol daugiau žinių apie tai nebus pateikta.

„The Killers” pradėjo naujo albumo įrašus

manoNAUJIENA

killers

The Killers

Paskutinę savo plokštelę „Imploding the Mirage” Las Vegaso grupė „The Killers” pasauliui padovanojo prieš pusmetį. Tačiau panašu, kad pandemija žudikus ne sustabdė, o priešingai – suteikė kūrybinius sparnus. Na, to turbūt ir galima buvo tikėtis, mat dar rugpjūčio mėnesį, praktiškai iškart po paskutinio albumo pasirodymo, „The Killers” pažadėjo, kad naujas įrašas grupės gerbėjus pasieks maždaug po 10 mėnesių.

Taigi, Brandonas Flowersas ir co. laikosi duoto žodžio. Prieš kelias dienas savo instagram paskyroje jie filmavo gyvą video iš studijos. Ir to video metu grupė savo klausytojams trumpai leido susipažinti su naujo albumo ištrauka.

Beje, verta paminėti tai, kad šio albumo įrašuose dalyvauja ir ilgametis grupės gitaristas Dave’as Keunigas. Karjerą „The Killers” jis buvo sustabdęs nuo 2017-ųjų, kuomet nusprendė įrašinėti solinę kūrybą.

The Killers – My Own Soul’s Warning

manoVIDEO

Pagaliau oficialiai patvirtinta, jog naujasis „The Killers” albumas pasirodys kitą mėnesį. Plokštelė, pavadinta „Imploding the Mirrage” bus jau 6-oji grupės diskografijoje ir muzikos parduotuvių lentynas pasieks rugpjūčio 21 dieną.

Likus kiek daugiau nei mėnesiui iki jos pasirodymo, „žudikai” pasidalino nauja daina „My Own Soul’s Warning” ir jos vaizdo klipu.

The Killers sugrįžta: naujas albumas – jau kitąmet

manoNAUJIENA

killers

Nuotr. grupės FB paskyra

Brandonas Flowersas ir co. sugrįžta. Hitų „Mr. Brightside” bei „Read My Mind” kūrėjai pagaliau praneša apie savo naują albumą.

Prieš kelias dienas „patyzinę” savo fanus išplatindami potencialiai naujo albumo kūrinių sąrašą, „The Killers” šiandien sudėjo visus taškus ant „i”: ateinančių metų pavasarį dienos šviesą išvys naujas žudikų albumas „Imploding The Mirage”. Kartu su juo grupė paskelbė ir stadioninį turą Jungtinėje Karalystėje, kurio metu drauge su Las Vegaso rokeriais ant scenos lips „Blossoms”, Sam Fender ir… patys „Manic Street Preachers”.

Kol kas apie kitas galimas pasirodymų vietas kalbama nėra, tačiau akivaizdu, kad po turo Jungtinėje Karalystėje kolektyvas lankysis ir likusioje pasaulio dalyje. Tikėkimės, kad jų pasirodymas bus surengtas ir kur nors netoli Lietuvos (o gal net ir pas mus…?).

„Imploding The Mirage” bus jau šeštas studijinis grupės albumas. Paskutinis darbas, pasiekęs muzikos parduotuves, buvo plokštelė „Wonderful Wonderful”. Ji pasirodė dar 2017-aisiais.

manoMUZIKA primena, kad „The Killers” susikūrė dar 2001 m. Pirmas grupės įrašas buvo išleistas 2004 m.  Tai buvo žudikus išgarsinusi plokštelė „Hot Fuss”, kurioje galima rasti grupės hitus „Somebody Told Me”, „All These Things That I’ve Done” ir „Mr. Brighside”.

Killers kūrinys „Mr. Brightside” muša rekordus: perkamiausių dainų šimtuke – jau 200 savaičių iš eilės

manoNAUJIENA

killers

Killers

Kultinis „Killers” kūrinys „Mr. Brightside” pasiekė neįtikėtiną rezultatą Jungtinėje Karalystėje. Ši savaitė – jau 200-oji šios kompozicijos savaitė perkamiausių Didžiosios Britanijos singlų top 100.

Šis Las Vegaso rokerių kūrinys yra įtrauktas į debiutinį, dar 2004 m. išleistą albumą „Hot Fuss”.

Aukščiausia pozicija, kurią indie himnu dar vadinama daina pasiekė Anglijoje, – tai 10 perkamiausių singlų topo vieta. Tai „Mr. Brightside” pavyko padaryti debiutinę savaitę 2004-aisiais. Tačiau net ir nepasiekęs topo viršūnės, kūrinys tapo vienu didžiausių visų laikų Jungtinės Karalystės rekordininku.

Beje, praėjusiais metais britų muzikos industrijos išleista ataskaita atskleidė, jog Brandono Flowerso ir grupės daina „Mr. Brightside” buvo dažniausiai klausomas kūrinys internete iš visų tų, kurie pasirodė iki 2010-ųjų. Vien pernai šio kūrinio perklausų internete skaičius viršijo 45 milijonus, o šiemet kiekvieną savaitę daina mėgaujasi daugiau kaip 878 tūkstančiai melomanų. Iki šiol „Mr. Brightside” per savaitę atsisiunčia beveik po 700 žmonių.

Grupė Killers perdainavo legendinę Oasis dainą „Wonderwall”

manoNAUJIENA

Kol „Oasis” atsikūrimas ir vėl nukeliamas į nežinomybės laikus, šios kultinės grupės kūryba gyvuoja ir kitų atlikėjų koncertuose.

Savaitgalį Čilėje praūžęs festivalis „Lollapalooza” sutraukė dešimtis tūkstančių muzikos mylėtojų. Grupės „Killers” koncertą stebėjo didžioji jų dalis. Savo pasirodymo metu hito „Mr. Brightside” kūrėjai naujam gyvenimui prikėlė legendinį „Oasis” hitą „Wonderwall”.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: rugsėjis, 2017

manoISTORIJA

Albumai_rugsejis

Rugsėjo mėnesio albumai

Po trumpo atokvėpio manoMUZIKA ir vėl grįžta prie mėnesio albumo apžvalgų. Šie metai – itin derlingi, todėl labai tikimės, kad kai kurios apžvalgos padės atrasti arba tiesiog primins 2017-ųjų įrašus, be kurių šį periodą įsivaizduoti bus sudėtinga.

Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į rugsėjo mėnesį, kuris, tiesą sakant, ir vėl nepagailėjo kokybiškos muzikos. Tačiau šįkart turėjome išsirinkti 4 albumus, kuriuos traukiame į apžvelgtųjų sąrašus.

THE KILLERS „Wonderful Wonderful”

Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje „The Killers” buvo kone dievai. Pirmieji du albumai ir tokie kūriniai kaip „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ar „All the Things that I’ve Done” tikrojo indie roko gerbėjams buvo daugiau nei išganymas. Turėjome savo dievaičius, dėl kurių buvo galima nueiti kryžiaus kelius. Tačiau albumą „Sam’s Town” prodiusavusį Flood pakeitė Stuartas Price’as ir 2008-aisiais pasirodžiusį diską „Day & Age” žiaugčiodami tikrieji žudikų fanai nurašė netikėtam atsitiktinumui.

Gitaras keitė sintetiniai klavišiniai, o indie roko pažibų naująja vizitine kortele tapo pop hitas „Human”. Nesusipratimas grupės gerbėjams kirto tiesiai į paširdžius, tačiau „The Killers” lyderis Brandonas Flowersas ramino fanus teigdamas, kad tikrasis indie rokas sugrįš sulig nauju albumu.

Kito grupės įrašo teko laukti ketverius metus, tačiau 2010-aisiais pasirodęs saldus kaip cukraus vata solinis B. Flowerso diskas nežadėjo nieko gero. Gerbėjų viltys visiškai subliūško pasirodžius „Day & Age” follow up’ui, kuris buvo pavadintas „Battle Born”. Tas pats saldus skambesys (puikiai įsikomponuojantis grojaraštyje šalia Taylor Swift ar post-VIVA LA VIDA’iškos „Coldplay” kūrybos), tos pačios mokyklos šokiams besisukant disco kamuoliui tinkančios sintetinės baladėlės senuosius Las Vegaso rokerių gerbėjus atstumdavo taip pat, kaip vienas kitą atstumia teigiami magnetai.

Kadangi pats kadaise buvau didelis „The Killers” gerbėjas, karčią realybę priėmiau tikrai su skausmu. Tačiau nuvažiavęs į vieną iš jų „Battle Born” pristatymo koncertų galutinai susitaikiau su netektimi: gyvai jie vis dar groja puikiai, klausytojus vis dar labiausiai „veža” jų senoji kūryba, o jų niūrią transformaciją priėmiau tiesiog kaip neginčijamą duotybę. Senieji žudikai mirė, todėl reikia mesti sentimentus šalin ir gyventi toliau.

Tačiau šių metų pradžia pakeitė daug dalykų. „The Killers” savo pirmuoju naujojo albumo singlu pasirinko dainą “Run For Cover” – kūrinį, primenantį pirmuosius du grupės albumus. Antrąjį singlą – titulinę albumo dainą taip pat pastarajame B. Flowerso kūrybos kontekste galime vadinti gan kietu kūriniu. Taigi, pirmieji naujo albumo (kurio grupės gerbėjai buvo priversti laukti net 5 metus) šaukliai pagrįstai leido tikėtis tų senųjų žudikų atgimimo.

Deja, bet rugsėjo 22 diena visus lūkesčius sudaužė į šipulius. Ilgai lauktas išankstinėmis svajonėmis pasąmonėje puoštas albumas pasirodė kaip bandymas prikelti jau kelerius metus anapilin iškeliavusį lavoną. Perklausius visą „Wonderful Wonderful” ilgai neapleido jausmas, kad naujas 10 dainų albumas –penkių skirtingų kolektyvų dainų rinkinys. Tai buvo eklektiška kakofonija, kurioje norima įtikti visiems. Jame pilna visko – ir disko stiliaus, ir elementarios sintetikos, ir minėtų kūrinių su gitariniais skambesiais, ir dar kelių muzikinių žanrų apraiškų. Jokio vientisumo, jokio nuoseklumo ir, kas svarbiausia, jokio organiškumo.

Jeigu kažkada buvau susitaikęs, kad „The Killers” pasikeitė (ir supratau, kad rinkos diktatas, šlovės ir populiarumo poreikis tiesiog nugalėjo žanro galimybes), tai dabar supratau, kad Las Vegaso vyrukai tiesiog tapo pataikūnais, kurie nori įtikti kiekvienam skoniui. Tačiau jeigu mėgsti single mault’ą, tai toli gražu nereiškia, kad mėgausiesi ir visomis blendo rūšimis. Tai turėtų suprasti ir albumo kūrėjai, mat muzikai (bent jau šiuo klausimu) galioja lygiai tokios pačios taisyklės.

Taip, albume yra kelios gražios dainos (vien ko verta baladė „Some Kind Of Love”), tačiau ar to gana Killersams? Baikit, nemanau.

Iš grupės, dėl kurios kažkada galėjau numirti, „The Killers” tapo kolektyvu, kurio kartais tiesiog darosi koktu klausytis. Gaila.

Klausite, kodėl manoMUZIKA rekomenduoja perklausyti šį albumą? Atsakymas labai paprastas: tam, kad suprastumėte, kaip per šitiek metų gali būti devalvuota kolektyvo, kuris kadaise buvo nuostabus, vertė.

Dainos: Run For Cover, Wonderful Wonderful, Some Kind Of Love

FINK “Resurgam”

Fink muzika prilimpa toli gražu ne iš karto ir, žinoma, toli gražu ne kiekvienam. Dažniausiai ji būna muzikali, gili, tačiau pakankamai tamsi.

Iki šiol manau, kad nėra tobulesnio pavadinimo „Fink” albumui nei 2011 metais išleistas įrašas „Perfect Darkness”. Iš tiesų jeigu įmanoma būtų apibūdinti Fino Greenallo ir kompanijos kūrybą, tikslesnio pavadinimo nei nuostabi tamsa neįmanoma sugalvoti.

Ne išimtis ir rugsėjo pabaigoje išleistas „Resurgam” (beje, kalbant apie šį įrašą reikėtų nepamiršti, kad tai jau antras „Fink” diskas per metus. Dar pavasarį įgyvendindamas savo seną svajonę Finas išleido puikų bliuzo įrašą).

„Resurgam” – tamsus, bet labai muzikalus albumas. Vėlgi, kaip ir visi grupės įrašai, „kabinti” jis pradeda perklausius jį antrą ar trečią kartą. Nes tik tada pradedi jausti visas Fino muzikos subtilybes.

Plokštelėje, kurioje yra 10 dainų „Fink” gerbėjai ras visko – ir lyrikos (daina „Not Everything Was Better In The Past”), ir polėkio, išsirišančio į nuostabią kulminaciją (daina „Godhead”), ir raudą („Word to the Wise), ir pasakiškos muzikinės filosofijos (titulinis įrašo kūrinys), ir autobiografinių motyvų (kompozicijoje „Day 22” muzikantas pasakoja apie tai, kaip jis atsisveikina su savo priklausomybėmis).

Bet juk pati „Fink” kūryba ir yra priklausomybė. Tai nuostabi muzikinė giria, į kurią įžengus nebeįmanoma rasti kelio atgal. Ir tas paklydimas muzikos girioje leidžia mėgautis kiekviena pasivaikščiojimo tos klampios, neišžengiamos muzikinės girios akimirka.

Išleidę naują įrašą britai „Fink” sukūrė dar vieną muzikinį tamsos šedevrą, kurį prisijaukinus nesinori galvoti apie jokį galimą išsiskyrimą.

Dainos: Godhead, Not Everything Was Better In The Past, Word To The Wise

BENJAMIN CLEMENTINE “I Tell A Fly”

Į Prancūziją išvykusio brito debiutinis albumas „At Least For Now” buvo tikras šedevras. Tokie kūriniai kaip „London”, „The People and I” ar „Gone” virpino ir leido jo muziką pajusti iki pat kaulų smegenų, o pats albumas buvo toks nuoširdus, grynas ir tikras, kad jo neįvertinti tokiame globaliame technikos amžiuje tiesiog nebuvo įmanoma. Savo sudėtingą gyvenimą apdainavęs Benjaminas pakerėjo, užbūrė ir pavergė daugelį. Kad taip įvyko galima daryti išvadą ne tik dėl laimėtos „Mercury” staulėlės, bet ir dėl sausakimšų jo turo koncertų, nuoširdžių interviu ir, žinoma, poreikio matyti muzikantą kone kiekviename muziką mylinčių žmonių renginyje.

Poetas, keliautojas, mąstytojas, klajoklis, žinoma, muzikantas – tai tik keli epitetai iš tūkstančių, tinkantys apibūdinti išskirtinio su niekuo nesumaišomo balso savininką Benjaminą Clementine’ą.

Naujasis dainos „London” kūrėjo albumas – kiek kitoks. Be to, kad jame – gerokai daugiau instrumentų bei eksperimentavimo, klausant šio įrašo neapleidžia jausmas, kad veiksmas vyksta teatro scenoje. Čia daug dramos, daug lyrikos, gan ryškios kulminacijos ir pasakiškai daug muzikinės įvairovės.

Tradiciškai, akivaizdu, kad muzikantas žavisi klasikine muzika. Ypatingai tokiais kompozitoriais kaip Eric Satie ar Claude Debussy. Tai itin išryškėja klausant pianino solo melodijų.

Taip, kaip ir pirmajame albume “I Tell A Fly” nuolat juntamas liudesys ir tam tikras nostalgijos prieskonis. Ir tai natūralu, mat ir čia dominuoja gyvenimiškos kasdienybės temos, socialinės problemos, su kuriomis susiduria pasaulis, ir egzistencinių atsakymų į sudėtingiausius klausimus paieškos. Tačiau šis įrašas – tai dar viena neabejotina galimybė įsitikinti, koks talentingas, nenuspėjamas ir įvairus kūrėjas yra Benjaminas Clementine’as. Kiekvienas kūrinys čia – nauja istorija, kurioje, kaip ir Davido Lyncho filmuose, niekada negali žinoti, kas tavęs tyko kitame žingsnyje.

“I Tell A Fly” – vienas įdomiausių šių metų įrašų. Tačiau nieko kito iš šio atlikėjo mes ir negalėjome tikėtis. Belieka tik džiaugtis, kad jis nepasimetė Kamdeno gatvėse, o Paryžiaus užkampiuose jį pamatė tie žmonės, kurie leido jo talentą pajusti visam pasauliui.

Džiugu, kad B. Clementine’o fenomenalumą netrukus dar kartą galės pajusti ir mūsų šalies melomanai. Jo koncertas Vilniuje – jau lapkričio viduryje.

THE WAR ON DRUGS “A Deeper Understanding”

Sakoma, kad kiekvienai muzikai suskambėti reikia tinkamo laiko. Tačiau yra ir tokių kūrėjų, kurie gerai skamba praktiškai visur. Vieni tokių – amerikiečiai “The War On Drugs”.

Ketvirtą grupės albumą “A Deeper Understanding” JAV indie muzikos tinklaraščiai dar nuo metų pradžios krikštijo vienu laukiamiausių metų įrašų, o ditirambus jam giedojo ne tik muzikos kritikai, bet ir patys muzikantai.

Žinoma, tokius išankstinius lūkesčius Pensilvanijos kolektyvui leido turėti prieš trejus metus išleistas itin sėkmingas ir labai kokybiškas darbas “Lost in Dream”. Taigi, būtent nuo jo, galima sakyti, ir prasideda amerikiečių sėkmės istorija.

Ar naujasis “A Deeper Understanding” savo koncepcija labai skiriasi nuo “Lost In Dream”? Tikrai ne. Tačiau konceptualiam skirtumui nėra jokios prasmės jeigu tavo kūryba pasiekia vis daugiau ausų ir širdžių.

Klausydamiesi “The War On Drugs” išgirsite, regis, galybę nuo seno puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Bruce Springsteen ar “Fleetwood Mac” iki prieš savaitę anapilin iškeliavusio Tomo Petty ar grupės “Dire Straits”. Tačiau, ko gero, tai yra vienas iš nedaugelio pasaulio kolektyvų, kuris, sugėręs visas įmanomas gerąsias įtakas, pats sugeba išlikti toks jaukus ir savitas.

Įsivaizduokite, iš albume esančių dešimties dainų, daugiau kaip pusės trukmė – virš 6 minčių. Vienas kūrinys tęsiasi 11 minučių. Tačiau nei viena kompozicija (net ir pati ilgiausia) neatrodo ištempta, per ilga ar kelianti nuobodulį. Priešingai, perklausius visą albumą “nuo – iki”, norisi dar.

Jeigu reikėtų, galėčiau lažintis, kad “A Deeper Understanding” šiemet ir vėl dominuos portalų ir tinklaraščių topuose. Taip skoningai ir muzikaliai prikelti praėjusio amžiaus dinozaurus gali tik vienetai. Smagu, kad vienų iš tų vienetų liudininkais galime būti ir mes.

Dainos: In Chains, Clean Living, Up All Night

The Killers – Some Kind Of Love

manoDAINA

Hito „Somebody Told Me” kūrėjai, grupė „The Killers” laukia ateinančio penktadienio, mat būtent rugsėjo 22 dieną pasirodys naujas jų albumas „Wonderful Wonderful”.  Vis dažniau atskleisdami būsimo įrašo kortas ir kurstydami aistras naujo albumo belaukiant, žudikai pasidalino dar viena puikia kompozicija. Šįkar Brandono Flowerso kolektyvas pristato nuostabaus grožio baladę „Some Kind Of Love”.

The Killers – Wonderful Wonderful

manoDAINA

Panašu, kad Las Vegaso rokerių „The Killers” ankstyviosios kūrybos gerbėjai turi priežasčių džiaugtis. Brandonas Flowersas, eilinį kartą teigęs, kad hito „All the Things That I’ve Done” grįš prie šaknų, šįkart, panašu, tikrai nemelavo.

Kolektyvo mylėtojai, su nekantrumu laukiantys naujo amerikiečių disko, jau turėjo progą išgirsti porą būsimosios plokštelės dainų („Run For Cover” ir „The Man„). Šįryt pristata ir titulinė albumo daina. Ji, beje, kvepia tais pačiais senaisiais, tvirtai ir griežtai „Mr. Brightside” gitaromis brazdinančius žudikais.

Iki naujo albumo laukti liko nedaug. „Wonderful Wonderful” muzikos parduotuvių lentynas turėtų pasiekti rugsėjo 22 d.

The Killers – Joel, The Lump Of Coal

manoVIDEO

Las Vegaso grupė „The Killers” ir toliau išlaiko tradicijas. Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet Brandonas Flowersas ir kompanija pristato naują kalėdinę dainą. Šįkart ji buvo pristatyta Jimmy Kimmelio televizijos laidoje.

Išsamus video su pristatymu – nuorodoje viršuje. Jeigu norite peržiūrėti video iškart – tai galite padaryti nuo 5:15 minutės.

The Killers: geriausių dainų albumas užvers mūsų dešimties metų istorijos puslapį

manoNAUJIENA

Direct Hits

Vakar, pristatydami naują „The Killers“ ir „M83“ bendrą kūrinį „Shot At The Night”, kalbėjome ir apie „žudikų” geriausių dainų albumą „Direct Hits”, kuris lapkričio 11 dieną pasirodys muzikos parduotuvėse. Pasak grupės lyderio Brandono Flowerso, šis albumas, žymintis Las Vegaso roko ketverto dešimtmečio paminėjimą, bus puiki proga užversti pirmąjį grupės istorijos dešimtmetį ir judėti pirmyn (pirmasis „The Killers” studijinis įrašas „Hot Fuss” dienos šviesą išvydo 2004-aisiais – L.Z.)

„Šis diskas – tai puiki proga sudėlioti visus taškus ant „i” ir pereiti prie kitų dalykų. „Direct Hits” tikrai nereiškia „The Killers” pabaigos. Aš nuolat kuriu ir tai yra antrasis mano pašaukimas. Tačiau taip pat visada analizuoju tai, ką parašiau. Kartais man tai patinka, kartais – ne, tačiau aš esu labai laimingas, kad į mūsų hitų rinkinį yra įtraukti ir keli nauji kūriniai” – portalui NME sakė „žudikų” lyderis Brandonas Flowersas.

Be jau minėto kūrinio „Shot At The Night” geriausių dainų albume taip pat bus galima rasti Stuarto Price’o prodiusuotą dainą „Just Another Girl” bei kelis naujus senų dainų remiksus (visas dainų sąrašas – apačioje).

Paklaustas apie bendrą darbą su „M83” siela Anthony Gonzalezu, Flowersas buvo atviras: „Jis (Anthony Gonzalez – L.Z.) yra vienas iš naujosios mokyklos prodiuserių. Taip, jis yra visiškas technikos burtininkas, tačiau nevertinti jo kaip muzikanto tikrai negalima. Jis – tikras muzikos talentas”.

Visas lapkričio 11 dieną pasirodysiančio „The Killers” albumo „Direct Hits” dainų sąrašas:

01. Mr. Brightside
02. Somebody Told Me
03. Smile Like You Mean It
04. All These Things That I’ve Done
05. When You Were Young
06. Read My Mind
07. For Reasons Unknown
08. Human
09. Spaceman
10. A Dustland Fairytale
11. Runaways
12. Miss Atomic Bomb
13. The Way It Was
14. Shot At the Night
15. Just Another Girl
16. Mr. Brightside (Original Demo)
17. When You Were Young (Calvin Harris Remix)
18. Be Still

 

The Killers ir M83 – Shot At The Night

manoDAINA

Ne taip seniai Rygoje surengę puikų koncertą Las Vegaso vaikinai „The Killers” apie save duoda žinoti visiškai netikėtame amplua. Šįkart Brandono Flowerso kolektyvas suvienijo pajėgas su „M83” siela Anthony Gonzalesu ir išleido naują dainą „Shot At The Night”. Būtent Anthony Gonzalesas naujame kūrinyje užėme pagrindinio prodiuserio vietą.

Beje, manoMUZIKA primena, kad pas mus galite rasti:

– išskirtinį interviu su „M83”  – (spauskite ČIA)

– Rygoje vykusio „The Killers” koncerto recenziją (spauskite ČIA)

Beje, paminėdami savo dešimtmetį, „žudikai” lapkričio 10 dieną išleis pirmąjį savo geriausių dainų albumą „Direct Hits”. Dainų sąrašas – apačioje.

01. Mr. Brightside
02. Somebody Told Me
03. Smile Like You Mean It
04. All These Things That I’ve Done
05. When You Were Young
06. Read My Mind
07. For Reasons Unknown
08. Human
09. Spaceman
10. A Dustland Fairytale
11. Runaways
12. Miss Atomic Bomb
13. The Way It Was
14. Shot At the Night
15. Just Another Girl
16. Mr. Brightside (Original Demo)
17. When You Were Young (Calvin Harris Remix)
18. Be Still

Killers: palaidotos meilės reabilitacija

manoISTORIJA

Killers koncertas (Foto. DELFI.LV)

17 dainų, iš kurių šešios iš dviejų paskutinių grupės albumų, 2 koveriai ir devyni hitai, kurių dėka „Killers“ tapo vienais žinomiausių XXI amžiaus rokenrolo vėliavnešių.

Ilgai galvojau kokiu sakiniu turėčiau pradėti „The Killers“ koncerto Rygoje apžvalgą, tačiau frazė, geriausiai apibūdinanti jausmą išėjus iš „Mežu“ parko Rygoje įvykusio “žudikų” pasirodymo, yra būtent ši.

Brandonas Flowersas ir jo sėbrai į mano gyvenimą įsiveržė it viesulas. 2003 metų vasaros pabaigoje klausiausi BBC Radio 1 eteryje vedamos Zane Lowe laidos. Tąkart įvyko niekam negirdėtos grupės dainos premjera.   Kai Zane sakė, jog netrukus eteryje pasigirs kažkokių „The Killers“ kažkokia „Mr. Brightside“, net nesuklusau. Pagalvojau, kad tai dar vienas „eilinis“ ‚grupsas‘, paslapčia svajojantis apie galingiausias pasaulio muzikos rinkas. Užteko išgirsti kelių minučių trukmės kūrinį, kad suprasčiau: ši grupė (bent jau kažkurį laiką) tikrai bus ta, kurios muzikinius patiekalus valgysiu kaskart, kai tik ji „pagamins“ kažką naujo. Neklydau, nes nuo tos akimirkos „žudikai“ tapo kone kasdieniu mano gyvenimo palydovu. 2004 – ųjų „Hot Fuss“ ir po dvejų metų išleistas albumas „Sam‘s Town“ iki šiol pagrįstai vadinami XXI amžiaus rokenrolo klasika. Klasika, kurios  tiesiog neįmanoma neįsimylėti… Maždaug iki 2008- ųjų ta meilė buvo tokia stipri, kad dėl jų buvau pasiruošęs praktiškai numirti. Tačiau tais metais pasirodęs grupės albumas „Day & Age” ir gitarinius rokenrolo garsus jame pakeitęs „plastikinis“ sintezatorius mano meilę jiems pradėjo slopinti. Vėliau sekusi ketverių metų pertrauka Las Vegaso vyrukų kūryboje, paįvairinta grupės lyderio Brandono Flowerso pop muzikos prieskonių pagardintu soliniu albumu „Flamingo“, taip pat nežadėjo nieko gero… Tačiau praėjusių pradžioje Brandonas tvirtai pareiškė: „Killers“ sugrįžta. Su nauju albumu ir senais gitariniais rokenrolo garsais.“

Supratau, kad meilė pasiduoda tariamom prielaidom ir grįžta į įprastas „samstowniškai hotfussiškas“ vėžias. Tikėjau, kad netrukus pasirodysiančiame diske vėl išgirsiu kažką panašaus į „Somebody Told Me“, „All These Things That I‘ve Done“ ar „Jenny Was A Friend Of Mine“, tačiau…Tačiau gavau dar lengvesnį darbą nei „Day & Age” ir dar daugiau saldžių ir į gerokai platesnę auditoriją orientuotų muzikos garsų.   Meilė žudikams blėso, o 2006-ieji su išraiškingu autentišku rokenrolu po mažu slinko į labai gilią praeitį… Pernai rugsėjį išleistas „The Killers“ albumas „Battle Born“ – tai pirmas žudikų diskas, kurio neturiu savo fonotekoje (nuo pat 2003 -ųjų tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad tokia diena apskritai kada nors ateis).

Tad jeigu anksčiau už „Killers“ koncertą būčiau atidavęs paskutinį skatiką, šįkart, nors ir pirkau bilietus išankstinio pardavimo metu, į Rygą važiavau neturėdamas jokių lūkesčių. Viskas, ko tikėjausi – tai melodingos pop muzikos reginys, kurio didžiąją dalį „okupuos“ profesionaliai susintetintos paprastų dainų aranžuotės.  Jeigu reiktų išversti visą lūkesčių jausmą į emocinę žmonių kalbą, pasakyčiau dar paprasčiau: anksčiau „Killers“ buvo mano muzikinė aistra, polėkis, žavesys ir meilė, o šiandien iš jų teliko sentimentai tam gražiam muzikinės meilės išraiškos jausmui.

Killers koncertas (Foto DELFI.LV)

Visgi vakar diena daug ką apvertė aukštyn kojom.

Aukštyn kojomis jai nesutrukdė apvirsti nei žinia, kad koncerte nebus apšildančios grupės „James“ (prisipažįstu, jos tikrai labai laukiau), nei dėl neapdairių latvių organizatorių prie įėjimo į parką praleista valanda. Renginio „išvakares” lydėjo tikrai daug nesklandumų, tačiau netgi žinia, kad koncertas vėluos dvi valandas, nuotaikos kartelės nenuleido iki minimumo.

Taigi, koncerto pradžioje į sceną žengė ne „James“, o „The Killers“. Ir, kas svarbiausia, nieko nelaukdami Las Vegaso vyrukai ėjo tiesiai prie reikalo: koncertą pradėjo savo pirmu oficialiu muzikinės karjeros singlu „Mr. Brightside“. Suošusi minia akimirką leido pagalvoti apie tai, kad tokios „bombos“ pačioje koncerto pradžioje tikrai nesitikėjo, tačiau  prie tokių emocijų, regis, pripratusi grupė pirminę „bombą“ čia pat atskiedė 2008-ųjų metų albumo „Day & Age” kūriniu „Spaceman“.

Pamatęs tą vakarą susirinkusią publiką (o joje buvo tikrai LABAI daug lietuvių) Brandonas Flowersas, ko gero, iškart pajuto, kad šiaurietiško mentaliteto bruožai Baltiškojoje pasąmonėje yra visur, bet tik ne muzikinės aistros išraiškoje. Lietuvių, latvių ir estų  minia šėlo sulyg kiekvienu „The Killers“ garsu…Ir, kas svarbiausia, kuo labiau kilo koncerto atmosfera – tuo labiau iš proto ėjo ir publika. Tą vakarą laimingi galėjo būti visi – tiek tie, kurie Las Vegaso muzikantus pažįsta nuo pat pirmųjų jų vaikystės šliaužtinukų, tiek ir tie, kuriems pažintis su jais prasidėjo nuo lengvo ir paprasto, tačiau gerai įsimenamo kūrinio “Human”. Profesionaliai sudėliotos dainos (kurių dėka žiūrovai paprasčiaisiai neturėjo galimybių arba tik skęsti ankstyvojoje kūryboje, arba gėrėtis tik naujais kūriniais) kaustė dėmesį, kartais vertė aikčioti, o kartais tiesiog varė iš proto. Brandonas su grupe netgi nusprendė tą vakarą esantiems žmonėms sudainuoti legendinio “Alphavile” kūrinio “Forever Young” koverį.

Jeigu reikėtų ieškoti priekabių muzikinėje renginio pusėje – būtų drąsiai galima prisikabinti tik prie koncerto įgarsinimo. Jis, toli gražu, tikrai nebuvo tobulas. Visa kita buvo tikrai puiku. Jeigu kas nors abejojo Brandono charizma, tai šis koncertas buvo akivaizdžiausias įrodymas, kad jos jam tikrai netrūksta. Puikiai valdantis savo balsą ir su publika bendraujantis šiltai (bet ne per daug) lietuviškų kilmės šaknų turintis muzikantas nė akimirkai neleido suabejoti kas yra vakaro ašis. Šiek tiek juokelių, šiek tiek latviškų frazių ir daug muzikinio išpildymo neleido nesižavėti atlikėju net ir tiems, kurie yra įpratę mylėti tą Flowersą, kuris pirmuosius ketverius metu sėkmingai traukė gitarines iš koto verčiančias indie roko dainas.

Killers koncertas (nuotr. DELFI.LV)

Keista (ir kartu labai malonu), kad koncerte sugrotos kelios naujojo albumo dainos, suskambo taip, kaip jų niekada neišgirsi albume. „Battle Born“ – darbas, kurį aš – ilgą laiką tiesiog gyvenęs „Killers“ muzika – kategoriškai neigiau – man tapo gerokai artimesnis. Daina „The Way it Was“ suskambėjo bemaž tūkstantį kartų geriau ir efektyviau nei skamba albume, o daugelis ištikimų senųjų „žudikų“ gerbėjų koncerte sugrotą dainą „Miss Atomic Bomb“ pavadino vienu geriausių to vakaro kūriniu. Žodžiu, koncertinės „Battle Born“ kompozicijos ketvirtą grupės albumą reabilitavo su kaupu.

Koncertui einant į pabaigą (o susižavėjimui vis dar išliekant aukščiausiame taške) supratau vieną elementarią (gyvenimo) tiesą. Į „Killers“ (tie seni ištikimi jų gerbėjai) tiesiog nebegali žiūrėti taip, kaip į juos žiūrėdavo anksčiau. Neturime teisės iš jų reikalauti muzikos, kuri mus žavėjo šio tūkstantmečio pradžioje. „Žudikai“ pasikeitė. Norime to ar ne, šį faktą turime pripažinti. Ir jeigu anksčiau jų fenomeną priskyrėme šio šimtmečio rokenrolo klasikai, tai jau kurį laiką apie Brandoną Flowersą ir kompaniją turėtumėme šnekėti kaip apie išskirtinį reiškinį pop muzikoje. Tai kaip savotiškas vaikas, kurį išleidžiame į pasaulį ir kuris, labai norime, kad eitu ta vaga, kuri tinka mums. Tačiau jie pasirinko kitą kelią. Belieka arba jį priimti, arba jį atmesti. Šiandien „Killers“ – kokybiškos pop muzikos atstovai. Ir visame pop muzikos kontekste jie tikrai yra aukščiau už daugelį šio žanro atlikėjų.

Šis koncertas kartu buvo ir mano metamorfozė. Nustojau iš jų reikalauti to, kuo jie manyje buvo gyvi iki šiol. Bet….

B. Flowers (nuotr. DELFI.LV)

Bet čia vertėtų trumpam sustoti ir grįžti prie pirmojo šio rašinio sakinio (priešingu atveju jis būtų visiškai bereikšmis). Vis dėlto širdį labiausiai džiugina būtent pirmame šio rašinio sakinyje surašyti skaičiai, mat didžiąją dalį koncerte sugrotų kūrinių žudikai surinko iš tų legendinių dviejų albumų, nubrėžusių kryptį šiandieninei rokenrolo muzikai. Nuo „Smile like you mean it“ iki „Somebody told me“, nuo „Read My Mind“ iki „All These Things That I‘ve Done“. Ir visoj šioje kultinių dainų gausoj net ir „Human“ bei „Runaway“ gali suskambėti gražiai.

Galbūt tai – profesionalumo įrodymas. O gal – tik grupės metamorfozė. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, žudikai (muzikinio vaiko veidu) gali priversti publiką šypsotis. Džiaugtis. Dainuoti. Ir mylėti muziką.

“Killers” pasikeitė, bet iki šiol jie vis dar puikiai groja, puikiai dainuoja ir sugeba vakarą paversti stebuklu. Galbūt šiandienai to labiausiai ir reikia…O gal tai tiesiog galimybė reabilituoti save senųjų gerbėjų akyse prieš pastatant rokenrolą ir kokybišką brandą.  Šiandien “Žudikai” manyje atgimė iš naujo. Kitokie ir galbūt be rimtų pretenzijų su nauja kūryba užimti vietą mano favoritų lentynoje. Tačiau džiaugiuosi, kad juos susigrąžinau…Tai – kaip savotiškas susitaikymas su prarastu ir velniškai pasikeitusiu, bet vis dar labai brangiu vaikystės draugu.

Jie, kaip ir Karlsonas, sugrįžo. Tikiuosi, kad poreikio išvykti daugiau jau nebebus.

P.S. Nepykite, bet šįkart šis įrašas – mano asmeninė ir labai emocionali nuomonė.

******

„The Killers” koncerto Rygoje dainų sąrašas:  Mr. Brightside • Spaceman • The Way It Was • Smile Like You Mean It • Shadowplay (Joy Division cover) • Miss Atomic Bomb • Human • Somebody Told Me • For Reasons Unknown • From Here On Out • A Dustland Fairytale • Forever Young (Alphaville cover) • Read My Mind • Runaway • All These Things That I’ve Done // Jenny Was a Friend of Mine • When You Were Young

L.: Dešimt XXI amžiaus roko muzikos himnų

manoBLOGAS

Roko Muzika

Yra dainų, kurios visai nesąmoningai ima ir kažkur muzikinėse klausytojo smegenyse nugula į stalčiuką su užrašu „himnas”. Prie šios „himno” kategorjios dažnai lipiname papildomus epitetus ir taip himnai tampa „stadionų”, „mašinų”, „vakarėlių” ir kitų vietų ar veiksmų šedevrais.

Ko gero dažnas muzikos mylėtojas savo pasąmonėje dėliodamas į tokio pobūdžio kategorijų stalčiukus dainas, kartais ima ir visai nenorom nusprendžia surašyti savo vienos ar kitos kategorijos „hitų” sąrašą. Tad čia ne išimtis esu ir aš – tūlas Lietuvos pilietis, kurį iš visos žmonių masės išskiria tik absoliuti ir beatodairiška meilė muzikai.

Vieną sekmadienio rytą, valydamas dulkes nuo savo kompaktinių diskų (jų turiu sukaupęs tikrai nemenką kolekcija) visai netyčia atvėriau ir muzikinę uždulkėjusią pandoros skrynią. Joje – visa XXI amžiaus muzika, kurią mūsų kartos vaikai jau dabar gali vadinti savo amžiaus muzikiniais kelrodžiais. Taip kilo mintis prisiminti tuos kūrinius, kurie mano pasąmonėje tapo tikrų tikriausiais himnais. Tuos, kuriuos klausant pagaugai laksto visu kūnu. Tuos, kurių tyliai klausytis tiesiog neįmanoma. Tuos, kurie stadionuose suskamba dar efektingiau. Tuos, kuriems skambant norisi ne tik dainuoti, bet ir „kaukti” visu balsu. Tuos, kurie man – paprastam tūlam Lietuvos piliečiui – visą gyvenimą itin mylėjusiam (ir vis dar mylinčiam) roką, yra muzikiniai fenomenai, be kurių mano XXI amžiaus muzikinė pasąmonė net neegzistuotų.

Tad šiame trumpame rašinyje – mano XXI amžiaus roko klasika. Čia nebus „Bon Iver” (nors tai – mano grupė nr. 1), čia nebus „Fink” ar „The National”. Šiame sąraše nebus netgi „Phoenix”, „Elbow” ar „Snow Patrol” (nors pastarųjų dainą „Chasing Cars” yra tikrai kur kas daugiau nei muzikinis šedevras). Nerasite čia nei „Keane”, nei „Athlete” nei netgi „White Stripes” dainos „7 Nation Army”. Šiame sąraše – mano asmeninis šio tūkstantmečio stadinioninių ir mašininių roko hitų topas. Tai dainos, kurių, kaip rašiau, besiklausant norisi staugti balsu o kūnu laksto milijonai šiurpuliukų.

Sutinku, kai kurie sprendimai bus keisti. Tačiau kadangi vadovaujuosi subjektyvumo kriterijumi – lieku ištikimas savo muzikinei „dūšiai” ir jos asmeniniam muzikiniam pojūčiui.

X. WALK THE MOON – ANNA SUN (2011 metai)

Daugeliui senojo žemyno gyventojų šis kūrinys – iki šiol nežinomos grupės niekada negirdėta daina. Tuo tarpu aš niekaip negaliu atsistebėti prastu amerikiečių kolektyvo vadybinikų ir leidėjų darbu. „Anna Sun” – užprogramuotas hitas, kurį perklausius vieną kartą norisi klausytis dar ir dar…Galbūt jame gitarų skambesys nėra taip stipriai išreikštas kaip likusiuose šio topo kūriniuose, tačiau taip kokybiškai ir „vežančiai” sukirptos roko grupės dainos bent jau antrame šio tūkstantmečio dešimtmetyje aš dar negirdėjau. Kadangi kūrinys sąlyginai jaunas – jam skyriau dešimtą savo topo vietą.

IX. THE TEMPER TRAP – SWEET DISPOSITION (2008 metai)

Tokios stipraus debiutinio kūrinio šiam Australijos kolektyvui galėtų pavydėti kiekviena pradedančioji grupė. „Sweet Disposition” – tai daina, kuri nuo pat pirmo iki paskutinio akordo yra sutverta būti šios eros australiško roko kelrodžiu. Giedrą vasaros naktį šis kūrinys tapo mano geriausiu automobiliniu draugu.

VIII. ARCADE FIRE – WAKE UP (2004 metai)

Mano pažintis su Kanados roko gigantais prasidėjo būtent šio kūrinio dėka. Zulinau ją tiek, kad virš manęs gyvenę kaimynai nebeapsikentę tūkstantojo „Wake Up” karto (nesumeluosiu – du mėnesius klausiausi vien tik jos) paskambinę į mano duris paprašė: „būk geras, bent porą dienų leisk pailsėti nuo tos dainos „.  „Wake Up” – užkoduotas stadionų himnas ir nuostabus kokybiškas prekinis vienos geriausių šiuo metu pasaulyje agzistuojančių roko grupės ženklas.

VII. KANE – RAIN DOWN ON ME  (2002 metai)

Šį kolektyvą „atradau” dirbdamas vienoje Lietuvos radijo stotyje. Kadangi turėjau progos prisiliesti prie jos grojaraščio formavimo, norom nenorom sekiau muzikines tendencijas Europoje. Kai šis kūrinys įsiveržė į topus Belgijoje Ir Olandijoje, tiek dainos, tiek ir grupės pavadinimas man dar visiškai nieko nereiškė. Tačiau kai jis pasiekė ir Didžiąją Britaniją – supratau, kad mažų mažiausiai perklausyti jį turiu. Prilipo taip, kad iki šiol manau, jo nepelnytai neafišuotas mūsų šalyje darbas yra vienas geriausių tų metų roko kūrinių senajame žemyne. Beje, jį laisvai galėčiau priskirti savo „mašininių” hitų kategorijai, mat vėlų rudens vakarą lyjant rudeniniam lietui ir krentant paskutiniams medžių lapams besiklausant „Rain Down On Me” važiavimas Vilniaus paupiu (Pavyzdžiui, Upės ir Olimpiečių gatvėmis) įgyja ypatinga reikšmę. Netikite? Pamėginkite patys.

VI. MUSE – STARLIGHT (2006 metai)

Jei ne ši daina – kažin ar britai „Muse” būtų tokie dideli, kokie yra dabar. Jausmas, kai grupės lyderis Matthiew Bellamy koncerte iškelia rankas į viršų ir kartu su visa minia ploja į dainos ritmą – daugiau nei nerealus. Ir netgi nepaisant to, kad „Muse” yra sukūrę ne vieną šio topo vertą dainą – „Starlight” pasirinkau neatsitiktinai. Joje sudėta visa klasikinio ir šiandieninio roko istorija. Be „Starlight” britų roko muzikos šiame šimtmetyje tiesiog neįsivaizduočiau.

V. STEREOPHONICS – DAKOTA (2005 metai)

Jėga ir energija. Tai du žodžiai, be kurių šis Velso grupės kūrinys neįmanomas. Prie viso to dar pridėję sentimentalų liūdesį gauname jautrią dainą, kurios gera klausytis visur. Ir nors tų metų „Stereophonics” albumas „Language. Sex. Violence. Other?”, bent jau mano asmenine nuomone, buvo ganėtinai sumautas, būtent ši daina reabilituoja visą aplink esantį šlamštą.

IV. KILLERS – ALL THESE THINGS THAT I’VE DONE (2004 metai)

Jau tai, kad ši daina yra įtraukta į vieną geriausių visų laikų indie roko albumų „Hot Fuss” – pasako labai daug. Net neabejoju, kad šią dainą ir ateity dainuos visi roko muzikai neabejingi žmonės. Vien tik ko vertos eilutės „I’ve got soul but i’m not a solder”, kurios „žudikų” koncertuose kartojamos milijonus kartų… Mano akimis, tai buvo „Killersų” muzikinis ir kūrybinis zenitas. Deja, šiandien, klausydamiesi ‘naujosios jų kūrybos’ turime tik šešėlį to, kuo jie pakerėjo savo pirmuosius gerbėjus. Prisipažįstu – buvau vienas iš tų. Tačiau ši daina yra vienas iš geriausių faktų, dėl kurių gyventi praeitimi – tikrai gera.

III. KINGS OF LEON – SEX ON FIRE (2008 metai)

Sutinku, šis kūrinys – tikrų tikriausias mainstreamas. Tačiau iki šiol nežinau nei vieno vakarėlio, kuriame jo nebūtų. Kodėl? atsakymas, ko gero itin lengvas. „Sex On Fire” – genialus darbas. O genialus jis dėl to, kad  yra velniškai paprastas. Iki kaulų smegenų įsimenanti melodija ir kartu su minia lengvai įsimenamas priedainis „Ooooooo sex is on fire” – tai sėkmės formulė, tinkanti absoliučiai visiems.

II. EDITORS – SMOKERS OUTSIDE THE HOSPITAL DOORS (2007 metai)

Šiandien galėčiau drąsiai teigti, kad „The Editors” yra viena geriausių (jei ne pati geriausia) roko grupė Anglijoje. Ji sugebėjo išlaikyti savo identitetą. Ji visada turi ką pasakyti. Ji visada skambės naujai, tačiau kiekviena jų daina neleis suabejoti tuo, kas ją kūrė ir atlieka. „Smokers Outside The Hospital Door” – be išlygų XXI amžiaus roko muzikos dainų daina (pripažįstu – subjektyvu). Nežinau ar mano subjektyviame „hitų” stalčiuke kada nors atsiras daina, išstumsianti šį kūrinį iš šios pozicijos.

Iki šiol viena didžiausių mano svajonių – sulaukti „The Editors” Lietuvoje. Tikiu, kad šios grupės pasirodymas mūsų scenoje galėtų būti esminis lūžis visų roko muzikos mylėtojų sąmonėje.

I. COLDPLAY – FIX YOU (2005 metai)

Ilgą laiką „Coldplay” buvo mano grupių grupė. Tačiau kai į savo rankas Chriso Martino kolektyvą perėmė Brianas Eno – mano akyse jie pradėjo gesti… Paskutinis jų albumas „Mylo Xyloto” buvo kartu ir paskutinis mano lašas „Coldplay” kantrybės statinėje. Tačiau ir čia gyvenu prisiminimais… Būtent po tų metų albumo „X&Y”  ši britų grupė galėjo pareikšti rimtas pretenzijas tapti stadionų kolektyvu. O viena iš pagrindinių to priežasčių buvo daina „Fix You”, kuria iki „Mylo Xyloto” turo Chrisas ir jo komanda dažniausiai užbaigdavo  savo koncertus.

„Fix You” prilygsta tobulybei… Negana to, „Coldplay” buvo labai toliariagiški – skambant kūrinio kulminacijai ir žodžiams „Tears stream down your face when you loose soething you can not replace” ne vieno grupės gerbėjo skruostu (ypač jų koncertuose) nurieda ašara. Prisipažįstu, prieš penkerius metus įvykusio grupės koncerto Prahoje metu nesusilaikiau ir aš;)

Šis kūrinys turi užkoduotą emociją. Paraką. Aistrą. Ir proveržį. Ir tai jam neabejotinai leidžia vadintis geriausiu. Bent jau mano – tūlo trisdešimtmečio Lietuvio tūlame gyvenimėlyje.

Prasidėjo prekyba bilietais į Killers koncertą Rygoje

manoNAUJIENA

Killers turo plakatas

Jau kurį laiką Lietuvos padangėje netyla kalbos apie rokerių „The Killers” koncertą Rygoje, į kurią Las Vegaso vaikinai užsuks savo „Battle Born” turo metu.

Vos prieš pusantros valandos bilietų platintojai pradėjo išankstinę prekybą į šios žymų pėdsaką šiuolaikinio indie roko muzikoje palikusios grupės koncertą, kuris įvyks birželio 26 dieną Latvijos sostinėje.

Bilietus į koncertą galite įsigyti ČIA. 

Kūriniais „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ir „All The Things That I’ve Done” išgarsėjusi Brandono Flowerso grupė susikūrė 2001 metais.  Iki šiol „žudikai” išleido keturis albumus, kurių paskutinis – „Battle Born” – pasirodė praėjusių metų pabaigoje. Visi albumai, kurių iki šiol parduota beveik 20 milijonų kopijų, pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topų viršūnes.

„The Killers”, nepaistant kiek „lengvesnių” paskutinių dvejų plokštelių, iki šiol yra laikoma viena sėkmingiausių grupių šiuolaikinio indie roko istorijoje.

Ketvirtasis Killers albumas – perkamiausias Didžiojoje Britanijoje

manoNAUJIENA

The Killers "Battle Born" viršelis

Praėjusį pirmadienį pasirodęs ilgai lauktas Las Vegaso rokerių „The Killers” albumas „Battle Born” debiutavo pirmoje Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų sąrašo vietoje. Už nugaros Brandono Flowerso gruė paliko antroje vietoje debiutavusį atlikėjos Pink diską, naują „The Script” įrašą „Number 3”, „The XX” darbą „Coexist” ir Emeli Sande plokštelę „Our Version Of Events”.

ManoMUZIKA primena, kad po 2008 metais pasirodžiusio „The Killers” albumo „Day & Age„ grupės nariai pasuko savais keliais. Kolektyvo siela Brandonas Flowersas pradėjo solinę karjerą ir išleido debiutinį albumą „Flamingo“, o būgnininkas Ronnie Vainnucci sukūrė grupę „Big Talk„, su kuria 2011 metų vasaros vidury pristatė savo pilną diską tokiu pačiu pavadinimu.

„Battle Born“ – tai jau ketvirtasis indie roko grupės studijinis įrašas. Be studijiniu albumų „Killers“ yra įrašę rinktinių dainų ir b pusių diską „Sawdust“ bei gyvą koncertą „Live At The Royal Albert Hall“.

Beje, visi 4 sudijiniai „žudikų” albumai pasiekė perkamiausių Jungtinės Karalystės albumų sąrašo viršūnę.

 

Naujasis Killers albumas vadinsis Battle Born

manoNAUJIENA

Killers (nuotr. grupės archyvo)

Naujasis „The Killers” albumas vadinsis „Battle Born”. Tai šiandien paskelbė grupės lyderis Brandonas Flowersas, pridūręs jog taip vadinasi kolektyvo įrašų studija ir jų gimtoji valstija Nevada.

Kol kas nėra aiški konkreti naujojo įrašo pasirodymo data. Žinoma tik tiek, kad nauja plokštelė dienos šviesą turėtų išvysti šį rudenį.

Grupė taip pat užsiminė, kad naujojo įrašo prodiuserių gretose yra ir pagrindinius prodiuserinius darbus kritikų išpeiktame 2008 -ųjų metų albume „Day And Age” atlikęs Stuartas Price’as.

ManoMUZIKA primena, kad po 2008 metais pasirodžiusio grupės albumo „Day & Age„ , „The Killers“ nariai pasuko savais keliais. Kolektyvo siela Brandonas Flowersas pradėjo solinę karjerą ir išleido debiutinį albumą „Flamingo“, o būgnininkas Ronnie Vainnucci sukūrė grupę „Big Talk„, su kuria praėjusios vasaros vidury pristatė savo pilną diską tokiu pačiu pavadinimo.

„Battle Born” taps ketvirtuoju indie roko grupės studijiniu įrašu. Be studijiniu albumų „Killers” yra įrašę rinktinių dainų ir b pusių diską „Sawdust” bei gyvą koncertą „Live At The Royal Albert Hall”

Solinį albumą išleidžia jau trečiasis grupės The Killers narys

manoNAUJIENA

Markas Stroemeris (nuotr. Pamela Littky/NME)

Po to, kai savo atskirus solinius albumus išleido „The Killers” nariai Brandonas Flowersas ir Ronnie Vainucci, šiai pagundai, regis, neatispyrė ir hito „Mr. Brightside” kūrėjų bosistas Markas Stoermeris.

Nuo vakar vakaro visi, susidomėję Stoermerio kūryba (o tai padaryti manoMUZIKA tikrai rekomenduoja), galėjo užsukti į atlikėjo tinklalapį www.markstoermer.com ir parsisiųsti visą diską nemokamai. Tiesa, jei nespėjote to padaryti vakar, galite svetainėje apsilankyti ir dabar, mat atlikėjas prisipažino, jog neketina artimiausiu metu uždrausti siųstis savo muzikos.

Beje, Stroemeris atskleidė, kad nepaisant to, jog įrašą visi norintys gali parsisiųsti nemokamai, albumas, kuris vadinsis „Another Life” bus išleistas ir kompaktinio disko pavidalu.

Viršuje – kelios dainos iš minėto įrašo. Apačioje – viso albumo dainų sąrašas.

‘Weary Soul’
‘Shadow In A Dream’
‘Everyone Loves The Girl’
‘Need A Hand’
‘Amber Bough’
‘The Way We Were Before’
‘The Haunts’
‘No Time’
‘There Is No Is’
‘Another Life’

Beje, manoMUZIKA.lt primena, kad „The Killers” šiuo metu įrašinėja savo naują albumą.