Po trumpo atokvėpio manoMUZIKA ir vėl grįžta prie mėnesio albumo apžvalgų. Šie metai – itin derlingi, todėl labai tikimės, kad kai kurios apžvalgos padės atrasti arba tiesiog primins 2017-ųjų įrašus, be kurių šį periodą įsivaizduoti bus sudėtinga.

Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į rugsėjo mėnesį, kuris, tiesą sakant, ir vėl nepagailėjo kokybiškos muzikos. Tačiau šįkart turėjome išsirinkti 4 albumus, kuriuos traukiame į apžvelgtųjų sąrašus.

THE KILLERS „Wonderful Wonderful”

Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje „The Killers” buvo kone dievai. Pirmieji du albumai ir tokie kūriniai kaip „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ar „All the Things that I’ve Done” tikrojo indie roko gerbėjams buvo daugiau nei išganymas. Turėjome savo dievaičius, dėl kurių buvo galima nueiti kryžiaus kelius. Tačiau albumą „Sam’s Town” prodiusavusį Flood pakeitė Stuartas Price’as ir 2008-aisiais pasirodžiusį diską „Day & Age” žiaugčiodami tikrieji žudikų fanai nurašė netikėtam atsitiktinumui.

Gitaras keitė sintetiniai klavišiniai, o indie roko pažibų naująja vizitine kortele tapo pop hitas „Human”. Nesusipratimas grupės gerbėjams kirto tiesiai į paširdžius, tačiau „The Killers” lyderis Brandonas Flowersas ramino fanus teigdamas, kad tikrasis indie rokas sugrįš sulig nauju albumu.

Kito grupės įrašo teko laukti ketverius metus, tačiau 2010-aisiais pasirodęs saldus kaip cukraus vata solinis B. Flowerso diskas nežadėjo nieko gero. Gerbėjų viltys visiškai subliūško pasirodžius „Day & Age” follow up’ui, kuris buvo pavadintas „Battle Born”. Tas pats saldus skambesys (puikiai įsikomponuojantis grojaraštyje šalia Taylor Swift ar post-VIVA LA VIDA’iškos „Coldplay” kūrybos), tos pačios mokyklos šokiams besisukant disco kamuoliui tinkančios sintetinės baladėlės senuosius Las Vegaso rokerių gerbėjus atstumdavo taip pat, kaip vienas kitą atstumia teigiami magnetai.

Kadangi pats kadaise buvau didelis „The Killers” gerbėjas, karčią realybę priėmiau tikrai su skausmu. Tačiau nuvažiavęs į vieną iš jų „Battle Born” pristatymo koncertų galutinai susitaikiau su netektimi: gyvai jie vis dar groja puikiai, klausytojus vis dar labiausiai „veža” jų senoji kūryba, o jų niūrią transformaciją priėmiau tiesiog kaip neginčijamą duotybę. Senieji žudikai mirė, todėl reikia mesti sentimentus šalin ir gyventi toliau.

Tačiau šių metų pradžia pakeitė daug dalykų. „The Killers” savo pirmuoju naujojo albumo singlu pasirinko dainą “Run For Cover” – kūrinį, primenantį pirmuosius du grupės albumus. Antrąjį singlą – titulinę albumo dainą taip pat pastarajame B. Flowerso kūrybos kontekste galime vadinti gan kietu kūriniu. Taigi, pirmieji naujo albumo (kurio grupės gerbėjai buvo priversti laukti net 5 metus) šaukliai pagrįstai leido tikėtis tų senųjų žudikų atgimimo.

Deja, bet rugsėjo 22 diena visus lūkesčius sudaužė į šipulius. Ilgai lauktas išankstinėmis svajonėmis pasąmonėje puoštas albumas pasirodė kaip bandymas prikelti jau kelerius metus anapilin iškeliavusį lavoną. Perklausius visą „Wonderful Wonderful” ilgai neapleido jausmas, kad naujas 10 dainų albumas –penkių skirtingų kolektyvų dainų rinkinys. Tai buvo eklektiška kakofonija, kurioje norima įtikti visiems. Jame pilna visko – ir disko stiliaus, ir elementarios sintetikos, ir minėtų kūrinių su gitariniais skambesiais, ir dar kelių muzikinių žanrų apraiškų. Jokio vientisumo, jokio nuoseklumo ir, kas svarbiausia, jokio organiškumo.

Jeigu kažkada buvau susitaikęs, kad „The Killers” pasikeitė (ir supratau, kad rinkos diktatas, šlovės ir populiarumo poreikis tiesiog nugalėjo žanro galimybes), tai dabar supratau, kad Las Vegaso vyrukai tiesiog tapo pataikūnais, kurie nori įtikti kiekvienam skoniui. Tačiau jeigu mėgsti single mault’ą, tai toli gražu nereiškia, kad mėgausiesi ir visomis blendo rūšimis. Tai turėtų suprasti ir albumo kūrėjai, mat muzikai (bent jau šiuo klausimu) galioja lygiai tokios pačios taisyklės.

Taip, albume yra kelios gražios dainos (vien ko verta baladė „Some Kind Of Love”), tačiau ar to gana Killersams? Baikit, nemanau.

Iš grupės, dėl kurios kažkada galėjau numirti, „The Killers” tapo kolektyvu, kurio kartais tiesiog darosi koktu klausytis. Gaila.

Klausite, kodėl manoMUZIKA rekomenduoja perklausyti šį albumą? Atsakymas labai paprastas: tam, kad suprastumėte, kaip per šitiek metų gali būti devalvuota kolektyvo, kuris kadaise buvo nuostabus, vertė.

Dainos: Run For Cover, Wonderful Wonderful, Some Kind Of Love

FINK “Resurgam”

Fink muzika prilimpa toli gražu ne iš karto ir, žinoma, toli gražu ne kiekvienam. Dažniausiai ji būna muzikali, gili, tačiau pakankamai tamsi.

Iki šiol manau, kad nėra tobulesnio pavadinimo „Fink” albumui nei 2011 metais išleistas įrašas „Perfect Darkness”. Iš tiesų jeigu įmanoma būtų apibūdinti Fino Greenallo ir kompanijos kūrybą, tikslesnio pavadinimo nei nuostabi tamsa neįmanoma sugalvoti.

Ne išimtis ir rugsėjo pabaigoje išleistas „Resurgam” (beje, kalbant apie šį įrašą reikėtų nepamiršti, kad tai jau antras „Fink” diskas per metus. Dar pavasarį įgyvendindamas savo seną svajonę Finas išleido puikų bliuzo įrašą).

„Resurgam” – tamsus, bet labai muzikalus albumas. Vėlgi, kaip ir visi grupės įrašai, „kabinti” jis pradeda perklausius jį antrą ar trečią kartą. Nes tik tada pradedi jausti visas Fino muzikos subtilybes.

Plokštelėje, kurioje yra 10 dainų „Fink” gerbėjai ras visko – ir lyrikos (daina „Not Everything Was Better In The Past”), ir polėkio, išsirišančio į nuostabią kulminaciją (daina „Godhead”), ir raudą („Word to the Wise), ir pasakiškos muzikinės filosofijos (titulinis įrašo kūrinys), ir autobiografinių motyvų (kompozicijoje „Day 22” muzikantas pasakoja apie tai, kaip jis atsisveikina su savo priklausomybėmis).

Bet juk pati „Fink” kūryba ir yra priklausomybė. Tai nuostabi muzikinė giria, į kurią įžengus nebeįmanoma rasti kelio atgal. Ir tas paklydimas muzikos girioje leidžia mėgautis kiekviena pasivaikščiojimo tos klampios, neišžengiamos muzikinės girios akimirka.

Išleidę naują įrašą britai „Fink” sukūrė dar vieną muzikinį tamsos šedevrą, kurį prisijaukinus nesinori galvoti apie jokį galimą išsiskyrimą.

Dainos: Godhead, Not Everything Was Better In The Past, Word To The Wise

BENJAMIN CLEMENTINE “I Tell A Fly”

Į Prancūziją išvykusio brito debiutinis albumas „At Least For Now” buvo tikras šedevras. Tokie kūriniai kaip „London”, „The People and I” ar „Gone” virpino ir leido jo muziką pajusti iki pat kaulų smegenų, o pats albumas buvo toks nuoširdus, grynas ir tikras, kad jo neįvertinti tokiame globaliame technikos amžiuje tiesiog nebuvo įmanoma. Savo sudėtingą gyvenimą apdainavęs Benjaminas pakerėjo, užbūrė ir pavergė daugelį. Kad taip įvyko galima daryti išvadą ne tik dėl laimėtos „Mercury” staulėlės, bet ir dėl sausakimšų jo turo koncertų, nuoširdžių interviu ir, žinoma, poreikio matyti muzikantą kone kiekviename muziką mylinčių žmonių renginyje.

Poetas, keliautojas, mąstytojas, klajoklis, žinoma, muzikantas – tai tik keli epitetai iš tūkstančių, tinkantys apibūdinti išskirtinio su niekuo nesumaišomo balso savininką Benjaminą Clementine’ą.

Naujasis dainos „London” kūrėjo albumas – kiek kitoks. Be to, kad jame – gerokai daugiau instrumentų bei eksperimentavimo, klausant šio įrašo neapleidžia jausmas, kad veiksmas vyksta teatro scenoje. Čia daug dramos, daug lyrikos, gan ryškios kulminacijos ir pasakiškai daug muzikinės įvairovės.

Tradiciškai, akivaizdu, kad muzikantas žavisi klasikine muzika. Ypatingai tokiais kompozitoriais kaip Eric Satie ar Claude Debussy. Tai itin išryškėja klausant pianino solo melodijų.

Taip, kaip ir pirmajame albume “I Tell A Fly” nuolat juntamas liudesys ir tam tikras nostalgijos prieskonis. Ir tai natūralu, mat ir čia dominuoja gyvenimiškos kasdienybės temos, socialinės problemos, su kuriomis susiduria pasaulis, ir egzistencinių atsakymų į sudėtingiausius klausimus paieškos. Tačiau šis įrašas – tai dar viena neabejotina galimybė įsitikinti, koks talentingas, nenuspėjamas ir įvairus kūrėjas yra Benjaminas Clementine’as. Kiekvienas kūrinys čia – nauja istorija, kurioje, kaip ir Davido Lyncho filmuose, niekada negali žinoti, kas tavęs tyko kitame žingsnyje.

“I Tell A Fly” – vienas įdomiausių šių metų įrašų. Tačiau nieko kito iš šio atlikėjo mes ir negalėjome tikėtis. Belieka tik džiaugtis, kad jis nepasimetė Kamdeno gatvėse, o Paryžiaus užkampiuose jį pamatė tie žmonės, kurie leido jo talentą pajusti visam pasauliui.

Džiugu, kad B. Clementine’o fenomenalumą netrukus dar kartą galės pajusti ir mūsų šalies melomanai. Jo koncertas Vilniuje – jau lapkričio viduryje.

THE WAR ON DRUGS “A Deeper Understanding”

Sakoma, kad kiekvienai muzikai suskambėti reikia tinkamo laiko. Tačiau yra ir tokių kūrėjų, kurie gerai skamba praktiškai visur. Vieni tokių – amerikiečiai “The War On Drugs”.

Ketvirtą grupės albumą “A Deeper Understanding” JAV indie muzikos tinklaraščiai dar nuo metų pradžios krikštijo vienu laukiamiausių metų įrašų, o ditirambus jam giedojo ne tik muzikos kritikai, bet ir patys muzikantai.

Žinoma, tokius išankstinius lūkesčius Pensilvanijos kolektyvui leido turėti prieš trejus metus išleistas itin sėkmingas ir labai kokybiškas darbas “Lost in Dream”. Taigi, būtent nuo jo, galima sakyti, ir prasideda amerikiečių sėkmės istorija.

Ar naujasis “A Deeper Understanding” savo koncepcija labai skiriasi nuo “Lost In Dream”? Tikrai ne. Tačiau konceptualiam skirtumui nėra jokios prasmės jeigu tavo kūryba pasiekia vis daugiau ausų ir širdžių.

Klausydamiesi “The War On Drugs” išgirsite, regis, galybę nuo seno puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Bruce Springsteen ar “Fleetwood Mac” iki prieš savaitę anapilin iškeliavusio Tomo Petty ar grupės “Dire Straits”. Tačiau, ko gero, tai yra vienas iš nedaugelio pasaulio kolektyvų, kuris, sugėręs visas įmanomas gerąsias įtakas, pats sugeba išlikti toks jaukus ir savitas.

Įsivaizduokite, iš albume esančių dešimties dainų, daugiau kaip pusės trukmė – virš 6 minčių. Vienas kūrinys tęsiasi 11 minučių. Tačiau nei viena kompozicija (net ir pati ilgiausia) neatrodo ištempta, per ilga ar kelianti nuobodulį. Priešingai, perklausius visą albumą “nuo – iki”, norisi dar.

Jeigu reikėtų, galėčiau lažintis, kad “A Deeper Understanding” šiemet ir vėl dominuos portalų ir tinklaraščių topuose. Taip skoningai ir muzikaliai prikelti praėjusio amžiaus dinozaurus gali tik vienetai. Smagu, kad vienų iš tų vienetų liudininkais galime būti ir mes.

Dainos: In Chains, Clean Living, Up All Night