Pelican

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: GEGUŽĖ, 2025

Kaip ir kas mėnesį, „manoMuzika“ komanda siūlo penkis atrinktus albumus, kurių norisi klausytis vėl ir vėl. Gegužę džiaugėmės gausybe labai gražių ir gerų albumų, tačiau orai buvo prasti – galbūt todėl ir muzika skambėjo tamsiau… Siūlome penkis iš jų, kurie „užkliuvo už ausies“ mūsų komandai.

Pradėsime nuo poros lietuvių kūrėjų darbų, o tada pereisime prie užsienio atlikėjų. Gero klausymo!

Liucė – Šviesi naktis

29 minutės – tai daug ar mažai? Klausant atlikėjos Liucės albumo „Šviesi naktis“, šis pusvalandis prabėga akimirksniu. Kiekvienas kūrinys išjaustas, o dainų žodžiai su melodija atrodo tiesiog liejasi kaip vanduo arba ošia kaip jūra – labai organiškai ir tikrai. Neveltui atlikėja ne viename interviu yra sakiusi, kad jai dainų žodžiai yra labai svarbūs ir kad jie ne taip lengvai rašosi ir užtrunka, kol žodžiai randa savo vietą. Tai labai jaučiasi: kiekviena raidė, kiekviena balsė atrodo turinti savo vietą ir esanti ten, kur ir turi būti.

Kalbant apie pačią melodiją, joje netrūksta lietuviškų motyvų, paukščių čiulbėjimo ir gamtos garsų. Klausant šio albumo gali būti pačiame miesto centre, tačiau užsimerkus ir įsiklausius – melodija tave nuneša kažkur labai toli – ten, kur viskas žalia, kur gali jausti žolę po basomis kojomis ar braidyti po upę. Liucės muzika nepaprastai ramina – ji išvalo mintis kaip pabuvus gamtoje, ir viskas pasidaro taip gryna ir tikra. Net išskirti kurį nors kūrinį iš viso albumo yra labai sunku – negali nei vieno nei pridėti, nei atimti. Jie tiesiog yra savo vietoje.

Tai tikras, grynas, labai skambus, melodingas albumas, kuris tikrai pradžiugins visus lyriškos muzikos gerbėjus.

P.S. Apie Liucės koncertą/ šio albumo pristatymą galite paskaityti ir MANO ISTORIJA skiltyje.

Abii – EX ANIMO

Negaliu likti abejinga, kai mano mėgstamas elektroninio roko duetas „Abii“ dalijasi nauja kūryba. Dar praėjusių metų gegužę grupė pristatė du naujus kūrinius – „Abnorma“ ir „Arkanai“ (apie tai (rašėme čia) , o šių metų gegužę pagaliau išgirdome visą trečiąjį albumą – „Ex Animo“.

Pavyko sudalyvauti išankstinėje albumo perklausoje dainykloje „ESTRADA“, o vėliau – ir pristatymo koncerte klube „Tamsta“. Abu kartus mėgavausi ir džiaugiausi „Abii“ muzika.

Albume – devyni nauji kūriniai, kurie parodo, kaip vyrai toliau auga ir tobulėja. Dauguma albumo kūrinių – trankūs ir energingi. Trankūs būgnai, aštrūs gitaros rifai, pauzės ir įtampą dar labiau padidinantis vokalas… Tačiau tarp jų įsiterpia ir gražiai albumą išpildo trys lyriškesni kūriniai – „Nepermaldaujama“, į „Tedreba“ vedanti „Žemė po mano kojom“ ir jautriai nuskambantis „Visi Dievo vaikai šoka valsą“.

Bendrai visas „Ex Animo“ neša šiek tiek kitokią emociją, nuotaiką ir spalvą gerbėjams nei buvę albumai. Negalima sakyti, kad „Ex Animo“ yra kažkas labai skirtingo nuo „Metanoiia“ ar „Vinegar“, nes visame albume tikrai girdime išlaikytą „Abii“ stilių, grupės garsą.

Jau išankstinėje perklausoje ir klausant albumo ausinėse džiaugiausi, bet apsilankiau pristatymo koncerte klube „Tamsta“. Ir be abejonės, gyvi pasirodymai skamba puikiai ir prideda savo papildomo šarmo ir energijos.

PELICAN – Flickering Resonance

Klausydamas amerikiečių post metal kolektyvo „Pelican“ septintojo studijinio albumo „Flickering Resonance“, supratau, kad jį komentuodamas nesu objektyvus. Man iš esmės patinka post rock ir post metal žanrai, o „Pelican“ – nuo pat pirmojo jų albumo. Tad ir naujasis darbas man „suėjo“ puikiai, nors jis nėra nei itin revoliucinis, nei ypač įsimintinas.

Tai tikrai nėra pirmasis įrašas, kurį rekomenduočiau žmogui, tik pradedančiam domėtis post metal žanru. Net į rekomenduojamų albumų dešimtuką jis nepatektų. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad su šiuo albumu kažkas negerai, bet „Flickering Resonance“ labiau skirtas tiems, kurie su „Pelican“ jau seniai.

Jame rasi visus post metal standartus – sunkias, ilgas, instrumentines kompozicijas, kurios vieniems gali pasirodyti nuobodžios, o kitiems – nuostabios. Skeptikų šis darbas tikrai neįtikins. Tačiau jei mėgsti atmosferinį, bet ne depresyvų skambesį, jei tau patinka sunkios gitaros ir tamsūs atspalviai muzikoje – šitas albumas gerai veikia. Rekomenduoju.

Swans – Birthing

Sunku neatsilikti nuo „Swans“. Nuo 1982 m. grupės vokalistas Michaelas Gira ir kompanija išleido šešiolika studijinių albumų, aštuonis EP ir dešimt koncertinių albumų. Jie padarė milžinišką įtaką tokiems pogrindžio legendoms kaip „Godspeed You! Black Emperor“, „Neurosis“, „Godflesh“ ir „Napalm Death“, taip pat populiaresnėms grupėms, tokioms kaip „Nirvana“ ir „Tool“.

“Birthing” yra jau septynioliktasis studijinis grupės albumas. Septyni kūriniai ir beveik dvi valandos turinio pasitinka ausis pasikartojančiais muzikiniais motyvais, kurie kelia šleikštulį ir kartu hipnotizuoja. Šiose dainose daugiau folkloro motyvų ir akustiško skambesio. Jos organiškos, rituališkai ilgos ir kupinos industrinio, triukšmingo skambesio. Tai labai tinka šioms dainoms, nors tiems, kuriems muzika yra lengvas fonas, kurie nuolatos skuba ir neturi kantrybės, albumo tempas gali būti sunkiai įveikiamas.

Kathryn Joseph – WE WERE MADE PREY.

Ketvirtasis škotų dainininkės Kathryn Joseph albumas panardina į tokią tamsumą, kad net ši lietuviška vasara nebeatrodo tokia baisi. Tai grėsminga pasaka, kurioje „aš esu vilkas, o tu pilnas kraujo“ – kaip dainuojama pirmajame albumo kūrinyje „WOLF.“.

Ši tamsa ir išskiria naujausią albumą nuo ankstesnių K.Joseph darbų – nors šie niekuomet nebuvo pernelyg saulėti, visgi „WE WERE MADE PREY.“ pakylėja neviltį, vidinius konfliktus, išlikimo instinktą ir daugybę kitų, intensyvių, sudėtingų emocijų į kitą lygį.

O dar kai visa tai įpinta į gan minimalistinį muzikinį foną – sintezatorius, šiek tiek būgnų, pianiną… tik tiek tereikia. Ir, žinoma, vokalo – savotiško, subtiliai keisto, įsimintino, kraupoko. Jautraus, trapaus, bet kupino jėgos. Tokio, kuris persekios jus naktimis, jei neapdairiai sugalvotumėte pasiklausyti šio albumo prieš miegą.

O geriausia viso to dalis? Jau rugsėjį šios dainininkės bus galima pasiklausyti gyvai, prieš „Mogwai“ koncertą.

„MOGWAI“: trečias kartas nemeluoja

Mogwai“. Šį pavadinimą prieš keletą metų išgirdau iš vienos pažįstamos menininkės lūpų kartu su magišku žodžių junginiu „post rock“. Nesu etikečių mėgėjas ir, man regis, kad terminas „post rock“ nelabai tinka apibūdinti šį netradicinį roko muzikos žanrą, bet vos išgirdęs „Mogwai“ iškart nuoširdžiai pamilau štai tokią išraiškingą ir dinamišką muziką. „Mogwai“ dėka atradau ir daugiau panašių kolektyvų – „Explosions In The Sky“, „God Is An Astronaut“, „Pelican“, „65daysofstatic“, bei kitus – tik šis iš Glasgou (Škotija) kilęs penketukas savo ekspresyvia muzika smarkiai išsiskiria iš kitų grupių. „Mogwai“ nevargina klausytojų ilgomis it gyvenimas kompozicijomis. Nepaisydami šios muzikos klausytojams pažystamų „tradicijų“ nespjauna jie ir į vokalą. Laužydami standartus „Mogwai“ ne tik neatsilieka nuo kitų, bet net ir diktuoja naujas instrumentinio roko muzikos taisykles.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Šis „Mogwai“ koncertas Niujorko (JAV) „Webster Hall“ salėje jau turėjo įvykti praeitų metų rudenį, kuomet muzikantai buvo suplanavę naująjį albumą „Hardcore Will Never Die, But You Will“ reklamuojančias gastroles. Deja, dėl kažin kokių imigracijos kliūčių škotai nebuvo leisti į Jungtines Valstijas ir jiems savo pasirodymus JAV teko buvo nukelti keletu mėnesių į priekį. Tai dar nieko baisaus, bet tik įsivaizduokite mano nusivylimą, kai atėjo pažadėtoji nukelto koncerto data, ir visiems turėjusiems bilietus buvo pranešta, kad „Mogwai“ atsiprašo, bet „dėl skubių ir netikėtų sveikatos problemų“ jie atšaukia savo turą.

Pinigai už bilietus tuomet buvo gražinti.

Trečias kartas nemeluoja! Šį ketvirtadienio vakarą „Mogwai“ tikrai gros „Webster Hall“ salėje, bet į taip ilgai lauktą ir pagaliau sulauktą koncertą publika renkasi vangiai. Panašu, kad susirinks tik patys ištikimiausieji grupės gerbėjai. Matyt, daugelis, norėję išgirsti juos, papraščiausiai numojo ranka ir trečiojo karto nesulaukė. Kol kas žmonių nedaug ir jie būriuojasi salės pakraščiuose smalsiai stebėdami blankiai apšviestą sceną, o joje – vakarą apšildantis atlikėjas „Balam Acab“.

„Balam Acab“ – tai dvidešimtmečio Pensilvanijos gyventojo Aleco Koone sceninis slapyvardis. Nežinau, ką reiškia žodžiai „Balam Acab“, o ir už poros laptop‘ų bei semplerio pasislėpęs hipsteris dideliais akiniais netuščiažodžiauja. Už jį kalba jo kuriama rami, tolygiai pulsuojanti elektroninė muzika smarkiai, kvepianti psichodelika, ir didžiulis už jo nugaros kabantis ekranas, mirgantis lietaus lašais. Nors kompozicijos keičia viena kitą, vis tik tą pastebėti sunku – jos visos pernelyg panašios. „Balam Acab“ ilgainiui gal ir pabostų, bet vos keturiasdešimt minučių trunkantis pasirodymas neprailgsta, o aš suprantu, jog malonumu pasiklausyčiau šio vyruko kada nors dar.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Salė po truputuką pildosi ir tuščios stovimos vietos tampa vis mažiau ir mažiau. Aplink girdėti kalbant įvairiausiomis kalbomis – šiandien čia nesu vienintelis europietis.

Ir pagaliau jie scenoje! Plojimai, gęstančios šviesos, ir „Mogwai“ pakelia savo sparnus skrydžiui. Suskamba pirmieji kūrinio „White Noise“ akordai.

Scenoje jie – penkiese. Stuartas Braithwaite ir Johnas Cummingsas raižo gitaras, Barry Burnsas maigo klavišus, Dominicas Aitchisonas virpina boso stygas, o visuomet tikslus ir nesustabdomas Martinas Bullochas drebina klausytojų ausų būgnelius ritmu. „White Noise“ keičia pristatomasis 2008-aisiais metais išleisto albumo „The Hawk Is Howling“ kūrinys „I‘m Jim Morrison, I‘m Dead“, o galinė scenos siena sumirga mažomis švieselėmis, menančiomis naktinį dangų.

Gausus apšvietimas – ypač svarbi „Mogwai“ koncertų detalė, nukelianti grupę ir visą šviesose skendinčią auditoriją tiesiai į kosmosą. Kaip ir koncertą apšildęs atlikėjas, taip ir vakaro kaltininkai nėra linkę daug šnekėti. Jie groja, o jų nesuvaldomą muziką iliustruoja šviesos ir už muzikantų nugarų mirgančios dangaus žvaigždės. Skamba senesni, visų pamėgti kūriniai „Killing All The Flies“, „May Nothing But Happiness Come Through Your Door“, „Auto Rock“, bei „Like Herod“. Tarp jų įsimaišo ir keletas naujų kompozicijų – „Death Rays“, „Mexican Grand Prix“ ir „How To Be A Warewolf“. Kiekvieną jų publika pasitinka su susižavėjimu ir aplodismentais, bet ploti tikrai yra už ką. Grodami skirtingus kūrinius „Mogwai“ nariai neretai pasikeičia rolėmis ir gitaristai tampa bosistais, o klavišininkas (bei vienas iš idėjinių grupės vedlių) Barry Burnsas nevengia mikrofono, deformuojančio jo balsą.

„Norėtumėm padėkoti jums,“ – pagaliau prašnenka dažniausiai su publika bendraujantis grupės atostovas Stuartas Braithwaiteas, – „už tai, kad nespjovėte į mus po to, kai mes net du kartus jus nuvylėme. Iš visos širdies atsiprašome, ir grupės vardu džiaugiuosi, kad šitiek daug jūsų šį vakarą yra čia. Ačiū jums!”Pošių žodžių suskamba kūrinys „Batcat“, o jam pasibaigus muzikantai pasislepia užkulisiuose pailsėti.

„Mogwai“ koncerte jau esu porą kartų pabuvojęs, bet kaskart jie nepaliauja mane stebinti savo energija ir dinamiškumu. Groti turiningą muziką muzikantai tarsi net nesistengia, jiems tai tiesiog pavyksta, o iš šalies stebėti tokią telepatišką komunikaciją yra grynas malonumas.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Pertraukėlė ilgai netrunka ir sugrįžęs penketukas dar pamalonina publiką kūriniu „Rano Pano“, senuoju (ir bene žymiausiu) savo hitu „Hunted By A Freak“, bei net prieš penkiolika metų išleisto debiutinio albumo „Young Team“ perliuku „Mogwai Fear Satan“. Baigiamosios koncerto minutės tradiciškai pavirsta į kurtinantį instrumentinio roko jam‘ą, kurį gitaristas Johnas Cummingsas užbaigia sukiodamas gitaros efektų rankenėles iki tol, kol jis kartu su instrumentais paskęsta sceną apgaubusioje migloje.

Miglai išsisklaidžius koncertas pasibaigia.

Ar verta buvo tiek ilgai laukti?

Žinoma!

Nežinau, kaip „Mogwai“ muzikantams tai pavyksta, bet kiekvienąkart stebint jų pasirodymą išgirstu jau girdėtus kūrinius kiek kitaip, pastebiu daugiau ankščiau nepastebėtų detalių. Tikiuosi, nereikės taip ilgai laukti, kol išgirsiu juos dar kartą.

The Maccabees išleidžia trečiąjį albumą

Britai „The Maccabees“, visuomet pradžiuginantys „teisingo“ indie roko doze, kitą pirmadienį, t.y. sausio 9 dieną, išleidžia trečiąjį studijinį albumą „Given to the Wild“.

Vyrukų penkiukės pavadinimas turi stiprų religinį prieskonį, bet tai yra viskas, kas sieja juos su „anuo“ pasauliu. Grupės vardas buvo išrinktas atsitiktinai, vartant bibliją ir ieškant dar neužimtų pavadinimų. Prisiminus puikų „The Maccabees“ darbą „Toothpaste Kisses“, išleistą EP pavidalu 2007-aisiais, nelieka abejonių, jog vienintelė kolektyvo nešama žinia – tolerancija.

The Maccabees

Beje, prieš porą savaičių buvo išleistas pristatomosios naujojo albumo dainos „Pelican“ vaizdo klipas, kuriuo skubame pasidalinti viršuje.