Paklausę praeivių Lietuvos sostinės centre, kas yra Rasa Bubulytė, ko gero, sulauktumėme įvairių atsakymų. Vieniems Rasa – pirmo tikro Lietuviško muzikinio realybės šou „Dangus” dalyvė, kitiems – folkroku grįsto dueto „Rasa ir Jonas” moteriškasis pradas, tretiems – tiesiog kažkur girdėtas vardas. Nei vienas iš šių atsakymų nebūtų klaidingas, tačiau iki šimtaprocentinės tiesos Rasos apibūdinimui šių trijų minčių būtų negana.

Šiandien Rasa – kokybiškos muzikos vėliavą nešančios grupės „Rasabasa” vokalistė, kuri studijuodama prestižinėje Liverpulio muzikos mokykloje taip susidraugavo su bičiuliais iš Norvegijos, kad netrukus Lietuvai pristatė visiškai naują (tarptautinį) muzikinį projektą „Rasabasa”.

Rasabasa (nuotr. Vita Lažinskaitė)

Lyriški. Gilūs. Kiek poetiški… ir, žinoma, sentimentalūs žodžiai, kuriuos „Rasabasa” nariai sėkmingai maišo su sodria ir kokybiška (kaip pokalbyje Rasa prisipažįsta) pop muzika, nepalieka abejingų ir Lietuvoje.  Tvirtais žingsniais žengianti į Lietuvos muzikos sceną, grupė „Rasabasa” jau išleido savo pirmą nepilną albumą „1.” ir netrukus žada išleisti antrąjį.

Naujo grupės singlo pasirodymo išvakarėse manoMUZIKA pakalbino Rasą – tą pačią nuolat besišypsančią ir nuoširdžiu juoku užkrečiančią merginą, kuri kažkada labai sėkmingai perdainavo „Poliarizuotų stiklų” hitą „Medžiai be lapų” . Tiesa, nors apie „Medžius be lapų” paklausti pamiršome, kitus muzikinius atsakymus į mūsų muzikinius klausimus, regis, gauti sugebėjome… Taigi, trumpas pokalbis su Rasa apie jos basą rasą ir ne tik…

Lietuvoje apie tave sužinojome pirmajame muzikiniame realybės šou „Dangus”. Kas per pastaruosius metus pasikeitė, ir kaip tapai tokia, kokia esi šiandien?

Kai mąstau apie tai dabar – suvokiu, kad „Dangaus” epocha buvo labai seniai. Praėjo net septyneri metai, o „Dangaus” erdvėje po realybės šou praktiškai nespėjau pabūti. Buvo sukurta viena programa, trumpai pakoncertavau , o po to išvažiavau gyventi į Liverpulį. Ten išbuvau ketverius metus, kurie  tapo labai pozityviu mano muzikinio gyvenimo pokyčiu. Būtent Paulo McCartney menų mokykloje sutikau savo didžiąją dalį dabartinių grupės bičiulių.

Ar gali palyginti projektą su Jonu (kuris, tarp kitko, buvo tikrai sėkmingas ir mylimas Lietuvoje) su dabartine savo grupe „Rasabasa”?

Oi… tai labai skirtingi muzikiniai projektai. Jei reikėtų juos abu įvardinti vienu žodžiu, sakyčiau, kad „Rasai ir Jonui” tinkamiausias žodis būtų „prisiminsiu”, o „Rasaibasai” – „gyvenu”. Šiandieninis mano projektas yra mano gyvenimas ir meilė. Juo gyvenu, kvėpuoju ir džiaugiuosi.

Galiu pasakyti tik tiek, kad „Rasa ir Jonas” buvo ta grupė, kurioje aš tik dainavau… visus kitus darbus darė kiti žmonės.

Tuo tarpu dabar turiu kūrybinę laisvę, dėl kurios esu velniškai laiminga. Mėgaujuosi kiekviena šios galimybės akimirka.

Jūsų grojamai muzikai yra klijuojama galybė etikečių, tačiau jei nutolęs nuo jų tavęs paprašyčiau apibūdinti savo grojamą muziką – ką atsakytum?

Tai yra tikrų tikriausia pop muzika. Galbūt ji turi ir kitų žanrų elementų, tačiau „ūkiškai” mūsų grojamą muziką reikėtų vadinti būtent taip (juokiasi).

Bet juk Enrique Iglesias ir Lady Gaga – tai taip pat pop muzika?

Be abejo, jie patenka į pop muzikos kategoriją, tačiau ji turi labai daug atmainų. Visai kaip ir tulpių rūšys. Kai pasakome žodį „tulpė”, dažniausiai prieš akis matome raudoną tulpę, tačiau juk yra daug visiškai kitokių tulpių…

Nemanau, kad pop muzikos sąvokos reikia bijoti. Tai tikrai nėra savaiminis blogis.

Jei jau prakalbai apie pop muziką, būtų logiška paklausti tavęs ir apie Lietuvos pop kultūrą. Kaip manai, kodėl tavo muzikos reikia Lietuvai?

Nežinau. Kurdami niekada nekeliame sau klausimo, ar mūsų muzikos reikia. Mes tiesiog darome tai, ką norime ir mėgstame daryti. Žinoma, jei mūsų klauso daugiau žmonių – mes jaučiamės įvertinti ir mums, kaip ir kiekvienam kitam muzikantui, tai yra svarbu.

Kalbant grynai apie Lietuvą, sakyčiau kad mūsų šalyje ilgą laiką tos tikrai geros ir kokybiškos pop muzikos beveik nebuvo, todėl manau, kad žmonės tiesiog išalko.

Ar sunku moteriai būti grupės lydere?

Aš nesu lyderė (juokiasi). „Rasabasa” lyderis yra grupės gitaristas ir prodiuseris Snorre. Na, o kalbant apie moteriškumą galiu pasakyti tik tiek, kad man visuomet patikdavo būti vyriškoje kompanijoje. Vaikystėje praleidau daug laiko smėlio dėžėje, kurioje aplink mėtėsi ne lėlės, o mašinytės. Negana to, esu į karą vedusi ne vieną draugę (juokiasi). Žinai, vyriška kompanija man patinka. Čia darbas būna kiek efektyvesnis, o sprendimų priėmimas šiek tiek greitesnis.

Neseniai išleidote savo pirmą EP, pavadinimu „1.”. Sklando gandai, kad netrukus muzikos padangę pasieks dar vienas jūsų nepilnas albumas. Kodėl ir vėl leidžiate EP? Nejaugi neturite noro savo gerbėjams padovanoti pilną albumą?

Atsakymas labai paprastas: mūsų sukurtos  dainos žymi tam tikro mūsų kūrybinio proceso atkarpą. Kai kurios atkarpos būna ilgesnės, kai kurios – trumpesnės. Tose kūrybinėse atkarpose sukurti kūriniai, natūralu, tarpusavyje turi kažką bendro. Tad „neforsuodami” laiko ir tikrai neturėdami tikslo „mirk-gyvenk” įrašyti albumą, leidžiame EP (juokiasi). Netrukus pasirodysiantis nepilnas albumas taip pat žymi tam tikrą mūsų kūrybos atkarpą.

Papasakok kiek plačiau apie naująjį EP?

Išlaikydami tęstinumą pavadinome jį „2.” (aut. past – pirmasis „Rasabasa” įrašas vadinosi „1”). Jame bus keturios dainos, o naujausias „2” pristatantis kūrinys vadinsis „Engine”. Jis bus kur kas greitesnis nei kiti albumo kūriniai.

Nori pasakyti, kad kitos naujojo EP dainos bus lyriškesnės?

Na, jos bus lėtesnės nei „Engine”, tačiau kur kas greitesnės nei pirmojo albumo dainos. Žinai, galiu pasakyti, kad koncertuose groti energingesnes ir greitesnes dainas yra kur kas smagiau (juokiasi)

Prisipažink, kas tave įkvepia?

Gimtinė ir vaikystė. Turėjau nuostabią vaikystę… Augau nedideliame Aukštaitijos kaime, kurio apylinkėse pilna ežerų ir miškų… Sugrįžimas į tą šviesią ir gražią praeitį mane ir paskatina kurti.