Rokas

Ville Valo: mane labiausiai įkvepia pats kūrybos procesas

„Neon Noir” turo grafikas

Kai būdama dvylikos ar trylikos metų pirmą kartą per televizorių pamačiau “The Funeral of Hearts” vaizdo klipą, mane sužavėjo paslaptingojo vokalisto akys, žemas balsas ir, tuomet, neįprasta muzika. Tada dar to nežinojau, bet Ville Valo ir “HIM” man kaip paauglei padarė milžinišką įtaką ir ženkliai prisidėjo prie muzikinio skonio susiformavimo. Valandų valandas gulėdama ant žemės klausydavau albumo “Razorblade Romance” per muzikinį centrą, ir, kaip ir daugelis kitų merginų, mėgavausi šio gražuolio suomio balsu.

Šiek tiek gailiuosi, kad nepamačiau “HIM” 2014 metais, kai jie paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, Karklės festivalyje. Šiandien šios grupės jau nebėra. Todėl vos tik pamačiusi, jog naujasis Ville Valo projektas “VV” šių metų balandžio 15 lankysis “Compensa” koncertų salėje, nedvejodama nusipirkau bilietus. Čia atlikėjas pristatys savo pernai išleistą albumą “Neon Noir” ir taip pat atliks ne vieną auksinį “HIM” hitą.

Kadangi “HIM” muzika mane lydi daugiau nei pusę gyvenimo, labai susidomėjau soliniu Valo projektu “VV”, ir kai „manoMuzika” kolektyvas sulaukė pasiūlymo pakalbinti atlikėją, nedvejodama sutikau pravesti šį pokalbį. Pokalbis su Ville Valo prabėgo kaip kelios sekundės, o pašnekesio metu pavyko sužinoti daug įdomių atlikėjo minčių apie naująjį albumą, kūrybinį procesą ir netgi mėgstamiausius gitarų modelius.

Su savo nauju soliniu projektu „VV” pernai išleidote albumą „Neon Noir”. Šiuo metu vyksta „Neon Noir” koncertinis turas, o balandžio 15 d. atvyksite į Vilnių, ir mes nekantriai to laukiame. Ko mes, klausytojai ir gerbėjai, galime tikėtis iš šio koncerto? Ir ar bus kokių nors staigmenų?

Žinote, iš anksto žadėti staigmenas nėra pats protingiausias dalykas, nes kas nors nusivils. Vis dėlto manau, kad tai bus tarsi amerikietiški kalneliai tarp praeities ir dabarties. Man niekada nepatiko, kai atlikėjas išleidžia solinį albumą, o koncertuodamas tik pačioje pabaigoje atlieka porą senų gerų dainų ir viskas. Mes stengiamės laviruoti tarp senosios ir naujosios kūrybos, taigi grosime naują kūrinį, tada grosime „HIM” kūrinį, tada grosime naują ir po to vėl „HIM”. Tai puikiai veikia! Jums nebūtina žinoti „Neon Noir“ dainų, kad jums patiktų bent pusė koncerte atliekamų kūrinių. Na, bet tai, žinoma, nepakenks.

Ar tai neturi įtakos jums kaip muzikantui, atlikėjui? Nes žmonės tikisi išgirsti senas dainas, „HIM” hitus. Žinoma, aš taip pat jų laukiu, bet mane taip pat domina jūsų naujoji muzika. Argi dėl to nesijaučiate šiek tiek nusiminęs?

Ne, esu laimingas! Juk tai aš ir parašiau „HIM” dainas. Tai – mano dainos. Kai kurias parašiau prieš  daugiau nei 25 metus! Galų gale, šiandien sudainuoti tokią dainą kaip „When Love and Death Embrace”, kuri buvo sukurta 1996 ar 1997 metais ir vis dar patinka žmonėms, yra tiesiog nuostabu. Tad kodėl turėčiau dergtis iš senų savo paties dainų? Taip pat yra ir su „Join Me in Death”. Tais laikais tai buvo didžiulis hitas! Bet praėjo jau beveik 25 metai… Manau, kad visas tas praėjęs laikas suteikia man naują požiūrį, be to, vis dar jaučiuosi artimas toms dainoms, nes jos yra mano. Aš parašiau žodžius ir melodijas, ir tai yra didelė mano asmenybės dalis. Nenoriu deginti tiltų ar sakyti, kad praeitis man nesvarbi. Be abejo, ji svarbi. Nebūčiau čia su „Neon Noir”, jei nebūčiau sukūręs visų albumų, kuriuos išleidau su grupe „HIM”. Nebūčiau išmokęs visų gudrybių, kurių išmokau iš grupės narių, prodiuserių ir įrašų kompanijų, su kuriomis dirbome. Taigi, praėjo 25 svarbūs edukaciniai metai, kol aš pasiekiau šį tašką. Ir šia prasme jaučiu, kad tai vis dar ta pati mano kelionė.

Drįsčiau sakyti, kad „HIM” santykis su „VV” yra panašus į J.R.R. Tolkieno kūrybą. Šis autorius parašė ir „Žiedų valdovą”, ir „Hobitą”. Abu šie kūriniai gyvena tame pačiame pasaulyje. Jų identitetas panašus. Be abejo, „HIM” ir mano naujoji kūryba nėra tapatūs dalykai, bet jie abu iš tos pačios dainų knygos. „HIM” kūriniai, nors kilę iš to paties manojo pasaulio, bet yra šiek tiek kitokie. Kadangi albumą „Neon Noir“ įrašinėjau tik aš vienas, jis labiau bekompromisis ir labiau atitinka tai, kas man patinka muzikine prasme – šiek tiek daugiau 80-ųjų pop muzikos, šiek tiek daugiau „Depeche Mode”, nei buvo „HIM” muzikoje. Taigi, ne, nesijaučiu nusiminęs. Kai pradėjome koncertuoti, aš šiek tiek baiminausi, ar tai nebus tarsi senas muzikinis automatas kampe, grojantis auksines senienas.  Džiaugiuosi, kad žiūrovai taip pat pamėgo ir naujus kūrinius. Tai geras derinys. Manau, kad ir viena, ir kita yra būdas priminti žmonėms, kad tebeegzistuoju. 

Ar galėtumėte pasakyti, kurias dainas mėgstate groti labiau: senuosius hitus iš „HIM” ar dainas iš „Neon Noir”?

Na, naujesni kūriniai man, kaip asmenybei, yra arčiau prie širdies. Vis dėlto be senųjų „HIM” dainų nebūčiau ten, kur šiandien esu. Manau, kad grojant gyvai svarbiausia yra tai, kokios dainos yra viena šalia kitos, kaip jos vibruoja ir kokį jausmą sukelia klausytojams. Dinamiškai jos tarsi atšoka viena nuo kitos. Pavyzdžiui „Heart Full of Ghosts” yra mistiška ir keista daina: ji prasideda gana tyliai, kol galiausia virsta savotiška kakofonija, tampa labai triukšminga. Po šios dainos „Join Me in Death” tinka tiesiog idealiai, nes fortepijonas taip gražiai suskamba po viso to bjauraus pragaro peizažo, garsinio chaoso, kuris, mano manymu, taip pat yra šaunus dalykas, nes gali suteikti dainai naują prasmę arba naują jausmą, priklausomai nuo to, kokią dainą groji po jos ar prieš ją.

Jei pažvelgtume atgal į laikotarpį, kai nusprendėte įrašyti šį naują albumą, sukurti naują projektą. .. Kaip tai įvyko?

Man ir kitiems grupės „HIM” nariams buvo labai nelengva išsiskirti. Negana to, tai įvyko naujųjų metų išvakarėse tarp 2017 ir 2018 metų. Jei vieni santykiai sunkiai klostosi, nemanau, kad gera mintis pradėti galvoti apie naujus santykius. Pirmiausia reikia užbaigti tai, kas pradėta seniau, ir tik tada galvoti apie naują pradžią. Jaučiau, kad turiu pamatyti, kiek daug „HIM” gali pasiūlyti ir ką mes galime kartu padaryti. Tikėjausi, kad viską galėsime užbaigti draugiškai. Be to, po to norėjau šiek tiek atsikvėpti. Po „HIM” išsiskyrimo porą metų dirbau prie visai kito projekto, o paskui grįžau prie angliško tamsaus rokenrolo.

2019 m. pradėjau dirbti prie projekto „VV”, o „Run Away from the Sun” buvo pirmoji mano parašyta nauja daina. Tai buvo man svarbi daina, nes nežinojau, ar galiu sukurti kažką naujo nebebūdamas grupėje. Man pavyko. Buvo šiek tiek kitaip nei man įprasta, bet tai yra geras skirtumas. Taigi ir toliau rašiau dainas, kol galiausiai atsirado visas albumas. Neturėjau kažkokio grandiozinio plano. Taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Nei vienas iš mūsų nežinojo, kas su mumis nutiks, kada viskas baigsis, ir ar mes visi apskirtai išgyvensime. Aš mėginau išsaugoti sveiką protą dirbdamas prie albumo. Daugiausia dėmesio skyriau muzikai, tad tikiuosi, kad albume tai girdisi. Bent aš visa tai girdžiu!

Kiek anksčiau minėjote, kad į „Neon Noir” pateko nemažai ankstyvųjų „Depeche Mode” ir 80-ųjų popmuzikos elementų. Kokie buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai kuriant naująjį albumą? 

Manau, kad daugelis muzikantų, kurdami muziką sąmoningai neklauso daug kitų atlikėjų ar grupių kūrinių. Jie koncentruojasi į savo muziką, kad kitų atlikėjų įtaka pernelyg neatsispindėtų jų kūryboje. Kadangi su muzikos pasauliu sąlytį turiu jau ilgai, čia daug „senosios mokyklos” įkvėpimo: senųjų „Depeche Mode” bei „Black Sabbath”. Vis dėlto manau, kad labiausiai mane įkvėpė pats kūrybos procesas. Niekada nebuvau sukūręs albumo absoliučiai nuo nulio. Įrašinėti, groti visais instrumentais, kurti ir prodiusuoti viską pačiam vienam buvo įdomi patirtis. Įrašymo procesas buvo tarsi savotiška meditacija. Dirbdamas su muzika iš tiesų pasinerdavau į kūrybos procesą. To ypatingo jausmo niekada anksčiau nebuvau patyręs.

Kai pradedate rašyti naują dainą, kaip dabar atrodo kūrybinis procesas? Kaip tai vyksta?

Pirmąją savo dainą, akomponuodamas bosine gitara, parašiau būdamas turbūt 8 ar 9 metų. Aš taip išreiškiu save. Kai noriu pasakyti kažką, ko negaliu išreikšti žodžiais, tą darau per muziką. Kai kurie žmonės turi pomėgių. Jie turi aistrų. Pavyzdžiui, mano mama jodinėja žirgais. Kodėl? Niekas to nežino. Bet tai suteikia jai laisvės ir laimės pojūtį. Būtent tokį jausmą aš patiriu kurdamas muziką. Tai nėra protinis darbas. Aš iš anksto niekada negalvoju, kad dabar darysiu viena ar kita. Kūryba yra daugiau apie tai, kad man sunku yra iš esmės prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo, susitaikyti su pasauliu, todėl paimu į rankas gitarą ir bandau tuos jausmus išreikšti per muziką. Tai nėra darbas. Tai yra kažkas, ką visada dariau, ir ką turiu daryti, kad išgyvenčiau. O kalbant apie kitas grupes, reikėtų kalbėti ne kiek apie įkvėpimą, kiek apie įtaką. Prieš pradėdamas dirbti su savo paties kūriniais, nenoriu klausytis vieno ir to paties albumo 20 milijonų kartų, nes tai pernelyg lengvai įsiskverbs į mano kūrybą. Man malonu viską pradėti nuo nulio. Aišku, neįmanoma įrašų pradėti nuo absoliučiai švaraus popieriaus lapo, nes daug kas mums daro įtaką, įkvepia. Na, bet aš specialiai tų įkvėpimo šaltinių neieškau.

Tikrai įdomu tai išgirsti. Man smalsu, ar būna akimirkų per dieną, kai tiesiog pasiimate gitarą ir grojate, vien tam, kad išreikštumėte save?

Taip, būtent taip ir gimsta mano dainos. Dažnai reikia sekti garsą. Pradedu groti, išgirstu, kad kažkas man patinka, ir tada noriu tęsti tai, ką darau. Tai ir yra svarbiausia. Tuo pačiu tai labai paprasta. Nėra taip, kad atsisėsčiau ir galvočiau, jog dabar parašysiu roko dainą, arba kad dabar turiu dvi su puse valandos per kurias galėčiau parašyti dainos tekstą ar dar ką nors. Tai gilesnė, didesnė mano esybės dalis. Tai yra mano darbas, aistra ir hobis tuo pačiu metu. Tai nuostabu.

Jūs jau šiek užsiminėte apie tai, bet aš labai noriu paklausti apie patį kūrybinį procesą, nes, kai viską įrašinėjote vienas, buvote užsidaręs namuose. Jūs taip pat minėjote, kad pats prodiusavote „Neon Noir” Ką jums reiškia ši patirtis? Kaip jautėtės, kai išleidote šį albumą? Sakėte, kad pirmą kartą tai padarėte savarankiškai.

Geras klausimas. Nesu tikras, kaip dėl to jaučiuosi. Manau, kad daugiau žinosiu, kaip jaučiausi, kai baigsis paskutiniai turo koncertai, nes visa tai nėra tik apie albumą. Aš taip pat sau noriu parodyti, kad vis dar galiu kurti muziką. Tai svarbus dalykas pats savaime. Tada darbas prie albumo, tada grupės subūrimas, repeticijos turui, tada albumo išleidimas ir, žinoma, koncertinis turas. Šioje dėlionėje yra tiek daug judančių dalių, kad aš vis dar stebiuosi, jog tai mane atvedė taip toli ir kad  tai vis dar veikia.

Dėl kūrybinės dalies: manau, kad visada naudinga turėti didelių vilčių ir nerealių tikslų. Manau, kad svarbu save šiek tiek paspausti. Man visai patinka užsispeisti į kampą. Ir taip kilo idėja sukurti solinį albumą.  Man patinka muzika. Mane domina muzikos įrašai. Aš groju įvairiais instrumentais, netgi turiu sukaupęs instrumentų kolekciją. Kodėl gi man nepadarius įrašo pačiam? Panaudosiu viską, ką turiu, išgirsiu, kaip tai skamba, ir spręsiu, ar tai apskritai turi prasmę. Viduje galima su savimi diskutuoti be atvangos, bet tas vidinis dialogas neturi prasmės, kol jo neišsakome garsiai. Visa tai neturi prasmės, kol nepasiimu gitaros ir nepradedu groti.

Ir dainos pasipylė be didžiulių kančių. Tiesiog pradėjau groti ir dainuoti – žodis po žodžio, melodija po melodijos. Pradėjau viską įrašinėti, ir mano galvoje susiformavo vaizdas. Žinojau, kokio jausmo ir nuotaikos noriu ir ko reikia, kad to pasiekčiau. Tai ne taip jau ir skiriasi nuo darbo su ankstesnėmis grupėmis. Tiesiog vienas pats negali “brainstorminti”. Neturi su kuo pajuokauti. Štai ko pasigendu grodamas vienas – brolybės, bičiulystės ir draugystės. 

Man kūryba susijusi su išgyvenimu. Tai tiesiog yra kažkas, ką darau. Man reikia tai daryti, kad išlikčiau sveiko proto. Tai tarsi senas geras Šekspyras, laikantis kaukolę ir garsiai tariantis žodžius „būti ar nebūti”.  Kiekviena daina – tai klausimas, ar ji pakankamai gera ir ar sugebėsiu ją atlikti. Manau, kad kiekviena daina turi būti gyvybės ir mirties klausimas. Esu įsitikęs, jog į šį procesą reikia žiūrėti rimtai. Tačiau taip pat manau, kad labai svarbu nežiūrėti į save patį pernelyg rimtai. Reikia suprasti, jog esu tik keistas meniškas, pačiuožęs vyrukas, kažkur grojantis akustine gitara. Įsisąmoninti, kad nesu pasaulio centras ir neišradinėju dviračio iš naujo. Kūrybinis procesas yra apie saviraišką, apie palengvėjimo jausmą ir komfortą, apie galimybę sau leisti atsikvėpti.

Vis dar turiu klausimų dėl techninės dalies. Taigi viską įrašėte karantino metu savo namuose. Ar turite įrašų studiją?

Turiu namų studiją.  Turiu būgnus, kelias gitaras ir sintezatorius, taip pat įrašymo sistemą. Pamažu, bet užtikrintai mokausi apie šiuos dalykus dar nuo 2000-ųjų pradžios, kai skaitmeninės įrašų studijos tapo prieinamos ne tik profesionalams. Jau seniai galime įrašinėti medžiagą nešiojamaisiais kompiuteriais ir kt. Be to, mane labai domina muzika kaip reiškinys: esu muzikos gerbėjas, klausausi grupių, atlikėjų ir domiuosi, kaip kuriama muzika. Todėl man atrodo savaime suprantama pabandyti ką nors įrašyti pačiam.

Ar jūs „Neon Noir” taip pat atlikote ir prodiuserio rolę?

Aš parašiau dainas, sugalvojau dainų žodžius, aranžuotes, nusprendžiau, kaip tas dainas įrašyti. Kadangi tai vyko COVID-19 pandemijos metu, šalia neturėjau jokių pagalbininkų. Taigi paspaudžiau įrašymo mygtuką, užsidėjau ausines ir grojau būgnais. Viską dariau pats. Tačiau labai svarbu paminėti, kad turėjau pagalbos iš išorės. Timas Palmeris sumiksavo albumą ir dirbo prie jo kaip ko-prodiuserius. Timas ir seniau prisidėjo prie didelės dalies „HIM” albumų įrašų. Negano to, jam teko dirbti su „Pearl Jam”, Davidu Bowie, Ozzy Osborne’u ir „Tears for Fears”. Jis pats yra atlikęs daug įvairios muzikos, o tai yra puiku, nes man patinka įvairūs muzikos žanrai ir kategorijos. Kai jausdavausi pabaigęs dainą, nusiųsdavau savo pirminę idėją Timui, o jis sakydavo: „Skamba puikiai. Leisk man pradėti dirbti prie mikso”, arba sakydavo, kad dar kažko trūksta, galbūt galėčiau kažką padaryti geriau ar pan. Taigi,  jis buvo man tarsi patarėjas. Jis buvo ta grupė, kurios neturėjau. Jis atliko darbą, kurį paprastai atlieka kiti grupės nariai, kai kuriame ir įrašinėjame muziką.

Muzika – tarsi maisto gaminimas. Perskaitai receptą, o tada bandai gaminti pats. Panašiai yra ir su muzika. Yra mikrofonai ir sistemos, kurios laikomos klasikinėmis. Tai tarsi gamybos įrankiai. Jei virtuvėje turi puikią orkaitę, pusė darbo jau atlikta. Tai įdomus procesas. Be to, juk beprotiška yra sukurti visą albumą vienam! Bet aš dirbau prie jo daina po dainos. Todėl visada pradėdavau nuo nulio, be nieko. Per du mėnesius padarydavau visą dainą, įskaitant ir jos prodiusavimą.

Manau, kad tai buvo dalykas, kurio man reikėjo. Man reikėjo parodyti sau, kad galiu. Nenorėjau kurti kitos grupės. Jaučiau, kad jau taip ilgai grojau grupėje, kad norėjau išbandyti kažką kito. Dabar koncertuodamas turiu puikių muzikantų, bet jie yra sesijiniai atlikėjai – jie groja su skirtingomis grupėmis. Ir tai nebūtinai yra grupė, kuri išliks daugelį metų. Ji juk buvo sukurta tik šiam turui. Tai taip pat daro ją ypatingą. Mes visi žinome, kad tai nesitęs amžinai.

Po to, kai pasirodysite Londone, „VV“ kaip projektas bus baigtas. Ar taip?

Manau, jog esu pakankamai senas tam, kad pradėčiau rengti atsisveikinimo turus, todėl visi mano turai yra atsisveikinimo turai. To išmokau iš geriausių muzikantų, tokių kaip Ozzy Osbourne’as ir Bobas Dylanas. Tai yra šio ciklo pabaiga, ir aš nežinau, kas bus toliau. Dirbti vienam yra laisvė. Nėra nustatyto tvarkaraščio. Nėra jokių terminų. Po to, kai Londone sugrosime paskutinę natą, po dviejų savaičių man pasidarys neramu ir turėsiu pradėti kurti naujus dalykus. Man prastai sekasi atostogauti.  Manau, kad pradėsiu kurti muziką, bet kaip tai vyks – neįsivaizduoju. Nereikia apie tai žinoti per daug. Reikia negalvoti į priekį ir nevaržyti savęs dėl ateities.

Pamatysime. Laukiu su nekantrumu. O kokia gi jūsų paties mėgstamiausia daina iš „Neon Noir”?

Yra kelios, kurios man patinka, ypač dabar, vertinant iš koncertinio turo perspektyvos. „Run Away From the Sun” man labai svarbi emociškai, nes tai buvo pirmoji daina, kurią parašiau „Neon Noir” albumui. Taip pat svarbi yra ir „The Forever Lost“. Tai šiek tiek greitesnis roko kūrinys. Daina, kuri labai gerai skamba. Atrodo, kad ji tarsi gyva, kai ją atliekame koncertuose.  Bet ne tik tai suteikia jai tokią prasmę. Tai buvo paskutinė daina, su kuria užbaigiau „Neon Noir”. Negana to, tai sutapo su pandemijos pabaiga, todėl pradėjo atrodyti, kad pasiekėme tašką, kai reikalai ėmė gerėti. Taigi, šios dvi dainos yra tarsi knygos pradžia ir pabaiga.

Pabaigoje noriu paklausti gan nestandartinio klausimo: ar turite mėgstamiausią gitaros modelį?

Man patinka „Gibson” gitaros. Elektrine gitara groju nedaug, nes esu labiau dainų autorius. Taigi, man svarbiausios yra akustinės gitaros. Šiuo metu turiu jų 3 ar 4. Stengiuosi groti su jomis visomis tiek, kiek tik išgaliu, nes jos visos vertos tokios pačios meilės ir susidomėjimo. Tai nėra vintažiniai modeliai, bet su jomis grojau koncertiniuose turuose. Turiu J-200, pagamintą pagal 1937 m. modelį, kurį gavau 2009 m. Taip pat turiu Western Sheryl Crow 2006 m., o gal 2008 m. gitarą, sukurtą pagal 64-ųjų modelį. Tai puikios gitaros, su kuriomis kuriu dainas. Tačiau taip pat turiu ir gražią rožinę „Gibson Es-335” gitarą iš ankstesnių gastrolių JAV, ir šiuo metu tai yra mano mėgstamiausia elektrinė gitara. Tai viena iš tų gitarų su F formos skylutėmis, pusiau akustinė, panaši į tas, su kuriomis groja Dave’as Grohlas.

Puiku. Daugiau klausimų neturiu, todėl labai ačiū už pokalbį.

Labai ačiū už pokalbį. Tikiuosi jus pamatyti ir tikiuosi, kad galėsite atvykti į koncertą.

Bilietus į koncertą, kuris vyks balandžio 15 dieną “Compensa” koncertų salėje, galite įsigyti čia.

„Mogwai” išleidžia dokumentinį filmą

Postroko titanai „Mogwai” išleido pirmąjį treilerį iš jų būsimo dokumentinio filmo „If the Stars Had a Sound.

Dokumentinio filmo premjera įvyks kovo mėnesį, o grupė ką tik išleido pirmąjį. Filmas dokumentuoja jų kilimą iš kuklios garažo grupės iki sertifikuotos postroko institucijos.

„Be galoi džiaugiamės, kad žmonės pamatys Antony filmą „Jei žvaigždės skambėtų“. Iš pradžių tai norėjome sukurti trumpametražį filmą apie išvykimą iš Škotijos įrašinėti Niujorko valstijoje 2020 m. pradžioje, tačiau kilus pandemijai viskas pasikeitė. Ir mes, ir Antony atkakliai nenuleidome rankų per visą pandemiją, o filmas brendo per visą karantiną“, – sako Stuartas Braithwaite’as pranešime spaudai.

Naujasis “Skyders” EP: esame pavargę nuo instagraminio “feiko” ir spalvotų įpakavimų

Prieš daugiau nei dvidešimt metų studentiškiausia Lietuvos roko grupe tituluoti “Skyders” jau seniai nebe jaunuoliai. 2000-aisias metais Juodšiliuose, Vilniaus rajone, susibūręs kolektyvas perėjo ne vieną transformaciją, leido albumus ir atgrojo daugybę koncertų. Jeigu negirdėjote “Ant alaus” ar “Nimfomanės”, greičiausiai laikotarpyje tarp 2000-2010 metų nestudentavote. Galiu nuliūdinti – tai buvo aukso laikai, kurių daugelis turbūt niekada neužmirš.

Visgi kai kurių dalykų laikas nepalietė – grupė dar gyva, pilna parako, o joje iki šių dienų tebemuzikuoja “Skyders” įkūrėjai – vokalistas Tomas Šileika ir bosistas Stanislav Kropa. Prie kolektyvo 2015 metais prisijungęs gitaristas Tadas Kupčiūnas ne tik kuria savo gitaros partijas, bet ir užsiima grupės muzikos prodiusavimu bei įrašais. Muzikos ritmą užtikrintai laiko 2022-tųjų pradžioje “Skyders‘uose” pradėjęs groti būgnininkas Danas Motiejauskas.

Kurį laiką dingę iš eterio ir paslaptingai tylėję, muzikantai 2023 rugsėjį išleido savo ketvirtąjį mini albumą, EP (extended play) pavadinimu “22”. Būtent apie šį įrašą: jo gimimą, prasmę ir kūrybinį procesą, kalbamės su grupės nariais.

Kuo “22”  kitoks nei senesni „Skyders“  įrašai?  Kokia jo istorija?

Tomas:

Pradėsiu gal nuo to, kad tai ketvirtasis grupės leidinys, pretenduojantis į albumo vardą. Visgi  šis darbas nėra albumas tikrąja šio žodžio prasme. Tai – keturių dainų įrašas, kuris, matyt, labiausiai atitinka vadinamąją EP koncepciją. 2019 metais išleidę albumą “Romeo ir Rutina” nusprendėme padaryti kūrybinę pertrauką. Covid pandemijos metu vėl atsirado noras kurti ir groti, bet praūžus šiai negandai daug kas pasikeitė ir iš buvusio penketuko grupėje likome tik trys – aš, Stanislovas ir Tadas. Laimei, trijule pabuvome neilgai ir netrukus prie mūsų prisijungė geras Tado pažįstamas būgnininkas Danas. Tad dabar, kaip ir savo kūrybinio kelio pradžioje, vėl esame keturiese.

Ilgai nemąstėme ir dėl leidinio pavadinimo. Pasvarstėme ir ketvirtajam įrašui pasiūlėme pavadinimą “22”, kuris turi daug su pačiu įrašų susijusių paralelių. 

Visų pirma, tai neramūs 2022-ieji, kurių metu gimė šios keturios dainos. Antra, tai ir keturi grupės nariai – diskutuojantys ir ieškantys  žmonės, neretai skildavę į dvi gana skirtingų požiūrių stovyklas, bet vis tiek atrasdavę kūrybinius kompromisus. “22” , nepaisant savo kuklios apimties, matyt, yra ir eklektiškiausias įrašas, tiek tematikos, tiek ir nuotaikų požiūriu. Kita vertus, jis puikiai atspindi tiek mūsų ištakas, tiek asmenybes, bei bandymus per muziką sujungti šiuos skirtingus pasaulius.

Tadas:

Albumo pavadinimas – “22”. Neieškant paslėptų prasmių – EP sukurtas ir įrašytas 2022 metais, keturių grupės narių, jame keturios dainos. Berods, tiek metų (22) praėjo nuo pirmųjų “Skyders” išleistų hitų.

Šis albumas nuo kitų pirmiausiai skiriasi apimtimi – tai keturių dainų EP. Turbūt esminis jo ypatumas yra tas, jog įrašai nuo A iki Ž padaryti mūsų pačių. Visas procesas nuo nulio iki įrašo išleidimo padarytas pačių grupės narių, savo repeticijų studijoje. Jame nėra nei vieno takelio ar garso, kuris nebūtų įrašytas gyvai kokiu nors instrumentu, grojant muzikantui. Jokių skonio stipriklių, jokių neoninių šviesų ar ryškių lazerių, plieskiančių į akis ir trukdančių matyti tai, kas iš tiesų priešais mus. Tik nuogas ir paprastas nuoširdumas. Greičiausiai todėl, kad kaip ir daugelis šiandien esame pavargę nuo instagraminio feiko ir spalvotų įpakavimų, po kuriais dažniausiai nėra nieko prasmingo ar tikro.

Kas yra pagrindinė kūrybinė jėga, kuri veda jus kaip kolektyvą į priekį – iš kur randate jėgų, noro ir energijos kurti? Apskritai, buvote dingę keturiems metams iš Lietuvos muzikinės padangės – kodėl? Ką žymi šis sugrįžimas ir naujas įrašas?

Tomas:

Turbūt kažkas gyvena mūsų sielos ir minčių labirintuose ir kartas nuo karto ima ir “pramuša” naujas dainas. Kaip jau minėjau, esame labai skirtingi žmonės, bet tuo pačiu ir draugai. Kalbamės, diskutuojame, kartais pasipykstame. Žinoma, susitaikome, visada randame kompromisus. Tai džiugina. O pasitraukę buvome todėl, kad po trečio albumo pasirodymo jautėme nuovargį. “Romeo ir Rutinai” atidavėme labai daug laiko ir kūrybinių pastangų. Deja, bet nedidelis tiek žiniasklaidos, tiek ir transliuotojų susidomėjimas mūsų kuriama, ir mano subjektyviu vertinimu, puikia muzika, vertė atsitraukti, o paskui vėl atrasti norą kurti.

Taip ir nutiko, nors ir užtruko. Esminis skirtumas tame, jog šį kartą dainas kūrėme ir įrašinėjome nebegalvodami apie muzikos industrijos lūkesčius, nebebandydami kažkam įsiteikti. Tiesa, su šiuo įrašu bandėme prisiminti grupės skambesio ištakas prieš gerus du dešimtmečius – be visų dabar esančių plačių raiškos ir muzikos mikso techninių galimybių. O ar šis sugrįžimas kažką žymi – bus matyti. Norime kurti, norime koncertuoti ir drauge daryti tai, kas mums patinka. Žinau, kad artėjant grupės 25-mečiui naujienų dar turėsime.  

Tadas:

Muzika man visą laiką buvo pabėgimas nuo rutinos, nuo to “suaugusiųjų” gyvenimo, kuris, jei per daug užsileistumei, tave gana greitai pražudytų tiek fiziškai, tiek emociškai. Kitaip tariant, smagu susirinkti studijoje su tokiais pat užsiknisusiais gyvenimu bičais, užsiimančiais gana skirtingomis veiklomis, bet sugebančiais atsijungti ir drauge sukurti kažką gražaus.

Grupei “Skyders” būdingi ilgi dingimai iš eterio, po kurių seka sporadiški susibėgimai, ir trumpi, bet produktyvus laikotarpiai, kuriant ir darant naujus įrašus. Tie ciklai dažniausiai sutampa su įvairiais asmeniniais įvykiais grupės narių gyvenime – šeimomis, kelionėmis, karjeros keliais ir tt. Kai viskas galutinai užknisa – renkamės studijoje ir apie tai rašome dainas.

Naujas įrašas greičiausiai žymį minėtą periodą – du metai sėdėjimo namie per karantiną “nurovė stogus” ir negroti tiesiog buvo neįmanoma.

Dainą „Karo šunys” pristatėte dar pernai – kaip atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje ir kaimyninę šalį ištikusią nelaimę. Kaip „gimė” ši daina? Jos ne tik žodžiai, bet ir ritmas, boso partija ir bendra nuotaika byloja apie militaristines nuotaikas. Kaip jums tai pavyko?

Tomas:

Manau, kad “Karo šunys” yra stipri daina, kuri negalėjo būti nesukurta tokiomis aplinkybėmis. Ji gimė labai greitai, reaguojant į 2022-ųjų vasario 24-osios šoką. Mes norėjome sukurti emocionaliai sunkią, net šlykščią dainą, tokią, koks ir yra agresorių pradėtas karas. Dainoje atkreipėme dėmesį į tai, kad diktatorių režimams karas dažnai yra naudingas, kitaip tariant tai yra verslas ir visokie nužmogėję samdomi karo šunys yra niekingi tokios agresijos dalininkai. O kurdami dainą ieškojome skambesio, per pertraukėles telefonuose sekdami įvykius Ukrainoje. Studijoje net bandėme sukurti panašią atmosferą kaip kokiame bunkeryje, patys žygiavome bandydami imituoti kareiviškus batus. Atrodo, pavyko.

Tadas:

Kiekviena save gerbianti roko grupė turi turėti bent vieną dainą apie karo šunis, arba kiaules… (šypsosi…). Šiaip kūrinys gimė gana greitai – “užsidžeminom” ant Stasio boso rifo, pagavom “vaibą”. Tomas padėjo į šalį telefoną su naujienomis iš fronto, pasiėmė raciją ir tėškė raportą apie įvykius iš Bučos.

Danas:

Išgirdęs tekstą pagalvojau – štai, tu ramiai gyveni, ir ateina karas. Kaip tu tą išgirsti? Na, turbūt, raketų ar artilerijos šūviais šiuolaikiniame kare. Įprastai mūsų galvose skamba žygiuojantys kareiviai. Tas marširavimo ritmas, matyt, ir buvo pirmoji idėja už kurios užsikabinome ir pradėjome lipdyti tiek dainos ritmą, tiek nuotaiką. 

Pabaikite sakinį: “Naujajame mūsų albume man labiausiai patinka …” 

Tomas:

… turbūt, natūralus, nepagražintas mūsų repeticijų ir įrašų studijoje atsiradęs skambesys. Gal kažkam jis pasirodys keistas, net nuogas, neišbaigtas, nešiuolaikiškas, bet jis toks ir yra. Nuogas ir grynas – toks, koks, matyt, buvo tada, kai tik pradėjome groti.  

Tadas:

…Paprastumas. Albume stengėmės neperspausti su aranžuote. Ankstesniuose įrašuose pridarydavome visokių „tindikliuškų” kurios būdavo “fainos” ir “išnešdavo” gabalą. O kai reikėdavo tokį kūrinį atlikti gyvai koncerte, turint tik keturi žmones ant scenos, būdavo labai daug kompromisų ir muzikos tiesiog nepavykdavo perteikti taip, kaip reikia.

Šiame EP aranžuotę dėliojau su mintimi, kad esame trys instrumentai ir vokalas. Kreipiau dėmesį į tai, kiek daugiausiai galime su tuo padaryti, kad atliekant kūrinius gyvai galėtumėme juos išpildyti.

Danas:

… kad į (tik) keturias dainas tilpo viskas: ir to meto nuotaikos bei įvykiai, ir jaunatviškos vasaros šėlionės, ir skanūs rifai, ir senesnės dainos prikėlimas. Labai trumpame formate telpa keturių žmonių kiek daugiau nei metus apimantis darbas ir išgyvenimai.

Kaip vyksta grupės kūrybinis procesas? Ar kažkas jau ateina į repeticiją ir pagroja tam tikrus iš anksto sukomponuotas partijas? O gal muzika gimsta eksperimentuojant kartu? 

Tomas: 

Įvairiai. Dažnai į repeticiją atsinešu dainos ir teksto eskizą – pradedame jį „gludinti“. O būna, kad daina gimsta savotiško “džeminimo” metu.

Tadas:

Tekstus visuomet atsineša Tomas. Arba prieš gimstant muzikai, arba po kažkokio muzikinio “džemo”. Neturime nustatytų taisyklių ar pasiteisinusio proceso, kaip sukurti dainą.

Tačiau pamažu atsirado gana aiškus procesas, kaip kūrinius nugludinti iki „įrašui paruošto” lygio. Šiuo metu turime labai dėkingas sąlygas tokiam procesui – dirbame savoje studijoje, kurioje nereikia skaičiuoti laiko – esame daugmaž laisvi nuo grafiko ir finansinių dalykų, susijusių su įrašais. Įsirašinėjame pradines mintis, repeticijas, daromės demo įrašus, juos klausome, analizuojame – pagal tai atliekame aranžuočių ir partijų pakeitimus. Kartais daina nuo eskizo iki galutinio “demo” varianto gimsta per kelias valandas, kartais tam prireikia kelių repeticijų. Kartais “gabalo” niekaip nepavyksta “išgimdyti”, tad padedame jį į archyvą tolimesniems laikams.

Menka paslaptis, jog įrašai nepasidaro savaime. Ar daug prakaito tenka išlieti dirbant prie techninės įrašų dalies? Kas padeda pasiekti norimo rezultato?

Tomas:

Žinote, įrašai, jei juos darai gyvais instrumentais, yra ilgas ir sudėtingas procesas. O jei tą darytum dar ir su samdomais profesionalais – taip pat ir nepigus. Šis EP – visiška mūsų saviveikla, kaip madinga vadinti – „self released“. Įrašą pasidarėme visą – nuo iki – savo studijoje. Džiugu, kad tarp grupės narių yra ne tik puikių muzikantų, bet ir nuolat tobulėjančių audio inžinierių. Galutinis skambesys dažniausiai būna ilgų mūsų diskusijų ir bandymų apibendrinti išdava. Kartais to skambesio ieškome tiek, kad pavargstame ir, tokiu atveju, tada geriausia tą kūrinį pamiršti kokiam pusmečiui. Po kurio laiko ir vėl klausomės. Būna ir taip, kad po tam tikro laiko jis skamba taip gerai, kad nieko daugiau tobulinti ir nereikia. Tad laikas – visagalis.

Tadas:

Apie 2018 pradėjau rimtai domėtis garso inžinerija ir režisūra. Baigiau kursus, pradėjau laisvu laiku po truputį dirbti prie garso įrašymo, suvedimų. 2019 metų albumas “Romeo ir Rutina” buvo “pirmas blynas” – keli kūriniai įrašyti suvesti jau pačių savarankiškai, savo studijoje. EP “22” yra 100% padarytas mano paties. Garso įrašas, suvedimas, masteris. Kartais teko užsidėti ir “prodiuserio” kepurėlę – ne dėl to, kad laikyčiau save grupės prodiuseriu, o tikriausiai dėl to, kad buvau labiausiai priekabus proceso metu. Jei įrašo metu girdžiu, kad kažkas “nelimpa” – sėdamės, galvojame ir keičiame tol, kol bus gerai.

Danas:

Ši įrašų sesija man asmeniškai buvo mažiausiai sunki ir įtempta. Tikrai jautėsi, kad veikia 80/20 (Pareto) dėsnis – per 20% laiko gauname 80% rezultato, tačiau albumo leidybai to nepakanka. Kad pasiektum 100%, turi nudirbti tuos likusius 80% laiko, jog rezultatas galų gale tave tenkintų. 

Kaip pristatysite albumą? Kada? Kokiais formatais? Ar planuojami gyvo garso koncertai?

Tomas:

Albumas muzikinėse platformose pasirodė pirmosiomis rugsėjo dienomis, tad pirmaisiais rudens mėnesiais žadame surengti porą koncertų. Deja, šį kartą kažkokios albumo materialiosios laikmenos neplanuojame.

Tadas:

Šiam albumui, kaip ir minėjo Tomas, fizinės laikmenos neplanuojame. Yra minčių prie esamo EP įrašyti kelis senus “Skyders” gabalus, kurie savo laiku buvo gana populiarūs, bet nepateko nei į vieną ankstesnį albumą. Tuomet pasiduosime hipsteriškai madai ir išleisime  jį kasetės ir/ar vinilo pavidalu (juokiasi…).

Jei dar nespėjote išgirsti albumo, klausykitės jo dabar visuose didžiausiuose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Deezer ir kt):

„The Rolling Stones” ir Lady Gaga dalinasi nauja daina „Sweet Sounds of Heaven“

Lady Gaga ir Mick Jagger

„The Rolling Stones“ pasidalino savo nauja daina, įrašyta kartu su Lady Gaga, iš būsimo grupės albumo „Hackney Diamonds“. Naujoje dainoje taip pat išgirsite Stevie Wonder su Fender Rhodes.

Naujasis albumas apims 18 pastarųjų metų „The Rolling Stones” kūrybą. „Hackney Diamond” pasirodys spalio 20 d.

Be Lady Gagos ir Stevie Wonderio, albume išgirsite Paulą McCartney, Eltoną Johną, buvusį „The Rolling Stones” bosistą Billą Wymaną ir velionį grupės būgnininką Charlie Watts.

Su nauju albumu sugrįžta grupė „Skyders”

Žymantės Kupčiūnės nuotrauka

Smagu pranešti, jog po ketverių metų pertraukos į klausytojų akiratį grįžta studentų mylėta ir gerbta grupė „Skyders”. Taip, tai tie patys bičiuliai, dainavę apie alų, nimfomanes ir britų nesėkmes prie prezidentūros. 

Pernai lapkritį rašėme apie dar vieną singlą iš būsimo albumo, o dabar džiaugiamės galėdami pristatyti jų naujajį mini albumą „22”.

Skanaus!

Skyders – Raganiai (Bai, Vasara, Bai)

Grupė „Skyders“ pristato naują dainą pavadinimu „Raganiai (Bai, vasara, bai)”. Tai jau antra po trijų metų petraukos pasirodžiusi kolektyvo daina. Apie „Karo šunis” – pirmąją po pertraukos įrašytą dainą rašėme dar birželį.

Patys muzikantai naujausią savo kūrinį pristato su pozityviomis gaidomis: „Ši nostalgiška, bet linksma daina savo nuotaika ir atlikimu, kažkiek primena mūsų ankstyvąją (studentišką) kūrybą. Tikimės, kad ji jums patiks.”, – rašo jie savo „Facebook” paskyroje.

Iggy Pop išleis naują albumą „Every Loser“

Iggy Pop

Pankroko karaliumi tituluojamass Iggy Pop paskelbė puikią naujieną: dienos šviesą naujausias jo albumas „Every Loser“ išvys 2023 m. sausio 6 d. Į albumą įtrauktas naujausias Iggy Popo singlas „Frenzy“, prie kurio prisidėjo Watt, Duff McKagan iš „Guns N’ Roses”, Chad Smith iš „Red Hot Chili Peppers” ir kiti.

Dainų sąrašas:

01 Frenzy
02 Strung Out Johnny
03 New Atlantis
04 Modern Day Rip Off
05 Morning Show
06 The News for Andy
07 Neo Punk
08 All the Way Down
09 Comments
10 My Animus Interlude
11 The Regency

Albumo „Every Loser” viršelis. Dizaino autorius Ray Pettibon

„The Black Angels” sugrįžo su nauju albumu

„The Black Angels” yra amerikiečių psichodelinio roko grupė iš Ostino, Teksaso. Susikūrusi 2004 m. gegužę, ji „pasiskolino” pavadinimą iš ” The Velvet Underground” dainos „The Black Angel’s Death Song”.

Naujasis studijinis atlikėjų albumas„Wilderness of Mirrors“ meistriškai papildo iki tol kurtą grupės psichodelinio roko skambesį su daugybe intriguojančių garsų ir tekstūrų. Kartu su melancholiškais, akustine gitara varomais naujai atrastais eksperimentais girdėti ir klasikinės gitaros melodijos.

Labai kviečiame pasiklausyti!

Su nauja daina apie karą sugrįžta grupė „Skyders”

Smagu pranešti, jog į klausytojų akiratį grįžta studentų mylėta ir gerbta grupė „Skyders`”. Taip, tai tie patys bičiuliai, dainavę apie alų, nimfomanes ir britų nesėkmes prie prezidentūros. Šį kartą jų pristatoma daina turi kiek niūresnę potekstę.

Primename, jog paskutinysis”Skyders” studijinis albumas „Romeo ir rutina” dienos šviesą išvydo 2019 metų rugpjūtį, o po to grupė buvo padariusi kūrybinę pertrauką. Šiandien, po trijų metų tylos jie sugrįžta apdainuodami kur kas rimtesnę temą – karą Ukrainoje.

Kaip sako patys muzikantai – „(…) tai prieš karą nukreipta daina, smerkianti jo sumanytojus, kurstytojus ir šlovintojus. Dainos tekstas atsirado vos po kelių dienų, Kremliaus režimo pajėgoms niekingai užpuolus nepriklausomą ir demokratinę Ukrainą.”

Pasiklausykite ir jūs!

Placebo – Happy Birthday In The Sky

Britų roko pažibos „Placebo” dalinasi dar viena daina iš būsimojo albumo „Never Let Me Go„, kuris dienos šviesą išvys kovo 25 d.. Šį kartą – tai singlas „Happy Birthday In The Sky”.

„Man „Happy Birthday In The Sky“ yra viena labiausiai širdį veriančių akimirkų albume“, – sako „Placebo“ vokalistas Brianas Molko. „Happy Birthday In The Sky – tai frazė, kurią naudoju jau gana seniai – kai sveikinu su gimtadieniu žmones, kurių nebėra su mumis. Ši frazė puikiai perteikia širdies skausmą (…)”.

„Red Hot Chili Peppers” išleido dar vieną dainą

„Red Hot Chili Peppers“ pasidalino dar viena nauja daina iš būsimo albumo „Unlimited Love“. Šios dainos pavadinimas – „Poster Child” ir ją išgirsti galite jau dabar. Primename, kad karštieji pipirai visai neseniai dalinosi pirmuoju singlu „Black Summer„.

„Poster Child“ yra antrasis „Red Hot Chili Peppers“ singlas iš „Unlimited Love”– vienas iš pirmųjų išleistų kūrinių nuo 2019 metų, kai gitaristas Johnas Frusciante vėl prisijungė prie grupės.

„Foo Fighers” vadina siaubo filme ir dalinasi „thrash metal” stiliaus daina

„Foo Fighters” tikrai nestovi vietoje ir nestokoja humoro jausmo. Kino sales JAV kitą savaitę pasieks heavy metal stiliaus siaubo filmas/komedija „Studio 666″. Čia, be kitų įžymybių, vadina Dave Grohl, Kerry King ir Lionel Richie.

Minėtame filme rodoma, kaip grupė („Foo Fighters”) įsikelia į vaiduoklių apsėstą dvarą, norėdami įrašyti savo naują albumą. Jie susiduria su visomis antgamtinėmis jėgomis ir patiria neįtikėtinų nuotykių.

Būtent šiame name išgirstame thrash metal stiliaus dainą „March of the Insane”. Tai daina, kurią parašė išgalvota metalo grupė „Dream Widow“, kuri vaidenasi šiame dvare. Žinoma, tai iš tiesų yra „Foo Fighters” įrašytas kūrinys. Būtinai pasiklausykite!

John Frusciante grįžta į „Red Hot Chili Peppers”

Puikios žinios karštųjų JAV „pipirų” „Red Hot Chili Peppers” mylėtojams! Grupė paskelbė, jog kitąmet, 2022-aisiais, jie surengs koncertinį turą po visą pasaulį. Šią žinią kolektyvas pristatė labai neįtikėtai – išleido žinias imituojantį vaizdo klipą „KHOT News”, kuriame ir pristatė šią naujieną.

Negana to, muzikantai šiame klipe dar kartą patvirtino, jog į grupę grįžta jų senasis gitaristas John’as Frusciante. Apie tai, kad „Red Hot Chili Peppers” gitaristas Josh’as Klinghoffer’is palieka grupę ir į ją sugrįžta J. Frusciante jau rašėme 2019 metais.

Daugiau informacijos apie būsimus koncertus ir konkretesnes jų datas sulauksime visai netrukus.