Williamsburg Waterfront

Indie korifėjų „Bright Eyes” pasirodymas Niujorke

Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Kalbėti apie tai, ką man reiškia „Bright Eyes“ ir jų muzika, aš galėčiau labai ilgai. O juk kadaise, kai buvau daug jaunesnis ir klausydavau tik pankroko bei post punk, spjaudavau į jaunojo indie vunderkindo Conoro Obersto poeziją ir virkaujantį vokalą. Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, kinta jų požiūriai. Aš pasikeičiau. O ir Conoras – jau toli gražu nebe tas penkiolikmetis, kuris trejetą akordų gebėdavo paversti daina. Dabar prieš mane – trisdešimtmetį perkopęs vyras ir jo aštuonerių asmenų komanda, po atviru dangumi pristatanti programą, apimančią beveik visą devynių albumų katalogą. Na, bet apie viską iš eilės…

„Bright Eyes“ pasirodymas – dar vienas iš visą vasarą trunkančio „Williamsburg Waterfront“ muzikinio festivalio/maratono renginių. Ta proga paaukoju didžiąją dalį savo dienos ir daugiau nei penketą valandų atstoviu eilėje prie vartų. Bet verta! Susipažįstu su kitais eilėje nuobodžiaujančiais „Bright Eyes“ gerbėjais, gurkšnoju vandenį ir džiaugiuosi, kad vilkiu tik berankovius marškinėlius. Saulė, kepinanti mūsų galvas, nė negalvoja pasiduoti. Vartai atveriami, bilietai nuskanuojami, eilė tvarkingai suleidžiama į parko teritoriją ir aš, susiradęs vietą pirmoje eilėje, nusiteikiu ilgam ir ištvermingam stovėjimui vardan neišdildomų prisiminimų, kurie jau ne už ilgo rėšis į atmintį.

Conoras Oberstas (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Pirmieji scenoje – neitin seniai Naujojo Džersio valstijoje susikūrusi psichodelinio indie roko grupė „Real Estate“. Juos girdžiu pirmą kartą, ir ši muzika visai smagiai skamba. Gal tik dainos truputį panašios viena į kitą, bet pirmas įspūdis tikrai neblogas. Antrieji apšildantieji – Pensilvanijos valstijos rokeriai „Dr. Dog“. Girdėta chebrytė, bet ankščiau jais nesidomėjau. Penkis albumus išleidusi grupė groja virš valandos, bet tas laikas neprailgsta. Minioje jie turi gerbėjų, kurie per kitų galvas dainuoja kartu, o girdintys šią muziką pirmą kartą nejučia taipogi linguoja į taktą.
„Ar laukiate vakaro kaltininkų?“ – klausia minios grupės vokalistas Scottas McMickenas. – „Mes juos girdėjome vakar, ir jie tiesiog nepakartojami. Tikiu, kad ir šį vakarą jie jums parodys šį bei tą.“

Jis net negali įsivaizduoti, kiek jo žodžiuose tiesos.

„Bright Eyes“ savo koncertą pradeda albumo „Cassadaga“ pažiba – daina „Four Winds“. Scenoje groja net aštuoni žmonės, tarp kurių ir nuolatinis „Bright Eyes“ branduolys: prodiuseris ir multiinstrumentalistas Mike Mogisas, klavišininkas virtuozas Nate Wallcotas, bei nepakartojamasis dainų autorius Conoras Oberstas. Po „Four Winds“ seka linksmoji „Bowl of Oranges“, melancholiškoji „Old Song (For The New World Order)“, bei mechaniškoji „Take It Easy (Love Nothing)“. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” sušunka kažkas minioje, bet nekreipdami į šį pageidavimą jokio dėmesio Conoras ir kiti tesia savo programą toliau. Suskambus pirmiesiems „Lover I Don‘t Have to Love“ akordams aš geriu kiekvieną garselį ir net savo oda jaučiu, koks tai nuostabus mano gyvenimo momentas. Deja, kaip ir kiekvienas momentas, jis prabėga net nemirktelėjus, o baladę seka kelios dainos iš naujojo grupės darbo „The People‘s Key“.

„Bright Eyes“ kūrybą galima suskirstyti į dvi skirtingas pakraipas. Viena – akustinė ir poetiška, koks buvo albumas „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“. Kita – elektroninė, tamsi, ir nenuspėjama. Būtent toks ir yra naujasis grupės albumas „The People‘s Key“. Man šis darbas, kuriam įtaką padarė psichodelikos, senovės mitologijos ir rastafari idėjų mišinys labai patiko, todėl džiaugiuosi girdėdamas dainas ir iš jo. Akinančių prožektorių šviesoje skamba „Jejune Stars“, Shell Games“ bei svajingoji „Approximate Sunlight.“ Vėliau turime progą išgirsti keliaujančio muzikanto kasdienybe nuspalvintą „Another Traveling Song“, Gillian Welch dainos „Wrecking Ball“ koverį, mano mėgstamą himną gyvenimo pilnatvei „Arc of Time“, ir dar keletą perliukų, siekiančių net senojo, depresyvaus albumo „Fevers and Mirrors“ laikus. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” vėl šūkteli kažkas, bet vietoje to sugoję „Ladder Song“ Conoras ir kiti „Bright Eyes“ muzikantai pamojuoja ir pradingsta užkulisuose.

Tamsa. Tyla. Po sceną šmirinėjantys šešėliai derina aparatūrą. Sublykčioja ir nurimsta šviesos. Vėl stoja tamsa.

Sugrįžę „Bright Eyes“ išpildo rėksnių troškimą ir sugroja „Let‘s Not Shit Ourselves (To Love and Be Loved)“. Conoras pastato į kampą gitarą ir pakviečia į sceną blyksinčiais barškučiais ginkluotą armiją „draugų“. Suskamba Liudwigo Van Beethoveno inspiruotoji „Road to Joy“, o charizmatiškasis grupės lyderis scenos priekyje pasineria į šokį-trancą kartu su visa minia. Dainai pasibaigus į gerbėjų rankas pasipila blyksintys barškučiai ir vienas iš jų tenka man.

Ir tada ateina pabaiga.

Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Conoras iškilmingai pristato savo bendražygius, kurie jam taip aktyviai talkino visą šį laiką. Daug liaupsų tenka Mike Mogisui. Jį Conoras netgi pavadina geriausiu savo draugu ir geriausiu muzikos prodiuseriu pasaulyje (ir anot jo: „Velniop Ricką Rubiną, Dr. Dre ir „Danger Mouse“!!!”). „Nežinau, kada kitą kartą grosime Niujorke,” – sako Conoras, – „gali praeiti laiko, bet tikiuosi, kad jūs visi ten būsite.” Suskamba „The People’s Key” baigiamasis kūrinys „One For You, and One For Me.”

Klausant “Bright Eyes” muzikos rodos, kad Conoras yra užsidaręs, drovus vaikinukas, kuriam tiesiog sekasi rašyti gražius eilėraščius. Bet nuo scenos į mane žvelgia brandus ir įvairiapusiškai talentingas grupės frontman’as, kurio negasdina nei prikaustyti minios žvilgsniai, nei dėmesys. Apie tai ir mąstau muzikai nutilus. Ech, taip, buvo gražu. Deja, jau antrą kartą matau „Bright Eyes“, bet neteko gyvai girdėti žymiosios baladės „Lua”. O šį kartą nebuvo ir „We are Nowhere, and It’s Now.” Keista… Na, bet gal tokia jau šiandieninio setlist’o tematika. Svarbiausia, kad buvo gražu. O kai „Bright Eyes“ sugrįš – aš irgi būsiu ten!

Death Cab for Cutie besileidžiančioje Manheteno saulėje

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

„Death Cab for Cutie“ pasirodymas Bruklino (Niujorkas, JAV) „East River State“ parke – labai svarbus čia vykstančio vasarinio muzikos open-air festivalio „Williamsburg Waterfront“ akcentas. Čia, akmeninėje parko pakrantėje, kurią plauna Rytų upė, šią vasarą jau griaudėjo „Coheed and Cambria“, „Thievery Corporation“, „Kid CuDi“, „Death From Above 1979“, „Stone Temple Pilots“ ir „They Might Be Giants“. O šio vakaro kaltininkai – neabejotinai laukiami išskėstomis rankomis ir vilčių kupinomis akimis. Tai liudija prie įėjimo jau nuo dvyliktos valandos ryto besibūriuojantis gerbėjų pulkas. Publika šįkart stebėtinai mišri – paaugliai ir vyresnė karta, hipsteriai ir studenčiokai, jaunos mergytės ir vyresnės jų seserys. Melancholiškos, ilgesingos „Death Cab for Cutie“ muzikos klauso daugelis. Deja, toli gražu ne visiems norintiems pavyko juos pamatyti birželio penktąją, kai grupė viešėjo itin mažoje Niujorko „Bowery Ballroom“ salėje. Šiąnakt – atsiskaitymas dėl tokios perdėtos neteisybės.

Vartai atveriami lygiai 17:30. Apsauginiai ima krėsti lankytojų krepšius, kad šie į parko teritoriją neįsineštų savo alkoholio ar šiaip ko nors pavojingo. Iš anksto džiaugiuosi paklausęs savo jaunesnės sesers ir atėjęs palūkuriuoti prie įėjimo ankstėliau. Puspenktos valandos saulėje kaitinta eilė, nusidriekusi kiek akys užmato, iš lėto pradeda judėti parko vidun. Užsiėmęs gretas prie pat scenos atsisuku ir su pasimėgavimu gurkšteliu Manheteno saulės šviesos grožio. Netrukus aplink didžiulę sceną susispiečia visa minia ir gig‘as prasideda.

Frightened Rabbit (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Apšildantieji – škotai man nieko nesakančiu pavadinimu „Frightened Rabbit“. „Ryža“, barzdota penkiukė pristato devynių dainų (kaip vėlesnis tyrimas parodė, apimančių visą trijų albumų diskografiją) setlistą ir palieka visai neprastą įspūdį. Pasirodymą apibūdinčiau fraze „vietoje ir laiku“. Šis (vis dar) saulėtas antradienio vakaras – visai tinkamas laikas tokiai muzikai.

Škotai atsisveikina, personalas kurį laiką lieja prakaitą sujungdami laidus ir ruošdami galutinį „Death Cab for Cutie“ arsenalo variantą, ir štai, pagaliau, jie scenoje! Koncertas prasideda energingu „I Will Possess Your Heart“ jam’u kurio metu grupės idėjinis vedlys Benas Gibbardas groja net trim instrumentais (deja, turiu nuvilti, ne vienu metu). Albumą „Codes and Keys“ pristatančio turo programoje – šeši kūriniai iš naujojo albumo, ir senesnės, gerai žinomos dainos. Sugrojusi „A Movie Script Ending“ grupė paragina visus atsisukti ir pasigrožėti Manheteno panorama skęstančia saulėlydyje. Miesto siluetas atsispindi upės tėkmėje ir mirguliuoja įvairiaspalvėmis bangelėmis. “Pirmąkart groju tokiam nuostabiam vaizdui,“ – sako Benas. – „Štai koks gražus jūsų miestas!”

Williamsburg Waterfront (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Siurprizas, kurio laukiau nei daug nei mažai – jau šešerius metus – akustinė baladė „I Will Follow You Into the Dark“, kurią Benas atlieka vienui vienas, apgaubtas mėlynos šviesos ir liejantis širdį kartu dainuojančiai miniai. Pakvimpa nuoširdumu. Rodos prieisi, paplekšnosi jam per petį ir pasakysi: „Žinau kaip tu jautiesi, vyruk, žinau…” Likusi grupės sudėtis grįžta į sceną, Benas pakeičia akustinę gitarą elektrine ir drioksteli naujasis hitas „You are a Tourist”, lydimas šniokščiančio raudonų lempučių krioklio. This… fire… grows… higher! Net nepastebėjau, kad jau sutemo.

Link pirmosios klausytojų eilės atskrieja Beno mestas mediatorius ir švelniai kresteli ant šalia scenos stovinčios kolonėlės viršaus. Tai pastebėję pirmoje eilėje stovintys gerbėjai puola kaulyti apsauginio – stambaus vyruko intelekto nesužalota fizionomija – kad šis jiems jį paduotų. Šis pavarto mediatorių tarp pirštų ir su lūpose žaidžiančia I-Am-Better-Than-You šypsenėle meta jį kažkur į minios vidurį. „Na ir šiknius“ – pagalvoju sau. Gerai, kad tokių balvonų kaip šis – mažuma, ir geros nuotaikos nesugeba sugadinti niekas. Pirmosios programos dalies pabaigai dainos, kurios niekada nespės atsibosti – „The New Year“, „Soul Meets Body“, „Cath“… įspūdingasis „We Looked Like Giants“ jam‘as, trunkantis net dešimt minučių, ir, žinoma, mano asmeninė meilė – „Marching Bands of Manhattan“. Atsisveikinę muzikantai pamojuoja ir palieka sceną.

Death Cab for Cutie (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Grupė ilsisi, o minia lūkuriuoja. Taip juk būna visuomet. Minutė viena, antra, trečia, ir jie sugrįš. Taip įvyksta ir šįkart. „Atsisukite ir pasigrožėkite savo miestu dabar, mielieji!” – sako visiems Benas, – „O mes grosime toliau. Juk nesame tinginiai!” Atsigrįžus šįkart išvystu naktinę Manheteno panoramą. Skirtingu paros metu regėti skirtingas miesto grožis. Dabar šis – temperamentingas ir kartu mįslingas. Toks ir grupės pateiktas keturių kūrinių bisas – naujojo albumo pristatomoji daina „Home is a Fire“, nostalgiškoji „Title and Registration“, ir nuotaikingoji „The Sound of Settling“, kurios taip trūko pirmojoje koncerto dalyje. Absoliutus koncertą karūnavęs laimėtojas – himnas vienatvei „Transatlanticism“. „I need you so much closer“ – dainuoja Benas, bet štai taip netikėtai ateina pabaiga.

Valandinė mano laikrodžio rodyklė rodo vos dešimtą valandą vakaro. Kadangi koncertas baigėsi anksti – minia skirstosi, bet visi kaip susitarę pajuda centrinės Williamsburgo gatvės Badford Avenue link. Čia jaunimėlio, studentijos ir hipsterių rajone jie apsės barus, valgys restoranuose ir ūš iki ryto. Nesvarbu, kad šiandien tik antradienio naktis. Geros nuotaikos nėr ko eikvoti veltui! This… fire… grows… higher!