Kažko labai lauki ir tai aplanko. Ruošiesi išsvajotai kelionei – ir štai Tu jau ten…

Linksmi nuotykiai, romantiški vakarai, minčių lengvumas, brandus ir švelnus, tarsi aksomas, prisilietimas. Žodžiu, gyvenimas iš didžiosios G…

Grupės sudėtis kalba pati už save, o toks fenomenalumas, žinoma, garantuoja ir gražią, sodriai turtingą muziką, kurios variacijos apimą viską, kas įeina į muzikinį intervalą  “nuo country iki alternatyvaus roko”.

Kai nusileidus lėktuvui atsiduri ne miesto oro uoste, o kaimo vieškelyje, kur tolumoje boluoja horizontas; kai supranti,  koks vientisas kontrastas lydi žmogų jo gyvenimo kelionėje, kur juodą spalvą keičia balta, o liūdesiui iš paskos dažniausiai seka džiaugsmas, tada gali pagalvoti ir apie “Mt. Desolation” – grupę, kurios kūrybos vientisumas ir yra grįstas skirtybėmis bei opozicijomis.

Kolektyvo gyvenimo istorija prasidėjo Airijoje –  bekraščių tolių ir Guinness’o šalyje, kur vieną šaltą rugsėjo naktį du bičiuliai iš grupės “Keane” – Tim’as Rice-Oxley ir Jesse Quin – po diskusijų apie „country“ albumo išleidimą, mėgino sudainuoti vieną Hank‘o Williams‘o dainą. Bandymas viename iš Dublino pub’ų baigėsi visišku fiasko, tad  diskusijos apie naują grupę, atrodė, taip ir turėjo likti tik žodžiais, o svajonės apie “kitokį” albumą – tik svajonėmis… Tačiau po poros mėnesių, Tim‘as ir Jesse‘is apsikeitė „Departure“ ir „Annie Ford“ demo versijomis ir, kaip pamatatėme vėliau,  tai buvo puiki pradžia ir postūmis įgyvendinti tai, apie ką vyrukai patyliukais svajojo jau kurį laiką. Neturėdami didelių lūkesčių, bet paslapčia tikėdami, kad “parakas kitokios muzikos sukūrimui” vis dar neišnykęs, paprašė pagalbos būrio savo draugų iš grupių  „Keane„, „Noah & The Whale„, „The Killers„, „The Long Winters„, „The Staves” ir „Mumford & Sons” drauge įrašyti albumą.

Įrašinėdami savo debiutinį darbą, “Mt. Desolation” muzikantai išmėgino aibes įvairiausių instrumentų. Kai kuriose dainose netgi galima išgirsti buityje naudojamų daiktų garsus. Grupė išbandtė netgi biliardo lazdą, priekalą, šiukšliadėžę, raktus ir pan.

Debiutinis „Mt. Desolation“ albumas tokiu pačiu pavadinimu dienos šviesą išvydo 2010 m. rugsėjo 18 d.

Muzikos kritikų nuomone, kolektyvo muzika – tai grynas ir intymus folkas, pasirodęs pasaulyje dviejų “Keane” muzikantų dėka.

„Mt. Desolation” pavadinimas kilo iš Jack’o Kerouack’o knygos „Darmos Valkatos“ finalo. Knygoje pasakojama apie kelione autostopu po Ameriką. Kelionės, kurią lydi alkoholis, filosofija, poezija, religija, draugyste ir seksas, pabaigoje, pagrindinis veikėjas užkopia į dykumos kalno (angliškai – Mount Desolation) viršūnę, ant kurios, galvodamas apie pasaulį, praleidžia tris mėnesius.

Pasak „Mt. Desolation” narių, šis projektas gimė iš noro išlaikyti kūrybingumą ir bandyti naujas, dar neatrastas kūrybines erdves bei siekti išbandyti darbą su naujais žmonėmis. Pradžioje Tim’as Ir Jesse’is tiesiog norėjo sukurti country stiliaus albumą, bet laikui bėgant tas noras tapo tikra realybe, o kūrybinis įkvėpimas “Keane” vaikinus aplankydavo vis dažniau, todėl neilgai trukus dienos šviesą išvydo ir minėtas įrašas. Svarbiausia yra tai, kad Tim’as ir Jesse susidorojo su grėsme, kad “Mt. Desolation” gali dubliuotis su grupe “Keane”. Tačiau nei “Keane” idėjinis lyderis Tom’as Choplin’as, nei kiti grupės nariai neprieštaravo naujo projekto gimimui, kuris, kaip laikas parodė, „Keane” veiklai nė trupučio netrukdė.

Žiniasklaida „šaukė“ apie tai jog nauja „”Keane”, „Killers” ir „Mumford and Sons” supergrupė” žada užkariauti pasaulį, o patys naujos grupės nariai net nebandė neigti to, kad tiesioginis ryšys su “Keane” padarė įtaką žmonių susidomėjimui kolektyvu.

Viena vertus, “Keane” vardas leido “Mt Desolation” išgarsėti, kita vertus, sukūrę brandų ir tikrai kokybišką albumą kolektyvo nariai, privertę aiktelėti muzikos kritikus, paskatino tokios muzikos gerbėjus tikėtis ir laukti naujų, neatrastų ir, tikėkimės, nesibaigiančių šviežios grupės kūrybos vaisių