Metų ratui apsisukus manoMUZIKOS kolektyvas ir vėl sėdasi prie asmeninių topų įrašų, kurie prieš pat šventes pavirsta tradiciniu manoMUZIKA.lt metų geriausių albumų TOP 30. Kaip šiemet susidėlios muzikiniai prioritetai smalsu ne tik Jums, bet ir mums patiems. Džiugu, jog atsakymas nebe už kalnų, kuris artėti pradeda nuo šiandien.
Puikiai menu, kaip 2011-iesiems skaičiuojant paskutines savaites nostalgiškai dūsavome – muzikine prasme metai buvo pavydėtinai derlingi. Ir tuomet, neabejoju, neretam melomanui kirbėjo neramumas, ką vertingo į grotuvus atneš naujieji 2012.
Ir štai, besibaigiant metams (o su jais drauge gal ir visam pasauliui – bala čia žino) galime ramiai arba neramiai lenkti pirštus skaičiuojant muzikines šiųmetines gėrybes. Ramiai – nes ausis džiūgavo ne mažiau nei 2011-aisiais, neramiai, nes visko vėl buvo devynios galybės, o prieššventiniame BLOG‘o įraše turime labai konkrečią užduotį – atrinkti geriausius.
Kartosiuos, bet virš mano lovos vis dar nekabo įrėmintas diplomas „Gerb. muzikos kritikei už nuopelnus“, todėl sąvoka „geriausi“ bus kiek tik įmanoma persismelkusi nešališkumu. Pvz., tai, kad sąraše nėra Jack White „Blunderbuss“, Leonard Cohen „Old Ideas“, Bob Dylan „Tempest“, „Cat Power“ „Sun“ ar Sharon Van Etten „Tramp“ nereiškia, jog mano skoniui jų šiemet išleisti darbai yra „ai, nieko gero“. Priežastis išties labai žemiška ir mirtinga – minėti diskai tiesiog nesutilpo į tą apverktinai ribotą dešimtuką, o kitų atlikėjų albumai mano grojaraštyje prasisuko daug daugiau kartų.
Taigi-ką gi-štai gi, atsiraitojam rankoves ir startuojam.
manoALBUMAI 2012
Antrojo Mumfordukų albumo laukiau trejus metus. Ko gero, iš tos laimės būtų ir „šlamštukas ant pagaliuko“ suėjęs, tačiau neramia dūšia perklausiusi atsipūčiau – nusivilti kuo neradau. Ir nors daugelio muzikos kritikų šis indie rokerių darbas buvo įvertintas kiek prasčiau nei debiutinis įrašas, diskas tapo platininiu JAV, Australijoj ir Kanadoj.
Dar vieni mylimukai, kuriais, sutinku, labiau patartina mėgautis gyvo koncerto metu (arba bent jau live įrašo formoje), tačiau vyrukų pavydėtina muzikinė harmonija puikiai girdisi ir įrašų studijoje. Kita vertus, nekeista – scenoje kolektyvas drauge virš 20 metų.
Vadinkite tai psichodeliniu popsu, eksperimentiniu roku ar dar kitaip – tai, ką trečiame studijiniame albume pateikė amerikiečiai „Yeasayer“, mano grotuve zulinosi velniškai daug kartų ir iš dešimtuko išstūmė „Chromatics“ su „Kill For Love“, „Tame Impala“ su „Lonerism“ ir net akylai sekamus „Alt-J“ su „An Awesome Wave“. Pastariesiems iki kokybiškai brandaus debiutinio albumo pritrūko „antros kojos“.
Susidaro įspūdis, kad Makabysai arba nevaro visai, arba varo gerai. Prieš keturis metus išleistas nepilnas albumas (EP) „Toothpaste kisses“ išvertė iš koto, po metų pristatytas pilnas studijinis darbas „The Wall of Arms“ buvo išties gerai įvertintas visų įmanomų muzikos kritikų. Bet ar to gana? Žinoma, kad ne. Naujausias diskas ir vėl susirinko penkių žvaigždučių vertas liaupses nuo pat 2012-ųjų pradžios dildamas mano grotuve iki metų pabaigos.
Sena meilė nerūdija. Kad ir kaip stengiausi kritiškai suraukusi antakius klausytis naujojo australų indie rokerių darbo, pasidaviau. Geras ir vertas dėmesio albumas užtikrintai prasimušė vietą į grojamiausių dešimtuką.
Atvirai? Islandų kvinteto debiutiniame indie folk roko darbe man patinka viskas, net primityvoki tekstai. Nepataisomi teigiamybės, kone kiekvienoje dainoje kažką smagiai žvanginantys, pakeliantys emociškai ir priverčiantys tave ploti rankomis su kvailoka šypsena veide. Tai nevaldoma. Kita vertus, truputį gaila, kad per juos į dešimtą nepateko nuoširdumo įsikūnijimas – indie folkeris švedas „The Tallest Man On Earth“ su darbu „There‘s No Leaving Now“.
O štai kad Niujorkiečiai „Grizzly Bear“ atkakliai užsiims tvirtą poziciją mano tope, metų pradžioje pati to nebūčiau atspėjusi. Ketvirtasis indie rokerių studijinis darbas abejonių nesukėlė nei kritikams, nei klausytojams – aukščiausi įvertinimo balai ir didžiausi albumo pardavimai.
Gal ir ne pats stipriausias darbas Siguriukų diskografijoje, bet viskas, ką esu girdėjusi iš islandų supergrupės kūrybos, yra eliksyras dūšiai. Dar stipriau – manau, jog grupės lyderis Jónsi Birgisson yra vienas iš šių dienų muzikos genijų.
Mylimiausi muzikinės padangės danai po dviejų metų pertraukos pristatė ketvirtąjį indie pop roko studijinį albumą. Harmonija, dinamiška ramybė ir kokybė be cukraus vatos „saldumo“. Pastarasis kriterijus ir buvo kertinis, perspjovęs anglų dream pop kūrėjų „The XX“ darbą „Coexist“.
Pradžioje bandžiau diskutuoti su savimi, ar ne naujų dainų gyvo atlikimo rinkinys, išleistas 2012 metais, sąžiningai atsidūrė studijinių albumų tope, bet paskui prisiminiau, jog ši kova taisyklių neturi. Arba tiksliau – „kaip tiktai noriu, taip sugalvoju“. Todėl begales kartų prasuktas Antony Hegarty ir jo grupės live įrašas vainikuoja albumų topą.
manoDAINOS 2012
Jūsų dėmesiui – dešimt vienetų importinių saldainiukų, nepaliekančių mano grotuvo apvalius metus ir iki šiol sulaukiančių mano neadekvačios „ooooooo….“ reakcijos nuskambėjus pirmiesiems akordams.
LT kūriniai
Penkios Marijos Žemės mindžiotojų grupės, visuomet džiuginančios ausį, ir jų šiemetiniai kūriniai:
manoKOVERIAI
Trys 2012 metais girdėti koveriai, padarę įspūdį ir įsirašę į atmintį:
manoMASHUP
Prisipažinsiu – dainų mashap‘ai nėra „manasis arbatos puodelis“ (kaip sako anglai), tačiau viena trijų kūrinių interpretacija, atlikta labai šaunių brolių grupės „Hudson Taylor“ iš Airijos tiesiog „nupūtė mano protą“ (vėl vertinys).
„Hudson Taylor“ – „Lose Yourself Walking on the Flume“
manoATRADIMAS
Kurį laiką mėčiausi tarp „Hudson Taylor“, „Alt-J“, Chet Faker ir „Glass Animals“. Vėliau, atfiltravusi savo ir kitų manoMUZIKA šeimos narių parodytus naujus atlikėjus ar grupes, likau prie savojo atradimo – britų kolektyvo „Glass Animals“.
Finišas. Toks grojaraštis 2012-aisiais sukosi manajame grotuve. Galutinis reziumė? Kaip ir kasmet – „so much music, too little time“:)
Muzikingų švenčių! Ačiū, kad esate.
