Kodėl aš vis dar legaliai perku muziką?

0

Muzikos industrija

Liaudies išmintis byloja, kad besikeičiant laikams keičiasi ir žmonės, tačiau įpročiai visada lieka tie patys. Ar tai tiesa? Į šį klausimą, bent jau komentuodamas futbolo rungtynes, Nerijus Kesminas atsakytų paprastai: Ko gero taip.

Šįkart, kaip ir galima tikėtis, rašysiu tikrai ne apie futbolą (nors, prisipažįstu, esu didelis šios sporto šakos gerbėjas). Ne apie knygas. Ir ne apie gyvenimo metafiziką. manoMUZIKOS bloge – dar vienas įrašas apie muziką. Tiesa, šiuokart labiau apie asmeninį jos vartojimą ir požiūrį į ją.

 – POKYČIAI MUZIKOS INDUSTRIJOJE – 

Pastarasis dvidešimtmetis muzikos versle gali būti drąsiai vadinamas permainų ir naujų tapatybių atradimų metais. Tiek muzikos pateikime, tiek jos drabužiuose, tiek, žinoma, ir pačiame jos vartojime. Vinilus, prie kurių augo mūsų tėvų karta, keitė audio kasetės; pastarąsias akimirksniu iš rinkos „išstūmė“ kompaktiniai diskai, na o jie, neilgai trukus, užleido vietą skaitmeniniam muzikos formatui.

Kasetės mirė, vinilai atgimė, o kompaktai, bandydami išlikti rinkoje, iki šiol stengiasi griebtis paskutinio šiaudo. Ir nors vinilai niekada nebetaps tokie aktualūs, kokie buvo aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje (į klausimą „kodėl“, atsakinėti, ko gero neverta),  neslėpsiu, kad žinia, jog Amerikoje šiemet išleistas albumas „sumušė“ dvidešimtmečio vinilų pardavimo rekordą, itin nudžiugino. Nors ir nesu didelis Jack White‘o gerbėjas, labai džiaugiuosi žinia, kad būtent 2014- ieji tapo vinilų pardavimo rekordo metais (o jo „Lazaretto“ tapo dvidešimtmečio rekordininku).

Kompaktinių diskų formatas, užleisdamas vietą skaitmenai, taip pat akivaizdžiai po truputį apleidžia rinkos dominavimą. Šių metų paskelbta statistika liudija, kad skaitmeniniu formatu muzikos jau parduodama gerokai daugiau nei CD pavidalu. Tai, be jokios abejonės, yra natūralus ir nuspėjamas rezultatas. Šiandien muziką galime turėti telefone, kompiuteryje, iPod ar kitokio pobūdžio grotuve ir tai, ko gero, yra gerokai patogiau nei lentynose stūksančios plokštelės ar kompaktai.

Taigi, kintant laikmenoms, natūralu, kito ir muzikos vartotojo elgsena. Anksčiau jis tik pirko, vėliau pirko ir keitėsi laikmenomis (dabartinė penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių karta puikiai supranta apie ką aš kalbu), trisdešimtmečių bei keturiasdešimtmečių karta dar visai neseniai pirko, persirašinėjo ir kišdavo į magnetofonus ar kompaktinių diskų grotuvus, na o dabar atėjo laikas siųstis. Ir, deja, didžioji muzikos vartotojų dalis (ypatingai – Lietuvoje) muziką siunčiasi nemokamai. Kitaip tariant, torrentų pagalba ją gauna už dyką.

Piratavimas

 – 5 ATSAKYMAI Į KLAUSIMĄ KODĖL – 

Apie muzikos vartojimo pokytį ir vartojimo elgsenos kaitą pradėjau kalbėti ne veltui. Iki šiol gan nemažai pinigų išleidžiu muzikai: svetainėje amazon.com nuolat užsisakinėju naujus kompaktinius diskus, iTunes‘uose perku skaitmeninę muziką, investuoju į muzikinę literatūrą – knygas, muzikinius žurnalus ir atributiką. Dėl šios savo pozicijos, kuri manyje įsišaknijo tą sekundę, kai gavau pirmąjį savo atlyginimą, iki šiol sulaukiu galybės replikų ir klausimų. Pagrindiniai jų skamba maždaug taip: „tu ką, idiotas? Kam leisti pinigus muzikai, kai ją gali atsisiųsti?“; „Tu neturi kur pinigų kišti?“, „Kol tu lauki savo albumo kompaktiniame diske, aš jį iš „linkomanijos“ parsisiunčiau penkis kartus“; „Nebūk durnas. Neleisk pinigų vėjams. Nori persiųsiu albumą per skaipą?“.

Žodžiu, klausimų ir replikų pobūdį, ko gero, supratote…

Taigi, šio trumpo blogo įrašo esmė paprasta: noriu papasakoti keletą priežasčių, kodėl aš vis dar perku originalią ir legalią muzikos produkciją. Jeigu kas nors galvoja, kad moralizuosiu – siūlyčiau galvoti iš naujo. To tikrai nedarysiu. Tai tiesiog mano laikysena ir amžinoji pozicija. Kaip Egidijus Dragūnas – SEL‘as vienoje iš savo dainų sakė, tikrai „nesu nei tėvas nei dievas“, todėl ir mano argumentai yra grynai asmeniniai, nepretenduojantys nei į dogmas, nei į primetimus. Nieko nekaltinu, niekam nereguliuoju kaip reikia elgtis (nes tiesiog neturiu teisės to daryti). Paprasčiausiai papasakosiu kodėl didžiuojuosi kiekvienu iš kelių tūkstančių kompaktinių savo fonotekos disku ir kodėl ketinu juos ir toliau kaupti.

Taigi, kodėl aš vis dar perku muziką ir kodėl jos nesisiunčiu nelegaliai?

1. Nes manau, kad intelektinis produktas yra lygiai taip pat vertas pirkimo, kaip ir visos kitos parduotuvėje randamos prekės.

Niekada nesupratau ir negaliu suprasti kuo muzikantų sukurtas ir įrašytas kūrinys skiriasi nuo pienininko pagaminto sviesto ar restorane iškepto kepsnio. Priešingai, esu tikras, kad muzikantas, kurdamas kūrinį laiko praleidžia gerokai daugiau nei alų verdantis aludaris ar kepimo dešreles kemšantis mėsininkas. Kiek žinau, už visas kitas mano paminėtas prekes mes mokame. Tad kodėl turėtume nemokėti už sukurtą kūrinį?

2. Nes manau, kad nelegalia siųstis muziką – tai visiškai tas pats, kas vogti grietinę, sviestą ar kitus produktus iš parduotuvės.

Niekaip nesuprantu, kuo muzikos vagystė skiriasi nuo elementarios kitų prekių vagystės iš parduotuvės. Sutinku, atsiradus failų „šierinimosi“ programoms vogti muziką yra gerokai paprasčiau, tačiau tikrai nesuprantu kodėl turėtų skirtis pats proceso vertinimas? Manau, kad vogti muziką yra visiškai tas pats, kas vogti bet ką kitką – iš parduotuvės, kavinės ar net svetimų namų.

3. Nes pirkdamas muziką legaliai, aš jaučiuosi ne tik įvertinantis muzikantų kūrybą, bet ir prisidedantis prie jų sėkmės.

Sutinku, kad naivu ir žinau, kad nuo vieno albumo pardavimo jį kūrę atlikėjai gauna grašius. Tačiau mano, kaip muzikos vartotojo, pareiga (o kartu ir atsakomybė) – tiek pirkti, tiek ir vartoti muziką atsakingai. Mano asmenine nuomone, nelegalus siuntimasis visiškai nesusijęs su atsakomybę tiek prieš save, tiek prieš muzikantus, tiek ir prieš pačią muziką. Taigi, pirkdamas muziką aš jaučiuosi atsakingas

4. Nes šiandien yra galybė būdų kaip muziką labai nebrangiai galima TURĖTI legaliai.

Šiuo atveju kalbu būtent apie pernai Lietuvoje pradėjusią veikti programą „Spotify“. Už 26 litus per mėnesį (būtent tiek kainuoja „Spotify“ „Premium Account“) galite praktiškai visą muziką turėti savo telefone ar kompiuteryje. Turėdami šią paskyrą ir tiesiog spustelėję „Offline Mode“, muzikos galite nemokamai klausytis net ir ten, kur neveikia internetas. Taigi, su „spotifajumi“ muziką savo laikmenoje jūs praktiškai galite TURĖTI. Skirtumas tas, kad negalėsite jos įsirašyti į kompaktą ir persiųsti draugui. Tačiau ar technikos amžiuje tai problema? Manau, kad tikrai ne

5. Nes visas muzikos pirkimo procesas – tai tiesiog velniškai geras jausmas.

Norimo albumo laukimas – neįtikėtinas, o jausmas, kai sulauki ilgai laukto kompaktinio disko, atplėši pakuote, įdedi CD į grotuvą ir vartai jo lankstinuką – vienas geriausių, kurį muzikos mylėtojas apskritai gali patirti. Mano asmeninėje poros tūkstančių kompaktinių diskų kolekcijoje – kiekvienas įrašas turi savo vietą, savo istoriją ir savo reikšmę. Todėl pagaliau gavus norimą albumą, rasti jam vietą fonotekoje – taip pat yra kažkas nerealaus.

Studija

Sakysite, kad muzikantai šiais laikais pragyvena iš koncertų? Sutikčiau ir su tuo, tačiau tai mano pasąmonėje nė kiek nesumenkina preteksto pirkti muziką legaliai. Tai savotiškas mano pagarbos muzikantui, kurio kūrybą perku ir kuria mėgaujuosi, įrodymas. Moku už pramogą. Už dvasinę satisfakciją. Už kūrybą, kuri mano kasdienybę tiesiog padaro gražesne. Norite praktiško išsireiškimo? Prašom. Moku už prekę, kurią nusipirkęs, tiesiog jaučiuosi ją turįs. Tik nusipirkęs (o ne nelegaliai parsisiuntęs) albumą, galiu jaustis visateisiu tos prekės šeimininku. O man paprasčiausiai patinka turėti muziką. Ir žinoti, kad ją įsigijau legaliai.

Visai gali būti, kad mano supratimui dėl „prievolės“ mokėti už muziką didžiausią įtaką padarė laikmetis. Esu atstovas tos trisdešimtmečių kartos, kuri ilgą laiką pirko muziką – tiek plokšteles, tiek kasetes, tiek ir kompaktinius diskus. Todėl dabar, globalizacijai atseikėjus techninius stebuklus, net ir esant galimybei, sunku suvokti kaip muziką galima „tiesiog pasiimti“. Galiu tik įsivaizduoti, kad šiuolaikiniam jaunimui, muzika pradėjusiam domėtis pastarajame dešimtmetyje, tokios mano mintys bus nesuprantamos. Jam paprasčiausiai tapo įprasta daryti tai, kas atrodo svetima man. Ir tai, ko gero išskiria mūsų kartą iš tos, kuri augo, klestėjo ir bujojo tada, kai kompaktiniai diskai jau buvo beišeinantys iš rinkos, o p2p failų dalijimosi programos tapo internetinio vartojimo konstanta.

Tačiau, kaip sakiau anksčiau, tikrai nesu moralės sergėtojas ar teisėjas. Nei smerkiu, nei turiu teisę kam nors ką nors aiškinti.

Man tiesiog patinka pirkti muziką. Ir tai darydamas aš jaučiuosi laimingas 😉

3 Komentarai apie “Kodėl aš vis dar legaliai perku muziką?

  1. marco says:
    0

    „2. Nes manau, kad nelegalia siųstis muziką – tai visiškai tas pats, kas vogti grietinę, sviestą ar kitus produktus iš parduotuvės.“

    bullshit.
    Klausimas tau: Ar žinai kas yra skaitmeninė turinio kopija?

  2. Paulius says:
    0

    Na ir nesąmonę parašėte: CD „užleido vietą skaitmeniniam muzikos formatui.“

    Akivaizdžiai nesuprantate arba ką reiškia žodis „skaitmeninis“, arba kaip veikia CD. CD ir yra skaitmeninis formatas, turbūt turėjote omenyje kitokį jo platinimo būdą, t.y. transliavimą internetu.

    Beje, visiškai sutinku su Marco. Juk man „pavogus“ muzikos, ji iš jūsų stalčiaus ar kompiuterio atminties nedingsta. Tai čia labiau tas pats, kas susimušti sau sviestą iš savo paties karvės pieno ir sakyti, kad vaje vaje, kaip blogai, parduotuvei neduodu uždirbti.

  3. Paulius says:
    0

    „Priešingai, esu tikras, kad muzikantas, kurdamas kūrinį laiko praleidžia gerokai daugiau nei alų verdantis aludaris ar kepimo dešreles kemšantis mėsininkas.“

    Neteisingai mąstote: mėsininkas vieną savo prikimštą dešrelę parduos vienam žmogui, jo pajamos tiesiogiai priklauso nuo įdėto darbo. Muzikantas, įrašęs diską, tokių diskų parduos tūkstančius, gal šimtus tūkstančių. Vieno disko išspausdinimas leidykloje kainuoja gal du centus, o visa kita jau yra pelnas. Didžiąją dalį pelno pasiima leidėjas, bet vis tiek – kuo daugiau žmonių nupirks tokių diskų, tuo daugiau muzikantas gaus pinigų, bet nuo to nepasikeis, kiek laiko jis dirbo. Galbūt jis ilgiausiai dirbo prie disko, kurio niekas neperka, nes jis niekam nepatinka, tai ir pinigų už jį mažai gavo. O kitą sulipdė iš bet kokių nuotrupų ir kaip tik pasirodė, kad žmonėms jis patinka. Tai ką, dabar pulsite pirkti visus diskus, kurie jums nepatinka, nes juk vargšas muzikantas prie jų dirbo? Negalima lyginti materialaus daikto, kurį kiekvieną atskirai kainuoja pagaminti, su skaitmeniniais duomenimis, kurie sukuriami vieną kartą ir jų visiškai nepažeidžiant juos galima kopijuoti kad ir milijardą kartų. Minėtasis mėsininkas kiekvieną dešrelę kemša atskirai, taigi jei pavogsi jo dešrelę, jis neteks tiek sunaudotų medžiagų, tiek papildomai išdirbto laiko. O muzikantas vieną lartą įrašė įrašą, o toliau… tiesiog pinigai plaukia patys, jam nieko nekainuoja, kad kažkas nusipirkęs diską tuos failus nukopijuos kažkur kitur.

    „Sutinku, kad naivu ir žinau, kad nuo vieno albumo pardavimo jį kūrę atlikėjai gauna grašius.“

    Sutinku. Todėl geriau yra gauti tą muziką kasdieniam klausymui iš kažkur kitur, o sutaupytus pinigus išleisti perkant, pavyzdžiui, koncertų bilietus. Mažiau leistumėte uždirbti vampyriškiems leidėjams. Kas iš to, kad sumokate 20 eurų už diską, iš kurio atlikėjas gauna kažkiek centų? Tiesiog pinigų švaistymas – aš nenoriu palaikyti šios industrijos, todėl savo „sutaupytus“ pinigus neperkant diskų išleidžiu pirkdamas koncertų bilietus. Net jei neturėčiau tokios galimybės, geriau tuos 20 eurų pervesčiau atlikėjui tiesiai į sąskaitą, nei leisčiau juos susigriebti vampyrams.

    „Nes šiandien yra galybė būdų kaip muziką labai nebrangiai galima TURĖTI legaliai.“

    Be reikalo paryškinote žodį turėti, nes iš tiesų jūs tos muzikos neturite, turite tik teisę jos klausytis. Net ir išsaugojus kūrinius telefone, jie yra užšifruoti ir be mėnesinio mokesčio jų pasiklausyti negalėsite. Taigi, tokia muzika yra labiau ne „turima“, o išnuomota. Taip, jūs galite pigiai išsinuomoti muziką, bet jūs jos „neturite“, lygiai taip pat, kaip neturite nuosavybės teisės į nuomojamą butą.

    „jausmas, kai sulauki ilgai laukto kompaktinio disko, atplėši pakuote, įdedi CD į grotuvą ir vartai jo lankstinuką – vienas geriausių, kurį muzikos mylėtojas apskritai gali patirti“

    Esu muzikos mylėtojas ir su tokiomis mintimis nesutinku. Geriausias jausmas yra muzikos klausytis, o ne vartyti kažkokius reklaminius lankstinukus. Tikrai esu pirkęs diskų, bet procesas buvo maždaug toks:
    1. ilgos kančios bandant atplėšti plastikinę plėvelę
    2. diskas išimamas ir įdedamas į kompiuterį
    3. per EAC pasidarau FLAC kopiją ir išsisaugau savo fonotekoje
    4. diskas gula kažkur į stalčių su viltimi kada nors rasti laiko ir parduoti už centus, kad neužimtų vietos
    5. pagaliau galiu klausytis muzikos.

Atsakykite Paulius Ištrinti atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *