Nuotr. R. Morkūnaitės
Europinis Nick Cave turas 2015: koncertas Paryžiaus Grand REX teatre
Kai sakiau aplinkiniams, kad vykstu į Nicko Cave‘o koncertą Paryžiuje, dažnas gūžtelėjęs pečiais paklausdavo: ee, o ką jis dainuoja? . Žinodama, kad „Jubilee Street“ ar „Stager Lee“ turbūt mažai ką tesakys, pridėdavau: „Čia tas bičas iš dainos „Where The Wild Roses Grow““. Aaa, – sakydavo jie, – čia tas, kuris su Kylie Minogue? Išgirdusi tokį teiginį nesąmoningai, bet griežtai atsakydavau: čia tas, su kuriuo Kylie Minogue. Ir, turėdama progos, pridėdavau: tas, kuris stiprus savo kūryba, savo mintimis ir, žinoma, savo neįtikėtina charizma.
Pradėsiu nuo išpažinties. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad prisijaukinčiau Nick‘ą Cave‘ą. Ir, turiu prisipažinti, kuo daugiau klausau jo muzikos, tuo jis man labiau patiko. O prie meilės jo kūrybai pridėjus stulbinančius patyrimus gyvuose koncertuose – susižavėjimas išbujoja visai rimtai.
Tad jeigu sužinoję apie mano meilę Cave‘o kūrybai žmonės sako – depresyvu, liūdna, slogu, per lėta, aš visada turiu kontrargumentų – plukdo, ramina, kartais sukrečia, o žodžiai pataiko tiesiai į širdį.
N. Cave‘o koncertas Paryžiuje – jau antrasis, į kurį vykstu su dideliu užsidegimu. Pirmą kartą – maždaug prieš pusantrų metų – mačiau jį Romoje. Jeigu kas nors paklaustų, ar vykčiau klausytis jo trečiąkart, atsakyčiau vienareikšmiškai: jei reikėtų – keliaučiau, kad ir į pasaulio kraštą. Kiekvieną kartą jis skamba taip pat gerai ir kokybiškai, tačiau vis kitaip. Štai Romoje ant scenos jis buvo drauge su grupe „The Bad Seeds“, Paryžiuje – vienas. Nežiūrint į komplektacinius skirtumus, dainos buvo praktiškai tos pačios, grupės sudėtis – panaši, o ir klausytojų tų pačių buvo bent jau du 🙂
Kalbant apie koncertus, galiu drąsiai sakyti, kad Romoje Nikas su grupe kur kas labiau spinduliavo energija. Tuo tarpu Paryžiuje dominavo ramybė. Kita vertus, ramybė kartais irgi gali būti energinga…
Labai mėgstu grupes, kurios koncertuose skamba kitaip, nei įrašuose. Pradedant instrumentuote, baigiant tempu ir energija. Taip groja Cave‘as ir jo grupė. Būtent tai ir labiausiai žavi: jo muzikos klausymą namuose nuo gyvų pasirodymų išskiria neįtikėtinai šiltas bendravimas su publika. Neužsisėdėdamas prie fortepijono ar neužsibėgiodamas scenoje, bet eidamas „į žmones“, jis emocijas dar labiau sustiprina. Kiekviena daina virsta asmenišku mono spektaklius, kuriame atlikėjas keliauja į minią, paima žiūrovą už rankos ir tą sekundę 100 % būna su juo.
Jei sėdi atokiau ir neleki prie scenos (būtent tokį būdą šįsyk pasirinkau ir aš), gali tiesiog mėgautis tobulu garsu ir vaizdu. Gali matyti kaip Nickas veržias į minią paskui save temperamentingai tempdamas mikrofono laidą, ar tiesiog stebėti, kaip aplink multiinstrumentalistą Warren Ellis zuja scenos darbuotojas, norintis pakeisti nusprogusį stiprintuvą. O kartu tai yra išskirtinė akimirka, kai žiūrovas suvokia, kad jam iš esmės nėra jokio skirtumo, kokiu instrumentu užbaigti kūrinį – specialiai sukonstruota keturstyge gitara ar smuiku. Ir visada yra aiški galimybė netikėtumui – nežinai, kiek giliai ir kaip į salę eis Nick‘as. Prieš pusantrų metų Romoje, pėdindamas į minią australas nepasikuklino sulaužyti keleto kėdžių:)
Nuotr. R. Morkūnaitės
Pirmą sykį „patyrusi“ jo koncertą pasijutau velniškai nustebusi. Niekada netikėjau, kad žmogus, kurio muzika nuolat skamba mano ausinėse, dar turi tiek energijos ir įtaigos. Buvo labai įdomu, kad mano vaizduotė prasilenkė su tuo, ką jaučiau klausydama jo įrašų. Kartu buvo maloniai netikėta tarsi peržengus slenkstį atsidurti kitame kambaryje, su kitais istorijos veikėjais.
Šįkart jau žinojau ko tikėtis. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, pasirodymas, toli gražu, nebuvo rutiniškas ar nuspėjamas. Nick Cave‘o pasirodymai kiekvieną sykį veikia ypatingai.
Jo šou nevyksta milžiniškose, tūkstančius muzikos gerbėjų talpinančiose arenose. Priešingai, muzikanto koncertai, į kuriuos ateina įvairaus amžiaus (25+) žmonės, vyksta itin jaukiose ir intymiose erdvėse – nedidukėse koncertų ar teatro salėse. Tai nulemia ir geresnė akustika, ir, žinoma, optimalaus dydžio salė, kurioje, kaip įsitikinau antrą kartą, Nickui būtinas artimas santykis su žiūrovais. Beje, nežiūrint į tai, kad visos vietos yra sėdimos, nuo pat pirmų akordų žmonės lekia prie scenos. Tam ženklą, žinoma, duoda ir pats Cave‘as.
Nuotr. R. Morkūnaitės
Bet svarbiausia yra tai, kad visiškai nesvarbu sėdi žiūrovas ar stovi. Koncertas lygiai taip pat puikus klausant jo bet kurioje pozicijoje – stebint iš balkono, ar stovint prie pat scenos ir turint galimybę matyti Nicko įtaigą per kelis metrus ar net keliolika centimetrų. Muzikinis vaizdas – magiškas ir nepriekaištingas. Jo koncerte suvoki, kad laisvė ir improvizacija, kurios atlikėjo muzikoje yra tikrai apstu, tarpusavyje dera taip preciziškai ir tiksliai, kad net sunku apsakyti. Per tą muzikinio stebuklo valandą atrodo, kad kartu muzikinį paveikslą darniai dėlioja visi įmanomi pasaulio kūrybos komponentai – natos, sąskambiai, pauzės, šviesos, kontrastai.
Ir vis tik nežiūrint į tai, kad Nicko Cave‘o kūryba iš tiesų neturi lygių, man didžiausią įspūdį jo koncertuose palieka bendravimas. Visam bendram atlikimui uždedama karūna, kuri padaryta iš Cave‘o gebėjimo sukurti misteriją, jo kūno kalba ir įtaiga – tai lyg velniškas gaivalas ir savotiškas švytėjimas.
Ir taip iš ramios, melancholiškos, plaukiančios muzikos viskas pavirsta į stiprią energiją, kuri po koncerto kurį laiką lieka nebyli – įspūdžius daugelis pasilieka sau kažkur giliai viduje.
