Andrius Užkalnis: muzika – tai vidinių mūsų emocijų atspindys

0

Nuotr. asm. archyvo

A. Užkalnis (Nuotr. asm. archyvo)

Sunku atrasti žmogų Lietuvoje, kuris nežinotų Andriaus Užkalnio. Vieni jį mėgsta, kiti peikia, treti jam nori statyti paminklą, ketvirti – deportuoti iš šalies. Tačiau akivaizdu, kad savo kalbėjimo būdu, ironišku, sarkastišku ir labai aštriu tiesmukiškumu jis tikrai nepalieka abejingų. Laida televizijoje ir radijo stotyje, išskirtinė vieta viename didžiausių šalies naujienų portalų, restoranų kritiko statusas, knygų rašytojas  – tai tik keletas veiklų, kurios šiandien aktualios Andriui Užkalniui. Kad jo tekstai ir įžvalgos aktualios ir skaitomos – įrodinėti nereikia. Užtenka žvilgterėti į skaitytojų komentarų skaičių bei sekėjų ir heiterių pasisakymus prie jo įrašų feisbuke.

Tačiau šiandien pamirškite tą Andrių Užkalnį, kurį esate įpratę skaityti, matyti ar girdėti. Žinoma, sveikos ironijos, trumpų įžvalgų apie supermamytes ir čiken fektori neišvengsime, tačiau didžioji nuoširdaus pokalbio (vienoje sostinės kavinėje gurkšnojant ispanišką alų) dalis šįkart sukosi apie nenkonvencinę temą – muziką.

Jeigu galėtume išskirti du Andrius Užkalnius – vieną gyvenime, kitą – internete, kokia muzika skambėtų abiejų Andrių Užkalnių ausinėse?

Niekada nenaudojau muzikinių pasirinkimų savo viešo įvaizdžio kūrimui. Galbūt tai buvo klaida, nes muzika yra kiekvieno žmogaus dalis. Visai kaip ir mėgstami filmai ar skaitomos knygos.

Gyvenime mano pasirinkimas yra pakankamai eklektiškas – nuo 80-ųjų ir 90-ųjų popso ir soft roko iki bliuzo (kartais netgi hardcorinio delta bliuzo). Tai būtų tikrojo Andriaus Užkalnio (to, kurio beveik niekas nepažįsta) muzika.

Man pačiam būtų labai įdomu sužinoti, kokią muziką mėgsta tas asocialus, brutalus ir įžeidinėjantis įvaizdinis Užkalnis (juokiasi). Tas Užkalnis, apie kurį žmonės susidaro nuomonę iš jo tekstų portaluose ir socialinėje erdvėje.

Visgi manau, kad tas Užkalnis visų pirma turėtų vairuoti ne tą automobilį, kurį jis iš tiesų vairuoja (šiuo metu A. Užkalnis vairuoja FIAT 500 – L.Z.). Manau, kad jis turėtų gerokai didesnį ir galingesnį automobilį (minimum 3,5 l. varikliu), kuriame turėtų groti 80-ųjų ir 90-ųjų nupopsėjęs rokas. Romantiškesnėmis akimirkomis jis klausytųsi „Guns N‘Roses“ dainos  „November Rain“, o šiaip jam tiktų „Aerosmith“ ir „Bon Jovi“.

Kadangi įsivaizduojamasis Užkalnis žmonių vaizduotėje yra veidmainis, manau, jam turėtų patikti ir rusiškas blatniakas (toks, kuriame pragertais balsais pseudodainininkai bando traukti lyriškas melodijas), ir visiška jo jaunystės klaikuma (pavyzdžiui, Sofija Rotaru). Juk tai vis tie kabina, todėl užsidaręs duris, kai nėra nieko aplink, menamas Užkalnis tokios muzikos tiesiog privalo klausytis.

Internetinio Užkalnio įvaizdis veikia tik paprastesniems žmonėms. Mąstantys ir analizuojantys geba be problemų atskirti žinutę nuo pateikimo, jie supranta, kas yra literatūrinė hiperbolė, perlenkimai ir spalvų užtušavimai, todėl jiems papildomų pasakojimų tikrai nereikia. Tie, kurie viso šito nesupranta, sąmonėje formuoja labai supaprastintą vaizdelį, kuriam tinka būtent ta muzika, kurios klausosi žmonės be jausmų ir be vertybių. Sakydamas tai turiu mintyje tokius piliečius, kurie šią muziką dažnai girdi per radiją, mėgsta žiūrėti filmus apie motociklininkus ir pan.

Beje, tu manęs pirmas gyvenime paklausei apie tai, kokia muzika tiktų tam įsivaizduojamam Užkalniui.

Ką tikrajam Užkalniui – tam, kuris kiekvieną rytą atsikelia, geria kavą, žiūri į miestą ir semiasi įkvėpimo – reiškia muzika?

Aš retai įsijungiu radijo imtuvą. Man dažniausiai patinka tyla. Tačiau mėgstu įsijungti radiją tam, kad galėčiau perbėgti per kanalus.

Klausausi filmų soundtrackų, mėgstu susirasti išgirstą dainą „yotube“  ir randomu pasileisti automatiškai sugeneruotą playlistą.

Sakyti, kad aš muzikoje ieškau įkvėpimo nebūtų teisinga. Joje aš ieškau minčių ir idėjų, nes kiekviena daina kažką primena – ar socialinį reiškinį, ar stereotipą, ar vietą, kurioje aš kada nors esu buvęs.

Mano kasdienės rutinos tikslas –bombarduoti smegenis iš įvairių pusių tokias hintais, kurie kažką sukeltų.

Prieš keletą dienų žiūrėjau interviu su Jerry Seinfeld‘u, kuriam jau 60 metų, bet jis atrodo geriau už mane (juokiasi). Tame interviu komikas kalbėjo apie tai, kaip rašomi juokai ir iš kur atsiranda įkvėpimas. Jerry pabrėžė vieną esminę detalę – jis visą laiką yra pasiruošęs pasigauti idėjas, nes niekada nežinai, iš kur jos ateis. Kodėl man patiko jo veiksmo modelis? Ogi todėl, kad aš gyvenu taip pat. Tai reiškia vieną paprastą faktą –visą laiką dirbu ir nuolat galvoju apie kūrimą. Tik taip galiu išlaikyti produktyvumą, kurio reikia rinkai. Taigi, muzika man padeda tai daryti ir todėl aš tikrai esu laimingas.

Jeigu tau reikėtų įvardinti tris mėgstamiausius atlikėjus – kas jie būtų?

(ilgai galvoja). Blemba, čia geras…

Pagal reference‘ų gausą pirmiausiai turėčiau išskirti vėlyvuosius „The Beatles“. Ir taip yra todėl, kad jie dengia tokį platų diapazoną stilių, kad sunku įsivaizduoti.

Taip pat Bob Dylanas. Ne tik dėl melodijos, bet ir dėl žodžių. Man iki šiol sunku suprasti, kaip tokie gilūs tekstai gali būti lydimi tokių gerų melodijų.

Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet tretieji būtų „U2”. Jaunystėje jų klausiausi labai daug. Tas jų išgaunamas prabangus orkestrinis garsas yra neįtikėtinas.

O jeigu tavęs paprašytų suteikti 5 žąsis vienam albumui, kuris sulauktų tokio įvertinimo?

(Ilgai galvoja) Vieno būtų per mažai. 5 žąsis atiduočiau trims albumams.

The Cure“ „Disintegration“. Mano galva tai šimtu procentų išbaigtas įrašas.  „The Beatles“ „Abbey Road“, kuris mano nuomone yra nepakankamai įvertintas (ypač lyginant su jų 1967 m. albumu „Sgt. Peppers Lonely Hearts Club Band“). Manau, kad „Abbey Road“ muzika yra dar geresnė.

Na o trečias albumas (vėlgi labai nenustebinsiu) – tai „U2” “Joshua Tree”.  Žinoma, niekam nepadeda kai menininkai nueina į politiką, tačiau yra kaip yra.

Tiesa, labai norėčiau paminėti dar kelis atlikėjus, be kurių sunkiai įsivaizduočiau savo gyvenimą. Tai Johny Cash ir Joe Cocker. Šie muzikantai yra įrodymas, kad koveriai gali skambėti geriau nei originalai.

Ir pabaigai – Ella Fitzgerald. Iki šiol nesuprantu, kodėl ši muzikantė nėra laikoma absoliučiai idealia visų laikų dainininke. Niekas neturėjo tokio neklystamumo savo veikloje, kaip Ella. Galėčiau perklausyti 50 dainų iš eilės ir vis tiek nesakyčiau, kad kažką reikėjo padaryti kitaip. Taip, ji yra gerbiama, bet, deja, nėra neįtikėtinai garbinama. Gaila, kad ji muzikavo tuo metu, kai šalia jos buvo tiek daug talentų. Juk sunku būti genijumi, kai aplink tave tiek dievų. O jos laikais dievų buvo tikrai labai daug.

Ar yra muzika, kuri tau nepatinka?

Aš negaliu pakęsti Adele. Primokėčiau radijo stotims, kad jos negrotų. Nežinau kodėl, bet ji mane tiesiog velniškai erzina. Suprantu, kad ji turi puikius vokalinius duomenis. Suprantu, kad ji yra išskirtinė. Tikriausiai man tiesiog sunku mėgti kažką, dėl ko iš laimės alpsta visa apsisiusiojusi minia. Širdyje vis dar esu paauglys, todėl negaliu su minia žengti koja kojon.

Tiek savo straipsniuose, tiek ir facebook paskyroje tu daug rašai apie pro-kremliškosios kultūros reiškinius Lietuvoje. O kaip šiuo atveju su muzika? Kirkorovas, Gazmanovas ir visi kiti panašaus kalibro atlikėjai vis dar renka sausakimšas arenas Lietuvoje. Ar įmanoma rasti tam priešnuodį?

Žinau vieną nekonvencinę priemonę – pati Lietuva turėtų visa tai grūsti taip stipriai, kad prasidėtų atmetimo reakcija. Siūlyčiau Kirkorovą į mūsų šalį atvežti 5 ar 10 kartų per metus. Nežinau kito būdo, nes bet koks ribojimas tik padidina susidomėjimą.

Žmonės visai neblogai atjunka nuo dalykų, kai jų įkišama tiek, kad jie pradeda vemti. Amerikiečių komikas Doug Stanhope yra sakęs, kad jis žino receptą, kaip mesti gerti ir dabar bando tai įgyvendinti. Kasdien jis geria vis kitą rūšį alkoholio. Ir geria jo tiek, kad vemtų net nuo tos gėrimo rūšies kvapo.

Taip, bevykdant auklėjamąjį darbą galima ir numirti, pagirios tikrai būtų sunkios, bet efektas turėtų būti neblogas.

Jeigu rimtai, galiu pasakyti, kad tavo klausimas yra labai sudėtingas. Esu tokioje desperacijoje šio reiškinio atžvilgiu, jog atrodo, kad tik labai radikalios priemonės gali padėti su juo sukovoti.

A. Užkalnis (Nuotr. asmeninio archyvo)

A. Užkalnis (Nuotr. asmeninio archyvo)

Kaip tau atrodo, ar vatniką gali išgydyti muzika?

Ne. Muzika, kurios žmogus klausosi – visada yra vidinių emocijų atspindys. Iš muzikos pasisemti idėjų gyvenimui gali tik vaikas arba labai nebrandus asmuo. Daugelis vatnikų yra siaubingi tuo, kad jie turi susiformavę labai stiprų ideologinį ir vertybinį stuburą. Ir šis stuburas yra ne tas, su kuriuo sutinkame mes.

Ko palinkėtum Michailo Krugo ir šansonų vakaro lankytojams?

Sakyčiau, susimąstykite ir atsakykite patys sau į klausimą, ar jums tikrai ši muzika taip patinka? Nes jeigu ji tikrai jums taip patinka, tai kodėl jūs taip kreipiate dėmesį į tuos, kurie iš jūsų juokiasi. Čia tas pats, kaip paklausti hardkorinio čiken fektori darbuotojo: jeigu tu toks laimingas emigracijoje, kaip kad aiškini kasdien visiems, kam tik netingi, tuomet kodėl tau taip reikia tavo veiklos validacijos iš Užkalnio ir kitų žmonių? Kodėl tave taip žeidžia, jeigu tavimi nesižavi?

Jeigu jau prakalbai apie čiken fektori, sakyk, koks sountrackas ten turėtų skambėti?

(Kikena) Reikia žiūrėti kokių mes sieksime tikslų. O tikslai gali būti du. Pirma, kad darbuotojai smagiau dirbtų ir greičiau suktųsi (tada reikia pasimokyti iš korėjiečių, kurie turi atidirbę visą sistemą. Asian pop labai tiktų). Antras tikslas – kad jie užsimanytų greičiau važiuoti į Lietuvą. Tada reikėtų paimti bet kurias dvi dainas, skambančias per „Duokim garo“, nes tai laida, kuri realiai dešimt metų tas dvi dainas ir tegroja (keičiasi tik vedėjų kostiumai ir publika). Čia yra vienas lėtas, kitas greitas gabalas. Ir tas pats gabalas dešimt metų atliekamas tai su armonika, tai su skrabalais. Tos dvi dainos fabrike ir varytų. Man atrodo, kad po kokios savaitės jie nebematytų jokio kito pasirinkimo kaip tik grįžti į Lietuvą.

Kokią vieną vienintelę dainą pasišierintum facebooke ? Sąlyga paprasta – tai gali būti vienintelė daina tavo gyvenime.

Tai būtų labai atsakingas sprendimas. Nes vieną kartą pasišierinus ir priėmus sprendimą su juo reikėtų gyventi (šypsosi). Bet aš nesuabejočiau. Tai būtų Bob Dylan‘o „Mr. Tambourine Man”. Kadangi aš šierinčiausi dainą, pagal kurią mane turėtų prisiminti ir po mirties, tai geriau tegul prisimena pagal šią.

Žinoma, galėčiau sugalvoti kažką ironiško ir pašiepiančio. Tačiau atsidūrus akistatoje su amžinybe juokauti nebegalima.

 

Kokį Užkalnį turėtų prisiminti žmonės? Kitaip tariant, kokį Andrių Užkalnį tu norėtum, kad žmonės prisimintų ateity? Ar tą, kuris rašo Evangeliją, ar tą, kuris šią akimirką kalba su manimi gerdamas alų?

Tai labai rimtas klausimas (mąsto). Kai uždavei šį klausimą, aš pradėjau galvoti ne tik apie tai, kokį norėčiau, kad mane prisimintų. Aš suvokiau, kad ir elgtis turėčiau atitinkamai… Nes noras yra neatsiejamas nuo atsakomybės, o atsakomybė yra čia ir dabar.

Smagiausia ir juokingiausia būna tada, kai žmonės rašo pasiteisindami, kad jiems patiko vienas ar kitas mano straipsnis. Tokie komentarai prasideda fraze „šiaip tai aš jo neskaitau, bet….“.  Tokiomis akimirkomis jaučiuosi laimėjęs, nes kalba eina tik apie mano grynąją kūrybą, bet ne apie mane patį. Tai reiškia, kad teksto galia yra tokia, kad žmonės perlipa per savo bendruosius nusistatymus ir išgirsta tai, ką noriu pasakyti.

Tai visiškai tas pats, kaip Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko „Radioshow“. Taip, Algis dėl savo tiesumo ir nepakantumo durniams turi labai daug nemylėtojų, tačiau labai mažai yra tokių, kurie išdrįstų paneigti, kad „Radioshow“ buvo didžiulis reiškinys. Tai buvo epocha, nustačiusi labai daug standartų viskam, ką mes turime iki šiol. Ir šiuo atveju turiu minty ne tik Algį, Rimą ir jų draugus, bet visai kitus žmones. Tai yra gryna indikacija, jog jų kūriniai buvo tikrai geri.

Todėl norėčiau būti prisimenamas dėl savo geresnių kūrinių.

Baigdamas pokalbį turiu paskutinį klausimą, kurio, matydamas tavo facebook paskyrą, negaliu neužduoti. Supermamytėmis gimstama ar tampama?

Kažkada apie tai diskutavau su Aidu Puklevičiumi. Po tos diskusijos supratau, kad tas paprastas paaiškinimas „Per ilgos motinystės atosotogos ir per ilgas užsisėdėjimas prie kompiuterio“ yra ne visai tikslus. Kartais galima tiesiog supainioti priežastį su paprasčiausia aplinkybe.

Man atrodo, kad supermamytėmis yra gimstama. Nes gimstama ne tik genetiškoje aplinkoje, bet kartu ir toje aplinkoje, kuri žmogų formuoja. Supermamytės vienas pagrindinių bruožų –absoliutus nekritiškumas sau pačiai. Tai nemokėjimas pračekinti savo žodžių ir pagalvoti. Juk visi normalūs žmonės prieš pradėdami kalbėti pagalvoja, nes žino, kad žodžiai turi pasekmes. Kad galėtum prognozuoti pašnekovo reakcijas, turi bent jau šiek tiek pagalvoti apie tai, ką sakai ir kaip į tavo žodžius gali reaguoti aplinka.

Supermamytės nėra pratusios galvoti apie tai, kaip sureaguos aplinka. Tačiau iš esmės žmonės to išmoksta labai anksti (juk padėjęs ranką ant plytos ir ją nusideginęs daugiau jos tiesiog nebedėsi). Su kalbėjimu turėtų susiformuoti panašūs įgūdžiai: pasakiau, nusišnekėjau, kiti pradėjo kalbėti, kad aš esu durna, todėl kitą kartą prieš kalbėdama pagalvosiu. Deja, šis įprotis neatsiranda. Jos mato supantį pasaulį kaip savęs pačių tęsinį ir todėl taip ir atsitinka.

Supermamytės nėra naujas išradimas. Kažkada buvo anekdotai apie blondines.  Chrestomatinė to iliustracija – blondinės skambutis į policiją, kurio metu ji praneša, kad vienpusėje eismo juostoje visi gatvėje važiuojantys (išskyrus jos) automobiliai važiuoja prieš eismą. Supermamytės skiriasi tik tuo, kad viskas vyksta realybėje. Ir tas gabaliukas apie žuvies prieskoniais barstomą kiaulieną, kad ji tiktų Kūčių stalui savo potencialu tiktų anekdotui apie blondines yra geriausias situacijos absurdiškumo įrodymas. Ne veltui supermamytės dažnai klausinėja, kiek trunka nėštumas su dvynukais – 18 mėnesių ar 9. Tai tiesiog anekdotas, perkeltas į realybę. Šios moterys kuria turinį netgi to nenorėdamos.

Šiuo metu situacija yra paprasta: geriausi gabalai iš interneto „sugroja“ geriau nei gali parašyti Mantas Katleris. Taip, Mantas labai talentingas, bet kai kurie dalykai yra tiesiog realūs, kurių kurti net nebereikia.

Ačiū už pokalbį

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *