Rhye koncertas Paryžiuje: emocijos, meilė, tyla, parašas ir pažadas

Rašau sekmadienį traukinyje iš anksto numačiusi į gyvenimą šį rašinį „paleisti” tik pirmadienį. Tai nėra svarbi detalė, tačiau rašydama savo įspūdžius esu visai kitoje aplinkoje nei būsiu pirmadienio rytą. Tiesiog tą akimirką, kai kažkas skaitys šias eilutes, aš jau būsiu visai kita. Nebesėdžiu ramiai vagone, lekiančiame 300km/h greičiu ir nebesvajoju ar nostalgiškai nebeklajoju savaitgalio nuotykiuose. Esu jau tik pirmadieniškai pavargusi mergina.

Taigi, kol dar ta sekmadienio magija manęs nepaliko, rašau. Jei įdomu, Labai noriu rašydama prie žinutės iš karto pridėti ir vinilo nuotrauką, bet nuotraukos dar nesu padariusi Padarysiu tik būdama namuose, iki kurių man dar dvi su puse valandos kelio traukiniu. Taigi, juose būsiu tik po vidurnakčio. bet juk ne tai svarbiausia.

Važiuoju greituoju traukiniu iš Paryžiaus namo, į Pietų Prancūziją, ir supratau, kad labai noriu pasidalinti įspūdžiais iš „Rhye” koncerto. Tiesiog negaliu nepapasakoti, kaip buvo Paryžiuje jų koncerte. Nes buvo labai gerai. LABAI.

Rhye koncertas

Rhye koncertą pradėjo nuo „3 Days”, o pabaigė grodami „Song for you”. Galbūt daug kam tai tik detalės, bet man buvo nepaprastai svarbi tokia koncerto eiga. Kažkur kažkada skaičiau, kad Milosh’as į dainas bando sudėti įvairias savo gyvenimo akimirkas. Mano manymu, dėl to jo kūriniai yra labai intymūs, jautrūs, nedaugžodžiaujantys, bet persmelkiantys sielos gelmes precizišku minčių taiklumu. Kaip jau sakiau, juose slypi akimirkos. Jų beklausant juose įsipina ir klausytojo išgyvenimai, prisiminimai, svajonės, skausmai ar džiaugsmas. Jo dainose tarsi išsigraviruoja ir klausytojo išgyvenamos akimirkos. Viskas susipina, susilieja ir jau Milosh’o daina nebėra tik jo vieno asmeninė patirtis.

Taip būna ir kai aš klausau „Rhye” dainų. O ta pirma ir paskutinė koncerto Paryžiuje dainos man itin svarbios, apjungiančios visas kitas tarp jų grotas dainas (irgi reikšmingas), tad man koncertas buvo neapsakomai magiškas ir jautrus. Kaip visada ir dar labiau. Turbūt laikui bėgant vis labiau ir labiau, vis stipriau prisirišu prie mėgiamos muzikos. Nes joje išgraviruotų prisiminimų ir akimirkų, kurios gimsta jos klausantis, su laiku būna vis daugiau. Todėl ir koncertai tampa gilia stiprių jausmų jūra.

Šio koncerto metu Milosh’as atrodė labai atsipalaidavęs ir savimi pasitikintis . Labiau nei prieš trejus metus Vilniuje. Gal todėl, kad buvo jaukesnė/intymesnė aplinka, o gal net ir žmonių buvo šiek tiek mažiau… Nors nesu tikra. O gal todėl, kad „Rhye” Paryžiuje – jau trečią kartą… Net nežinau. O gal šiaip jis pats įgauna daugiau pasitikėjimo savimi. Jis buvo toks mielas, toks charizmatiškas ir patrauklus. Suprantu tą merginą, kuri koncerto pradžioje jam šaukė: „I love you!”. Patikėkite, tai prajuokino ne tik visą publiką, bet ir jį patį.

Baigiantis koncertui, prieš grojant „Song for you”, jis paprašė visų nutilti. Pabūti tyloje, nes ši daina (kaip, beje, ir „The Fall”, prieš kurios atlikimą jis prašė to paties) tiesiog turi prasidėti tyloje. Bet nutildyti šimtus įsiaudrinusių, susijaudinusių prancūzų nėra lengva. Jis vis žemino ir žemino minios šurmulio amplitudę, kol galiausiai neiškentęs, bet, žinoma, juokais pasakė: „Aš jus myliu, bet užsičiaupkit!” Tai buvo itin drąsus ir mielas jo pareikalavimas.

Rhye koncertas

Tuomet nuskambėjo paskutinė koncerto daina, kurios pabaigoje jis dainavo be mikrofono. Jam pritarė visa publika… Ji dainavo už Milosh’ą. O tada jis tiesiog stovėjo ir klausėsi. Tai buvo nuostabus momentas. Jis tapo toks artimas publikai. Tarsi dainuodamas be mikrofono, jis būtų nusileidęs į savo klausytojų gretas. Tai buvo labai jaudinanti akimirka. Jo dainavimas be mikrofono puikiai tiko „Song for you” dainos emocijai, ją paryškino, jai suteikė dar daugiau trapumo. Tokia koncerto pabaiga tiesiog nubloškė mane!

Visas koncertas buvo tobulas. Muzikos garsų prasme buvo nerealu. Labai kokybiška. Buvo gera klausytis.

O po koncerto, kai jau visi žmonės rikiavosi ilgoje eilėje prie rūbinės, nusidriekusioje net iki salės, mes su drauge dar bandėme atgauti kvapą netoli scenos. Niekur neskubėjome, nes tiesiog norėjome susivokti, nusileisti iš tos euforijos viršūnės ir jokiu būdu nesistumdyti su minia, laukiančia paltų. Tuo metu, labai netikėtai salėje prie scenos pasirodė Milosh’as, kurio laukė kažkokia mergina. Mudu su drauge buvome visai netoli. Abi jį stebėjome su susižavėjimu, kai jis šnekėjo su ta kita mergina. Na suprantate, juk jo žavesiui iš tiesų sunku atsispirti.

Žmonių aplink jau beveik nebuvo. Ir kai ta mergina nuėjo, mūsų žvilgsniai susitiko, jis pasisveikino, paklausė, kaip sekasi…ir aš net nepajutus, priėjau prie jo. Pašnekėjom apie koncertą, apie jo muziką, apie tai, kad prieš trejus metus buvau koncerte Vilniuje. Sakė, kad ateinantį rudenį ir vėl atvyks į Vilnių. po visų šių banalybių, paklausiau, ar galim kartu nusifotografuoti (kas irgi yra banalybė, žinoma). Jis sutiko, o aš pasijutau kaip paauglė. Tokia laiminga…:)

Galbūt todėl, kad jo kuriama muzika man yra tokia artima, pats Miloshas mano akyse atrodo toks didelis ir talentingas. Ko gero todėl tokios, regis, smulkios detalės man yra tokios mielos ir ypatingos.

Bet istorija dar tuo nesibaigia. Šiek tiek vėliau, jau prie išėjimo, jis pasirašinėjo ant plakatų, vinilų ir t.t. Aš irgi nusipirkau plakatą, nes jis man puikiai tiks ant kambario sienos. Ir žinoma, nusipirkau vinilą. Tuomet Milosh’as paklausė, ar noriu jo parašo ant vinilo. Pasakiau, kad būtų smagu jį turėti su autografu. Pasirašęs, paklausė, ar noriu, kad ir daugiau, ką nors parašytų, kaip ir daugumai rašė. Pasakiau, kad kodėl gi ne. Ir po tuo savo parašytu sakiniu, jis man dar nupiešė širdutę. Labai noriu tikėti, kad širdutę tą vakarą gavau tik aš