Koncertai, dažniausiai, yra labai skirtingų tipų. Į vienus eini pasiklausyti dainų.
Į kitus – pasitikrinti, ar legenda dar gyva. Bet visai čia pat supranti, kad yra koncertų, į kuriuos eini todėl, kad kažkuri tavo paties gyvenimo lentyna iki šiol buvo neuždaryta. Kad kažkur, tarp visų kadaise pirktų albumų, skaitytų interviu, žiūrėtų MTV TOP 20, klausytų M1 TOP 40 ar UK TOP 40, ginčų apie britpopą, asmeninių mitologijų ir jaunystės popreligijų, vis dar buvo viena tuščia vieta.

Man tai buvo PULP.

Ne todėl, kad jie būtų buvę svarbesni už OASIS. Ne todėl, kad jie kada nors būtų užėmę BLUR vietą mano asmeninėje muzikinėje konstitucijoje. Ne todėl, kad kažkada būčiau rinkęsis vieną iš dviejų – PULP ar VERVE.  Mano dievai OASIS. Ir BLUR. Vieni – kaip stadiono tikėjimas, kaip kolektyvinis riaumojimas, kaip futbolo tribūnoje gimusi amžinybės iliuzija. Kiti – kaip intelektuali, ironiška, meniška britiškumo dekonstrukcija. O gal –  kaip miesto nervas ar Londono popkultūrinis veidrodis, kuriame viskas atrodo ir gražu, ir pavojingai tuščia.

Bet PULP visada buvo šalia. Ne po jais. Ne už jų. Šalia. Kitame kambaryje. Tamsesniame, ankštesniame, su prastai veikiančia lempa, pigiu vynu ant stalo, per didele savimone ir tais žmonėmis, kurie vakarėliuose niekada iki galo nežino, ar jie čia pakviesti kaip svečiai, ar kaip medžiaga kitam stebėjimui.

Jeigu OASIS britpopui davė jo šūkį, o BLUR – jo protą, tai PULP davė jam kūną. Ne idealizuotą, tobulai nudailintą ar reklaminį. Bet tokį kūną, kuris prakaituoja, geidžia, bijo, jaučia gėdą, trokšta būti priimtas, bet nekenčia savęs už tą troškimą. Kūną, kuris stovi diskotekoje, universiteto bendrabutyje, ankštame bute, provincijos klube, miesto centre, į kurį atvažiavo kažkas iš aukštesnės klasės „pažiūrėti, kaip gyvena paprasti žmonės“. Kūną, kuris niekada nebuvo britpopo plakate, bet visada buvo jo tikrovėje.

Todėl PULP vieta istorijoje man atrodo vis unikalesnė. Jie niekada nebuvo tik dar viena britpopo grupė. Jie buvo britpopo sociologija, erotika ir moralinis diskomfortas. Jie buvo tas žvilgsnis, kuris neleidžia epochai tapti vien tik gražiai suredaguota nostalgija. Jie priminė, kad 1990-ųjų Anglija nebuvo tik „Cool Britannia“, „Union Jack“ gitaros, „Knebworth“, „Parklife“ ir žurnalų viršeliai. Ji buvo ir nuomojami kambariai, socialiniai laiptai, klasės kompleksai, svetimas gyvenimas, į kurį norisi įlįsti, ir savojo gėda, nuo kurios neįmanoma pabėgti.

O viso to centre – Jarvis Cockeris.

Ne roko dievas tradicine prasme. Ne Liamas Gallagheris, stovintis kaip žmogus, kuris net kalbėdamas atrodo lyg metantis iššūkį dangui. Ne Damonas Albarnas – amžinai besikeičiantis, konceptualus, smalsus, vis pabėgantis į kitą projektą, kitą miestą, kitą kaukę.

Jarvis yra kitoks. Jis visada buvo kitoks. Jis – tarsi ilga pastraipa, parašyta po vidurnakčio. Kaip žmogus, kuris į sceną atsineša ne tiek charizmą, kiek stebėjimo meną. Ir tas stebėjimas – ne visada malonus. Nes atrodo, kad jis mato per daug.

Todėl šitas Berlyno vakaras Tempodrome man buvo išskirtinis –  tai buvo paskutinė didžioji britpopo šventovė, kurią reikėjo aplankyti. Aš jau buvau savo OASIS mituose. Aš jau buvau savo BLUR istorijose. Mačiau ir tuos pačius OASIS apšildantį VERVE lyderį RICHARDĄ ASHCROFTĄ. Bet PULP liko ta grupė, kurios nemačiau gyvai. Tarsi paskutinis sakinys knygoje, kurią skaitai jau trisdešimt metų, bet kažkodėl vis atidedi pabaigą.

Ir štai – Berlynas. Tempodromas. Karščio banga, kuri miestą pavertė nebe fonu, o bendrininku. +40. Pirtis, kurios net buvo neįmanoma susapnuoti užsisakinėjant bilietus.  Diena Berlyne, kurios metu lauki vakaro, nes tikiesi, kad tada, bus bent jau įmanoma įkvėpti. Oras, kuriame net mintys juda lėčiau. Miestas, kuriame asfaltas atrodo lyg per ilgai kaitintas vinilas. Ir kažkur tarp Kreuzbergo, Anhalter Bahnhof šešėlių ir tos baltos cirko palapinę primenančios Tempodromo architektūros – vakaras, kuriame turėjo susitikti istorija, muzika, filosofija, charizma ir asmeninė biografija.

Tempodromas PULPams tiko beveik per gerai. Tai ne stadionas, ne milžiniškas angaras, ne anoniminė arena, kurioje grupės tampa LED ekranų priedais. Tempodromas turi teatrališką, beveik cirko tipo dramaturgiją. Jis sukonstruotas taip, kad scena neatrodytų tolima. Jo forma suartina. Net kai salėje tūkstančiai žmonių, vis tiek jautiesi esantis ne masėje, o viename dideliame kambaryje. O PULP juk visada geriausiai veikė ne kaip sprogimas, o kaip kambaryje papasakota nepatogiai tiksli istorija.

Ir kai jie išėjo, iškart tapo aišku: tai nebus koncertas apie nostalgiją. Tiksliau – ne vien apie ją. Nostalgija čia, žinoma, buvo. Kaip gali jos nebūti, kai klausai dainų, kurios įaugusios į tavo asmeninę popkultūros DNR? Bet PULP turi vieną nuostabią savybę – jų dainos nesensta taip, kaip sensta dauguma 90-ųjų himnų. Jos ne tik primena laiką. Jos jį komentuoja,  išsaugo ne tik melodiją, bet ir situaciją. O situacijos, apie kurias jie dainuoja, niekur nedingo. Juolab, kad apie jas dainuoja pats Jarvis – žmogus, kuris, atrodo, ateina į sceną ir pasiima viso pasaulio dėmesį.

Pradžia buvo santūri, beveik įtraukianti, lyg scena būtų ne arena, o kambarys, į kurį esi pakviestas klausytis. „Sorted for E’s & Wizz“ nuskambėjo lyg iš šiek tiek išblukusios, bet vis dar pavojingai tikros praeities – be romantikos, su visa jos chemija, nuovargiu ir subtiliu liūdesiu. Publika nepuolė iš karto rėkti – ji klausėsi, tarsi tikrintų, ar tas balsas vis dar veikia.

„Disco 2000“ atnešė pirmą didesnę bendrystės bangą, bet net čia nebuvo vien nostalgijos. Tai nuskambėjo kaip daina apie laiką, kuris jau įvyko ir kurio niekas nebegrąžins – apie visus tuos „galėjo būti“, kuriuos nešiojamės kaip alternatyvius gyvenimus. Ir Jarvis per ją perėjo ne kaip šoumenas, o kaip žmogus, kuris tą istoriją dar kartą perpasakoja su kitokiu svoriu.

Viduryje koncertas sutirštėjo. „F.E.E.L.I.N.G.C.A.L.L.E.D.L.O.V.E.“ ir „This Is Hardcore“ Tempodrome sukūrė būtent tą PULP zoną, kur šokis susikerta su diskomfortu. Čia labai aiškiai pasijuto, kad tai grupė, kuri niekada nebuvo apie lengvą euforiją – jie kuria atmosferą, kurioje geismas, vienatvė ir saviapgaulė egzistuoja vienu metu. Tiesa, tai, bent jau man, itin pasijuto klausant „Slow Jam“  ir „This Is Hardcore“. Ypač „This is Hardcore“ – ji skambėjo ne kaip daina, o kaip scena, kaip lėtas, gražus ir šiek tiek pavojingas film noir momentas, kur viskas juda ne į viršų, o gilyn.

Tada ateina tie šviesesni taškai. „Something Changed“ nuleidžia viską į labai paprastą, beveik skausmingą tiesą apie atsitiktinumus, kurie sukuria gyvenimą. Ir staiga visa salė tampa tylesnė – ne todėl, kad energija krenta, o todėl, kad kiekvienas kažką prisimena.

Ir būtent iš šios vietos koncertas natūraliai pereina į kolektyvinį momentą, kurio jau nereikia vardinti vien daina. Nežinau, ar tai pasakyti teisinga, bet tam tikra prasme tai buvo netgi euforiška kolektyvinė meditacija. Nes kai galiausiai pasiekia „Common People“, tai nebėra tik kulminacija. Tai yra visas vakaras, suspaustas į kelias minutes – visa PULP estetika, visa britpopo įtampa, visas tas keistas santykis tarp stebėjimo ir priklausymo.

Ir tada ateina uždarymas.

„SUNSET“.

Ne kaip didžiausias hitas ar visų išrėkiama kulminacija, bet kaip labai sąmoningas sprendimas baigti koncertą ne viršūne, o nusileidimu. „SUNSET“ Tempodrome nuskambėjo kaip tylus susitaikymas – su laiku, su savimi, su visais tais gyvenimais, kurių neišgyvenome.

Tai daina apie pabaigas, kurios nėra dramatiškos. Apie momentus, kai niekas nesprogo, bet kažkas baigėsi. Apie šviesą, kuri dar yra, bet jau žinai, kad ji tuoj dings. Ir gal kaip tik todėl ji taip veikia – nes ji nevaidina kulminacijos. Ji leidžia tau išeiti ne su riksmais, o su kažkuo daug sunkiau apibrėžiamu.

Ir kai koncertas užsibaigia būtent taip, supranti, kad visa ši vakaro struktūra buvo apgalvota iki galo. Nuo jaunystės triukšmo iki suaugusios tylos. Nuo klubų ir kambarių iki atminties. Nuo „galėjo būti“ iki „taip ir buvo“. Ne veltui, išėjus iš koncerto į lauką, Berlyno dangų buvo nuspalvinę žaibai, o visus įkaitusius grupės fanus, tiesiogine to žodžio prasme, plovė lietus.

Štai čia ir yra PULP jėga. Jie moka paversti mažą situaciją egzistencine. Jie niekada nepradeda nuo didelių žodžių. Jie pradeda nuo kambario, klubo, merginos, vaikino, marškinių, socialinės gėdos, žvilgsnio, vakarėlio. O tada staiga supranti, kad klausaisi ne apie juos. Klausaisi apie save.

Publika Tempodrome buvo labai graži. Žinoma, ne instagramine prasme. Graži tuo retu koncertiniu būdu, kai žmonės ateina ne tik „pažiūrėti“, bet ir kažką atsineša. Čia buvo tie, kuriems PULP reiškė jaunystę. Tie, kuriems jie reiškia britpopo istoriją. Tie, kurie juos atrado jau vėliau, kai „Common People“ tapo nebe tik hitu, o beveik kultūros studijų tekstu. Ir buvo tokie kaip aš – žmonės, kurie šią grupę daugybę metų nešiojosi savo muzikiniame žemėlapyje, bet tik dabar pagaliau pamatė ją gyvai.

Ir visą vakarą kažkur manyje vyko tylus dialogas su OASIS ir BLUR.

Su OASIS viskas paprasčiau. Jie visada buvo tikėjimas. Ne analizė ar  niuansas. Kai OASIS geriausi, jie panaikina atstumą tarp scenos ir tribūnos. Jie padaro taip, kad paprasti žmonės staiga pasijunta didesni už savo gyvenimus. „Live Forever“, „Slide Away“, „Champagne Supernova“, „Wonderwall“ ar „Don‘t Look Back In Anger“  – tai ne tik dainos. Tai liaudies himnai sekuliarioje Anglijoje.

BLUR – kitaip. Jie yra popmuzikos intelektas. Jie mato miestą, klasę, personažus, absurdo teatrą, britiškumo skilimą. Jie moka būti ir kandūs, ir švelnūs, ir konceptualūs, ir visiškai pop. Damonas Albarnas visada buvo tarsi žmogus, kuris vienu metu rašo dainą ir jau galvoja, kaip ją sugriauti.

O PULP? PULP yra sąžinė. Ne moralizuojanti ar šventa. Bet sąžinė kaip nepatogus balsas, kuris primena: viskas buvo ne taip paprasta. Britpopas nebuvo tik pergalė. Jis buvo ir troškimas peržengti klasės ribas, ir gėda jų neištrynus. Jis buvo ir seksualinė laisvė, ir vienatvė po jos. Jis buvo ir šokiai, ir rytas po šokių. Jis buvo ir himnai, ir tie žmonės, kurie po himnų grįžta į savo mažus kambarius.

Todėl PULP niekada nebus mano OASIS. Ir niekada nebus mano BLUR. Bet gal jie ir neturi būti. Gal jų vieta yra kita – gilesnė, tylesnė, mažiau deklaruojama. Jie nėra tie, kuriuos pirmiausia įvardyčiau kaip savo dievus. Bet jie yra tie, kurie netikėtai primena, kodėl tie dievai apskritai buvo svarbūs. Nes epocha be PULP būtų buvusi per švari. Per vyriška. Per triumfuojanti. Per gerai apsirengusi. PULP į tą epochą įleido prakaito, gėdos, bibliotekų, provincialumo, geismo, socialinio pykčio ir švelnumo. Jie padarė britpopą žmogiškesnį.

Ir tada, žinoma, finale viskas neišvengiamai turėjo virsti bendru išpažinimu.

„Common People“ nėra tiesiog didžiausia PULP daina. Tai viena tiksliausių popmuzikos dainų apie klasę, kokia kada nors parašyta. Ji turi viską: istoriją, personažą, ironiją, pyktį, ritmą, priedainį, kuris gali skambėti kaip vakarėlis, nors iš tikrųjų yra kaltinamasis aktas. Genialumas čia tas, kad daina leidžia šokti pagal socialinį konfliktą. Ji paverčia nepatogią tiesą hitu. Ir todėl ji išlieka. Nes kol egzistuos žmonės, kurie nori „patirti paprastą gyvenimą“ kaip estetinį nuotykį, ir žmonės, kuriems tas paprastas gyvenimas nėra pasirinkimas, tol „Common People“ bus aktuali.

Tempodrome ji skambėjo ne kaip muziejinis eksponatas. Ji skambėjo kaip daina, kurią 2026-aisiais vis dar reikia dainuoti garsiai. Gal net garsiau nei anksčiau. Nes pasaulis vėl pilnas žmonių, kurie žaidžia autentiškumu, kurie perka patirtis, kurie nori „tikro gyvenimo“, bet ne jo kainos. Jarvis čia buvo ne pamokslininkas. Jis buvo liudininkas. Ir visa salė kartu su juo tapo choru, kuris vienu metu švenčia ir supranta, kad švenčia ne visai laimingą dainą.

Po tokio momento sunku grįžti į įprastą koncertinę būseną. Nes kai daina tokia didelė, ji viską aplink perrašo. Bet PULP vakaro grožis buvo būtent tas – jie neleido vienam hitui suvalgyti visos istorijos. Tai nebuvo „Common People“ laukimo vakaras. Tai buvo visas PULP pasaulis: nuo jauno socialinio nejaukumo iki suaugusios melancholijos, nuo klubinės ironijos iki kino noir tamsos, nuo provincialaus troškimo iki istorinio sugrįžimo.

Ir kai koncertas baigėsi, manyje buvo keistas jausmas. Ne euforija tokia, kokią duoda OASIS. Ne intelektualus, estetiškai tikslus pasitenkinimas, kokį gali duoti BLUR. Tai buvo kažkas minkštesnio, jautresnio ir kartu skaudesnio. Tarsi pagaliau būčiau susitikęs su žmogumi, kurį ilgai pažinojau iš laiškų. Tarsi grupė, kuri daugybę metų buvo mano britpopo istorijos paraštėje, staiga atsisėdo priešais ir pasakė: „Na tai ką, dabar jau viskas? Dabar jau matei?“

Taip. Dabar jau mačiau.

Mačiau Jarvisą Cockerį – ne kaip archyvinį 90-ųjų personažą, o kaip gyvą, trapų, teatrališką, beprotiškai charizmatišką ir vis dar pavojingai tikslų pasakotoją. Mačiau grupę, kuri sugebėjo ne tik grįžti, bet ir neatrodyti kaip savo pačios imitacija. Mačiau dainas, kurios atėjo iš laikų, kai muzika dar galėjo keisti ne pasaulį, bet bent jau tavo savęs supratimą. Mačiau Tempodromą, pilną žmonių, kurie prakaitavo, dainavo, juokėsi, tylėjo, prisiminė ir galbūt kiekvienas savaip bandė susitaikyti su tuo, kad mūsų jaunystės muzika jau pati tapo istorija.

Bet svarbiausia – mačiau paskutinį trūkstamą savo britpopo triptiko paveikslą.

OASIS man visada liks dangus. Tas didelis, kvailai drąsus, amžinai mėlynas dangus, kuriame „you and I are gonna live forever“.
BLUR liks miestas. Jo ironija, ritmas, susvetimėjimas, spalvos, intelektas ir graži neurozė.
O PULP po šio vakaro liks kambarys. Tas kambarys, kuriame viskas įvyksta iš tikrųjų. Kur niekas neatrodo taip didingai kaip stadione, bet būtent todėl yra arčiau tiesos. Kambarys su žmonėmis, kuriems kažkada buvo septyniolika, dvidešimt, trisdešimt, o dabar jie stovi Berlyne, keturiasdešimties laipsnių karštyje, ir supranta, kad dainos, kurios kadaise atrodė apie kitus, visą laiką buvo apie juos pačius.

Gal todėl išėjęs iš Tempodromo nejaučiau poreikio daug kalbėti. Aišku, susėdome su bičiuliais šalia esančioje kavinėje ir užsisakėme alaus. Reflektavome. Džiaugėmės. Diskutavome. Bet tokie koncertai nėra skirti iškart paaiškinti. Jie turi pabūti kūne – ausyse, gerklėje ir, žinoma, širdyje. Marškiniuose, prilipusiuose nuo karščio. Žingsniuose per naktinį Berlyną. Tame keistame, beveik vaikiškame jausme, kai supranti, kad patyrei kažką, ko labai ilgai laukei, ir dabar nebežinai, ar džiaugtis, kad tai įvyko, ar liūdėti, kad laukimas baigėsi.

Nes laukimas irgi buvo istorijos dalis.

Visus tuos metus PULP buvo „dar ne“. Dar nemačiau. Dar bus proga. Dar kada nors. Dar kažkur. Dar gal. Ir štai tas „dar“ virto „jau“. O „jau“ visada yra pavojingas žodis. Jis uždaro duris, bet kartu palieka kambarį pilną aido.

Tą vakarą Berlyne aš ne tik pamačiau PULP. Aš atsisveikinau su viena savo muzikinės jaunystės skolų. Ir gal kaip tik todėl pabaigoje buvo tiek emocijos. Ne todėl, kad koncertas buvo tobulas. Tobulumas čia net netinkamas žodis. PULP niekada nebuvo apie tobulumą. Jie buvo apie tikslumą. Apie tai, kaip net netobulas žmogus gali būti pamatytas taip aiškiai, kad akimirkai tampa beveik gražus.

Ir kai galvoje dar skambėjo „Common People“, „Something Changed“, „This Is Hardcore“, „Disco 2000“, man pasidarė aišku: kartais koncertas tampa svarbus ne todėl, kad pakeičia tavo gyvenimą, o todėl, kad tyliai įrašo trūkstamą eilutę į jau parašytą istoriją.

Mano britpopo istorijoje tos eilutės trūko ilgai.

Dabar ji yra.

Ir ji skamba taip: Berlynas. Tempodromas. PULP.
Pagaliau.