„Low Roar” koncerto Vilniuje akimirka. manomuzika.lt nuotrauka

„I’ll Keep Coming” – tokiu pažadu Ryano Karazijos kolektyvas „Low Roar“ pradeda ketvirtadienio vakaro koncertą Vilniaus „Lofte“. Tai koncertas-kelionė: į Islandiją, kurioje gimė šis projektas, ir į R. Karazijos sielos gelmes. Šis dainininkas iš tiesų „vis sugrįžta“ – Lietuvoje koncertuoja jau trečią kartą.

Šio vakaro koncertas – paskutinis naujausio grupės albumo „Once In A Long, Long While” pristatymo ture. Kaip koncerto metu juokavo pats R. Karazija, tai gana įdomus sutapimas – jų pasirodymas 2012-aisiais vykusiame „Loftas Fest” festivalyje buvo vienas pirmųjų grupės koncertų už Islandijos ribų. Pradžia ir pabaiga. Nors (tikėkimės), kad galas šiam projektui dar negresia.

Nemažai vandens nutekėjo nuo 2012-ųjų. Šiandien „Low Roar” – jau tris albumus savo sąskaitoje turinti grupė. Jie apšildė tokius žinomus atlikėjus kaip airis Hozier, amerikietis „Active Child” ar islandas Asgeir.

Keitėsi ir jų muzika. „Low Roar” nebėra vieno žmogaus (ir vienos gitaros) projektas – nors svajingas R. Karazijos vokalas išlieka svarbiausiu dėlionės komponentu, kūriniai, papildyti energingais beat’ais, vis labiau tolsta nuo islandiškosios, „sigurrosiškosios” muzikinės tradicijos, su kuria „Low Roar” yra nuolat lyginami. Ir tai yra gerai, nes kam pasauliui reikia antrųjų „Sigur Ros”?

Taigi, jei publika šį vakarą tikėjosi vėl išvysti meilės dainas suokiantį vaikiną su gitara, jiems teko nusivilti. Bent iš dalies. „Low Roar” skambėjo šviežiai, šiek tiek melancholiškai, tačiau kartu ir energingai, o jų pasirodymą puikiai papildė tiek vaizdo projekcijos, tiek gana aštrūs šviesų efektai. Tačiau nusivylusių veidų nesimatė – atrodo, jog klausytojams toks grupės skambesys puikiai prilipo.

Nors „Low Roar” koncertą Vilniuje lydėjo nemažai grupės lyderio R. Karazijos interviu spaudoje ir televizijoje, šį vakarą kalbų beveik nebuvo – iki pat išėjimo bisui grupės nariai apsiriboju vienišais „ačiū”. Ir tai labai tiko šiam intensyviam pasirodymui – iš tiesų viskas nuo pat pirmųjų “I’ll Keep Coming” akordų iki a capella atlikto „Friends Make Garbage (Good Friends Take It Out)” ar paskutinių antram bisui sudainuoto „Waiting (10 Years)“ atodūsių atrodė taip išmąstyta, išgyventa, taip tobula, jog šio koncerto nesinorėjo net pertraukinėti plojimais, kad nenubaidytum šio mažo stebuklo.

Nenubaidyti ir tikėtis, kad jie dar sugrįš.