„Arctic Monkeys“ koncertas „Open’er“ festivalyje: per daug gerai, kad būtų tikra

z23636456V,Open-er-2018--Arctic-Monkeys
Alexas Turneris (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

Ar Jus kartais gyvenime apima keistas jausmas, jog sapnuojate atmerktomis akimis? Tas sapnas būna kaip iš realybėje neįmanomo fantastinio filmo scenarijaus. Prieš Jus vyksta reiškiniai, kurie, atrodo, neturi jokio realaus pagrindo atsitikti įprasto gyvenimo bėgyje. Bet jie ima ir atsitinka. O tada nelieka nieko kito, kaip įsižnybti sau, išgerti vieną kitą puodelį arbatos, kad balsas nebebūtų užkimęs nuo ilgo dainavimo ir cypimo, bei užčiuopti tarp šonkaulių nuo intensyvaus spaudimo prie sienelės įsigėrusias mėlynes. Tokia mano būsena po „Arctic Monkeys“ koncerto.

Meluočiau sau, jei sakyčiau, kad „Arctic Monkeys“ nėra mano mėgstamiausia visų laikų grupė. Taip laukiau ir tikėjausi juos kada pagaliau pamatyti ir išgirsti, jog kelerius metus net buvau atsidėjusi pinigų, jog atėjus tinkamam momentui man tereikėtų išsitraukti giliai stalčiaus gale savo šanso laukiantį vokelį ir ramiai nusipirkti bilietą. Ką jau ten ramiai – kai sužinojau, kad arktinės beždžionės atkeliaują į Lenkijoje vykstantį festivalį „Open‘er“, širdis ėmė intensyviausiu įmanomu tempu pumpuoti kraują ir faktas, kad svajonė taip arti, labiausiai varė iš proto. Svajojau juos pamatyti, bet tikrai ne taip greitai.

Arctic Monkeys lyderį Alexą Turnerį būtų galima pavadinti profesionaliu chameleonu – pačioje karjeros pradžioje jaunutis, visada išplėstų akių beždžionėlę primenantis susivėlęs berniukas, dainuojantis aukštu, kiek nervingu tembru tapo tokiu stipriu šių dienų simboliu, jog jam užtektų tik kvėpuoti, o žmonės jį vis tiek garbintų. Apie balso tembrą būtų galima parašyti atskirą straipsnį arba rimtą darbą – jis taip pasikeitė ir subrendo, jog kartais net galima susimąstyti, ar tai tikrai pas pats žmogus. Nuo 2002 metų, kai Šefilde susibūrė dar vidurinėje mokykloje besimokantis ketvertas, repeticijas rengęs namo garažuose ir pirmąsias gitaras bei instrumentus gavęs Kalėdų proga iš tėvų, šiandien „Arctic Monkeys“ valdo šimtatūkstantines minias, mokančias visus dainų žodžius.

36876761_10155403611166968_3758628556217778176_n
„Arctic Monkeys“ koncerto akimirka (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

„Arctic Monkeys“ dainos itin dažnai pasižymi aukštesnio lygio anglų kalbos žodynu ir internete gerbėjai net kuria įvairius memes su pastebėjimais, jog jeigu nori skambėti protingiau ir savo žodyną papildyti sudėtingesniais žodžiais, puikus būdas tai padaryti yra tiesiog klausant Alexo Turnerio sukurtų tekstų. Ko jau ko, bet įmantrių metaforų, kolokacijų, alegorijų, palyginimų ar nuorodų į tam tikrus reiškinius, filmus ar knygas ten netrūksta. Toks ir pastarasis, tik prieš du mėnesius išleistas šeštasis grupės albumas „Tranquility Base Hotel & Casino”. Gerbėjai net nesistebi, jog albumą Alexui Turneriui teko rašyti penkerius metus, nes sukurti visose dainose persipynusią istoriją apie Mėnulyje pastatytą futuristinį viešbutį su Stanley Kubrick kinematografiniais elementais tikrai reikėjo vaizduotės ir apsiskaitymo.

Nenuostabu, kad ir pats koncerto laukimas prasidėjo nuo pirmos akimirkos įsigijus bilietą. Nebuvo nei dienos, kad apie jį neateitų mintys ir galvoje piešdavai scenarijus, ko tikėtis. Labiausiai iš vidaus kartais ėdė mintis, jog labai norisi būti kažkur arti scenos. Bet tą akimirką įsijungdavo atvirkštinė psichologija ir ramindavai save – viskas gerai, vien jau ką reiškia faktas, jog ten būsiu, nereikia įsisvaigti. Tačiau tą lemtingą dieną viskas dėliojosi kaip stebukle.

ArcticMonkeys-Opener2018-1-Andy-Hughes-920x615
Alexas Turneris (nuotr. iš „Open’er puslapio)

Su bičiule festivalio teritorijoje atsidūrėm likus maždaug trims valandoms iki oficialių vartų atidarymo. Iš anksto buvom strategiškai nusprendusios, jog norim būti grupės gitaristo Jamie Cook pusėje, o tai reiškė, jog pasmerkėm save kokiam tris kartus ilgesniam sprintui negu būtume stovėjusios kairėje scenos pusėje. Bet ko nepadarysi dėl svajonių? Atidarius vartus ir praėjus patikrinimą viskas atrodė kaip iš „Bado žaidynių“ filmo epizodo – prieš akis man dar ir dabar stovi vaizdas, kaip bėgant po kojomis rūksta dulkės ir kartais pasigirsta šiurpus klyksmas, kuris reiškia, jog kažkas pagaliau pasiekė išsvajotą tvorelę. Atvirkštinė psichologija iš tiesų nuostabus dalykas, nes nuteikinėjant save, jog svarbu ten tik būti ir mėgautis ta galimybe, mes tikrai pasiekėm tvorelę, o atbėgus taip degino plaučius, jog dar ilgai gaudėm kvapą.

Arctic Monkeys koncerto laukimas tikrai neprailgo, nes turėjom galimybę dar išgirsti ir Noelio Gallagherio ir Nick Cave pasirodymus, pastarasis visiškai išmušė iš vėžių ir dar neatėjus „Arctic Monkeys“ mes jau turėjom pilną įspūdžių bagažą. Tačiau pamažu vis artėjant 22-ai valandai, minia vis labiau šurmuliavo, kilo jaudulys, žmonės ruošė plakatus ir jautėsi bendrumo nuotaika. Štai, kiek žmonių susirinko paklausyti arktinių beždžionių Open‘er festivalyje:

Pirmos 20 minučių koncerto priminė kažkokią Apokalipsę. Minios vidury nuo milžiniškos šimtatūkstantinės publikos spaudimo pradėjo alpti žmonės ir juos, kiti atgabenę rankomis iki minios priekio, išnešdavo apsauginiai. Savo akim matėm ir gulinčius neštuvuose, ir pabalusius, ir ką tik ant kojų pastatytus nualpstančius žmones. Dėl to mums, stovinčioms pirmoj eilėj, teko atlaikyti iš minios pareinantį didžiulį spaudimą ir saugotis, kad per mūsų galvas keliami lauk žmonės nesužalotų ir mūsų pačių. Tačiau praėjus kuriam laikui situacija nusistovėjo ir prasidėjo tiktų tikriausias vakarėlis, vertas aukščiausio balo.

Alexo Turnerio balsas gyvai skamba visiškai kaip iš bet kurio įrašo ištrauktame fragmente – švariai, skaidriai, kokybiškai ir dėl to net kūnas nueina pagaugais. Vakaro metu setlistas buvo padalintas taip, jog bet koks „Arctic Monkeys“ gerbėjas, pradedant pirmuoju albumu „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“ baigiant paskutiniuoju, galėjo rasti kažką sau artimo. Skambėjo ir tokie senus gerus laikus menantys kūriniai kaip „The View From The Afternoon“, „Brianstorm“, „Teddy Picker“, o ką jau bekalbėti apie visišką psichozę minioje sukėlusias dainas „Pretty Visitors“ arba „I Bet You Look Good On The Dancefloor“, prieš kurią Alexas Turneris sušuko „this one‘s the banger, everybody!“.Išgirdom iš žymiuosius hitus „Do I Wanna Know“, „R U Mine“, o atėjus laikui dainuoti „Why‘d You Only Call Me When You‘re High?“ A. Turneris ekspromtu pakeitė paskutinę eilutę ir tiesiog pats besijuokdamas dainavo „Father Christmas brought the presents on the stage“. Na, tikriausiai nereikia net pridurti, kad šio koncerto dėka Kalėdos atėjo kone pusmečiu anksčiau ir pranoko visas iki tol gautas gyvenimo dovanas.

tumblr_pafl61x7RE1wcbwaoo1_1280
„Arctic Monkeys“ gitaristas Jamie Cook (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

Odė buvo atiduota ir naujojo albumo dainoms, kaip koncertą pradėjusia ir sceną Tvin Pyksiškais raudonos spalvos ir užuolaidų elementais nušvietusia „Four Out Of Five“, „American Sports“ ar „Star Treatment“. Turėjom tikrai daug šansų pamatyti Alexą Turnerį ne tik įmantriai gitara grojantį žymiuosius rifus, bet ir sėdintį prie pianino.
Neliko pamiršti ir lyriškesni kūriniai, privertę šiek tiek nusiraminti ir palinguoti į taktą – nuskambėjo visų mylimas ir lauktas hitas „505“, o po „Cornerstone“ sudainavęs paskutinę eilutę Turneris užminė mįslę, pasakęs paslaptingus žodžius „and the rest is history“.

Kalbant apie bendravimą su publika, susidarė jausmas, jog grupė į kiekvieną koncertą įdeda maksimalias pastangas išspaudžiant geriausią rezultatą. Buvo ir ryšys su minia, ir Alexo Turnerio vaidybos ant scenos elementų (kaip gi be žymiojo gitaros solo ant kelių ar veido išraiškos per „One Point Perspective“ praradus train of thought). Pasirodė įrašai, jog tuo metu Alexas Turneris buvo apsirgęs, kosėjo, bet ir tokiomis aplinkybėmis per koncertą kiekviena nata buvo išdainuota kaip sviestu patepta. Štai kas vadinama sceniniu profesionalumu.

Tačiau viskam, kas yra gera, anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Baigėsi ir koncertas, sukėlęs visišką euforiją, laimę, džiaugsmą ir šypsenas. Praėjus kelioms dienoms po koncerto susimąsčiau, koks stiprus jausmas apima, kai suvoki, jog koncertą dabar matai ne tik iš video įraše matytos kameros perspektyvos, bet iš savo akių perspektyvos. Kaip grupė išeina į sceną, kaip muzikantai laiko gitarą, kaip Alexas Turneris mums nuo scenos siunčia oro bučinius, kaip vėjyje plaikstosi ilgi gitaristo Jamie Cook plaukai, kaip Nick O’Malley dainuoja back vokalus arba kaip Matt Helders, svaidydamas lazdeles į viršų, virtuoziškai groja būgnais. Akyse tai vis dar labai gyva ir, tikiuosi, neišblės. O aš po šio koncerto nebeturiu nieko aukštesnio ir mėgstamesnio, ką norėčiau išgirsti, viršūnė pasiekta. Kada sekantis susitikimas, „Arctic Monkeys“? Aš vėl pasiruošusi Jus sutikti ir pasinerti į Jūsų muzikos glėbį.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *