Kristina Petrauskaitė

Vök – Autopilot

Jau kurį laiką apie islandų dream-pop grupę „Vök“ nebuvo girdėti jokių žinių. Tačiau 2017-aisiais išleidus debiutinį albumą „Figures“, grupė vėl grįžta su nauju singlu „Autopilot“. Specialiai tam parengtas ir vaizdo klipas.

Galima nuspėti, kad išleisdama naują kūrinį grupė planuoja antrąjį albumą, tačiau apie jį detalesnės informacijos kol kas dar nėra.

„Colours of Bubbles“ ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas Trakų pilyje: nepakartojama patirtis, kurią dar norisi pakartoti

 

Dar prieš renginį teigę, jog tai bus didžiausias ir didingiausias per visą grupės gyvavimą iki šiol surengtas koncertas, „Colours of Bubbles“ visiškai neprašovė pro šalį. Nežinau, kas būtų buvę dar stipriau, nei karštą rugpjūčio naktį viduramžius menančiame Trakų pilies didžiajame kieme sklindantys ir orą užlieję orkestro bei indie muzikos garsai.

38828222_2122372297837441_6127881741035110400_n
Koncerto akimirką. Foto: Gabrielius Jauniškis

Jau iš anksto buvo galima tikėtis, kad šis koncertas žiūrovams atneš didelį įspūdžių bagažą ir įsimintiną muzikinę patirtį, o pačiai grupei – sėkmę. Pasirinkimas groti kartu su Modesto Barkausko diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru „Colours of Bubbles“ atnešė unikalaus skambesio, kruopštaus kūrinių išbaigtumo ir didingumo paletę. Specialioje su orkestru parengtoje programoje pavadinimu „Untold Story“ kiekvienas kūrinys nuskambėjo naujai, sinchroniškai, kokybiškai, o aš ne kartą koncerto metu susimąsčiau – „Colours of Bubbles“ prieš keletą metų klausiusi tuomet dar veikusiame indie rock bare „Liverpool“ nebūčiau pagalvojusi, jog grupė sau atvers tokias erdves ir kvies klausyti savo muzikos į vieną labiausiai istorijos dvasios persismelkusių vietų – Trakus. Na, bet didžiulis įdirbis ir noras veda prie svajonių išsipildymo, argi ne?

38829157_2122372437837427_6118062530968420352_n
„Colours of Bubbles“ koncerto akimirka. Foto: Gabrielius Jauniškis

Koncerto metu kiekvienas grupės gerbėjas sau galėjo rasti kažką artimo ir nostalgiško – buvo galima išgirsti šūsnį kūrinių tiek iš grupės debiutinio albumo „Inspired By a True Story“, tiek iš antrojo „She Is The Darkness“. Skambėjo ir lyriškesnės dainos, kaip renginį atidariusi magiškoji „Whisper“, jausmingas styginių partijas dovanojo „While Sleeping“, o  publiką išjudino jau kone grupės vizitine kortele tapusios dainos „Flags“, „Truth or Dare“ arba „Phoenix“. Patį renginio įspūdį sustiprino spalvingas apšvietimas, o grupės energija su nauja daina vis liejosi per kraštus. Manau, kad kiekvienas, buvęs koncerte, net nesuabejojo, jog atlikėjai įdėjo visą širdį, nuoširdumą ir maksimalias pastangas, kad sukurtų tokį rezultatą, koks buvo matomas Trakuose.

38793852_2122372444504093_1643079875554181120_n
Grupės lyderis Julijus Aleksovas. Foto:Gabrielius Jauniškis

Kaip specialus vakaro svečias koncerto metu pasirodė Jurga, kuri, besibaigiant koncertui teigė, jog jai buvo garbė būti šį vakarą ir atlikti dainas tikrai unikalioje aplinkoje. Atlikėja pasirodė ir grupei išėjus biso ir kartu dar atliko dainą „The Edge of The World“. Grupės vokalistas Julijus net pajuokavo – gal pradedam visą koncertą iš pradžių? Tikrai, vakaras buvo toks šiltas ir giedras, jog niekas net nenorėjo skirstytis.

Man visada apima labai geras jausmas matant, kaip tobulėja ir su metais skleidžiasi lietuviškos grupės, grojančios kokybišką muziką. Klausant „Colours of Bubbles“ – grupės, pradėjusios karjerą prieš 12 metų, bet ilgai skleidusios sparnus iki to, ką turi dabar – supranti, kad norint dalintis savo muzika nebūtina karjeros daryti staigiais šuoliais ir stengtis apimti viską, kas yra įmanoma. Kokybė – šios grupės sinonimas ir kol mūsų muzikos padangėje aidės jų gitarų skambesiai ir džiugins balsai, mes būsime labai laimingi. Na, o sakant, kad koncertas buvo nepakartojamas, apima dviprasmiški jausmai. Labai dar tikiuosi pakartoti šią patirtį ir pamatyti grupę grojant su orkestru dar vienoje unikalioje aplinkoje. Ar greitai tai bus? Parodys laikas.

„Arctic Monkeys“ koncertas „Open’er“ festivalyje: per daug gerai, kad būtų tikra

z23636456V,Open-er-2018--Arctic-Monkeys
Alexas Turneris (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

Ar Jus kartais gyvenime apima keistas jausmas, jog sapnuojate atmerktomis akimis? Tas sapnas būna kaip iš realybėje neįmanomo fantastinio filmo scenarijaus. Prieš Jus vyksta reiškiniai, kurie, atrodo, neturi jokio realaus pagrindo atsitikti įprasto gyvenimo bėgyje. Bet jie ima ir atsitinka. O tada nelieka nieko kito, kaip įsižnybti sau, išgerti vieną kitą puodelį arbatos, kad balsas nebebūtų užkimęs nuo ilgo dainavimo ir cypimo, bei užčiuopti tarp šonkaulių nuo intensyvaus spaudimo prie sienelės įsigėrusias mėlynes. Tokia mano būsena po „Arctic Monkeys“ koncerto.

Meluočiau sau, jei sakyčiau, kad „Arctic Monkeys“ nėra mano mėgstamiausia visų laikų grupė. Taip laukiau ir tikėjausi juos kada pagaliau pamatyti ir išgirsti, jog kelerius metus net buvau atsidėjusi pinigų, jog atėjus tinkamam momentui man tereikėtų išsitraukti giliai stalčiaus gale savo šanso laukiantį vokelį ir ramiai nusipirkti bilietą. Ką jau ten ramiai – kai sužinojau, kad arktinės beždžionės atkeliaują į Lenkijoje vykstantį festivalį „Open‘er“, širdis ėmė intensyviausiu įmanomu tempu pumpuoti kraują ir faktas, kad svajonė taip arti, labiausiai varė iš proto. Svajojau juos pamatyti, bet tikrai ne taip greitai.

Arctic Monkeys lyderį Alexą Turnerį būtų galima pavadinti profesionaliu chameleonu – pačioje karjeros pradžioje jaunutis, visada išplėstų akių beždžionėlę primenantis susivėlęs berniukas, dainuojantis aukštu, kiek nervingu tembru tapo tokiu stipriu šių dienų simboliu, jog jam užtektų tik kvėpuoti, o žmonės jį vis tiek garbintų. Apie balso tembrą būtų galima parašyti atskirą straipsnį arba rimtą darbą – jis taip pasikeitė ir subrendo, jog kartais net galima susimąstyti, ar tai tikrai pas pats žmogus. Nuo 2002 metų, kai Šefilde susibūrė dar vidurinėje mokykloje besimokantis ketvertas, repeticijas rengęs namo garažuose ir pirmąsias gitaras bei instrumentus gavęs Kalėdų proga iš tėvų, šiandien „Arctic Monkeys“ valdo šimtatūkstantines minias, mokančias visus dainų žodžius.

36876761_10155403611166968_3758628556217778176_n
„Arctic Monkeys“ koncerto akimirka (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

„Arctic Monkeys“ dainos itin dažnai pasižymi aukštesnio lygio anglų kalbos žodynu ir internete gerbėjai net kuria įvairius memes su pastebėjimais, jog jeigu nori skambėti protingiau ir savo žodyną papildyti sudėtingesniais žodžiais, puikus būdas tai padaryti yra tiesiog klausant Alexo Turnerio sukurtų tekstų. Ko jau ko, bet įmantrių metaforų, kolokacijų, alegorijų, palyginimų ar nuorodų į tam tikrus reiškinius, filmus ar knygas ten netrūksta. Toks ir pastarasis, tik prieš du mėnesius išleistas šeštasis grupės albumas „Tranquility Base Hotel & Casino”. Gerbėjai net nesistebi, jog albumą Alexui Turneriui teko rašyti penkerius metus, nes sukurti visose dainose persipynusią istoriją apie Mėnulyje pastatytą futuristinį viešbutį su Stanley Kubrick kinematografiniais elementais tikrai reikėjo vaizduotės ir apsiskaitymo.

Nenuostabu, kad ir pats koncerto laukimas prasidėjo nuo pirmos akimirkos įsigijus bilietą. Nebuvo nei dienos, kad apie jį neateitų mintys ir galvoje piešdavai scenarijus, ko tikėtis. Labiausiai iš vidaus kartais ėdė mintis, jog labai norisi būti kažkur arti scenos. Bet tą akimirką įsijungdavo atvirkštinė psichologija ir ramindavai save – viskas gerai, vien jau ką reiškia faktas, jog ten būsiu, nereikia įsisvaigti. Tačiau tą lemtingą dieną viskas dėliojosi kaip stebukle.

ArcticMonkeys-Opener2018-1-Andy-Hughes-920x615
Alexas Turneris (nuotr. iš „Open’er puslapio)

Su bičiule festivalio teritorijoje atsidūrėm likus maždaug trims valandoms iki oficialių vartų atidarymo. Iš anksto buvom strategiškai nusprendusios, jog norim būti grupės gitaristo Jamie Cook pusėje, o tai reiškė, jog pasmerkėm save kokiam tris kartus ilgesniam sprintui negu būtume stovėjusios kairėje scenos pusėje. Bet ko nepadarysi dėl svajonių? Atidarius vartus ir praėjus patikrinimą viskas atrodė kaip iš „Bado žaidynių“ filmo epizodo – prieš akis man dar ir dabar stovi vaizdas, kaip bėgant po kojomis rūksta dulkės ir kartais pasigirsta šiurpus klyksmas, kuris reiškia, jog kažkas pagaliau pasiekė išsvajotą tvorelę. Atvirkštinė psichologija iš tiesų nuostabus dalykas, nes nuteikinėjant save, jog svarbu ten tik būti ir mėgautis ta galimybe, mes tikrai pasiekėm tvorelę, o atbėgus taip degino plaučius, jog dar ilgai gaudėm kvapą.

Arctic Monkeys koncerto laukimas tikrai neprailgo, nes turėjom galimybę dar išgirsti ir Noelio Gallagherio ir Nick Cave pasirodymus, pastarasis visiškai išmušė iš vėžių ir dar neatėjus „Arctic Monkeys“ mes jau turėjom pilną įspūdžių bagažą. Tačiau pamažu vis artėjant 22-ai valandai, minia vis labiau šurmuliavo, kilo jaudulys, žmonės ruošė plakatus ir jautėsi bendrumo nuotaika. Štai, kiek žmonių susirinko paklausyti arktinių beždžionių Open‘er festivalyje:

Pirmos 20 minučių koncerto priminė kažkokią Apokalipsę. Minios vidury nuo milžiniškos šimtatūkstantinės publikos spaudimo pradėjo alpti žmonės ir juos, kiti atgabenę rankomis iki minios priekio, išnešdavo apsauginiai. Savo akim matėm ir gulinčius neštuvuose, ir pabalusius, ir ką tik ant kojų pastatytus nualpstančius žmones. Dėl to mums, stovinčioms pirmoj eilėj, teko atlaikyti iš minios pareinantį didžiulį spaudimą ir saugotis, kad per mūsų galvas keliami lauk žmonės nesužalotų ir mūsų pačių. Tačiau praėjus kuriam laikui situacija nusistovėjo ir prasidėjo tiktų tikriausias vakarėlis, vertas aukščiausio balo.

Alexo Turnerio balsas gyvai skamba visiškai kaip iš bet kurio įrašo ištrauktame fragmente – švariai, skaidriai, kokybiškai ir dėl to net kūnas nueina pagaugais. Vakaro metu setlistas buvo padalintas taip, jog bet koks „Arctic Monkeys“ gerbėjas, pradedant pirmuoju albumu „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“ baigiant paskutiniuoju, galėjo rasti kažką sau artimo. Skambėjo ir tokie senus gerus laikus menantys kūriniai kaip „The View From The Afternoon“, „Brianstorm“, „Teddy Picker“, o ką jau bekalbėti apie visišką psichozę minioje sukėlusias dainas „Pretty Visitors“ arba „I Bet You Look Good On The Dancefloor“, prieš kurią Alexas Turneris sušuko „this one‘s the banger, everybody!“.Išgirdom iš žymiuosius hitus „Do I Wanna Know“, „R U Mine“, o atėjus laikui dainuoti „Why‘d You Only Call Me When You‘re High?“ A. Turneris ekspromtu pakeitė paskutinę eilutę ir tiesiog pats besijuokdamas dainavo „Father Christmas brought the presents on the stage“. Na, tikriausiai nereikia net pridurti, kad šio koncerto dėka Kalėdos atėjo kone pusmečiu anksčiau ir pranoko visas iki tol gautas gyvenimo dovanas.

tumblr_pafl61x7RE1wcbwaoo1_1280
„Arctic Monkeys“ gitaristas Jamie Cook (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

Odė buvo atiduota ir naujojo albumo dainoms, kaip koncertą pradėjusia ir sceną Tvin Pyksiškais raudonos spalvos ir užuolaidų elementais nušvietusia „Four Out Of Five“, „American Sports“ ar „Star Treatment“. Turėjom tikrai daug šansų pamatyti Alexą Turnerį ne tik įmantriai gitara grojantį žymiuosius rifus, bet ir sėdintį prie pianino.
Neliko pamiršti ir lyriškesni kūriniai, privertę šiek tiek nusiraminti ir palinguoti į taktą – nuskambėjo visų mylimas ir lauktas hitas „505“, o po „Cornerstone“ sudainavęs paskutinę eilutę Turneris užminė mįslę, pasakęs paslaptingus žodžius „and the rest is history“.

Kalbant apie bendravimą su publika, susidarė jausmas, jog grupė į kiekvieną koncertą įdeda maksimalias pastangas išspaudžiant geriausią rezultatą. Buvo ir ryšys su minia, ir Alexo Turnerio vaidybos ant scenos elementų (kaip gi be žymiojo gitaros solo ant kelių ar veido išraiškos per „One Point Perspective“ praradus train of thought). Pasirodė įrašai, jog tuo metu Alexas Turneris buvo apsirgęs, kosėjo, bet ir tokiomis aplinkybėmis per koncertą kiekviena nata buvo išdainuota kaip sviestu patepta. Štai kas vadinama sceniniu profesionalumu.

Tačiau viskam, kas yra gera, anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Baigėsi ir koncertas, sukėlęs visišką euforiją, laimę, džiaugsmą ir šypsenas. Praėjus kelioms dienoms po koncerto susimąsčiau, koks stiprus jausmas apima, kai suvoki, jog koncertą dabar matai ne tik iš video įraše matytos kameros perspektyvos, bet iš savo akių perspektyvos. Kaip grupė išeina į sceną, kaip muzikantai laiko gitarą, kaip Alexas Turneris mums nuo scenos siunčia oro bučinius, kaip vėjyje plaikstosi ilgi gitaristo Jamie Cook plaukai, kaip Nick O’Malley dainuoja back vokalus arba kaip Matt Helders, svaidydamas lazdeles į viršų, virtuoziškai groja būgnais. Akyse tai vis dar labai gyva ir, tikiuosi, neišblės. O aš po šio koncerto nebeturiu nieko aukštesnio ir mėgstamesnio, ką norėčiau išgirsti, viršūnė pasiekta. Kada sekantis susitikimas, „Arctic Monkeys“? Aš vėl pasiruošusi Jus sutikti ir pasinerti į Jūsų muzikos glėbį.

Father John Misty skelbia naujo albumo datą ir dalinasi dvejomis naujomis dainomis

Father-John-Misty

Father John Misty

Amerikiečių muzikantas, žodžių kišenėje neieškantis ironiškasis Father John Misty pateikė priežastį, kodėl dar labiau verta laukti artėjančios vasaros.

Atikėjas paskelbė, jog birželio pirmąją dieną pasaulį išvys jo ketvirtasis studijinis albumas pavadinimu „God’s Favorite Customer“.

Prieš kurį laiką paviešinęs pirmąjį būsimo albumo singlą „Mr Tillman“, Father John Misty pasidalino dar dviem naujais kūriniais – „Just Dumb Enough to Try“ ir „Disappointing Diamonds Are the Rarest of Them All“.

 

„Garbanoto Bosisto“ albumo „Room For You“ pristatymas: psichodelinės hipnozės seansas

20171214_221510
Albumo pristatymo akimirka

Nuostabu, kai pagalvoji – gyvename jau tais puikiais laikais, kai Lietuvos publikai ir išrankiesiems melomanams „Garbanoto Bosisto“ vardo pristatinėti nebereikia. Per laiką susiformavo ištikima, dainų žodžius mintinai dainuojanti publika – spalvingas jaunimas, traukiantis į grupės koncertus pasidabinęs margais marškiniais, plačiais spalvotais megztiniais ir ryškių spalvų akiniais. Tai žmonės, nepamirštantys į „Garbanoto Bosisto“ koncertus pasiimti svarbiausio dalyko – laisvės pojūčio.

Kas jau kas, bet šie lietuvių psichodelinio roko spinduliai kaip niekas kitas savo kuriama muzika sugeba pasirodymuose tarsi nunešti į atskiras kosmoso erdves, užhipnotizuoti, o tada sugrąžinti į realybę. Tačiau ta realybė su šia muzika nėra slogi ar galbūt kelianti nerimą. „Garbanoto Bosisto“ kūryba parodo, kad kol ji švies Lietuvos padangėje, tol viskas bus šviesu ir ramu – kaip hipių laikais, su kuriais būtent ir yra tapatinamas šis kolektyvas.

Po debiutinio 2012-ųjų EP „Venera“, paskui populiarumo sulaukusio grupės albumo „Above Us“ sėkmės, sulauktų kvietimų koncertuoti įvairiuose festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje, „Garbanotas Bosistas“ tapo tarsi kertiniu akmeniu Baltijos šalių psichodelinio roko scenoje. Savo kūryboje maišantys bliuzo, roko ir alternatyvios muzikos elementus, viską papildantys ir apšlifuojantys išskirtiniu Šaruko vokalu, atlikėjai pelnytai užsitarnavo patikimas vietas klausytojų širdyse.

20171214_222904
„Garbanotas Bosistas“

„Lofte“ ketvirtadienio vakarą buvo karšta. Susirinkusieji į naujojo „Garbanoto Bosisto“ albumo, išleisto vinilo pavidalu (o vinilai – dramblio kaulo spalvos!) „Room For You“ pristatymą užpildė „Loftą“ taip, jog žmonės net stoviniavo ant laiptų, ką jau kalbėti apie pilnut pilnutėlius balkonus. Tai, jog ši grupė turi savo išskirtinį klausytojų ratą, vėlgi teko įsitikinti – koncertas subūrė daug šiais laikais madingos hipsteriškos publikos, nepastebėta neliko ir viena mergina, vakaro metu apsivyniojusi šventinėmis šviečiančiomis lemputėmis. Tačiau labiausiai „Loftas“ tą vakarą buvo persipildęs jaukiomis susirinkusiųjų šypsenomis ir spinduliuojančia teigiama energija, kurios nejausti buvo tiesiog neįmanoma. Vien jau ką reiškia pamatyti įsijautimą „Garbanoto Bosisto“ narių veiduose ir laisvai bei užtikrintai pagal ritmą judančiuose kūnuose.

Dalyvaujant „Garbanoto Bosisto“ pasirodyme susidaro labai ryškus įspūdis, lyg būtum kur nors pas artimus draugus nedidelėje erdvėje, viskas jauku ir sava, kaip namuose. Visiškai toks yra ir grupės bendravimas bei santykis su publika. „Garbanotui Bosistui“ jų kūrybos gerbėjai yra svarbūs kaip draugai, su kuriais po koncerto gali padiskutuoti įvairiausiomis opiomis ir smagiomis gyvenimo temomis arba nukeliauti kartu atšvęsti į barą. Negalima čia nepaminėti ir nuotaikos, kurią sukuria muzika – galima drąsiai teigti, kad tai yra muzika be jokių „E“: tikra, gryna, be nereikalingų priemaišų ir dirbtinių saldiklių, kurie, manau, čia tik viską sugadintų.

Man asmeniškai, klausant „Garbanoto Bosisto“ muzikos prieš akis dažnai iškyla Jimi Hendrix paveikslas. Per koncertą net vieną akimirką susimąsčiau, kokia dovana yra šitą 60-ųjų psichodelinio roko dvasią patirti čia pat, prieš savo akis, ausimis sugeriant kiekvieną gitaros išleistą garsą, svajingas solo partijas ar trankesnius būgnų intarpus (kas dalyvavo koncerte tikriausiai pritars, jog būgnai per „Blue Sun“ chaosinį solo buvo tikrai hipnotizuojantys).

25465739_1885624648132492_1650046720_n
Koncerto akimirka

Vakaro metu publika galėjo šokti ir atsipalaiduoti išgirdę visas „Room For You“ albumo dainas – pradedant užvedančiomis „Long Ago Far Away“, „Delfinas“, baigiant svajingosiomis „Should Your Name Be Love“ ir „Keep Me There“. Išties, susidaro įspūdis, kad naujasis grupės albumas gali rasti kelią į įvairios publikos širdis bei ausis – ir tie, kurie mėgsta trankiau pakratyti galvą girdėdami greitesnį ritmą, ir tie, kuriems svarbiau užliūliuojančios hipnotizuojančios melodijos tikrai ras sau kažką artimo.

Kaip ir reikėjo tikėtis, koncerto metu skambėjo jau grupės vizitine kortele ir klasika tapę kūriniai – „Gėlėta Suknia“, „Grįžkit iš Toli“. Būtent šios dainos eilutes „Grįžkite namo, grįžkit iš toli / Jau skaidrus vanduo, jau miškai žali“ gerbėjai „Lofte“ audringai plėšė iš visos gerklės. Apima stiprus jausmas, kai suvoki, kaip puikiai lietuvių kalba gali įsikomponuoti psichodeliniuose ritmuose. Ir juos net savotiškai papildyti.

Po albumo pristatymo susidarė įspūdis, kad „Garbanotas Bosistas“ kaip Saulė danguje švies dar tikrai ilgai, nors Lietuvoje tų giedrų dienų ne taip ir daug. Svarbiausia, kad jų būtų širdyje, o jeigu ryškiai švies ten, muzika lengvai prasiskverbs į visas kertes ir džiugins netgi tomis niūriomis dienomis. Nešk Saulę ir toliau, „Garbanotas Bosiste“!

GYVAI: Hurts – Ready To Go

Vos prieš keletą dienų britų synth-pop grupė „Hurts“ savo gimtajame Mančesteryje užbaigė ketvirtojo solinio albumo „Desire“ turą. Apkeliavę didžiąją dalį Rusijos, Europos, tuo pačiu lapkritį neaplenkę ir Vilniaus (koncerto recenziją galite rasti ČIA), atlikėjai 2018 metais ruošis tęsti turo ir į Aziją.

Tačiau kol kas atėjo laikas užtarnautam poilsiui. Stilingieji džentelmenai grįžę į tėvynę pasirodė „BBC Music“ šou „Sounds Like Friday Night“ ir atliko singlą „Ready To Go“ iš paskutiniojo albumo, pasirodžiusio šių metų rugsėjį.

„Spotify“ pasirodė Thom Yorke soliniai albumai

thom-yorke-radiohead-performing-650-430

Žmonės, besidomintys britų muzikanto ir pagrindinio grupės „Radiohead“ vokalisto Thom Yorke kūryba ir asmenybe žino, jog atlikėjas yra priešiškai nusiteikęs viešų muzikos transliavimo platformų atžvilgiu ir tai netgi išreikšdavo griežtais epitetais.

Tačiau „Spotify“ klausytojai nuo šiandien šioje platformoje gali rasti individualios Thom Yorke kūrybos. Tai – du soliniai atlikėjo albumai: 2006 metais išleistas albumas „The Eraser“ ir 2014-ųjų darbas „Tomorrow’s Modern Boxes“.

Taip pat galima rasti ir eksperimentinio roko grupės „Atoms for Peace“ albumą „AMOK“. Šioje grupėje be Thom Yorke dar grojo tokie įžymūs muzikantai kaip „Red Hot Chili Peppers“ bosistas Flea, ilgametis „Radiohead“ prodiuseris Nigel Godrich, būgnininkas Joey Waronker ir perkusionistas Mauro Refosco.

Taigi, minėtieji albumai – Jūsų dėmesiui

GYVAI: Father John Misty – Leaving LA

Ironijos ir skambių išsireiškimų nevengiantis amerikiečių muzikantas Father John Misty šį kartą kaip niekada lyriškas.

Atlikėjas pristatė trylikos minučių trukmės dainos „Leaving LA“ gyvai įrašytą versiją, kurios metu jam akomponuoja styginių kolektyvas.

Jaukus juodai baltas video režisuotas žymiojo Grant James, o dainą galima rasti paskutiniame Father John Misty albume „Pure Comedy“, kuris sulaukė itin palankaus kritikų ir klausytojų vertinimo.

Benjamin Clementine koncertas Vilniuje: jautrus avangardas rudenio lietaus fone

23666429_10208420562390448_343979005_n
Benjamin Clementine koncerto akimirka

Prisipažinsiu – nors jau praėjo beveik dvi dienos po šio širdį, sielą ir visą materiją aplink suvirpinusio koncerto, įspūdžiai dar tokie šviežūs ir plevenantys ore, jog net baisu užsimerkti. Galima pagalvoti, jog tai buvo sapnas, kurio realybėje nepatirsi, o praėjus kuriam laikui sunkiai suvoksi ir smegenų kertelėse stengsiesi pagauti kiekvieną užfiksuotą kadrą.

Atrodo, kad ausyse dar skamba ką tik išgirstos melodijos, akyse žybsi nuoširdžios, perpildytos nesuvaidintos laimės žiūrovų ir atlikėjų šypsenos, tačiau visas bendras vaizdas ir įspūdžiai dar tik ieško vietos smegenyse esančiose lentynose, kur nuguls neabejotinai ilgam laiko tarpui. Tikėtina – amžinai. Abejonių čia daug nereikia – trečiadienio vakarą „Compensa“ koncertų salėje karaliavęs muzikos genijus, prestižinio „Mercury“ prizo laimėtojas Benjamin Clementine‘as sugeba palikti ryškią žymę sieloje, kurios nenuplaus joks magiškas valiklis.

23561413_10208420709114116_4844823223781091011_n
Benjamin Clementine

Keliaudama į koncertą kone visą kelią mąsčiau, jog pirmą kartą Lietuvoje prieš pusantrų metų apsilankęs gegužę, šį kartą Benjaminas į Lietuvą grįžo pačiu tinkamiausiu metu, kuris geriausiai atspindi jo asmenybę. Trapūs lietaus lašai skalauja gatves, tamsiausias ir niūriausias metas dažnai verčia pasikeisti ne tik gamtą, bet ir mus visus perkratyti savo vertybių skalę, kurią savo dainose itin jautriai bei neperdėtai paliečia ir Benjaminas. Žmonės vaikšto susisupę į rudeninius paltus, kurių ant scenos nevengia ir pats liūdesio dainiumi pramintas atlikėjas. Tačiau prasidėjus koncertui iš anksto suformuotą nuomonę teko paslėpti po sutrūnijusiais rudenio lapais – Clementine‘as grįžo ir įpūtė naujos dvasios.

Avangardinės nuotaikos ir eksperimentinės muzikos persmelktą antrąjį albumą „I Tell A Fly“ programos „The Wandering Tour“ metu trapios kaip drugelio sparnai sielos savininkas B. Clementine‘as pristatė pilnutėlėje salėje. Ant durų prie įėjimo išdidžiai kabėjęs užrašas „Sold Out“ tarsi tik patvirtino šį faktą – lietuviams reikia muzikos, kurią galima ne tik girdėti, bet ir jausti. Reikia muzikos, atkeliavusios iš patirties, kuria norima pasidalinti su klausytojais. Būtent toks yra Benjaminas, ne kartą akcentavęs, jog muziką kuria ne dėl pinigų, o dėl emocijų, kurios jam padeda išlikti šiame negandų kupiname pasaulyje. Pamačius, kaip šis menininkas įsijautęs atlieka kiekvieną dainą, kuri tarsi įaugusi į jo sielą ir pulsuoja venomis, nereikia didelio mokslo, kad suvoktum – jokiu būdu net nesinori ieškoti panašumo su kitais atlikėjais, nes šis sielų virpintojas unikalus ir su niekuo nesulyginamas mūsų planetos reiškinys.

23561567_10208420696713806_7563593980508244992_n
Koncerto akimirka

Kaip ir reikėjo tikėtis, visa didžioji koncerto dalis buvo duoklė naujajam, vos prieš pusantro mėnesio išleistam antrajam albumui „If I Tell A Fly“. Pradėjęs koncertą kūriniu „Farewell Sonata“ sodraus tenoro savininkas klausytojams dovanojo tokius kūrinius kaip „Better Sorry Than Asafe“, „God Save The Jungle“, „One Awkward Fish“, „Ave Dreamer“, „Jupiter“, „Phantom of Allepoville“, „Paris Cor Blimey“. Daina keitė viena kitą, o iš susižavėjimo tarsi laike sustingę žiūrovų veidai nori nenori piršo tik vieną išvadą – Benjaminas čia be galo pasiilgtas.

Vakaro kaltininkas savo ištikimą draugą pianiną didžiąją koncerto dalį išmainė į kone spektakliu tapusį performansą. Stebint šį reiškinį, kilo šiek tiek dvejopi jausmai – koncerto metu norėjosi matyti daugiau pianinu grojantį Benjaminą, tačiau, žvelgiant iš kitos perspektyvos, vakaras virto spektakliu, kurio pagrindiniu aktoriumi ir tapo istorijų pasakotoju per muziką pramintas atlikėjas.

Judėjo projekcijos, buvo sunku atitraukti akis nuo scenoje stovinčių manekenų, kurių didžiąją dalį sudarė nėščios moterys ir vaikai. Pats Benjaminas paaiškino, jog visi manekenai jam pačiam turi didelę simbolinę reikšmę – šie tarsi atspindi patį atlikėją bei jo vidinę būseną prieš keletą metų, kai jam atrodė, jog jis yra pats svarbiausias pasaulyje, visi turi juo rūpintis bei atkreipti dėmesį. Manekenai pačiam Clementine‘ui šiandien yra tik šaltos, bejausmės figūros, neturinčios jokio ryšio su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Vakaro metu manekenų scenoje vis daugėjo ir daugėjo, o pats Benjaminas nevengė jų nešioti bei apkabinti, taip dar labiau sukurdamas savitą atmosferą. Tiesa – vienas manekenas netikėtai buvo apgobtas Lietuvos vėliava. Šis gestas sulaukė gausybės ovacijų.

Tiesiog neįmanoma nepaminėti vieno siaubingai stipraus momento, kuris atmintyje išliks dar labai ilgai – tai žodžiais nepaaiškinama magiška aura ir ryšys, kuris tvyrojo tarp publikos ir B. Clementine. Koncerto pradžioje kiek vengęs bendrauti su susirinkusiais, vakarui įsivažiavus atlikėjas su žmonėmis šnekėjo taip, lyg sėdėtų jaukiame bare artimų draugų kompanijoje. Temos išsirutuliojo net į gilesnius egzistencinius pamąstymus: Benjaminas palietė pabėgėlių temą, psichologiškai sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį, materialaus pasaulio problemas.

23621464_10208420719714381_3154939513529439245_n
Benjamin Clementine koncerto akimirka

Ką jau kalbėti apie tai, jog dainos „By The Ports Of Europe“ metu publika dalyvavo Benjamino sukurtose improvizacijose, o baladė „Condolence“ truko kone tris kartus ilgiau, nes vyrai ir moterys dainavimui tarsi buvo suskirstyti rolėmis, o „Compensos“ atmosfera prisipildė tokios stiprios energijos, jog net gniaužė kvapą. Žmonės bent trumpam pamiršo kasdienę rutiną, rūpesčius ir gyveno stebuklingoje akimirkoje.

Vakarą vainikavo visų labai laukti ir į širdį įsirėžę kūriniai kaip „Cornerstone“, Nemesis“, „Gone“, „London“. Klausytojų Benjaminas paprašė ateiti kuo arčiau scenos, pats galiausiai sėdo prie pianino ir užbūrė visus savo magiškais garsais. Susirinkusieji užmerkę akis dainavo žodis į žodį ir mėgavosi kiekviena akimirka. Mėgavosi ir pats Clementine‘as, vis šypsodamasis ir mesteldamas kokią smagią repliką publikai. Nuojauta stipriai kužda, kad tai tikrai dar ne paskutinis kartas, kai turime tokią išskirtinę progą išgirsti šį užburiantį atlikėją, kurio lūpomis šneka pati gryniausia poezija.

Tradiciškai artėjant prie rašymo pabaigos, dažniausiai visada tikimasi konkrečių įžvalgų ir išvadų. Šio vakaro neįsprausi į jokius rėmus, apibrėžimus, sąvokas ir konkrečias patirtis. Vieną, ką tikrai suvokiau po šio koncerto – Benjamin Clementine‘as man yra vienu metu pats žemiškiausias ir kartu nežemiškiausias žmogus pasaulyje. Negali neužburti ir nepaliesti jo nuoširdumas, noras individualiai suprasti kiekvieną klausytoją ir tuo pačiu dovanoti aukščiausios formos muzikinę bei meninę kokybę. Kalbant apie nežemiškąją šio brito pusę, sunku sąmoningai suvokti, kad tiek vienu metu jaučiantis ir gebantis taip jautriai bei subtiliai perteikti žmogus gali apskritai egzistuoti.

Tikiu, kad kiekvienas žmogus, tą vakarą po koncerto išėjęs į lietingą rudenio žvarbą išsinešė kažką labai brangaus. Nesvarbu, jei tai iki šios akimirkos dar nelabai apčiuopiama ir suvokiama. Svarbiausia, kad to nenuplautų joks lietus.

GYVAI: Vök – Polar

Šių metų pavasarį savo debiutinį albumą „Figure“ išleidęs ir vasarą „Karklės“ festivalio klausytojus džiuginęs dream-pop kolektyvas iš dainingosios Islandijos „Vök“ pasidalino gyvai atliktu kūriniu „Polar“. Tai – jaukiems rudens vakarams puikią atmosferą sukurianti daina, atlikta pasirodymo Reikjavike metu.

„Open’er“ festivalyje koncertuos Gorillaz

gorillaz-tour

Kaimyninėje Lenkijoje, Gdynios mieste vykstantis vasaros muzikos festivalis „Open’er“ sugeba pritraukti didžiulę dalį tautiečių ir muzikos mylėtojų iš viso pasaulio. Pernai visus nustebinę tokiais scenos grandais kaip „Radiohead“, „Foo Fighters“, šiandien festivalio organizatoriai paskelbė pirmąją grupę, koncertuosiančią didžiojoje „Orange“ scenoje. Tai – legendiniai britai „Gorillaz“.

Kaip teigia oficialus festivalio puslapis, „Gorillaz“ pasirodymą surengs liepos šeštą dieną.

Animacinis Damono Albarno kolektyvas per savo gyvavimo metus laimėjo daug apdovanojimų. Tarp jų – „Grammy“, „MTV Music Awards“, „NME Awards“. Grupė yra išleidusi penkis studijinius albumus. Paskutinis kompaktas „Humanz“ dienos šviesą išvydo šių metų balandžio mėnesį.

Depeche Mode perdainavo David Bowie hitą „Heroes“

Rytoj pasaulis minės dieną, kai prieš 40 metų buvo išleistas vienas žinomiausių britų legendinio atlikėjo David Bowie hitų „Heroes“.

Ta proga, žymioji eletroninės muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos „Depeche Mode“ perdainavo šį kūrinį ir sukūrė specialų video klipą, režisuotą Tim’o Saccenti.

„Depeche Mode“ lygiai po penkerių mėnesių galėsite išgirsti ir Lietuvoje – po beveik puspenkerių metų grupė sugrįžta į Vilnių ir vasario 22 dieną „Siemens“ arenoje pristatys „Spirit“ turo koncertą.

Hurts – Hold on to Me

Britų synth-pop duetas „Hurts“, likus vos savaitei iki ketvirtojo studijinio albumo „Desire“ išleidimo, pasidalino nauja daina „Hold on to Me“. Tai – jau trečiasis pasirodęs singlas iš būsimo kompakto.

Prieš kelias dienas „Hurts“ lyderis Theo Hutchcraft savo „Instagram“ paskyroje paviešino nuotraukas, kuriose pasirašinėja tūkstančius vinilų ir kompaktinių plokštelių.

Primename, kad „Hurts“ lapkričio 10 dieną surengs „Desire“ turo pasirodymą ir Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje.

Lana Del Rey – White Mustang

Svajingoji amerikiečių dainininkė Lana Del Rey, liepos mėnesį išleidusi ilgai lauktą albumą „Lust for Life“, klausytojams pažėrė malonių naujienų. Pasirodė dainos „White Mustang“ video klipas. Atlikėja, kaip visada, išlaikė paslaptingą, bet tuo pačiu ir žavų įvaizdį, kuris traukia klipą peržiūrėti ne kartą ir išlieka dainininkės vizitine kortele.

Gyvai: Hurts pasirodymas festivalyje „Untold“

Žavieji synth-pop atstovai iš Didžiosios Britanijos „Hurts“, kaip ir daugelis pasaulio grupių, vasaras leidžia koncertuodami didžiausiuose Europos festivaliuose. Šį kartą jūsų dėmesiui – beveik valandos trukmės kolektyvo pasirodymas iš Rumunijoje vykstančio „Untold“ festivalio.

Primename, kad „Hurts“ savo šou surengs iš Vilniuje, lapkričio 10 dieną, „Compensa“ pramogų arenoje. Grupė pristatys savo albumą „Desire“, kuris pasaulio šviesą išvys jau rugsėjo 29-ąją dieną.

Pasirodymo metu skambėjusių dainų sąrašas:

  1. Some Kind of Heaven
  2. Miracle
  3. Why
  4. Rolling Stone
  5. Lights
  6. Sunday
  7. Sandman
  8. Beautiful Ones
  9. Wings
  10. Wonderful Life
  11. Better Than Love
  12. Nothing Will Be Bigger Than Us
  13. Stay

 

Lorde – Perfect Places

Naujosios Zelandijos pažiba, talentingoji Lorde pasidalino dainos „Perfect Places“ vaizdo klipu. Šis kūrinys – tai dalis antrojo atlikėjos albumo „Melodrama“, pasaulį išvydusio dar šį birželį.

„Perfect Places“ yra antroji daina iš šio albumo, turinti video klipą. Pirmoji – didelio populiarumo sulaukęs singlas „Green Light“.

Moderat skelbia apie grupės išsiskyrimą

Moderat

Žymioji vokiečių elektroninės muzikos grupė iš Berlyno „Moderat“ šiandien pažėrė nelabai smagių naujienų.

Atlikėjai savo „Facebook“ paskyroje paskelbė nuotrauką su pranešimu. Jame jie teigia, jog nemanė, kad projektas „Moderat“ taps tokia svarbia dalimi jų gyvenimuose, kai jie tikėjosi tik smagaus poilsio nuo savo individualių projektų.

Tačiau po keturių metų su „Moderat“, grupė nusprendė skirstytis savais keliais ir vėl grįžti prie savo projektų, nuo kurių ir pradėjo karjerą – „Modeselektor“ ir „Apparat“.

„Moderat“ per savo karjerą yra išleidę tris albumus – „Moderat“, „II“ ir „III“.

Grupė 2014 metais koncertavo ir menų centre „Loftas“, kur surengė vieną įspūdingiausių šou klubo istorijoje.  .

Father John Misty gyvai: 42 minutės „KEXP“ studijoje

Nuostabusis amerikiečių atlikėjas, Father John Misty slapyvardžiu prisidengęs Joshas Tillmanas, vakar apsilankė „KEXP“ studijoje. Čia jis atliko keturias dainas iš balandį pasirodžiusio albumo „Pure Comedy“. 42 minučių trukmės pasirodyme J. Tillmanas sudainavo „Total Entertainment Forever“, „Things It Would Have Been Helpful To Know Before The Revolution“, „Ballad of the Dying Man“ ir titulinį albumo kūrinį.

Gero klausymo!