Tom Odell Vilnius. Atlikėjo nuotrauka
Pasaulyje jis surenka stadionus, Lietuvoje jam tenka tenkintis žymiai mažesne erdve (ir klausytojų skaičiumi), tačiau neatrodo, kad britas Tom Odell dėl to labai suktų galvą. Priešingai, dėkodamas pirmadienį Vilniaus Kongresų rūmuose susirinkusiai publikai, jis pabrėžė, kad šis vakaras jam išskirtinis, privertęs prisiminti, dėl ko visa tai daroma – dėl publikos, scenoje jį lydinčios grupės draugų ir pačios muzikos. Atvykęs į Vilnių ir pamatęs salėje puikų fortepijoną, atlikėjas nusprendė palikti nereikalingą įrangą sunkvežimyje, ir susirinkusiems savo gerbėjams surengti intymų, romantiškai-melancholišką vakarą. Dauguma šį vakarą nuskambėjusių dainų aranžuočių buvo visai šviežios, net nerepetuotos.
Tai puiki dovana gerbėjams, tačiau, deja, atsirado ir ją nepatenkintų žiūrovų. Visų pirma, koncertas vėlavo. Išplatintame pranešime buvo perspėjama apie 1 valandos vėlavimą, tačiau laiku atėjusiems melomanams teko laukti dar 45 minutes. Antra, iš koncerto „menu“ buvo išbraukta paties Tomo Odello pasirinkta apšildanti atlikėja Monika Linkytė – jos pasirodymui neliko laiko. Iš toliau atvykusiems sostinės svečiams tai, žinoma, nepatiko. O ir vietiniai nebuvo labai sužavėti. Buvo ir kitų priekaištų pačiam atlikėjui, bet dėl jų absurdiškumo net neverta jų minėti.
Bet palikime ramybėje tą negatyvą ir pakalbėkime apie grožį. Nes jo čia buvo apstu. Tai buvo antroji Tomo Odello viešnagė Vilniuje. Nors aną kartą, koncertas taip pat buvo „sėdimas“, prieš du metus „Compensoje“ susirinkę žiūrovai gavo labiau „tipinę“ koncertinę programą – kitaip tariant, buvo ir romantikos, bet ir nemažai rokenrolo. Šį kartą koncerto rengėjai pasirinko dar labiau „fensi“ salę – sprendžiant iš prieš koncertą duoto interviu, apie tai T. Odell nė nežinojo. Bet ši aplinkybė lėmė, kad gavome tikrai išskirtinį pasirodymą.
Taip, be rokenrolo, be šokių ant pianino, be „ėjimo į publiką“, tiesą sakant, net ir be priverstinio „ačiū“ lietuvių kalba.
Ką gavome mainais? Žymiai labiau atsipalaidavusį dainininką – šmaikštaujantį, atvirą, pasakojantį istorijas T. Odellą. Susirinkusiems klausytojams jis surengė tikrą muzikinę kelionę, chronologine tvarka atlikdamas dainas iš visų trijų išleistų albumų. Tad išgirdome kūrinius iš tų laikų, kai niekam nežinomas jaunas vaikinas paliko gimtuosius namus ir beviltiškai jų ilgėdamasis vis rasdavo kokį pretekstą į juos sugrįžti ir dabartinių dienų, kai dėl jo alpsta tūkstančiai merginų, o jo lentynoje puikuojasi „BRIT Awards“ ir „Ivor Novello“ statulelės.
Jaunatviškos išvaizdos Tomui Odellui pavyko išsaugoti ne tik išorinį grožį, bet ir kone vaikišką nuoširdumą – tiek pasakojant apie savo dainas ir dalinantis jas įkvėpusiomis istorijomis, tiek netikėtai besidžiaugiant Vilniaus „slidinėjimo kurortu“. Nors nenuskambėjo trankesnė „Hold Me“, trūko ir linksmos „Go Tell Her“, kurios vaizdo klipas buvo pristatytas šią savaitę, bet gavome gyvai retai atliekamus „I Think It’s Going to Rain Today“ ar „Daddy“. Ir žinoma – privalomą „Another Love“ bisui. Nors techniškai šis turas skirtas albumui „Jubilee Road“ pristatyti, šio koncerto metu dominavo antrojo disko, „Wrong Crowd“ dainos. Bet tai tik statistika. Svarbiausi šį vakarą buvo ne skaičiai, o emocijos. Būtent tais nuoširdžiais jausmais T. Odell ir dalinosi Vilniuje. Tikėkimės, kad ne paskutinį kartą.
PS. Video iš koncerto nebus, bet atmosfera labai priminė šį pasirodymą:
