Beveik prieš 40 metų, 1983-aisiais, britų roko grupė „Pink Floyd” pasauliui padovanojo savo 12-ąjį albumą „The Final Cut”. Ši plokštelė, vertinant ją istoriniame kontekste, yra velniškai įdomi. Kodėl?

Visų pirma, tai yra paskutinis Pinkų įrašas, kuriame Rogeris Watersas ir Davidas Gilmouras groja kartu. 1985 -aisiais R. Watersas išėjo iš grupės ir toliau ją tęsė kaip solinis atlikėjas. Kartu tai vienintelis grupės darbas, kuriame nėra kolektyvo klavišininko Richardo Wrighto. Pasatarasis muzikantas buvo kuriam laikui atleistas iš grupės po „The Wall” įrašų sesijos 1979-aisiais. Apskritai visą „The Final Cut” įrašų procesą lydėjo nuolatiniai dviejų lyderių – D. Gilmouro ir R. Waterso konfliktai. Pirmasis kaltino antrąjį, teigdamas, kad didžioji kūrinių dalis neverti patekti į albumą, Watersas Gilmorą kaltino tuo, kad pastarasis neįnešė apskritai jokio indėlio į albumo sukūrimą.

Watersas planavo, kad šis įrašas taps 1982 m. planuojamo kurti filmo „The Wall“ garso takeliu. Tačiau tais pačiais metais prasidėjus Folklendo karui, jis jį perrašė kaip konceptualią plokštelę, kurioje tyrinėjo savo tėvo, tarnavusio Antrojo pasaulinio karo metais, išdavystę.  Taigi, visą albumą „The Final Cut” sukūrė būtent R. Watersas. Pagrindines vokalo partijas visiems kūriniams išskyrus vieną taip pat sudainavo būtent jis.

Viena gražiausių albume esančių dainų – egzistencinis kurinys „The Gunner’s Dream”. Kaip vėliau paaiškėjo, ši kompozicija turėjo patekti ir į 2001-aisiais pasirodžiusį Pinkų geriausių dainų rinkinį „Echoes: The Best Of Pink Floyd”.

Šiandien „The Gunner’s Dream” turi naują skambesį, kurį visiems Pink Floyd gerbėjams dovanoja Rogeris Watersas.